Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. K. skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-07 nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016-01-17 V. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji 2016-01-17, 3.59 val., Plungėje, V. Mačernio gatvėje, ties namu Nr. 61, vairavo V. G. automobilį „Mercedes-Benz E220“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai jai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,76 promilės), ir neturėdama teisės vairuoti transporto priemones, važiuodama atbuline eiga, atsitrenkė į stovintį M. B. priklausantį automobilį „Seat Leon“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jį apgadino. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, apgadinti du automobiliai. Tokiais veiksmais ji pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 219.3 p. reikalavimus.

Plungės rajono apylinkės teismas 2016-03-07 nutarimu V. K. pripažino kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 3 d., ir jai paskyrė administracinę nuobaudą 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) baudą, nekonfiskuodamas transporto priemonės. Nustatyta sulaikytą transporto priemonę „Mercedes-Benz E220“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) esančią UAB „Palska“ aikštelėje Stoties g. 19, Plungėje, priverstinai nuvežtą pagal 2016-01-17 transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą Nr. 120, bei jos registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) gražinti savininkui ar teisėtam jo valdytojui po nutarimo paskelbimo.

Motyvuojamoji dalis

Nurodo, jog nesutinka su teismo motyvu, kad jos kaltė įrodyta neabejotinai. Mano, kad administracinės teisės pažeidimo protokolas surašytas remiantis vien liudytojų parodymais, kurie, pasak apeliantės, negalėjo būti laikomi tinkamais ir pakankamais įrodymais siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn. Pasak V. K., liudytojų V. G., K. K. parodymai vertintini kritiškai. Vadovaujantis šių liudytojų parodymais daromos tik prielaidos, kad ji atliko jai protokole inkriminuojamus veiksmus, tai yra būdama neblaivi, neturėdama vairuotojo pažymėjimo vairavo automobilį ir taip sukėlė eismo įvykį. Pažymi, kad liudytojos to nematė, ji pati neužsiminė apie tai, kad būtų atlikusi šiuos veiksmus. Nurodo, kad teisme posėdžio metu ji kategoriškai neigė automobilį vairavusi, nes ji automobilyje miegojo, o atsibudo tik tada, kai pajuto smūgį į veidą. Kaip automobilis atsidūrė kieme, ji nežino, nes miegojo.

Pasak apeliantės, byloje esantis jos prisipažinimas turėjo būti vertintas kritiškai, nes prisipažinimas buvo gautas pasinaudojant jos pažeidžiamumu. Ji buvo nuvežta į komisariatą ir uždaryta į laikino sulaikymo kamerą. Tuo metu ji buvo sutrikusi ir pasimetusi, jai buvo taikomas psichologinis spaudimas, reikalaujama pasirašyti, nes pareigūnai būtų jos nepaleidę. Pasak pažeidėjos, ji neturėjo kito pasirinkimo ir nesuvokdama, po kokiu dokumentu pasirašo, pasirašė pareigūno K. E. pateiktą jo ranka užpildytą dokumentą. Atkreipia dėmesį, kad ji nuo pat pradžių nesutiko su jai inkriminuojamu pažeidimu, dėl to buvo sulaikyta pareigūnų, išvežta į Policijos komisariatą ir uždaryta į sulaikymo kamerą. Pažymi, kad ji nuosekliai laikėsi savo pozicijos ir teismo posėdžio metu. Mano, kad dėl šių nurodytų aplinkybių kyla abejonių ir būtina nustatyti papildomus duomenis, kuriais būtų galima vadovautis nustatant, ar ji vairavo automobilį ar ne. Pasak apeliantės, šias abejones patvirtina K. K. duoti parodymai, kad ji paliko kieme užvestą automobilį apie dešimt minučių, todėl būtų galima manyti, kad automobiliu galėjo pasinaudoti nenustatytas asmuo, kuris sukėlęs eismo įvykį pasišalino. Apeliantės manymu, tokią versiją iš esmės patvirtina ir A. S. parodymai, kad buvo gautas pranešimas, jog pavogta transporto priemonė, o vėliau patikslinta, kad ji nėra pavogta. Pasak pažeidėjos, pareigūnai privalėjo imtis papildomų ir būtinų priemonių tokiai versijai patikrinti, tačiau to padaryta nebuvo, apsiribojant prieštaringais ir nepatikimais duomenimis, kurie, pasak apeliantės, nepatvirtina, kad automobiliu naudojosi ji. Pažymi, kad ir teismas privalėjo atsižvelgti į bylos duomenų prieštaringumą, tačiau to taip pat nepadarė ir iš esmės pažeidė indubio pro reo principą, pagal kurį visos aplinkybės ir neaiškumai byloje vertintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Akcentuoja, kad liudytojos K. K. parodymai yra prieštaringi, nes vieną kartą ji teigia, kad nuvedė V. K. į automobilį, pasodino į keleivio vietą automobilio priekyje ir užvedė automobilį, kad draugei nebūtų šalta miegoti, o teismo posėdžio metu ji parodo, kad V. K. nemiegojo, ji orientavosi aplinkoje, nors ir buvo išgėrusi. Pažymi, kad šios liudytojos duotais parodymais policijos pareigūnai, o vėliau ir teismas vadovavosi konstatuodami, kad ji naudojosi V. G. priklausančiu automobiliu. Mano, kad šie parodymai negali būti pripažinti objektyviais ir turėti įrodomąja galią. Taip pat mano, kad ir nukentėjusiosios V. G. parodymai nėra nuoseklūs. Nurodo, kad parodymuose skiriasi nurodomas laikas, įvykio metu ji buvo neblaivi, nematė, kad V. K. būtų naudojusi jai priklausantį automobilį. V. G. nurodė, kad pati V. K. prisipažino K. K., jog vairavo automobilį, nors nei pirminiuose K. K. parodymuose, nei teismo metu duotuose parodymuose tai nebuvo užfiksuota.

