Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, institucijos priėmusios sprendimą iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą, ir nukentėjusiojo atstovo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus prašymus atnaujinti procesą V. T. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroras 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu iškėlė V. T. administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 214¹² straipsnio 1 dalį. Nutarime nurodyta, kad V. T. Vilniaus mieste, laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 20 d. iki 2004 m. kovo 12 d., būdamas dienraščio „Respublika“ vyriausiasis redaktorius, pasirašė spausdinimui ir leidybai dienraščio „Respublika“ Nr. 41-43, 47-53 numerius, kuriuose buvo paskelbti V. T. straipsniai bei R. V. iliustracijos. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra V. T. veiksmus įvertino kaip nacionalinės ir religinės nesantaikos propagandą.

II.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens V. T. apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutarimą ir nutraukė V. T. administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad lietuvių kalba spausdintame Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekste vartojama sąvoka „nusikaltimas“ ne visiškai atitinka originalų tekstą. Konvencijos prasme minėta sąvoka yra savarankiška ir suprantama plačiau nei tai įprasta Lietuvos teisėje. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio samprata ir taikymas paprastai nustatomi remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl baudžiamojo kaltinimo buvimo (EŽTK 6 str. 1 d.) ir baudžiamojo teisės pažeidimo bei bausmės sąvokų (EŽTK 7 str.). Sprendžiant, ar Konvencijos prasme teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip nusikalstama veika, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar tam tikrą veiką apibrėžianti norma valstybės atsakovės teisinėje sistemoje priklauso baudžiamajai teisei. Kai asmens padaryta veika pagal valstybės baudžiamąjį kodeksą nėra nusikalstama, ją būtina išnagrinėti taikant kitus (papildomus) kriterijus, būtent: 1) teisės pažeidimo pobūdį; 2) gresiančios bausmės pobūdį ir griežtumo laipsnį. Konvencijos 6 straipsnio taikymui baudžiamojo kaltinimo aspektu pakanka, kad vertinamas teisės pažeidimas pagal savo pobūdį būtų baudžiamasis, arba jį padariusiam asmeniui grėstų pagal savo pobūdį ir griežtumo laipsnį baudžiamajai sferai priskirtina sankcija. Teisės pažeidimai, už kuriuos pažeidėjas yra baudžiamas bausmėmis, kuriomis siekiama, be kita ko, įbauginti ir kurios paprastai yra baudos arba priemonės, atimančios asmeniui laisvę, Konvencijos prasme dažniausiai patenka į baudžiamojo persekiojimo sferą. Kai bausmė yra bauda, turi būti atsižvelgiama į tai, ar ja siekiama kompensuoti nuostolius, ar nubausti. Tik pastarieji atvejai paprastai priklauso baudžiamajai sferai. Taip pat reikia atsižvelgti į baudos dydį, bet vien nedidelis jos dydis pats savaime neeliminuoja teisės pažeidimo iš baudžiamosios sferos. Jeigu kvestionuojamas teisės pažeidimas pagal nurodytus kriterijus priskirtinas baudžiamosios teisės sferai, tai ir bylos dėl tokio teisės pažeidimo procesas Konvencijos požiūriu yra baudžiamasis (Lietuvos Aukščiausio Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 21, l. 300-301, Lietuvos Aukščiausio Teismo 2003 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003).

Teisėjų kolegija nustatė, kad asmeniui padariusiam administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 214¹² straipsnio l dalyje, gali būti skiriama bauda keliasdešimt kartų viršijanti galimą baudą skiriamą padarius nusikaltimą. Pagal ATPK 314 straipsnio 5 dalį teismo nutarimu bauda gali būti pakeista administraciniu areštu iki trisdešimties parų. Remiantis ATPK 20 straipsniu, pagrindinis administracinės nuobaudos tikslas yra nubausti administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį. Teismas nustatęs šias aplinkybes konstatavo, kad Konvencijos taikymo prasme pažeidimas numatytas ATPK 214¹² straipsnio l dalyje kvalifikuotinas kaip nusikalstama veika, bylos dėl tokio teisės pažeidimo procesas Konvencijos požiūriu yra baudžiamasis, todėl Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnis, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje taikytinas.

