Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-10-14 nuosprendžio, kuriuo:

O. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. - areštu 20 parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 ir 3 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2007 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu – prie neatliktos bausmės, paskirtos 2007-08-31 nuosprendžiu, pridėjus dalį bausmės, paskirtos šiuo nuosprendžiu, ir galutinė bausmė O. K. paskirta - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. K. nuteistas už tai, kad nevykdė 2006-12-20 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia nemokėjo ieškovui A. A. P. priteistos 3046 Lt žalos atlyginimo.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų vykdymo.

Apeliantas O. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai – teigia, jog teismas, priimdamas nuosprendį, negalėjo vadovautis dviprasmiškais nukentėjusiojo A. A. P. ir pataisos inspekcijos argumentais, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokias nuteistojo O. K. argumentais sutikti negali, todėl juos atmeta.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti kaltinamasis O. K., nukentėjusysis A. A. P., liudytojai E. R., M. M., paskelbti byloje esantys rašytiniai dokumentai. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama O. K. kaltė.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 245 straipsnį.

BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Teismų įstatymo 9 straipsnis). Pagal BK 245 straipsnį nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Kita vertus, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-47/2009).

Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš apelianto O. K. priteisė 3046 litus žalos atlyginimo A. A. P. naudai (t. 1, b. l. 9-10). Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2007 m. balandžio 3 d. (t. 1, b. l. 12). 2007 m. liepos 11 d. apeliantui O. K. antstolė E. R. raštu išsiuntė raginimą įvykdyti sprendimą (t. 1, b. l. 14). 2008 m. gegužės 19 d. apeliantas O. K. raštu kreipiasi į antstolės kontorą, prašydamas skolą ir vykdymo išlaidas leisti mokėti dalimis kiekvieną mėnesį po 300 litų (t. 1, b. l. 23). Iš 2009-09-18 antstolės E. R. pateiktos vykdomosios bylos dokumentų kopijų matyti, jog pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-2864-569, buvo atliekami veiksmai, siekiant išieškoti priteistą žalos atlyginimą A. A. P. naudai. (t. 1, b.1.12-28). Iš Šiaulių darbo biržos pranešimo matyti, jog apeliantas O. K. laikotarpyje nuo 2006-12-20 iki 2009-12-02 Šiaulių darbo biržoje buvo registruotas 3 kartus: pirmą kartą 2006-09-26 - 2006-10-02, registracija darbo biržoje nutraukta, įsidarbinus tarpininkaujant darbo biržai; antrą kartą registruotas 2007-02-06 - 2007-07-21, be pateisinamos priežasties nurodytu laiku 2007-04-20 neatvykus į darbo biržą priimti pasiūlymo darbui, O. K. nuo 2007-04-20 iki 2007-07-20 sustabdytas bedarbio statusas, neatstačius bedarbio statuso 2007-07-20 registracija darbo biržoje nutraukta už pažeidimus; trečią kartą užsiregistravo 2009-10-27 (t. 1, b.1.32). Po tėvo mirties apeliantas O. K. nesitvarkė tėvo turto paveldėjimo dokumentų, vėliau atsisakė savo paveldėjimo dalies, todėl žalos išieškojimas negalėjo būti nukreiptas į šį turtą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja - antstolė E. R. parodė, jog O. K. sakė, kad paveldėjimo dokumentų nesitvarkys, kad nereikėtų atlyginti iš šio turto žalos nukentėjusiajam A. A. P.. Apeliantas O. K. teismo priteistos žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. A. P. nemokėjo. Dėl teismo sprendimo nevykdymo antstolė E. R., gindama nukentėjusiojo A. A. P. interesus, 2009 m. rugpjūčio 13 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK prašydamas spręsti klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo O. K. pagal BK 245 straipsnį. Šio kreipimosi pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Iš to, kas aptarta, matyti, kad galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą įprastomis civilinio proceso priemonėmis buvo esmingai apsunkintos – į antstolės raginimus įvykdyti sprendimą nereaguota, kviečiamas pas antstolį neatvykdavo, nors ir darbingas, tačiau dirbo trumpą laiką, tačiau padarytos žalos neatlygindavo, buvo atleistas iš darbo už pravaikštas (t. 1, b. l. 24), nors ir buvo registruotas darbo biržoje, tačiau neatvykdavo į darbo biržą priimti pasiūlymo darbui, už padarytus pažeidimus registracija darbo biržoje buvo nutraukta, po to tėvo mirties nesitvarkė tėvo turto paveldėjimo dokumentų, vėliau atsisakė savo paveldėjimo dalies, todėl žalos išieškojimas negalėjo būti nukreiptas į šį turtą.

Taigi, atsižvelgdama išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs O. K. padarytoje veikoje BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymius, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai

Dėl BK 64, 75 straipsnių taikymo.

Apeliantas O. K. skunde nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, turėdamas savo žinioje Šiaulių miesto ir rajono pataisos inspekcijos 2010-09-30 teikimą dėl jo atleidimo nuo bausmės, jo nenagrinėjo, o pirma priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, o teikimą dėl jo atleidimo nuo bausmės, 2010-11-12 nutartimi paliko nenagrinėtą, ir taip pasunkino jo teisinę padėtį. Teigia, jog teismas pirma turėjo išnagrinėti pataisos inspekcijos teikimą, o tada privalėjo nutraukti baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini).

BK 75 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodyta, kad jeigu nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro naują nusikalstamą veiką, teismas skiria jam bausmę pagal šio kodekso 64 straipsnyje numatytas taisykles. Baudžiamoji byla, kurioje O. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje, Šiaulių miesto apylinkės teismui buvo perduota 2010 m. sausio 8 d., o Šiaulių miesto ir rajono pataisos inspekcijos teikimas buvo gautas 2010 m. rugsėjo 30 d., taigi, praėjus daugiau kaip aštuoniems mėnesiams nuo O. K. bylos nagrinėjimo pradžios, todėl pirmosios instancijos teismas, pirma išnagrinėdamas baudžiamąją bylą, įstatymo reikalavimų nepažeidė ir nepasunkino apelianto teisinės padėties.

Taip pat konstatuotina, kad teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis BK 64 reikalavimas subendrino apeliantui paskirtą bausmę, nes, kaip jau buvo minėta, šį reikalavimą įtvirtina BK 75 str.4 d. 4 p. nuostatos, todėl nuteistojo teiginys, kad teismas netinkamai subendrino bausmes, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl paskirtos bausmės.

Paskirdamas nuteistajam O. K. arešto bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnyje. Skiriant bausmę atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padarytas baudžiamasis nusižengimas, apelianto asmenybę, į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

Vertinant O. K. asmenybę – teistas, teistumas neišnykęs, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, baustas administracine tvarka, nedirba, charakterizuojamas patenkinamai.

Įvertinusi visas minėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas visiškai teisingai nustatė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus nuteistajam arešto bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas arešto bausmės vidurkis, tačiau artimą jam, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos tyčios turinį, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padarytos veikos pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu ir rūšimi bausmę, todėl švelninti ar keisti apylinkės teismo paskirtą bausmę, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo O. K. apeliacinį skundą atmesti.