Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. lapkričio 28 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2014 m. liepos 15 d. aktą Nr. KPD-VL-633 ir jo pagrindu priimtus aktus: nutarimą, jog vertybei reikalinga teisinė apsauga, ir nutarimą, jog turi būti patikslinti Kultūros vertybių registre registruotos vertybės duomenys (kodas: (duomenys neskelbtini)).Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu aktu atsakovas nutarė pareiškėjui priklausančio 14,92 ha žemės sklypo, kurį jis nuo 1990 m. kovo 7 d. naudojo kaip dirbamą žemę, daliai – 41 673 kv. m – taikyti teisinę apsaugą ir išimti iš žemės ūkio paskirties žemės fondo, todėl pareiškėjas nebegalės šia dalimi, esančia sklypo viduryje, naudotis kaip žemės ūkio paskirties žeme, nukentės jo ūkinė veikla ir pajamos. Viešai skelbiama informacija, kad šioje ginčo sklypo dalyje buvo (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės teritorija, neteisinga, kadangi nenustatyta, jog būtent šioje vietoje buvo istorinė gyvenvietė ir ji tilpo tik 41 673 kv. m plote. Ginčo sklype neatlikti kasinėjimai ar panašūs darbai, neaptikti jokie archeologiniai radiniai, niekas į pareiškėją nesikreipė dėl žemės paviršinio sluoksnio ištyrimo. Prie apibrėžtos (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės teritorijos ribų plano pateiktos nuotraukos (be datos) neatitiko šių dienų tikrovės, gamtovaizdis ženkliai pasikeitęs. Pareiškėjo teigimu, praeityje ginčo sklype buvo žvyro karjerai. Vykdant melioraciją, žvyro karjerai buvo užlyginti, vėliau užpiltas juodžemis, nutiestas geležinkelis ir kelias. Ginčo teritorijos paviršinis sluoksnis buvo sudarkytas ir pakeistas. Skundžiamame akte nurodytą „kultūrinį sluoksnį“ (pilkos, iki 40 cm storio žemės sluoksnis su molio tinku bei archeologiniais radiniais) išimtinai sudarė atvežtinis juodžemis iš aplink kasamų kūdrų ir griovių bei kitų vietovių.Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad V. V., G. Z. ir V. B. 2011 m. atliktais archeologiniais tyrinėjimais, kurie buvo atlikti projektuojant dujotiekio trasą Klaipėdos ir Kretingos rajonuose, nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) neįtvirtinta gyvenvietė užėmė apie 4 ha plotą – (duomenys neskelbtini) upelio kairiojo kranto nežymų aukštumos kyšulį ties slėnio posūkiu. Beveik per vidurį ją kirto geležinkelis, į vakarus nuo kurio ir planuota tiesti dujotiekį. Nors žvalgant suartą teritorijos paviršių, nuo aplinkinių laukų išsiskiriantį kiek tamsesne žeme, archeologinių radinių neaptikta, ištyrus du šurfus rastas 15-40 cm storio kultūrinis sluoksnis su 25 cm skersmens, 7 cm gylio plokščiadugne stulpaviete, molio tinko trupinėliais, žiestos keramikos su linijiniu ornamentu šukė, dvi lipdytos lygios šukės, metalinio šlako gabalėlis. Skundžiamu aktu nustatytos (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės vertingosios savybės ir nebuvo jokių duomenų, kad gyvenvietė sunykusi, sunaikinta ar kitaip prarastos jos vertingosios savybės, todėl nebuvo pagrindo naikinti šiai gyvenvietei suteiktą apsaugą. Be to, Taryba sudaryta iš habilituotų humanitarinių mokslų daktarų, profesorių, docentų, kurių gebėjimai priimti kompetentingą ir objektyvų vertinimą neabejotini.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu pareiškėjo S. D. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad skundžiamu Tarybos 2014 m. liepos 15 d. aktu nuspręsta Kultūros vertybių registre įregistruoti nekilnojamąją kultūros vertybę – (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietę – kaip pavienį regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektą (vietą), kurio reikšmingumą lėmė archeologinis vertingųjų savybių pobūdis; šios nekilnojamosios kultūros vertybės vertingosios savybės buvo: žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas (nežymus (duomenys neskelbtini) upelio kairiojo kranto aukštumos kyšulys į slėnį, iš pietų ir šiaurės