Teisėjų kolegija akcentavo, kad gramatinis ir loginis šių teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog ATPK 214¹² straipsnis ir BK 170 straipsnis numato administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už veiką, kurios esminiai požymiai iš esmės sutampa. Tiek baudžiamoji byla, tiek administracinė byla buvo iškeltos dėl to paties pažeidimo fakto – t. y. nuo 2004 m. vasario 20 d. iki 2004 m. kovo 12 d. dienraštyje „Respublika“ ir specialiame jo leidinyje publikuotų tų pačių straipsnių serijos. Tiek baudžiamojoje byloje, tiek administracinėje byloje V. T. yra kaltinamas iš esmės vienodų veiksmų padarymu, kurie pranešime apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką ir nutarime iškelti administracinę bylą dažnai sutampa pažodžiui. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad baudžiamoje byloje – t. y. viename prokuroro nutarimu jau užbaigtame baudžiamajame procese - V. T. atžvilgiu yra konstatuota visa eilė aplinkybių turinčių esminę reikšmę antrame procese dėl to paties pažeidimo fakto - t. y. konstatuota, kad atlikus tyrimo veiksmus nėra gauta duomenų, jog V. T. sąmoningai veikė, siekė ir norėjo tyčiotis iš žydų tautinės bei netradicinės seksualinės orientacijos (gėjų) žmonių grupių, joms priskiriamų atskirų asmenų, niekinti juos, skatinti neapykantą jiems ar kurstyti juos diskriminuoti dėl jų priklausymo šioms grupėms; nėra gauta duomenų, kad V. T. veiksmai buvo tyčiniai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad antrame baudžiamajame (Konvencijos taikymo prasme) procese konstatuoti priešingą būtų nesuderinama su asmeniui Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsniu suteikiamomis teisėmis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje vykdomas pakartotinis V. T. baudžiamasis (Konvencijos taikymo prasme) persekiojimas dėl to paties pažeidimo fakto, iš esmės identiškai kaip jau pasibaigusiame baudžiamajame procese formuluojant kaltinimus, o jo veikos teisinė kvalifikacija abejuose procesuose sutampa esminiais atskirų teisės pažeidimų sudėčių elementais. Pasibaigusiame baudžiamajame procese atsakomybėn traukiamam asmeniui jau buvo konstatuota visa eilė administracinio teisės pažeidimo byloje nustatinėtinų aplinkybių. Teismas atsižvelgdamas į šias aplinkybes padarė išvadą, kad 2005 m. balandžio 15 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą V. T. atžvilgiu daro administracinio teisės pažeidimo procesą šioje byloje negalimu. Kadangi administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo teisme metu prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą V. T. atžvilgiu dėl kaltės nebuvimo nebuvo panaikintas, teismas nubausdamas apeliantą pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio nuostatas, draudžiančias antrą kartą vykdyti persekiojimą už vieną ir tą patį teisės pažeidimą. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija skundžiamą teismo nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukė dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio pažeidimo.

III.

