Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-18 · Administracinė byla Nr. A-525-1873-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-18
Bylos Nr.
A-525-1873-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
E. V.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525 – 1873/2008Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui E. V., jo atstovei G. Z. ,atsakovo atstovui Rišardui Jaščaninui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. V. skundu (b.l. 2–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėta išeitinės kompensacijos dalį 2778,13 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. sausio 20 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir Vilniaus rinktinė) įsakymu Nr. TE-23 buvo atleistas iš tarnybos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės). Taip pat minėtu įsakymu nurodyta pareiškėjui išmokėti išeitinę kompensaciją pagal Statuto 57 straipsnį. Vilniaus rinktinė iš pareiškėjui priskaičiuotos 8108,77 Lt išeitinės kompensacijos sumos išskaičiavo 33 procentų (2757,41 Lt) ir 2,5 procentų (202,72 Lt) mokesčių Valstybinio socialinio draudimo fondui. Pažymėjo, kad 2007 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Vilniaus rinktinę su prašymu išmokėti neteisėtai išskaitytą išeitinės kompensacijos dalį, tačiau atsakymo į minėtą prašymą negavo. Remdamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 56 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A10 – 1831/2006), nurodė, kad darbdavys, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos, neturėjo galimybės nuspręsti atleisti pareiškėją arba ne, todėl pareiškėjui išmokėta išeitinė kompensacija turėtų būti priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A1 – 638/2005; AS11 – 56/2005; A5 – 826/2005; A11 – 798/2005), nurodė, kad DK kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo neįtvirtina, todėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčių ar kitų socialinių garantijų sumų priteisimo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b.l. 17 – 18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Remdamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi bei 16 straipsnio 4 dalimi, nurodė, jog, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Vilniaus rinktinės vadas turėjo galimybė pareikšti savo valią ir priimti tinkamą sprendimą (atleisti pareiškėją arba neatleisti), todėl toks sprendimas buvo priimtas abipusiu šalių susitarimu, atsižvelgiant į pareiškėjo valią. Pareiškėjui išmokėta kompensacija apmokestinta vadovaujantis Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2007 m. spalio 2 d. rašte Nr. (13.1)-46-32738 pateiktu išaiškinimu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 31 d. sprendimu (b.l. 35–37) pareiškėjo skundą patenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį 2778,13 Lt.

Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi (byla Nr. A10 – 183/2006). Teismas, vadovaudamasis GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktas imperatyviai įpareigoja vidaus reikalų įstaigos vadovą ir nustato jam pareigą ne tik atleisti pareigūną, bet ir nustato konkretų atleidimo iš darbo šiuo pagrindu terminą, darbdavys negali minėtos normos interpretuoti kitaip ir reikšti savo poziciją, todėl padarė išvadą, jog išeitinė kompensacija, išmokama tokiu pagrindu atleidžiant pareigūną yra neapmokestinamosios pajamos pagal GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Vilniaus AVMI raštu tik išreiškė savo nuomonę, o pačiame rašte taip pat nurodyta, jog paaiškinimas mokesčių mokėtojui teisės akto galios neturi ir tik išreiškia kompetentingos valstybės institucijos nuomonę mokesčių įstatymų reglamentuojamais klausimais, bei padarė išvadą, kad vadovautis minėtu Vilniaus AVMI išaiškinimu Vilniaus rinktinė neprivalėjo.

III.

Atsakovas Vilniaus rinktinė apeliaciniu skundu (b.l. 43–47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei įtraukti Valstybinę mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remdamasis Statuto 16 straipsnio 4 dalimi, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra saistomas tik medicinos ekspertizės komisijos išvados ir negali išreikšti savo valios.

2. Atsižvelgia į GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą, DK 140, 129, 139 straipsnius bei 136 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 6 punktus ir minėto straipsnio 2 dalį, Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 53 straipsnio 1 ir 2 dalis, Statuto 57 straipsnio 1 dalimi, faktą, kad DK, Statute ir Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statute numatytų išeitinių išmokų dydis nustatomas pagal pareigūno gautą darbo užmokestį ir tarnybos stažą, o kompensacijos mokamos atsižvelgus į patirtas išlaidas, Vilniaus AVMI raštą ir pažymi, jog pagal Statuto 57 straipsnį išmokamoms išeitinėms kompensacijoms GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir jos turi būti apmokestinamos apmokestinimo momentu galiojusiu pajamų mokesčio tarifu. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir Statuto 53 bei 57 straipsnius, neatsižvelgė į minėtuose straipsniuose naudojamų sąvokų prasmę.