V. K. nesutinka su teismo pozicija, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ji padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 3 d., nes teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, netyrė reikšmingų bylai aplinkybių, priimdamas nutarimą vadovavosi prielaidomis, o ne objektyviais neginčytinais įrodymais. Akcentuoja, kad asmens kaltė gali būti konstatuota tik tada, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pažymi, kad byloje nėra nė vieno tiesioginio įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog ji 2016-01-17 naudojosi V. G. priklausančiu automobiliu. Pažeidėjos manymu, teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas skundžiamo nutarimo teisėtumas, lemia tik pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 3 d., teisinį kvalifikavimą. Tačiau toks nurodytų duomenų vertinimas galimas tik tuo atveju, kai visos bylos aplinkybės ištirtos, kai galimos kitos versijos atmestos ir kai neginčijamai nustatyta asmens kaltė. Šiuo atveju įstatymo nustatytos ir teismų praktikos išaiškintos sąlygos nebuvo išpildytos, o ji negalėjo būti traukiama administracinėn atsakomybėn remiantis šiais duomenimis, kadangi jos kaltė nenustatyta jokiais įrodymais, t. y. byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, kad būtent ji, o ne kitas asmuo 2016-01-17 vairavo šį automobilį ir vėliau sukėlė eismo įvykį. Teismas proceso metu nesiėmė jokių aktyvių veiksmų kilusioms abejonėms ir prieštaravimams pašalinti, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa. Apeliantės manymu, teismas turėjo išreikalauti kavinės vaizdo kamerų įrašus, iškviesti gynybos liudytojus, apklausti tuo metu šalia buvusius asmenis, kavinės lankytojus, administracijos darbuotojus. Taip pat institucija, inicijavusi bylą, iš karto po eismo įvykio galėjo ir turėjo nuimti pirštų atspaudus nuo automobilio salono ir vairo. Tačiau to padaryta nebuvo, todėl byloje liko neištirtos ir nepaneigtos versijos. Mano, kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai ir neišsamiai išnagrinėjo faktines bei teisines aplinkybes, nesigilino į bylą, nesiėmė visų būtinų priemonių, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos kylantį indubio proe reo principą ir dėl to priėmė neteisėtą nutarimą.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininkas A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo V. K. skundą atmesti ir palikti Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-03 nutarimą nepakeistą.

Skundas atmestinas.

ATPK 248 str. yra numatyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai, t. y. laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. ATPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas ir kartu teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, jog organas (pareigūnas ir kartu teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, tik organas, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, gali spręsti, pakanka jam byloje surinktų įrodymų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas, ar ne.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neatkartodamas įrodymų detaliai, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui bei padarytoms išvadoms dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą ATPK 127 str. 3 d. numatytą teisės pažeidimą, kurios yra pagrįstos, teisėtos ir teisingos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Pagal bylos duomenis bei apeliantės skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismo išvados nepagrįstos išsamiu ATPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to reikalaujama ATPK 257 str. Išanalizavus bylos medžiagą, skundą nagrinėjančiam teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio V. K. administracinio teisės pažeidimo bylą, objektyvumo ar nešališkumo, priešingai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, teismo posėdyje apklausė administracinėn atsakomybėn patrauktą V. K., išklausė liudytojų parodymus. Visi įrodymai įvertinti, kaip to reikalauja ATPK 257 str. nuostatos, išsiaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai ir nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Teismo padarytos išvados dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą ATPK 127 str. 3 d. numatytą teisės pažeidimą yra iš esmės motyvuotos ir pagrįstos bylos medžiaga. Apygardos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis ir konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos įrodymų vertinimo nuostatos. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Vien tai, kad įrodymai nebuvo įvertinti taip, kaip norėjo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo padaryta teisės normų taikymo pažeidimų ir kad V. K. administracinėn atsakomybėn patraukta nepagrįstai. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus rašytinius įrodymus ir apklaustų liudytojų parodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. K. neigia padariusi jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą ir mano, jog jos kaltė neįrodyta, o teismas remiasi tik prielaidomis ir vadovaujasi tik prieštaringais liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas, patikrinęs į bylą surinktų duomenų teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad V. K. padarė jai inkriminuotą pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 3 d. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis visa byloje esančia medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio vietos fotonuotraukomis, eismo įvykio schema, asmens blaivumo testo duomenimis, nukentėjusiosios V. G. paaiškinimais bei parodymais teisme, liudytojos K. K. paaiškinimais ir parodymais teisme, policijos pareigūnės A. S. tarnybiniu pranešimu, liudytojų A. S., K. E., A. G. parodymais, duotais teisme, ir kita byloje esančia rašytine medžiaga, todėl nepagrįstai apeliantė skunde teigia, jog apylinkės teismas nutartį priėmė tik vadovaudamasis liudytojų prieštaringais parodymais. Vien tai, kad K. K. policijos pareigūnams paaiškinime nurodė, kad nuvedė V. K. į automobilį ir jį užvedė, kad nebūtų draugei šalta miegoti, nepatvirtina aplinkybės, kad V. K. miegojo, ir nepaneigia K. K. parodymų, duotų apylinkės teisme, kad pastaroji nemiegojo ir orientavosi aplinkoje, todėl vertinti šiuos parodymus kaip prieštaringus nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog V. K. dėstomos aplinkybės yra paneigtos byloje esančių įrodymų visuma.