pusių ribojamas nedidelių daubų, iš vakarų – (duomenys neskelbtini) upelio slėnio, iš rytų – geležinkelio; teritorija apardyta ilgalaikių arimų, rytiniu pakraščiu praeina lauko keliukas, 2012 m. teritorijoje ištirtas bendras 2 kv. m plotas, šiuo metu didžioji teritorijos dalis dirbama, tik plotas tarp keliuko ir geležinkelio dirvonuoja, apaugęs eglių juosta; TRP; FF Nr. 1-4; 2014 m.); kultūrinis sluoksnis (pilkos, iki 40 cm storio žemės sluoksnis su molio tinku bei archeologiniais radiniais; kultūrinis sluoksnis apardytas ilgalaikių arimų, tiesiant geležinkelį ir plentą, bei kitų žemės judinimo darbų metu; -; 2014 m.).Taryba, spręsdama, ar (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietei suteikti teisinę apsaugą, rėmėsi šiais duomenimis: 1) V. V. projektuojamo dujotiekio dviejose alternatyviose trasose Klaipėdos ir Kretingos rajonuose 2011 m. archeologinių žvalgomųjų tyrimų ataskaita (T 1, Klaipėdos variantas); 2) V. V. projektuojamo dujotiekio dviejose alternatyviose trasose Klaipėdos ir Kretingos rajonuose 2011 m. archeologinių žvalgomųjų tyrimų ataskaita (T 2, Būtingės variantas); bei 3) V. V., G. Z. ir V. B. straipsniu „Archeologijos vertybės projektuojamo dujotiekio trasoje Klaipėdos ir Kretingos rajonuose“. Minėtame straipsnyje nurodyta, jog Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas (BRIAI) 2011 m. vykdė projektuojamo dujotiekio trasos nuo būsimo suskystintų dujų terminalo iki esamo dujotiekio tinklų archeologinius žvalgymus ir žvalgomuosius tyrimus. Archeologinius tyrimus sudarė preliminarios trasos vietos maždaug 100 m pločio ruože žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai kasant minimalų reikiamų šurfų ir perkasų skaičių archeologinio paveldo aspektu perspektyviausiose vietose. Sutapatinus XVIII a. pabaigos – XX a. istorinius žemėlapius su projektuojamo dujotiekio trasa buvo lokalizuota nemažai vėlyvų archeologinės vertės neturinčių gyvenviečių ar atskirų statinių bei kelios potencialios archeologinės vertybės. Jų vietos bandytos lokalizuoti natūroje kasant šurfus ir naudojant metalo detektorių. (duomenys neskelbtini) neįtvirtinta gyvenvietė ((duomenys neskelbtini)) užima 4 ha plotą – (duomenys neskelbtini) upelio kairiojo kranto nežymų aukštumos kyšulį ties slėnio posūkiu. Beveik per vidurį ją kerta geležinkelis (duomenys neskelbtini), į vakarus nuo kurio ir planuojama tiesti dujotiekį. Nors žvalgant jos suartą paviršių, nuo aplinkinių laukų išskiriantį kiek tamsesne žeme, archeologinių dirbinių neaptikta, ištyrus du šurfus rastas 15-40 cm storio kultūrinis sluoksnis su 25 cm skersmens, 7 cm gylio plokščiadugne stulpaviete (2 pav.), molio tinko trupinėliais, žiestos keramikos su linijiniu ornamentu šukė, 2 lipdytos lygios šukės, metalinio šlako gabalėlis. Gyvenvietė datuojama I tūkst. antra pusė – II tūkst. pradžia. Visi projektuotos dujotiekio trasos žvalgomųjų ir žvalgomųjų tyrimų metu surinkti radiniai (daugiausia vėlyvi, XIX–XX a. pradžios) perduoti Kretingos muziejui.Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė istorinių, archeologinių tyrimų, archyvinės medžiagos ar kitų duomenų, galinčių paneigti skundžiamame akte nustatytas faktines aplinkybes. Argumentą, jog skundžiamame akte nenurodytos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertybės, todėl jis negalėjo būti paveldo objektu, paneigė įrašas akto 7 punkte, nurodantis, kad vertybės vertingosios savybės buvo: žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas; kultūrinis sluoksnis. Teismas atmetė liudytojo A. P. parodymus, kad ginčo sklype praeityje buvo žvyro karjerai, nes jie nepatvirtinti rašytiniais įrodymais ir neatitiko byloje surinktų duomenų. (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės nuotraukose nurodyta, jog vietovė fotografuota 2014 m. balandžio 24 d. – tai paneigė skundo teiginį, kad jose nenurodytos fotografavimo datos. Be to, iš 2013 m. liepos 10 