- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-28
- Bylos Nr.
- 1A-97/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Violeta Ražinskaitė (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- Z. J.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. J. ir jo gynėjos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo Z. J. (Z. J.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš Z. J. priteista Ž. K. 4 307 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Z. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 11 d., laikotarpiu nuo 20 iki 24 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bute (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su V. K. metu sudavė jam kojomis ir rankomis nenustatytą skaičių smūgių į liemens sritį bei galvą, ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais sumušdamas galvą, kas pasireiškė muštinėmis žaizdomis momens srityje kairėje pusėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje, kuris komplikavosi smegenų koma, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju smegenų dangalu, smegenų pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu. Dėl to V. K. 2008 m. spalio 7 d. mirė, ir tokiu būdu Z. J. tyčia nužudė kitą žmogų.
Šalies argumentai
Nuteistasis Z. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Pripažįsta vieną kartą nukentėjusiajam sudavęs delnu į veidą, tačiau ekspertai veido srityje nenustatė jokių sužalojimų. Po įvykio nukentėjusysis su savo sugyventine apsvaigę nuo alkoholio išėjo namo, todėl neatmetama galimybė, kad jis galėjo kur nors nugriūti arba jį galėjo sumušti kiti asmenys. Prašo atsižvelgti, jog jis dirba, prižiūri pirmos grupės invalidę motiną, teistas prieš dešimt metų.
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
Nuteistojo gynėja advokatė I. Abramavičiūtė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė įrodymų vertinimo klaidų, dėl to priėmė neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Pagal bylos aplinkybes Z. J. neatliko veiksmų, sukėlusių nukentėjusiajam V. K. mirtinas pasekmes. Nuosprendyje nurodyta, jog nukentėjusysis V. K. sužalotas 2008 m. rugpjūčio 11 d., apie 20-24 val., į ligoninę paguldytas 2008 m. rugpjūčio 12 d., nuo 14 iki 16 val., t. y., teismo nuomone, maždaug paros laikotarpiu nuo sužalojimo. Toks teismo teiginys (dėl para apibrėžto laikotarpio) prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad mirtį sukėlę sveikatos sužalojimai V. K. padaryti, praėjus ne trumpesniam kaip paros laikotarpiui iki nukentėjusiojo paguldymo į ligoninę. Šios faktinės aplinkybės nenuginčijo jokia kita bylos medžiaga. Dėl to mirtinas sužalojimas V. K. turėjo būti padarytas ne vėliau kaip 2008 m. rugpjūčio 11 d., nuo 14 iki 16 val. Tačiau byloje nustatyta, jog Z. J. nukentėjusiajam sudavė smūgį į veidą žymiai vėliau, t. y. tos pačios dienos vėlai vakare, tarp 20 ir 24 val. Taigi eksperto nustatytas mirties laikas neatitinka teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad nukentėjusysis mirė būtent nuo Z. J. suduoto smūgio, t. y. toks teismo teiginys akivaizdžiai prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai.
Teismas netinkamai nustatė dar vieną faktinę bylos aplinkybę, jog Z. J. suduotas smūgis ranka galėjo sukelti nukentėjusiojo mirtį. Specialisto išvadoje tiksliai ir aiškiai nurodyta, kad nukentėjusiam asmeniui sužalojimas galvoje padarytas ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais. Teismas pašalino aplinkybę, jog Z. J. sudavė smūgį kietu buku daiktu – lazda, kadangi bylos nagrinėjimo metu tai nepasitvirtino. Tačiau tada lieka nepasitvirtinęs visas kaltinimas, nes Z. J. nukentėjusiajam nesudavė smūgių jokiais kietais bukais daiktais, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Byloje tiksliai nustatyta, kad sužalojimas nukentėjusiajam V. K. padarytas kietu buku daiktu, o ne ranka, todėl teismas privalėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Specialisto išvadoje neatmesta galimybė, jog sužalojimas viršugalvyje galėjo atsirasti nukentėjusiajam griūvant, kadangi ekspertizės metu nebuvo tiksliai žinomos įvykio aplinkybės. Liudytojos N. A. ir N. K. teisme parodė, kad nukentėjusysis buvo sumuštas prieš keletą dienų iki Z. J. suduodant smūgį į veidą. Taigi byloje yra aplinkybių, kurių nustatyti ir patvirtinti nėra galimybės, o abejonės, kur konkrečiai galėjo būti sužalotas nukentėjusysis, nepašalintos, todėl privalo būti aiškinamos nuteistojo naudai.