2005 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje. 2005 m. lapkričio 22 d. prašymą atnaujinti procesą šioje byloje taip pat pateikė ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius. Prašymai iš esmės sutampa ir grindžiami šiais pagrindais: a) byloje yra akivaizdūs įrodymai, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto nutarimo priėmimui (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), b) būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą pareiškėjai grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime padarė esminį administracinės teisės normų pažeidimą. Klaidingai interpretuodama baudžiamosios, administracinės teisės bei tarptautinės teisės akto – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normas, teisėjų kolegija padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kuriuos turėjo įtakos priimant neteisėtą teismo nutarimą šioje administracinėje byloje. Teismas šiuo atveju nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenio „Teismų praktika“ Nr. 21 Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų santraukos dalyje publikuoto „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje vartojamų sąvokų „baudžiamasis kaltinimas“, „nusikaltimas“ ir „baudžiamasis procesas“ interpretavimo teiginiais, kurie nėra oficialus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų tekstas. Aiškinti Konvenciją išimtinę teisę turi tik Europos Žmogaus Teisių Teismas, privalomą reikšmė turi tik šio teismo sprendimai, tuo tarpu kiti juos liečiantys tekstai, sprendimų apibendrinimai ar jų santraukos nėra imperatyvaus pobūdžio, todėl Konvencijos normų taikymo atvejais yra niekiniai.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarimo konstatuojamoje dalyje, lygindamas ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje ir BK 170 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas bei remdamasis gramatiniu ir loginiu teisės normų aiškinimu padarė nepagrįstą išvadą, kad jomis yra draudžiama panaši veika, kurios esminiai požymiai iš esmė sutampa. Darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi objektyviais motyvais nepagrįstu, abstraktaus pobūdžio vertinimu, kad pagal 2005 m. kovo 17 d. pranešimo apie įtarimą V. T. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 1 dalyje ir prokuroro 2005 m. balandžio 21 d. nutarimo iškelti šiam asmeniui administracinio teisės pažeidimo bylą turinį šiuose procesiniuose dokumentuose aprašyta nusikalstama veika ir administracinio teisės pažeidimo esmė iš esmės yra identiškos. Skirtingai nuo BK 170 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos subjektui nebūtina viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar per visuomenės informavimo priemonę tyčiotis, niekinti atskiras žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis, kurstyti neapykantą jiems ar juos diskriminuoti arba minėto teisės pažeidimo sudėtyje numatytais veiksmais siekti tai daryti.

Pareiškėjai atkreipia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėmesį, kad vienas esminių šių teisės pažeidimų objektyviosios pusės skirtumų yra tas, kad pagal savo pobūdį nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje sudėtis yra formalioji, t. y. baudžiamajai atsakomybei dėl jos padarymo nėra būtinas konkrečių pasekmių atsiradimas. Tuo tarpu teisės pažeidimo, numatyto ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra ne formali, o materialaus pobūdžio. Administracinė atsakomybė už šį teisės pažeidimą atsiranda atlikus bet kurį jo dispozicijoje priešingą teisei veiksmą su šio pažeidimo dalyku. Nei vienas iš šių ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų nei atskirai, nei kartu nesuponuoja tokios pat subjekto kaltės, kurią būtina įrodyti BK 170 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atveju.

V. T. inkriminuojant BK 170 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl kurios ikiteisminis tyrimas neįrodžius jo kaltės buvo nutrauktas, ir administracinį teisės pažeidimą (ATPK 214¹² str. 1 d.), V. T. veiksmai vertintini ne kaip vienas ir tas pats teisės pažeidimas, o kaip skirtingos savo objektyviosios pusės elementais ir normų turiniu veikos. Toks netinkamas teismo įvertinimas yra laikytinas esminiu materialinės (baudžiamosios ir administracinės) teisės normų pažeidimu, padarytu jas taikant, kuris turėjo esminę įtaką galutiniam teismo sprendimui šioje byloje.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai interpretuodamas BK ir ATPK normas, t. y. vertindamas abejose normose numatytas baudas ne pagal jų maksimumą, o pagal minimumą, konstatavo, kad asmeniui padariusiam administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje, gali būti skiriama bauda keliasdešimt kartų viršijanti galimą baudą skiriamą padarius nusikaltimą. Pagal gresiančios bausmės pobūdį ir griežtumo laipsnį vertinti ATPK 214¹² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą maksimalią gresiančią bausmę pagal jos pobūdį kaip sunkesnę, o pagal griežtumo laipsnį kaip griežtesnę už BK 170 straipsnio 1 dalį sankcijoje numatytą bausmę, nėra ne tik loginio, bet ir teisinio pagrindo. Remdamasis aukščiau paminėtomis klaidingai nustatytomis aplinkybėmis, teismas neturėjo pagrindo nutarime vienareikšmiškai kvalifikuoti (EŽTK taikymo prasme) ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo kaip nusikalstamos veikos ir tokio teisės pažeidimo procesą Konvencijos požiūriu laikytini baudžiamuoju.