Pažeidėja taip pat nurodo, kad teismas proceso metu nesiėmė jokių aktyvių veiksmų kilusioms abejonėms ir prieštaravimams pašalinti, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa. Apeliantės manymu, teismas turėjo išreikalauti kavinės vaizdo kamerų įrašus, iškviesti gynybos liudytojus, tai yra V. K. mamą, kuri po įvykio atvyko į įvykio vietą, apklausti tuo metu šalia buvusius asmenis, kavinės lankytojus, administracijos darbuotojus. Taip pat mano, kad institucija, inicijavusi bylą, iš karto po eismo įvykio galėjo ir turėjo paimti pirštų atspaudus nuo automobilio salono ir vairo. Tačiau to padaryta nebuvo, todėl byloje liko neištirtos ir nepaneigtos versijos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Be to, pažymėtina, kad prašymą išreikalauti vaizdo įrašą ar apklausti tuo metu šalia buvusius asmenis, kavinės lankytojus, administracijos darbuotojus V. K. ir jos atstovas galėjo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau toks prašymas pateiktas nebuvo. O aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo apklausta V. K. mama, kuri po įvykio atvyko į įvykio vietą, šiuo atveju niekaip nepaneigia kitų byloje surinktų bei teismo aptartų įrodymų ir jų pagrindu padarytos išvados dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą teisės pažeidimą. Skundą nagrinėjantis teismas teigia, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pakako objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai konstatuoti, jog V. K. padarė administracinį teisės pažeidimą.

Apeliantė teigia, kad jos prisipažinimas turėjo būti vertinamas kritiškai, nes buvo išgautas pasinaudojant jos pažeidžiamumu, ji buvo išvežta į komisariatą, uždaryta į kamerą, todėl buvo sutrikusi ir pasimetusi, buvo naudojamas psichologinis spaudimas, buvo reikalaujama pasirašyti ir tik pasirašius žadėjo išleisti. Su tokiais pažeidėjos argumentais nesutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad V. K. parodymai, užfiksuoti policijos pareigūnų po eismo įvykio ir bylos nagrinėjimo metu, prieštarauja vieni kitiems ir byloje esantiems objektyviems duomenims, todėl atmestini. V. K. neigimą vairavus automobilį, parodymų keitimą policijos pareigūnams tiriant ir fiksuojant įvykį, neįvardijant vairavusio asmens, apylinkės teismas vertino kaip jos siekimą išvengti gresiančios administracinės atsakomybės bei pasirinktą gynybos versiją. Su tokiomis padarytomis išvadomis negali nesutikti ir skundą nagrinėjantis teismas. Pažymėtina, kad jei policijos komisariate su V. K. buvo elgiamasi netinkamai, pastaroji galėjo skųsti policijos pareigūnų veiksmus, bet tokių duomenų byloje nėra. Taip pat pastebėtina, kad V. K. teismo posėdžio metu apylinkės teisme pati parodė, kad nežino, kodėl policijos pareigūnai taip surašė, jų nepažįsta, mano, jog tikslo ją apkalbėti jie neturėjo.

Skunde dėl teismo nutarimo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo taip pat nurodo, jog priimtas nutarimas yra nepagrįstas, neteisėtas. Su tokiais apeliantės teiginiais negalima sutikti, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, papildomai apklausė liudytojus, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apygardos teismas daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliantės V. K. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. V. K. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. K. apeliacinio skundo netenkinti ir Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-07 nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.