Be to, teismas, vertindamas liudytojos N. A. parodymus, jog iki 2008-08-11 vakaro ji nepastebėjo nukentėjusįjį buvus sužalotą, padarė nekaltumo prezumpcijos principą pažeidžiančią išvadą, kad Z. J. smūgiai sukėlė sužalojimą nukentėjusiajam, nes ta pati liudytoja teisme parodė nepastebėjusi jokių nukentėjusiojo galvos momens srities sužalojimų ir po Z. J. suduotų smūgių. Taigi vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimais tokie N. A. parodymai nepatvirtina jokios ginamajam pareikšto kaltinimo dalies. Byloje liko nenustatyta, kas ir kokiu konkrečiu daiktu nukentėjusiajam padarė mirtį sukėlusius sužalojimus.
Teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. normą dėl įrodymų vertinimo, nes įrodymus byloje vertino atsietai vienus nuo kitų, nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų prieštaringumo, šių prieštaravimų nepašalino, motyvuotai nenurodė, kodėl vienus parodymus atmeta, o kitus priima, visiškai neaptarė liudytojų A. K. ir E. K. parodymų įrodomosios reikšmės, neatliko jokios įrodymų sugretinimo analizės.
Apeliantė atkreipia dėmesį į liudytojos N. K. du kartus duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kurių turinys skirtingas. 2008-09-22 apklausoje, kurios protokolas perskaitytas teisiamajame posėdyje, ji nurodė, jog bute niekas V. K. nemušė, Z. J. varė V. K. iš buto, o N. (A.) buvo sakiusi N. K., kad V. K. sumušė prie (duomenys neskelbtini), kur jie nuolat miegojo. Šią liudytoją 2008-10-31 apklausė prokuroras, ir tą pačią dieną ją apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas. Abi apklausos yra identiškos, parodymai atkartoti žodis į žodį. Teisme liudytoja N. K. pakartojo savo parodymus, užfiksuotus pirmosios apklausos metu. Teismas šiais parodymais nesivadovavo, nes jie prieštaravo kitiems ikiteisminio tyrimo metu duotiems jos parodymams. Taigi teismas vadovavosi ir vertino šios liudytojos ne teisme duotus parodymus, o tik dalį ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, užfiksuotų apklausose pas prokurorą ir ikiteisminio tyrimo teisėją. Šių dviejų apklausų metu duoti parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir nepripažintini įrodymais, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokiu būdu užfiksuoti parodymai, kai ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje žodis į žodį atkartojami ankstesni asmens parodymai, pažeidžia BPK nuostatas dėl liudytojo apklausos. Teismas šias nuostatas pažeidė. Nebuvo pagrindo kritiškai vertinti liudytojos N. K. teisme duotų parodymų, nes ji motyvuotai paaiškino, kodėl dalis ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų skiriasi nuo teisme duodamų. Ji patvirtino nemačiusi Z. J. mušus nukentėjusįjį, nes sunkiai atsimena įvykio aplinkybes, buvo išgėrusi, įvykio vietoje buvo tamsu. Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo netikėti šiais teisme duotais parodymais, kadangi jie visiškai atitiko ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklausiant duotus parodymus.
Teismas pažeidė įrodymų pakankamumo ir patikimumo reikalavimus, nes nuosprendį pagrindė išimtinai liudytojos N. A. parodymais, kurie, teismo nuomone, įrodo kaltinimą.