4. Asmens nubaudimas ar jo persekiojimas yra draudžiami Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio taikymo prasme tik tuomet, kai už teisės pažeidimą asmuo buvo nubaustas arba baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo pabaigtas galutiniu sprendimu. 2005 m. balandžio 15 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą V. T. atžvilgiu nėra ir negali būti vertinamas kaip galutinis procesinis sprendimas. Galutinis procesinis sprendimas V. T. atžvilgiu baudžiamojoje byloje galėjo būti tik apylinkės teismo nutartis dėl minėto prokuroro nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo arba teismo nuosprendis.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimtame nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje kai kurias faktines ir teisines bylos aplinkybes vertina priešingai nei ankstesnėje praktikoje ir tokiu būdu formuoja ne vienodą administracinių bylų nagrinėjimo praktiką. Pareiškėjai nurodo, kad susipažinus su teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N12-537/2005, darytina išvada, kad pastarojoje byloje išnagrinėto atvejo faktinės bei procesinių sprendimų priėmimo aplinkybės iš esmės skiriasi nuo V. T. administracinės bylos aplinkybių. Minėtoje byloje Nr. N12-537/2005 nutraukus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, prokuroro nutarime, skirtingai nuo V. T. bylos atvejo, nebuvo nurodyta, jog tas pats asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, yra trauktinas administracinėn atsakomybėn pagal atitinkamą ATPK straipsnį. Taigi, prokuroras nesprendė asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimo, t. y. nesivadovavo ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Tuo tarpu V. T. atžvilgiu generalinio prokuroro pavaduotojo 2005 m. balandžio 15 d. nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą jo veikoje konstatavus administracinio teisės pažeidimo (ATPK 214¹² str. 1 d.) požymius, kurie iš esmės skiriasi nuo BK 170 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis įstatymo – ATPK 9 straipsnio 2 dalimi – nuostatomis buvo išspręstas šio asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimas. V. T. buvo iškelta administracinio teisės pažeidimo byla. Taigi 2005 m. balandžio 1 d. nutartyje (administracinė byla Nr. N12-537/2005) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados padarytos išnagrinėjus skirtingą atvejį pagal faktines ir kitas aplinkybes.

Pareiškėjai savo argumentus dėl nevienodos administracinių teismų praktikos taip pat grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m balandžio 29 d. nutarimu, priimtu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N8-728/2005, 2005 m. birželio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N3-1038/2005, 2004 m. birželio 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N4-713/2004.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Remiantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjams Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkui Simonui Alperavičiui apie jų prašyme nurodomų pagrindų buvimą tapo žinoma Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus ginčijamą nutarimą, t. y. 2005 m. rugsėjo 16 d. Prašymai dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atitinkamai paduoti 2005 m. lapkričio 7 d. ir 2005 m. lapkričio 24 d., taigi įstatymo nustatyto termino kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai nepraleido.

Savo prašymą pareiškėjai grindžia dviem proceso atnaujinimo pagrindais, nurodytais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje: 1) kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.); 2) kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Teisėjų kolegija pasisakys atskirai dėl kiekvieno iš pareiškėjo nurodytų pagrindų.

Dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.)

Teisėjų kolegija pažymi, kad išnagrinėjus bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinio teisės pažeidimo bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo momento, yra galutinis, neskundžiamas ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 145 str., 14 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas užbaigtoje administracinio teisės pažeidimo byloje yra išimtinė galimybė, suteikiama tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis, arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais. Kadangi įsiteisėjus teismo sprendimui procesas administracinio teisės pažeidimo byloje laikomas baigtu, ABTĮ nenumato galimybės vien tik siekiant dar kartą ištirti bei įvertinti bylos įrodymus ar proceso šalių argumentus, nagrinėtus pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, atnaujinti procesą. Todėl proceso atnaujinimo klausimą sprendžianti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl tų pareiškėjų argumentų, kurių pripažinimas galėtų lemti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutarimą. Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Priešingai, vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Pareiškėjai esminį materialinės teisės normų pažeidimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.) iš esmės grindžia trimis argumentais:

- ATPK 214¹² straipsnyje nurodytos veikos nepriskirtinumu EŽTK ir jos papildomųjų protokolų taikymo sričiai;

- netinkamu prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą pobūdžio vertinimu;

- ATPK 214¹² straipsnyje ir BK 170 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų skirtumais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl kiekvieno iš šių argumentų atskirai.