d. Departamento direktoriaus įsakymo Nr. Į-227 turinio matyti, jog Tarybą sudarė mokslininkai, todėl teismui nekilo abejonių dėl Tarybos kompetencijos vertinant (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės reikšmę ir suteikiant jai teisinę apsaugą. Teismo vertinimu, Tarybos turėta ir priimant skundžiamą aktą naudota informacija sudarė pagrindą kvalifikuoti (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietę kaip pavienį regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektą, kurio reikšmingumą lėmė archeologinis vertingųjų savybių pobūdis.Teismas pabrėžė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, kultūros paveldo objektas gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise tas objektas priklauso. Nagrinėjamu atveju buvo svarbus ne tik ginčo sklypo savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškė siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Skundžiamas aktas neapribojo pareiškėjo teisių disponuoti ginčo sklypu, o aplinkybė, kad šio akto pagrindu pareiškėjui atsirado tam tikri apribojimai naudojant ir valdant į Kultūros vertybių registrą įrašytą sklypą, nesudarė teisinio pagrindo naikinti skundžiamą aktą.

III.

Pareiškėjas S. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.Pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė į skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietė negali būti pripažinta nekilnojamąja kultūros vertybe, o jai skirta apsauga pažeidžia jo teises. Iš skundžiamo akto neaišku, kokiam objektui suteikta teisinė apsauga, kur jis yra, kokia jo teritorija, dydis. Su pareiškėju iki šiol nėra sudaryta jokia sutartis dėl tolimesnio ginčo sklypo dalies naudojimo, jo sąlygų ir pan. Be to, ant atsakovo darytų nuotraukų nėra datos, tik paskesnė žyma – 2014 m. balandžio 24 d., o pareiškėjo pateiktos nuotraukos yra datuotos. Pareiškėjui įsigyjant ginčo sklypą, jam nebuvo numatyti jokie apribojimai, istorinė sklypo vertė, bet dokumentacijoje yra žymos apie buvusius karjerus ir dėl to išlikusias vandens kūdras. Žvyro karjero buvimą patvirtino ir liudytojų parodymai, kuriuos teismas nepagrįstai atmetė. Teismas buvo šališkas vertindamas viešai prieinamą informaciją, be kita ko, straipsnius iš interneto enciklopedijos „Vikipedija“. Pareiškėjas pabrėžia, kad skundžiamame akte nurodytos vertybės buvo seniai, dar tarybiniais laikais sunaikintos iki pagrindų, o akte pateikta informacija neatitiko realios padėties.Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovas, atsižvelgdamas į pagrindinį pareiškėjo argumentą, kad iš jo atimama žemė ir jis joje nebegalės ūkininkauti, bei vadovaudamasis Nekilnojamosios kultūros vertybės – archeologinės vietos tipiniu apsaugos reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152 (toliau – ir Apsaugos reglamentas), pažymi, kad pareiškėjas ginčo teritorijoje gali vykdyti tam tikrą veiklą, pavyzdžiui, vykdyti rekreaciją, kultūrinį turizmą, šienauti, ganyti nestambius galvijus (ožkas, avis). Be to, priešingai nei teigė pareiškėjas, archeologiniai radiniai ginčo sklype buvo aptikti, 2011 m. vykusių tyrinėjimų metu. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, paneigiančių skundžiamame akte nurodytų (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietė vertingųjų savybių pobūdį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliacinis skundas netenkintinas.Pareiškėjas, ginčydamas Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. liepos 15 d. akto Nr. KPD-VL-633 teisėtumą, skundą pirmosios instancijos teismui grindė Įstatymo (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija su aktualiais pakeitimais) 8 straipsnio 3 dalimi, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Pareiškėjas taip pat vadovavosi Įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyti subjektai, organizuojantys konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą, ir šio straipsnio 5 