Liudytoja N. A. teisme parodė įvykio aplinkybių tiksliai neatsimenanti, kadangi turėjo galvos traumą, be to, įvykio metu buvo neblaivi, tačiau teigė Z. J. sudavus smūgius V. K. tiek rankomis, tiek kojomis. Ji negalėjo tiksliai nurodyti nei smūgių skaičiaus, nei į kurias kūno vietas jie suduoti. Į teisėjo klausimą liudytoja atsakydavo vienaip, klausiant gynėjui – kitaip. Net darant prielaidą, jog N. A. teisingai nurodė faktines aplinkybes dėl smūgių sudavimo V. K., jos parodymai yra nepakankami ir nepatikimi, kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėja apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir Z. J. išteisinti.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Z. J. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegijos nuomone, Z. J. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą.
Pagal specialisto išvados Nr. M 1967/08 (01), kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, duomenis (t. 1, b. l. 33-37) V. K. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio muštinėmis žaizdomis momens srityje kairėje pusėje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje. Tai komplikavosi smegenų koma, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju smegenų dangalu, smegenų pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu.
Iš to seka, jog V. K. mirties priežastis – patirtas galvos sumušimas.
Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, kad būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksniai sąlygojo asmens mirtį.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog 2008 m. rugpjūčio 11 d. Z. J. sumušė V. K., suduodamas ne mažiau kaip du smūgius į galvą, kurie buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.
Nuteistasis Z. J. ir jo gynėja apeliaciniuose skunduose nesutiko su tokia teismo išvada ir neigė, kad būtent jis padarė nukentėjusiajam sužalojimus, nuo kurių šis mirė, t. y. ginčija, jog būtent jo veiksmais padaryti sužalojimai buvo V. K. mirties priežastis.
Nuteistojo gynėja, apeliaciniame skunde dėstydama argumentus, kad Z. J. nepadarė nukentėjusiajam sužalojimo, nuo kurio šis mirė, atkreipia dėmesį į jau minėtą specialisto išvadą Nr. M 1967/08 (01), kurioje nurodytas sužalojimo padarymo laikas ir sužalojimo mechanizmas prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog konfliktas tarp V. K. ir nuteistojo Z. J., kurio metu pastarasis sužalojo V. K., įvyko 2008 m. rugpjūčio 11 d., laikotarpiu nuo 20 iki 24 val., nukentėjusysis į ligoninę paguldytas 2008 m. rugpjūčio 12 d., tarp 14 ir 16 val.
Specialisto išvados Nr. M 1967/08 (01) 3 punkte nurodyta, kad sužalojimai V. K. padaryti ne trumpesniu kaip paros laikotarpiu iki paguldymo į stacionarą.
Iš bylos duomenų matyti, jog greitoji medicinos pagalba kviesta 2008 m. rugpjūčio 12 d., 14.08 val. (t. 1, b. l. 22-23), o nukentėjusysis pristatytas į ligoninę, kaip nurodė chirurgas, 2008 m. rugpjūčio 12 d., 14.53 val. (t. 1, b. l. 46-47).
Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialisto išvadą Nr. M 1967/08 (01) surašiusi teismo medicinos ekspertė N. J. patvirtino, kad sužalojimai V. K. padaryti ne vėliau kaip prieš parą iki paguldymo į ligoninę, tačiau neatmetė galimybės, jog galėjo praeiti ir 1-4 valandomis trumpesnis laiko tarpas, nei para.
Vadinasi, iš aptariamos specialisto išvados duomenų galima spręsti, kad nukentėjusiajam V. K. sužalojimai galėjo būti padaryti ne vėliau kaip 14-16 val., o, atsižvelgus į teismo medicinos ekspertės N. J. paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, sužalojimai galėjo būti padaryti ne vėliau kaip 19 val.
Kita vertus, ir specialisto išvados duomenys, ir ekspertės paaiškinimai teisme dėl galimo V. K. sužalojimo laiko nesutampa su byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog Z. J. nukentėjusįjį sužalojo laikotarpiu nuo 20 iki 24 val. Įvertinus tai, kad įvykis buvo rugpjūčio 11 d., kai saulė leidžiasi po 21 valandos, o jo dalyviams girtaujant, pagal jų parodymus, jau buvo tamsu ir degė žvakė, sužalojimo laikas turi būti arčiau 24 val., o ne 20 val., t. y. dar labiau skirtis nuo specialisto išvadoje nurodyto ir teisme ekspertės pakoreguoto laiko.