Pareiškėjų teigimu, ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje numatytos veikos nėra pagrindo kvalifikuoti kaip nusikalstamos EŽTK taikymo prasme, kadangi Vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime netinkamai sulygino BK ir ATPK normose numatytas sankcijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog gresiančios sankcijos dydis yra tik vienas iš kriterijų, kuris gali lemti veikos priskyrimą nusikaltimams EŽTK prasme. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką sprendžiant, ar EŽTK prasme pažeidimas kvalifikuotinas kaip nusikalstama veika taip pat reikia atsižvelgti į veikos vertinimą nacionalinėje teisinėje sistemoje bei į pažeidimo prigimtį. (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1984 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Öztürk prieš Vokietiją). Pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime apsiribojo tik vienos bausmės – t.y. baudos, gresiančios už nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 1 dalyje vertinimu, lygindamas ją su bauda, gresiančia už ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. Priešingai, nei nurodo pareiškėjai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne tik lygino BK 170 straipsnio 1 dalyje ir ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje numatytas sankcijas, bet ir visapusiškai įvertino už ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą gresiančios sankcijos pobūdį, atsižvelgė į jos dydį (bauda iki penkių tūkstančių litų), tikslą (nubausti asmenį), egzistuojančią galimybę paskirtą baudą pakeisti administraciniu areštu, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje numatyta veika pagal sankciją galėtų patekti į nusikaltimo sąvoką EŽTK prasme. Tokios pat praktikos analizuojant nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas sankcijas už teisės pažeidimus laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Pavyzdžiui, Žmogaus Teisių Teismas EŽTK prasme nusikaltimams yra priskyręs pažeidimą, už kurį grėsė maksimali 500 Šveicarijos frankų (apie 1100 Lt) bauda, kuri galėjo būti pakeista laisvės atėmimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1990 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Weber prieš Šveicariją).

Pareiškėjų argumentai, kad 2005 m. balandžio 15 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą V. T. atžvilgiu negali būti vertinamas kaip galutinis procesinis sprendimas, o tokiu sprendimu galėjo būti tik apylinkės teismo nutartis dėl minėto prokuroro nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo arba teismo nuosprendis, pripažintini nepagrįstais. Minėtu prokuroro nutarimu konstatuotas kaltės V. T. veiksmuose nebuvimas. Tai, jog šis nutarimas nebuvo apskųstas teismui ir teismas nepasisakė dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo negali paneigti asmens teisinio saugumo garantijų nebūti persekiojamam du kartus už tą pačią veiką.

