- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-17
- Bylos Nr.
- I-3911-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04125-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- K. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 90000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Paaiškino, kad nuo 2014-09-10 iki šiol yra kardomajame kalinime. Lukiškių TI-K yra laikomas sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui. Patalpose šalta, drėgna, antisanitarinės sąlygos, yra pelėsių ir tarakonų. Šioje įstaigoje kamerų plotas apytiksliai yra 6-7,4 kv.m, o yra kalinamas kartu su 1-4 asmenimis, tuo šiurkščiai pažeista jo subjektinė teisė būti kameroje, kurioje pagal aktualų teisinį reguliavimą tektų ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. plotas. Maždaug 7 kvadratinių metrų plote stovi lovos, stalas ir yra primityviausias sanitarinis mazgas, taigi sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, nes elementaraus judėjimo galimybių nėra. Jau devynis mėnesius yra kalinamas nežmoniškomis orumą žeminančiomis, žiauriomis kankinimą prilygstančiomis sąlygomis. Privatumo stygius kelia nuolatinę įtampą. Dušas, tačiau tik šaltas, galimas kartą savaitėje, nors kalinamas yra antisanitarinėmis sąlygomis. Praustis po šiltu dušu sudaroma galimybė tik atskirais atvejais, dėl laikomų asmenų skaičiaus to paprasčiausiai techniškai neįmanoma atlikti. Patalpų apšvietimas prastas, čiužiniai sudėvėti, fiziniam aktyvumui skiriama tik viena valanda per dieną. Pareiškus prašymą ar nusiskundimą, prasideda perkėlimai vis į kitas kameras, apribojama spauda, tiekiamas prastos kokybės maistas, ribojama galimybė bendrauti su artimaisiais telefonu. Parduotuvėje esančios prekės neadekvačiai išbrangintos, be to antstoliai net ir artimųjų pervestas lėšas areštavo. Per devynis kalinimo mėnesius tapo neatpažįstamas artimųjų, kadangi dėl nuolatinio streso neteko 40 kg svorio. Paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą tai vertinti kaip kankinimą ir šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus veiksmus Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme. Dėl atsakovo neteisėtos veikos patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, dėl neaiškių priežasčių neteko net 40 kg svorio, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumenko pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervuotas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybes.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 19-24) pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką, paaiškino, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomųasmenų skaičius yra 954 asmenys, šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų reikalavimų.
Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t.y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad jis Lukiškių Tl-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str., b. l. 37-43).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K nuo 2014-09-10.
Iš teismui pateiktų atsakovo atstovo paaiškinimų matyti, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-09-18 iki 2015-06-10, kai buvo paleistas į laisvę (b. l. 1, 19-20).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014-09-18 iki 2015-06-10) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 123 (plotas 7,42 m²), Nr. 143 (plotas 7,94 m²), Nr. 191 (plotas 7,94 m²), Nr. 338 (plotas 7,72 m²), Nr. 287 (plotas 7,70 m²), Nr. 330 (plotas 7,52 m²), Nr. 325 (plotas 7,64 m²) kartu su 1-2 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 12-15) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 patvirtinta nuostata, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, minėtu laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas šią normą atitiko šiomis dienomis: 2014-09-18, 2014-10-02, 2014-10-09, 2014-10-14, 2014-10-29, 2014-11-03, 2014-11-05, 2014-11-22 – 2014-11-24, 2014-12-10 – 2014-12-12, 2015-01-19 – 2015-01-20, 2015-01-22, 2015-02-05, 2015-02-09 – 2015-02-18, 2015-03-07 – 2015-03-09, 2015-03-13 – 2015-03-26, 2015-03-30 – 2015-04-17, 2015-04-23 – 2015-05-25, 2015-05-30 – 2015-06-10.
Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2014-09-18 iki 2015-06-10 Lukiškių TI-K buvo laikomas 267 paras, iš kurių apie 108 parų buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Išanalizavus bylos duomenis matyti, kad laikotarpiu nuo 2014-09-18 iki 2015-06-10 159 paras Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m² gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t.y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.
Pareiškėjas skunde taip pat argumentuoja, jog dušas, tačiau tik šaltas, buvo galimas kartą per savaitę, praustis po šiltu dušu sudaroma galimybė tik atskirais atvejais. Patalpų apšvietimas prastas, čiužiniai sudėvėti, fiziniam aktyvumui skiriama tik viena valanda per dieną. Apribojama spauda, tiekiamas prastos kokybės maistas, ribojama galimybė bendrauti su artimaisiais telefonu. Parduotuvėje esančios prekės neadekvačiai išbrangintos.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) 68 punkte taip pat numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę jam buvo suteikta, todėl šiuo aspektu pažeidimo nenustatyta. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl karšto vandens duše nebuvimo nėra, todėl šie argumentai atmestini kaip niekuo nepagrįsti.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjui nurodžius, kad fiziniam aktyvumui skiriama viena valanda per dieną, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl pasivaikščiojimų.
HN 76:2010 nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Į bylą pateiktas 2014-04-01 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas, kuriuo patvirtinta, kad kameroje Nr. 338 HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta, nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl prasto apšvietimo. Įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, pareiškėjas teismui nepateikė, todėl laikytina, kad nepagrindė skunde nurodytų aplinkybių.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas, tačiau telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. <...>. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad buvo ribojama galimybė bendrauti su artimaisiais telefonu, tačiau plačiau nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, ar turėjo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą, kada konkrečiai ir su kuo pareiškėjui buvo neleista bendrauti telefonu, todėl pareiškėjo abstraktūs ir niekuo nepagrįsti argumentai dėl pokalbių telefonu ribojimo atmestini kaip nepagrįsti.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Maitinimas užtikrinamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad dėl maitinimo kiekio ir kokybės kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, šie skundo argumentai atmestini kaip niekuo nepagrįsti.
Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kad suimtiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka; tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims draudžiamų pirktis maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašas nustatytas Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), 87 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia tardymo izoliatorius. Tardymo izoliatorių parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-09 įsakymu Nr. V-172, be kita ko, patvirtintos Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklės, pagal kurias Laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius sudaro komisiją arba paskiria atsakingą asmenį tikrinti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių kainas (toliau – komisija arba atsakingas asmuo) (5 punktas); parduodamų prekių kainos turi būti tikrinamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį ir palyginamos su maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainomis parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga (6 punktas); nustačius, kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos yra didesnės kaip 10 procentų negu šių prekių kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga, parduotuvės savininkui laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius pateikia raštišką įspėjimą (8 punktas); jei pakartotinai nustatoma, kad laisvės atėmimo vietos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos yra didesnės kaip 10 procentų negu šių prekių kainos parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga, sprendžiamas klausimas dėl nuomos sutartyje numatytų netesybų taikymo arba nutraukiama nuomos sutartis (9 punktas).
Šiuo atveju pareiškėjas tik nekonkrečiai nurodo, kad parduotuvėje esančios prekės neadekvačiai išbrangintos, tačiau plačiau nedetalizuoja ir nepateikia įrodymų, ką būtent norėjo pirkti ir kiek tos prekės kainavo. Esant tokiai situacijai teismas neturi pagrindo konstatuoti buvus Lukiškių TI-K parduotuvėje parduodamų produktų kainų kontrolės taisyklių pažeidimus.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, s Nr. A756-122/2010).
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į ilgą laikotarpio trukmę, kuria pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas (159 paros), tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 90 000 Eur. Teismo vertinimu prašoma priteisti suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 1 000 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo K. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti K. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.