Be to, specialisto išvados Nr. M 1967/08 (01) 11 ir 3 punktuose nurodoma, jog galvos sumušimas padarytas ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais. Išvados 6 punkte neatmesta galimybė, kad galvos sumušimas galėjo būti padarytas ir nukentėjusiajam griuvinėjant.
Apeliacinės instancijos teisme ekspertė N. J. paaiškino, jog mažai tikėtina, kad nukentėjusiajam sužalojimai viršugalvyje būtų padaryti ranka, tačiau tokios galimybės neatmetė. Ji nurodė, jog nukentėjusiajam griuvinėjant taip pat, kaip ir suduodant smūgius, galėjo atsirasti sužalojimai, nuo kurių jis mirė.
Taigi liko neaiškus V. K. sužalojimo mechanizmas – ar sužalojimus, nuo kurių jis mirė, sąlygojo smūgių sudavimas, ar griuvinėjimas.
Siekiant pašalinti aptartus prieštaravimus specialisto išvadoje Nr. M 1967/08 (01), kuria pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis Z. J. dėl V. K. nužudymo, byloje paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė.
Teismo medicinos ekspertai įvertino prieštaringą specialisto išvadą Nr. M 1967/08 (01), surašydami ekspertizės aktą Nr. EKM 45 (164)/10 (01) (t. 2, b. l. 187-196).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo šiuo ekspertizės aktu abejoti, kadangi jame ekspertai motyvuotai paaiškino, kodėl paneigia kai kuriuos specialisto išvados teiginius.
Atsižvelgdami į gynėjai ir teisėjų kolegijai abejonių sukėlusios specialisto išvados duomenis bei remdamiesi bylos medžiaga ekspertai konstatavo, kad V. K. mirties priežastis buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio, kurį lėmė kairio smilkinio-žando srities sumušimas. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu. Kairio smilkinio-žando srities sumušimas, lėmęs V. K. mirtį, galėjo būti padarytas sudavus vieną smūgį ranka į veido kairę pusę 2008 m. rugpjūčio 11 d., apie 24 valandą (ekspertizės akto 2-4 punktai).
Šią ekspertizę padaręs vienas iš ekspertų J. R. apeliacinės instancijos teisme patvirtino ekspertizės akto išvadas ir išsamiai paaiškino, kodėl nustatė trumpesnį laiko intervalą nuo sužalojimo padarymo iki paguldymo į ligoninę, nei nurodyta ankstesnėje specialisto išvadoje. Ekspertas paaiškino, jog nustatant sumušimo laiką atsižvelgta į du momentus, t. y. į bylos medžiagą ir subdurinės hematomos formavimosi ypatumus.
Pagal bylos medžiagą atskaitos taškas yra nukentėjusiojo pristatymas į gydymo įstaigą, t. y. jo paėmimas greitosios medicinos pagalbos medikų iš įvykio vietos. Kitas atskaitos taškas – bylos medžiagoje minimas epizodas, kada nukentėjusysis buvo tose patalpose, kur, tikėtina, gavo smūgį, t. y. laikas prieš 24 valandą. Tokiu būdu įvertinta, kad laiko tarpas nuo smūgio gavimo iki nukentėjusiojo paėmimo iš įvykio vietos siekė apie 14 valandų.
Antras dalykas – tai subdurinės hematomos formavimasis. Laikas nuo smūgio sudavimo iki tol, kol nukentėjusysis praranda sąmonę, vieniems asmenims siekia keletą valandų, kitiems – keliolika valandų. Tas laikas yra adekvatus subdurinės hematomos formavimosi ypatumui, todėl ekspertas padarė išvadą, jog sužalojimas galėjo būti padarytas tokiu laiku.
Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad specialisto išvadoje Nr. M 1967/08 (01) nurodyta, jog nukentėjusiajam sužalojimas galvoje padarytas ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais kietais bukais daiktais, tačiau Z. J. jam nesudavė smūgių jokiais kietais bukais daiktais.
