Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 25 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme. Inspekcijos nuomone, teismo nutarimas yra nepagrįstas, neargumentuotas, priimtas neištyrus visų bylos aplinkybių. Be to, teismas neapklausė visų pažeidimo liudytojų, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad dėl šio pobūdžio pažeidimų teismai privalo apklausti pažeidimo liudytojus ir imtis kitų priemonių nustatyti objektyvią tiesą (LVAT 2006-12-07 nutartis Nr. N3-l812-06). Teismas nutarime konstatuoja, kad įmonės darbuotojai pirkdavo iš savo pinigų įvairius įrankius ir darbo priemones, ir už tai jiems būdavo kompensuojama, tačiau šiam argumentui pagrįsti nei pažeidėjas, nei jo atstovas nepateikė teismui jokių, šiuos naujus faktus byloje pagrindžiančių įrodymų. Be to, teismas nutarime nurodo, kad asmenys atsisakė nuo savo ankstesnių parodymų, tačiau, teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad abu liudytojai nurodė, kad Inspekcijoje jų pateikta informacija yra tikra ir teisinga (toks klausimas buvo užduotas E. T. ir V. K. ). Pažymėtina, kad tas faktas, kad liudytojas teismo posėdžio metu nurodė, kad už visus pinigus pasirašydavo žiniaraštyje, dar automatiškai nesuponuoja, kad jam nebūdavo mokamas didesnis darbo užmokestis, nei būdavo fiksuojamas įmonės apskaitoje. E. T. paaiškinime nurodė, kad jo darbo užmokestis sudarydavo 1000 Lt ir šią aplinkybę patvirtino teisme, o Inspekcijos pareigūnai operatyvaus patikrinimo metu nustatė, kad įmonės apskaitos dokumentuose ir apskaitos registruose užfiksuota suma E. T. buvo mažesnė nei 1000 Lt, tai suponuoja, kad šiam asmeniui dalis darbo užmokesčio buvo mokama neoficialiai. Be to, pažymėtina, kad Inspekcijos patikrinimo metu buvo atsižvelgta į visų rūšių išmokas: užfiksuotą darbo užmokestį, lauko priedai, ligos pašalpos (operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. 1093-1). Tačiau iš įmonės pateiktų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų nustatyta, kad juose nebuvo nei vieno atsiskaitymo dėl pačių darbuotojų pirktų darbo įrankių, priemonių, o operatyvaus patikrinimo metu nei liudytojai, nei Įmonės vadovas ir darbuotojai neminėjo, kad tokių atsiskaitymų būta. Teisme Įmonės buhalterė L. K. apklausos metu nepateikė duomenų, kad Įmonėje darbuotojai perka patys darbo priemones ir įrankius. Pažymėtina, kad tokios didelės pinigų sumos (tai yra kiekvieną mėnesį po 200-500 Lt) negalėjo būti išduodamos darbuotojams kaip kompensacija už pirktas prekes, nes teismo posėdžio metu asmenys nurodė, kad pirkdavo mažareikšmes prekes, kurių kaina nebūdavo didelė. Įvertinus V. B. paaiškinimą, kuris buvo pateiktas operatyvaus patikrinimo metu, konstatuotina, kad šis asmuo gerai moka ir supranta lietuvių kalbą, nes paaiškinimą teikė ir surašė pats, atsakydamas į Inspekcijos pareigūno užduodamus klausimus, kurie buvo pateikti raštu (lietuvių kalba). Be to, Teismo metu Inspekcijos pareigūnai paaiškino, kad V. B. pats pareiškė, kad supranta lietuvių kalbą ir gali atsakyti į užduotus klausimus lietuviškai. Tai, kad liudytojai perėjo dirbti į kitą darbovietę, nėra asmens kaltę eliminuojanti aplinkybė ir faktas, įrodantis, kad tarp darbuotojo ir darbdavio įvyko konfliktas. Apeliantas paaiškina, kad Inspekcijos pareigūnai savo kompetencijos ribose atliko Įmonės operatyvų patikrinimą, turint duomenų, kad Įmonėje neatsispindi oficialioje Įmonės buhalterinėje apskaitoje visas mokamas darbo užmokestis. Atlikus papildomus kontrolės veiksmus ir apklausus Įmonės darbuotojus buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2005-04-14 iki 2006-09-14 3 Įmonės darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, kuris nebuvo apskaitytas Įmonės buhalterinėje apskaitoje. Per šį laikotarpį Įmonė išmokėjo 7063 Lt darbo užmokesčio darbuotojams į rankas, kuris nebuvo apskaitytas Įmonės buhalterinėje apskaitoje bei nuo šių A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais, nebuvo apskaičiuotas, išskaičiuotas ir sumokėtas gyventojų pajamų mokestis bei socialinio draudimo mokestis į biudžetus ir fondus. Tuo J. A. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 ir 12 str. nuostatas. Teismas, šiuo atveju, neapklausė visų pažeidimo liudytojų, neįvertino V. B. pateikto paaiškinimo, nenustatė objektyvios tiesos (ar tikrai darbuotojai pirko iš asmeninių pinigų įrankius). Apeliantas pažymi, kad nagrinėjant tokias bylas turi būti laikomasi pagrindinių baudžiamojo proceso principų, t.y. administracinė byla turi būti išnagrinėta visapusiškai ir priimtas argumentuotas nutarimas byloje. Pirmosios instancijos teisme būtina apklausti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, apklausti pažeidimo liudytojus, suteikti galimybę atsakomybėn traukiamam asmeniui, liudytojams užduoti klausimus. Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai neapsvarstė galimybės administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus perkvalifikuoti pagal ATPK 173¹ str. ir 172 str. (neatspindėtos ūkinės operacijos, susijusios su darbinių įrankių pirkimu, šių sumų atspindėjimo apskaitoje ir deklaravimo pajamų ir pelno deklaracijose), nors J. A. veikoje esama šių pažeidimo požymių. Apeliantas taip pat paaiškina, kad įstatymas nenumato galimybės pažeidėjui priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, o numato, kad turėtos išlaidos kompensuojamos nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, priimdamas nutarimą rėmėsi prielaidomis.