Prokuroro 2005 m. balandžio 15 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. T. atžvilgiu nutrauktas BPK 212 straipsnio 2 punkto pagrindu, t. y. nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Baudžiamoje byloje nustatyta, kad atlikus tyrimo veiksmus nėra gauta duomenų, kad V. T. sąmoningai veikė, siekė ir norėjo tyčiotis iš žydų tautinės bei netradicinės seksualinės orientacijos (gėjų) žmonių grupių, joms priskiriamų atskirų asmenų, niekinti juos, skatinti neapykantą jiems ar kurstyti juos diskriminuoti dėl jų priklausymo šioms grupėms; nėra gauta duomenų, kad V. T. veiksmai buvo tyčiniai; V. T. publikacijose reiškiama subjektyvi, asmeninį autoriaus požiūrį į kai kuriuos faktus <...> atspindinti nuomonė, sąlygota jo asmeninės patirties, subjektyvių vertinimų, išgyvenimų; V. T. tekstai, jų antraštės, paantraštės ir teiginiai yra autoriaus subjektyvaus asmeninio vertinimo mintys, klausiamojo, retorinio pobūdžio teiginiai, nereiškiantys jų neginčijamumo..., jie skirti ne pasityčioti, paniekinti ar kurstyti diskriminuoti žydus ir gėjus, o netiesiogiai, netradicine forma provokuoja diskusijas visuomenėje apie korupcijos apraiškas ir įsišaknijimą Lietuvoje; nėra pagrindo teigti, kad V. T. pranešime apie įtarimą inkriminuoti veiksmai yra nusikalstami (ATP medžiagos 2 t. b.l. 172, 174-175).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime konstatuota, kad ATPK 214¹² straipsnio 1 dalis ir BK 170 straipsnio 1 dalis numato administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už veiką, kurios esminiai požymiai sutampa. Tiek baudžiamojoje byloje, tiek administracinėje byloje V. T. iš esmės buvo kaltinamas vienodų veiksmų padarymu, kurie pranešime apie įtarimą padarius nusikaltimą ir nutarime iškelti administracinę bylą dažnai sutampa pažodžiui. Šie veiksmai išreiškia tiek ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje, tiek BK 170 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų objektyviuosius požymius. Pareiškėjų nurodomi ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje ir BK 170 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų sudėčių skirtumai bei argumentas, kad spaudinių, propaguojančių nacionalinę ir religinę ar kitokią nesantaiką gaminimas ir platinimas gali užtraukti asmens administracinę atsakomybę net ir tuomet, kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama duomenų tokio asmens kaltei pagal BK 170 straipsnio 1 dalį pagrįsti nepaneigia to, jog administracinėje byloje, procesą kurioje prašoma atnaujinti, asmenį buvo siekiama patraukti administracinėn atsakomybėn už tuos pačius veiksmus ir pagal tuos pačius objektyviuosius požymius, dėl kurių buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nesurinkus duomenų dėl įtariamojo kaltės. Todėl prašymą atnaujinti procesą nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka su Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo argumentu, kad antrame baudžiamajame (EŽTK taikymo prasme) procese konstatuoti priešingą būtų nesuderinama su asmeniui EŽTK Septintojo protokolo 4 straipsniu suteikiamomis teisėmis. Tokios pačios praktikos dėl negalimumo traukti asmenį administracinėn atsakomybėn, jei ikiteisminis tyrimas nutraukiamas dėl subjektyviojo požymio – kaltės nebuvimo, laikytasi ir ankstesnėse Vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N12-537/2005; procesinio sprendimo kategorija 29. Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 58-61).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime nėra konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo nutraukimas visais atvejais daro negalimą asmens patraukimą administracinėn atsakomybėn. Minėtame nutarime, įvertinus faktines bylos aplinkybes ir konkrečią situaciją nustatyta, kad V. T. persekiojamas dėl to paties pažeidimo fakto, iš esmės identiškai kaip jau pasibaigusiame baudžiamajame procese formuluojant kaltinimus, o jo veikos teisinė kvalifikacija abiejuose procesuose sutampa esminiais atskirų teisės pažeidimų sudėčių elementais. Tačiau ikiteisminio tyrimo nutraukimas ne dėl subjektyviojo požymio – kaltės nebuvimo, o kitais BPK 212 straipsnyje nurodytais pagrindais, neužkerta kelio traukti asmenį administracinėn atsakomybėn, jeigu nutraukus ikiteisminį tyrimą gali būti konstatuota, jog veikoje, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Tokia administracinė atsakomybė taip pat galima kai administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas dėl kitų veikos požymių, dėl kurių baudžiamajame procese nebuvo konstatuotas kaltės nebuvimas.

Pareiškėjų argumentai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime buvo vadovaujamasi neoficialiu EŽTK aiškinimu, pateiktu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 21, pripažintini nepagrįstais. Tiek pati Konvencija, tiek Konvencijos Septintasis protokolas yra ratifikuoti Lietuvos Respublikos Seimo, todėl yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 str. 2 d.) ir gali būti taikomi administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime savarankiškai taikė EŽTK Septintojo protokolo 4 straipsnio nuostatas, o tai darydamas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais. Taip pat remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003, tuo užtikrinant teismų praktikos vieningumą tarp bendrosios kompetencijos ir specializuotų administracinių teismų. Tai, jog 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime daroma nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtą metodinę medžiagą nereiškia, kad ši medžiaga buvo vienintelis EŽTK interpretavimo šaltinis. Priešingai, Lietuvos vyriausiojo administracinio rėmimasis įvairiuose šaltiniuose pateikiamais teisės normų aiškinimais leidžia nustatyti, ar tie aiškinimai vienas kitam neprieštarauja, ar įmanomas alternatyvus teisės normų aiškinimas, o tai sustiprina teisinę argumentaciją.

Duomenų, jog Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime V. T. administracinio teisės pažeidimo byloje buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutarimą, nėra, todėl atsisakytina atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl būtinumo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.)