Ekspertai ekspertizės akte patikslino V. K. sužalojimo mechanizmą ir nurodė, kad V. K. padarytas kairio smilkinio-žando srities sumušimas, sukėlęs kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, galėjo būti padarytas sudavus smūgį ranka į galvos kairę pusę.
Apeliacinės instancijos teisme ekspertas J. R. patvirtino, jog sužalojimas, nuo kurio įvyko mirtis, galėjo būti padarytas vienu smūgiu. Paprastai tai būna smūgis kumščiu.
Beje, nuteistasis Z. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 96-97) ir pirmosios instancijos teisme pripažino sudavęs V. K. vieną smūgį į veidą, gal į žandikaulį, nuo kurio šis nukrito ant lovos, tačiau teigė, kad nuo tokio smūgio V. K. negalėjo mirti.
Nuteistąjį Z. J. vartojus smurtą prieš nukentėjusįjį patvirtina visi įvykį matę liudytojai.
Liudytoja N. A. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 68-69, 73-74) parodė, jog Z. J. kažkokiu daiktu ar pagaliu sudavė V. K. apie 5 kartus į galvą. Teisme ji parodė, kad Z. J. trenkė V. K. rankomis, po to smūgius sudavė kojomis. Smūgius sudavė į pilvą, galvą, kliuvo ir į kojas.
Aplinkybė, jog ši liudytoja davė skirtingo turinio parodymus dėl nuteistojo suduotų smūgių skaičiaus ir sužalojimo vietų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis padarė nukentėjusiojo mirtį sukėlusį galvos sužalojimą.
Įvertinus tai, kad liudytoja N. A. įvykio metu buvo girta, logiškai paaiškinama, jog ji neskaičiavo V. K. suduodamų smūgių. Be to, ji pripažino, kad visų įvykio aplinkybių gerai neatsimena, nes turėjo galvos traumą, ir tai taip pat turi reikšmės, jog įvairių apklausų metu atskiras detales ji nurodė skirtingai. Dėl to teisėjų kolegija jos ne visiškai vienodus parodymus dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų skaičiaus ir vietos vertina kaip tinkamus įrodymus, kuriuos papildo kiti įrodymų šaltiniai.
Liudytoja A. K. teisme taip pat parodė, kad Z. J. delnu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į veidą.
Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nevertino liudytojo E. K. parodymų.
Pirmosios instancijos teisme liudytojas E. K. iš tiesų neapklaustas, nes iš bylos duomenų matyti, kad šis liudytojas 2008 m. spalio 27 d. mirė (t. 1, b. l. 90).
Apeliacinės instancijos teismas ištyrė liudytojo E. K. parodymus, įstatymo nustatyta tvarka duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos laiko tinkamu įrodymu ir jais grindžia nuteistojo kaltę.
Liudytojas E. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 86-87) parodė, jog Z. J. pradėjo mušti V. kumščiais į veidą, o pargriuvusį kojomis į šonus, sudavė apie du smūgius į veidą ir apie tris kartus spyrė gulinčiam į šonus.
Liudytoja N. K. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino Z. J. vartojus smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad teismas negalėjo remtis N. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie gauti pažeidžiant BPK nuostatas.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja N. K. apklausta tris kartus. Pirmoje apklausoje (t. 1, b. l. 75-76) ji teigė, jog Z. J. nieko nemušė. Apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno antrą kartą (t. 1, b. l. 77) ji parodė, kad apie vidurnaktį atėjo Z. J. ir nei iš šio, nei iš to pradėjo mušti gulintį V. Kiek smūgių sudavė ir kuo mušė, pasakyti negali, nes namuose buvo tamsu, o jos regėjimas prastas. Ji tik girdėjo, kaip V. sakė: ,,Nemušk, nemušk“. Liudytoja gulėjo ir nieko nesakė Z. J., nes jo bijojo, kadangi jam dažnai būna agresijos priepuoliai ir tada jis visus muša. Ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 79-80) ji davė analogiškus parodymus, kaip ir prieš tai buvusioje apklausoje.