3. Pažymi, kad skirtingas apmokestinimo tikslais statutiniams valstybės tarnautojams išmokamų išeitinių kompensacijų traktavimas pažeistų bendrąjį mokesčių mokėtojų lygybės principą, pagal kurį reikalaujama, kad panašios aplinkybės nebūtų vertinamos skirtingai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo (b.l. 54) nurodo, jog, vadovaudamasis ABTĮ 131 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie Vilniaus rinktinės paduoto apeliacinio skundo.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 50–52) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus rinktinės apeliacinį skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Atsiliepime pateikiami iš esmės tokie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat pateikiami tokie nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvai:

1. Nesutinka su atsakovo argumentu, jog, remiantis Statuto 16 straipsnio 4 dalimi, darbdavys gali išreikšti savo valią, atleisdamas darbuotoją pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Darbdavys, atleisdamas jį iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės, neturėjo galimybės pareikšti savo valios, neturėjo pasirinkimo teisės bei negalėjo savarankiškai nuspręsti leisti toliau tęsti tarnybos santykius ar ne. Jo paties valia taip pat visiškai neįtakojo sprendimo dėl atleidimo priėmimo, todėl atleidimo iš vidaus tarnybos minėtu pagrindu neįtakoja nė vienos iš šalių valia. Teisės teorijoje atleidimas tokiu pagrindu, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai, taip pat priskiriamas prie teisinių pagrindų, nepriklausančių nuo šalių valios. Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis daro išvadą, kad Vilniaus rinktinė, atleisdama pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, buvo saistoma tik medicinos ekspertizės komisijos išvados ir negalėjo reikšti savo valios, o išeitinė kompensacija yra neapmokestinamosios pajamos. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus rinktinė nesiūlė jo perkelti į kitas lygiavertes pareigas.

2. Nesutinka su apelianto prašymu VMI įtraukti byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dėl to, kad Vilniaus rinktinė, priimdama sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, rėmėsi VMI pateiktais išaiškinimais. Vilniaus AVMI išaiškinimai neturi teisės akto galios, tik išreiškia mokesčius administruojančios institucijos nuomonę mokesčių įstatymų reglamentuojamais klausimais, o VMI privalomo atsakovui administravimo akto nepriėmė. Teisiniai santykiai yra susiklostę tarp jo ir atsakovo, o ne tarp jo ir VMI, o teisinio pagrindo įtraukti VMI trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje nėra.

3. Šiuo metu iš vidaus tarnybos atleidžiamiems pareigūnams tuo pačiu pagrindu išmokėtos išeitinės kompensacijos priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, t.y. atsakovas neišskaičiuoja iš tokių kompensacijų gyventojų pajamų mokesčio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas, motyvuotas išvadas, dėl kurių teisingumo apeliacinės instancijos teismui abejonių nekyla.

Žemesnės instancijos teismas

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio l dalies 5 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia. Todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjui išmokėtos išeitinės kompensacijos turėjo būti išskaitytas gyventojų pajamų mokestis, reikia nustatyti, ar ši išeitinė kompensacija buvo išmokėta pareiškėją atleidus iš tarnybos darbdavio valia ar kitu pagrindu.

Pareiškėjas iš tarnybos atleistas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu, t. y. kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1831/2006 nurodė, kad atleidimas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu nuo darbdavio valios nepriklauso. Esant šiam pagrindui teisės normos ne tik įpareigoja darbdavį atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, bet ir nustato tokio atleidimo terminą. Pagal Statuto 56 straipsnio l dalį, esant šio Statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkte nurodytam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai nustatomas faktas, dėl kurio pareigūnas negali tęsti tarnybos. Atleidimas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu nesietinas ir su atleidžiamo pareigūno kalte. Atleidimą šiuo pagrindu sąlygoja objektyvios priežastys, kurios nei nuo darbdavio, nei nuo atleidžiamo pareigūno valios nepriklauso. Pareigūnas negali eiti tarnybos dėl sveikatos būklės, o darbdavys privalo tokį pareigūną atleisti iš tarnybos, nes tai padaryti darbdavį įpareigoja teisės normos. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje padarė išvadą, kad asmens atleidimas iš tarnybos Statuso 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu yra atleidimas iš tarnybos ne darbdavio valia, taigi vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio l dalies 5 punktu, šiuo pagrindu atleistam iš tarnybos pareigūnui išmokėta išeitinė kompensacija priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms.

Nagrinėjamoje byloje faktinės bylos aplinkybės analogiškos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A10-1831/2006 faktinėms aplinkybėms. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, teismas turi atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose suformuotą teismų praktiką, todėl nagrinėjamoje byloje būtina vadovautis minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje suformuota taisykle, jog iš tarnybos Statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu atleistam asmeniui išmokėta išeitinė kompensacija yra neapmokestinamosios pajamos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui išeitinę kompensaciją apskaičiavo, išmokėjo ir iš jos gyventojų pajamų mokestį išskaičiavo atsakovas. Teisiniai santykiai susiklostė tarp pareiškėjo ir atsakovo, o ne tarp pareiškėjo ir VMI. Todėl konstatavus, kad gyventojų pajamų mokestį atsakovas išskaičiavo nepagrįstai, pareigą pareiškėjui grąžinti nepagrįstai išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį turi atsakovas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti apeliaciniame skunde bei pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusStasys Gudynas