dalimi, nustatančia nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių nustatymo, teritorijos ribų apibrėžimo ir nacionalinio, regioninio ar vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms nustatymo, apsaugos reikalingumo, apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimą, bei Įstatymo 10 straipsnio 6 dalimi, įtvirtinančia kultūros paveldo objekto apsaugą naikinančio sprendimo priėmimo sąlygas.Pirmosios instancijos teismas šioje apimtyje pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir patikrino skundžiamo akto atitiktį nurodytoms Įstatymo nuostatoms. Pripažindamas aktą pagrįstu, teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktais įrodymais, su kurių vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka, todėl jų nekartoja ir pripažįsta, jog apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino šališkai, yra nepagrįsti.Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai, patvirtinantys melioracijos darbų atlikimą ginčo žemės sklype, bei nurodyti faktai, kad sklype buvo žvyro karjeras, nepaneigia kompetentingos institucijos – Tarybos – išvados dėl kultūros vertybės nustatymo ir teisinės apsaugos taikymo pagrįstumo, kadangi skundžiamas aktas pagrįstas tyrimais, įrodančiais saugotino objekto – (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės – išliekamąją vertę. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia ir tomis aplinkybėmis, jog skundžiamo akto sprendiniai priimti 2014 m. liepos 15 d. ir pagrįsti tyrimais bei tyrimo dokumentais, parengtais nuo 2011 m. iki 2014 m., o pareiškėjo nurodyti faktai, jo manymu turintys įtakos saugotinos vertybės išlikimui, įvyko iki 1990 m., tai yra iki tyrimų atlikimo datos, todėl jie negali paneigti atsakovo atlikto tyrimo rezultatų. Aktu nustatyti duomenys yra nurodyti ir „Vikipedijos“ interneto svetainėje, todėl pareiškėjo argumentai, jog tokių duomenų nėra, yra grindžiami ankstesniais šios interneto enciklopedijos duomenimis.Saugomo objekto ribos skundžiamame akte yra aprašytos ir toks ribų nustatymas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Kultūros paveldo objektų ir vietovių apsaugos zonų nustatymo taisyklių reikalavimus, todėl, apeliantui nenurodžius konkrečių ribų nustatymo neatitikimų teisės aktų reikalavimams, šis apeliacinio skundo argumentas plačiau nevertinamas.Pareiškėjo nurodytas jo nuosavybės teisių pažeidimas, kliudantis visa apimtimi naudoti žemės sklypą pagal paskirtį, yra susijęs su skundžiamo akto sprendiniu taikyti objektui teisinę apsaugą, tačiau ribojimų apimtis šio ginčo atveju nėra nagrinėjama, nes apribojimai nėra nustatyti. Ribojimai yra numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152 patvirtinto Nekilnojamosios kultūros vertybės – archeologinės vietos tipinio apsaugos reglamento 25 punkte, tačiau byloje nėra duomenų, kad kultūros paveldo objektas, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, yra paskelbtas kultūros paveldo saugotinu objektu ir, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio nustatyta tvarka, objekto apsaugos sutartimi nustatyti žemės sklypo ribojimai. Ginčijamas aktas tik patvirtina, kad pareiškėjo valdomo žemės sklypo 41 673 kv. m ploto daliai, kurios ribos yra nustatytos (duomenys neskelbtini) senovės gyvenvietės (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)) apibrėžtų teritorijos ribų plane (b. l. 16), yra būtina teisinė apsauga ir ši sklypo dalis yra įregistruota kaip pavienis kultūros paveldo objektas Kultūros paveldo registre (b. l. 70). Todėl tik priėmus sprendimą kultūros paveldo vertybę paskelbti saugoma ir apsaugos sutartimi nustačius atitinkamus ribojimus sklypui pareiškėjas turės galimybę juos ginčyti ir reikalauti atitinkamos kompensacijos dėl sklypo naudojimo suvaržymų (Įstatymo 14 str. 1 d. 5 p.).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, visiškai ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.