Palyginus N. K. parodymus, duotus ikiteisminį tyrimą atlikusiai pareigūnei, su jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, jog protokoluose užfiksuoti N. K. parodymai dėl įvykio aplinkybių iš esmės pažodžiui sutampa. Neįmanoma, kad dviejų apklausų policijoje ir teisme metu N. K. savarankiškai duotų pažodžiui identiškus parodymus. Iš to daroma išvada, jog N. K. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjas užfiksavo ne pagal tai, ką liudytoja parodė apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, o perrašė ar kitaip atsižvelgė į ankstesnius N. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnei.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojos N. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo, nes užfiksuoti pažeidžiant BPK 179 straipsnio, 183 straipsnio 3 dalies normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką.
Tačiau liudytojos N. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnei (t. 1, b. l. 77), teisėjų kolegija pripažįsta tinkamu įrodymu byloje esantiems įrodymams patikrinti, kadangi jie gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą.
Tiesa, liudytoja N. K. teisme atsisakė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teigdama, jog ikiteisminio tyrimo metu jai buvo daromas spaudimas (pareigūnai ją prigirdė, gąsdino).
Tokia jos versija atmetama kaip nepagrįsta, neįtikinama ir nereali.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti N. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnei duotais parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus.
Taigi aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad smurtą prieš V. K. vartojo būtent Z. J. Tie patys įrodymai patvirtina, jog kūno sužalojimus, iš jų ir tą, dėl kurio nukentėjusysis mirė, jam padarė nuteistasis Z. J. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad be Z. J. bute būtų dar kas nors vartojęs smurtą prieš V. K. ir sudavęs jam smūgį į galvą. To neparodė ir pats nuteistasis.
Nuteistasis bei jo gynėja apeliaciniuose skunduose iškėlė versijas, jog V. K. mirtinus sužalojimus galėjo patirti griūdamas arba prieš keletą dienų iki aptariamo įvykio.
Tokias nuteistojo ir jo gynėjos versijas dėl V. K. sužalojimo aplinkybių paneigia byloje surinkti įrodymai.
Liudytoja N. A. teisme iš tiesų parodė, kad V. K. prieš 2-3 dienas iki įvykio sumušė kiti asmenys.
Jau minėtame ekspertizės akte Nr. EKM 45 (164)/10 (01) nurodyta, jog V. K. galimai 2008 m. rugpjūčio 9-10 d. padarytos dvi viršugalvio srities muštinės žaizdos. Nuo muštinių žaizdų viršugalvyje padarymo iki paguldymo į ligoninę galėjo praeiti apie 2-3 paros.
Taigi neatmetama galimybė, kad V. K. galėjo būti sumuštas liudytojos N. A. nurodytu laiku.
Tačiau tame pačiame ekspertizės akte Nr. EKM 45 (164)/10 (01) nurodyta, jog nuo mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo iki nukentėjusiojo paguldymo į ligoninę galėjo praeiti apie 14 valandų.
Vadinasi, liudytojos N. A. nurodytu laiku, t. y. prieš 2-3 dienas iki įvykio, V. K. negalėjo būti padarytas ekspertizės akte Nr. EKM 45 (164)/10 (01) nurodytas sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį.
Apeliaciniuose skunduose iškelta versija, kad V. K. galėjo susižaloti pats griūdamas, taip pat atmetama kaip nepagrįsta.
Tokią sužalojimo galimybę paneigė ekspertizės akto Nr. EKM 45 (164)/10 (01) išvados 9 punktas, kuriame nurodyta, jog sužalojimų, būdingų griuvimui ar atsitrenkimui, nenustatyta.
Tai reiškia, kad pats griūdamas nukentėjusysis nebūtų patyręs jam nustatytų sužalojimų, iš jų ir mirtino.
Paneigus nuteistojo ir jo gynėjos versijas, jog nukentėjusįjį galėjo mirtinai sumušti pašaliniai asmenys arba jis galėjo susižaloti griūdamas, byloje nelieka abejonių, kad smūgį į galvą, nuo kurio nukentėjusysis mirė, sudavė Z. J.
Taigi tarp nukentėjusiojo mirties ir Z. J. jam padaryto sužalojimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nuteistasis kaltas dėl kilusių padarinių ir privalo už juos atsakyti.