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pareiškėjai grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime kai kurias faktines bylos aplinkybes, pareiškėjų nuomone, vertino priešingai, nei kitose išnagrinėtose bylose, tokiu būdu formuodamas nevienodą administracinių bylų nagrinėjimo praktiką.

Pareiškėjai nukrypimą nuo teismų praktikos motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime V. T. administracinio teisės pažeidimo byloje be pagrindo rėmėsi teisės taikymo praktika administracinėje byloje Nr. N12-537/2005, kadangi šios bylos pagal savo faktines aplinkybes skiriasi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek administracinėje byloje Nr. N12-537/2005, tiek byloje, procesą, kurioje prašoma atnaujinti, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl subjektyviojo požymio – kaltės nebuvimo. Šiuo požiūriu nurodomos administracinės bylos sutampa. Be to, teismo rėmimasis kitoje byloje panaudota teismo argumentacija, ją papildant ir vystant priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, negali reikšti nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos.

Pareiškėjai taip pat nurodo A. L. administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. N8-728/2005, M. S. administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. N3-1038/2005, kurios nebuvo nagrinėtos EŽTK Septintojo protokolo 4 straipsnio taikymo aspektu, nors šiose bylose prieš tai buvo nutrauktas ar atsisakytas pradėti ikiteisminis tyrimas dėl tos pačios veikos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų nurodomos bylos ir byla, procesą kurioje prašoma atnaujinti, nėra identiškos. M. S. administracinio teisės pažeidimo byla Nr. N3-1038/2005 buvo nutraukta pasibaigus terminui administracinei nuobaudai skirti, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo pasisakyti dėl galimo non bis in idem principo pažeidimo. Be to, šioje byloje ikiteisminis tyrimas nebuvo nutrauktas, o buvo atsisakyta jį pradėti. BPK 3 straipsnis, reglamentuojantis aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, nenumato kaltės nebuvimo kaip atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagrindo. Tuo tarpu byloje, kurioje procesą prašoma atnaujinti, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl subjektyviojo požymio V. T. veiksmuose – kaltės nebuvimo. A. L. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N8-728/2005 taip pat nėra duomenų, kad ikiteisminis tyrimas jo baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas nesant įtariamojo veiksmuose kaltės, kad baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn asmuo buvo traukiamas už tą pačią veiką.

Nukrypimą nuo teismų praktikos pareiškėjai taip pat grindžia A. G. administracinio teisės pažeidimo byla Nr. N4-713/2004, kurioje teismas nesivadovavo prokuratūros nutarimu atsisakyti A. G. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nurodydamas, kad teismas kitų institucijų, taip pat ir valstybinių išvadomis ar nutarimais vadovautis neprivalo. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų nurodoma A. G. administracinio teisės pažeidimo byla buvo perduota prokurorui paaiškėjus naujiems faktams, leidžiantiems daryti išvadą, kad pažeidimas turi nusikaltimo požymių. Be to, A. G. administracinio teisės pažeidimo byloje non bis in idem principo taikymas apskritai nekilo, nes buvo sprendžiamas ne asmens nubaudimo (patraukimo administracinėn atsakomybėn) klausimas, o tik medžiagos perdavimo prokurorui klausimas. Teismo išvada, kad teismas kitų institucijų išvadomis vadovautis neprivalo, V. T. administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra paneigta. Prokuroro nutarimų neprivalomumas teismui nereiškia, kad V. T. byloje esančiomis faktinėmis aplinkybėmis prokuroro nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą nesant kaltės teismas negali suteikti teisinės reikšmės.

Pareiškėjai nukrypimo nuo susiklosčiusios administracinių teismų praktikos 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime neįrodė, todėl pagrindo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu nėra.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Siekis stiprinti žmogaus teisių apsaugą, išvengiant bet kokių non bis in idem principo pažeidimo yra svarbus tikslas, galintis pateisinti teismų praktikos vystymą. Tinkamai motyvuota teismų praktikos raida, kai ji nėra atsitiktinė, nereiškia, kad visais atvejais būtina atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjų Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Simono Alperavičiaus prašymų atnaujinti procesą V. T. administracinio teisės pažeidimo, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu, netenkinti.

Nutartis neskundžiama.