- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-16
- Bylos Nr.
- 2S-27-467/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Virginija Volskienė, Petras Jaržemskis
- Skolininkas
- UAB „Vilniaus kurjeris“
- Kreditorius
- D. B.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko UAB „Vilniaus kurjeris“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal kreditoriaus D. B. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, išieškant skolą iš skolininko UAB „Vilniaus kurjeris“.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius D. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „Vilniaus kurjeris“ 4016,29 Lt skolos (neišmokėto darbo užmokesčio). Reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko nekilnojamojo daikto, kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių skolininkui ir esančių pas skolininką ar trečiuosius asmenis, areštą. Tokį prašymą motyvavo tuo, kad įsiskolinimas yra didelis, ilgalaikis ir skolininkas gali išieškojimą iš esmės apsunkinti ar padaryti neįmanomu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 5 d. teismo įsakymu išieškojo iš skolininko UAB „Vilniaus kurjeris“ kreditoriaus D. B. naudai 4016,29 Lt skolos ir 30 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi areštavo skolininko UAB „Vilniaus kurjeris“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 4016,29 Lt sumai, uždrausdamas disponuoti juo, išskyrus naudojimą atsiskaitymui su kreditoriumi pagal byloje pareikštą pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas konstatavo, kad reikalavimo suma yra didelė, skolininko mokumas nėra aiškus, todėl, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas UAB „Vilniaus kurjeris“ prašo nutartį panaikinti arba pakeisti. Nurodo, kad darbo užmokestis su kreditoriumi buvo suderėtas visai kitas, nei nurodytas kreditoriaus pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismo nutartis priimta nepagrįstai, nes UAB „Vilniaus kurjeris“ kreditoriui nėra skolingas 4016,29 Lt.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka nėra gautas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Kreditorius D. B. kreipėsi į teismą pareiškimu CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka. Sutinkamai su CPK 432 straipsniu, jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomos bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės. Viena iš tokių taisyklių yra CPK XI skyriaus 5 skirsnyje numatytos laikinųjų apsaugos priemonių reglamentavimo taisyklės.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo, nagrinėjamu atveju teismo įsakymo, įvykdymą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Tokiu būdu teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui (įsakymui) įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, yra pagrįsta tuo požiūriu, jog pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką jau vien tai, kad prašoma išieškoti suma yra didelė, laikytina, jog yra reali grėsmė, kad teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, jei nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Kreditoriaus D. B. reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma yra 4016,29 Lt. Todėl teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę (CPK 144 str. 1 d.), kadangi byloje skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo pakankamų įrodymų apie skolininko finansinę padėtį. Tokiu būdu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).
Apeliantas šias aplinkybes (kad pareiškimą užtikrinti buvo būtina) atskiruoju skundu ginčija, motyvuodamas iš esmės tuo, kad kreditoriaus reikalavimai nėra pagrįsti, nes darbo užmokestis su kreditoriumi buvo suderėtas visai kitas, nei nurodytas kreditoriaus pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo. Tačiau apelianto nurodytos aplinkybės dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo nepagrįstumo ir atitinkamai jo pateikti argumentai šioms aplinkybėms pagrįsti nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti (CPK 320, 338 str.), kadangi, teisėjų kolegijos nuomone, jie iš esmės yra susiję su pareikšto kreditoriaus reikalavimo pagrįstumu ir bus analizuojami, tiriami ir vertinami nagrinėjant civilinę bylą iš esmės (CPK 432, 439 str.). Todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako, nes šioje proceso stadijoje tokie klausimai nėra sprendžiami.
Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nėra juridiškai reikšmingi ir neįtakoja apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu netaikyti CPK numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas nenurodė ir kolegija nenustatė, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, kadangi CPK I dalies XI skyriaus 5 skirsnio nuostatos pritaikytos teisingai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.