Nuteistojo gynėja, apeliaciniame skunde cituodama liudytojos N. A. parodymus, nurodo, jog faktas, kad N. A. jokių nukentėjusiojo galvos sužalojimų žymių po įvykio nematė, įrodo Z. J. nekaltumą.
Tokį gynėjos skundo motyvą dėl galimybės pastebėti galvos sužalojimą paneigė teismo medicinos ekspertas J. R. Apeliacinės instancijos teisme jis išsamiai atsakė, kodėl po įvykio nebuvo pastebėtas V. K. padarytas sužalojimas. Ekspertas paaiškino, kad šiuo atveju kraujosruva pasireiškė minkštųjų audinių patinimu. Išoriškai ji gal ir buvo, bet smilkinio sritis yra tokia sritis, kur paprastai auga plaukai, ir apžiūrintys ligonį gydytojai dažniausiai neaprašo išorinių sužalojimų, juo labiau, jeigu jie sunkiai įžiūrimi. Todėl ji galėjo būti neužfiksuota, nukentėjusįjį apžiūrint ligoninės priėmimo skyriuje.
Dėl to tuoj po įvykio su nukentėjusiuoju bendravusi liudytoja N. A., o vėliau ligoninės priėmimo skyriuje jį apžiūrėjusi gydytoja vizualiai galėjo nepastebėti sužalojimų, tačiau tai nepaneigia fakto, jog V. K. buvo sužalotas.
Visos aptartos aplinkybės paneigia nukentėjusiojo V. K. sužalojimų padarymo kitokią galimybę, nei nustatyta byloje, ir leidžia daryti išvadą, kad sužalojimą, nuo kurio V. K. mirė, padarė Z. J.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ekspertizės akto išvadas, eksperto J. R. paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme bei kitus bylos duomenis, patikslina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, to nelaikydama faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių esminiu pakeitimu, ir konstatuoja, jog Z. J. 2008 m. rugpjūčio 11 d., apie 24 val., nukentėjusiajam V. K. sudavęs rankomis bei kojomis nenustatytą skaičių smūgių į liemenį ir galvą, vienu trauminiu poveikiu (pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ne mažiau kaip dviem) sumušė galvą kairio smilkinio ir žando srityje; tai sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio ir komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu.
Muštinės žaizdos nukentėjusiojo momens srities kairėje pusėje, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, neturi ryšio su nagrinėjamu nusikaltimu, kadangi jas nenustatyti asmenys padarė anksčiau.
Dėl aptariamo sužalojimo padarinių 2008 m. spalio 7 d. V. K. mirė, todėl nuteistojo Z. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma.
Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.
Teismas atsižvelgė, jog Z. J. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę, kad anksčiau net šešis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus (t. 1, b. l. 136-139), daug kartų baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 140-145), priešingai, nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, niekur nedirbo. Tai apibūdina Z. J. kaip linkusį pažeidinėti įstatymus.
Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog jis teistas prieš dešimt metų, tačiau bylos duomenys rodo, kad paskutinį kartą jis teistas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2003 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu ir nubaustas 16 MGL dydžio bauda, tačiau vengė atlikti bausmę ir to paties teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartimi nesumokėta bauda jam pakeista areštu.
Teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Nuteistojo Z. J. apeliacinio skundo argumentas, jog jis prižiūri pirmos grupės invalidę motiną, negali turėti esminės reikšmės bausmei, pakeičiant jos dydį, nes skiriant bausmę pirmiausia atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.
Visa tai įvertinęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, pirmosios instancijos teismas Z. J. paskyrė vos didesnę nei minimalią, t. y. 8 metų laisvės atėmimo bausmę.
Nors apeliacinės instancijos teismas sumažino nuteistojo veiksmų apimtį, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos paskirtos bausmės dydžiui, kadangi jį apsprendžia bausmės dydžiui reikšmingų faktorių visuma.
Teisėjų kolegijos nuomone, Z. J. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.
Apeliacinių skundų argumentais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo Z. J. ir jo gynėjos apeliacinius skundus atmesti.