Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovui J. J., jo atstovei advokatei Aidai Martinaitienei, atsakovės E. T. įstatyminei atstovės R. T. advokatui Kęstučiui Virkečiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. J. ir atsakovės E. T. įstatyminės atstovės R. T. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį, patikslintą ieškinį ir papildomą ieškinį atsakovams E. T., atstovaujamai įstatyminės atstovės R. T., Raseinių rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, D. J. dėl akto panaikinimo, nuosavybės teisės nuginčijimo, valdymo fakto patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

4. Apelianto teikiamas apeliacinis skundas, kaip ir ieškinys pirmojoje instancijoje, yra turtinio pobūdžio, tačiau iš skundo teksto galima suprasti, kad žyminis mokestis yra nesumokėtas.

2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2004-02-04 pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. (duomenys neskelbtini) neteisingai nurodyti nekilnojamojo turto duomenys – namų valdos techninės apskaitos byla Nr. (duomenys neskelbtini), kuri yra apie (duomenys neskelbtini), esantį nekilnojamąjį turtą, laikytini esmine klaida. Kadangi E. T. nuosavybės teisė į ginčo rūsį buvo pripažinta pažeidžiant įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl Kauno apskrities viršininko administracijos 2004-02-04 pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra neteisėtas. Kauno apskrities viršininko administracijos 2004-02-04 pripažinimo tinkamu naudoti aktui Nr. (duomenys neskelbtini) priimti pagrindą sudarė Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), todėl teismas pagrįstai panaikino ir šį administracinį aktą.

Apeliacinėje instancijoje ieškovas J. J. ir jo atstovė advokatė Aida Martinaitienė palaikė pateiktą apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais ir prašė jį tenkinti, o E. T. atstovas advokatas Kęstutis Virketis prašė tenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir atmesti ieškovo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Šioje apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ginčo šalių pateiktų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo. Būdinga, kad apeliacijoje tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir išanalizavusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį dalyse dėl Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003-01-23 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo siūlyta įteisinti E. T. vardu valdoje (duomenys neskelbtini) esantį savavališkai kapitaliai atremontuotą kiemo rūsį (duomenys neskelbtini), panaikinimo, dėl 2004-02-04 ūkio pastato (rūsio) (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančiu, ir atsakovės E. T. nuosavybės teisių į kiemo rūsį (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikinimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovės E. T. atstovas advokatas Kęstutis Virketis paprašė taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštiems reikalavimams. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (CPK 312 str., 314 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-169/2005). Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija neanalizuoja ir nevertina apeliacinėje instancijoje atsakovės atstovo pareikšto reikalavimo taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštų reikalavimų atžvilgiu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. T. nuosavybės teisė į ginčo rūsį pripažinta pažeidžiant įstatymo reikalavimus, nes savavališkas statinio, adresu (duomenys neskelbtini), kapitalinis remontas CK 4.47 str. prasme negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisių į ginčo statinį įgijimo pagrindas. Be to, ginčo pastatas – kiemo rūsys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (adresas pakeistas ir sklypo plotas nustatytas, be teisėto pagrindo, neparengus detaliųjų planų), kurio kadastro duomenys 2000-06-27 Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nenustatyti ir neįregistruoti viešajame registre 1996-09-24 Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Be to šis statinys yra valstybės nuosavybės teise valdomoje žemėje. Žemės sklypas aplink šį statinį taip pat nėra suformuotas ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. 2004-02-04 ūkinio pastato pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyta, kad pagrindiniai techniniai rodikliai užfiksuoti 1983-03-17 nekilnojamojo turto kadastro matavimų byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau Valstybės įmonė Registrų centras pateikė teismui duomenis, kad nurodytoji kadastro matavimų byla neturi jokio ryšio su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylomis. Inventoriniu numeriu Nr. (duomenys neskelbtini) yra 1949-09-20 suformuota kadastrinių matavimų byla adresu (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Šias faktines aplinkybes patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojų R. K., A. R., M. B., M. Š. ir kt. parodymai, kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime. Todėl negalima sutikti su apeliantės E. T. teiginiais, kad namų valdos techninės apskaitos byloje yra įsivėlusi tik gramatinė klaida. Akivaizdu, kad ūkinio pastato pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyti neteisingi duomenys apie atliktus ginčo rūsio kadastrinius matavimus, o šio nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla nebuvo parengta.

Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė E. T. įstatymo nustatyta tvarka nuosavybės teisių į ginčo statinį, kuris nebuvo įstatymo nustatyta tvarka suformuotas ir įregistruotas viešajame registre, neįgijo, dėl ko ginčijami administraciniai aktai turi būti panaikinti, kaip neteisėti. Tai, kad apeliantei nepatinka pirmosios instancijos teismo sprendimo surašymo stilius ir pateiktas įrodymų vertinimas, nereiškia, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas tiesiog pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir sutinka su J. J. atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktais argumentais dėl atsakovės E. T. teisėtų lūkesčių egzistavimo nagrinėjamu atveju.

Kadangi CK aiškiai nurodoma, kad nuosavybės įgijimas įgyjamąja senatimi galimas tik nustačius valdymo faktą, darytina išvada, kad CPK XXXV skyriaus II skirsnyje įtvirtintas procesinis institutas yra skirtas vėlesniam procesui dėl įgyjamosios senaties sąlygų egzistavimo nustatymui palengvinti. Tam, kad asmuo, kuris teisėtai valdo daiktą, galėtų šia teise visaverčiai naudotis (taip pat ir prieš trečiuosius asmenis), jis šią teisę turi įregistruoti nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str. 1 d. 3 p., 4 str.). Asmuo teisėtai valdantis daiktą, bet neturintis valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, turi galimybę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl valdymo fakto patvirtinimo.

Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d., 4.47 str.). Valdymas, minėta, gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 str. 1 d., 4.37 str. 1 d.), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso.

Bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad ieškovas J. J. negali būti laikomas teisėtu ir sąžiningu pageidaujamo įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti pastato valdytoju. Žemės sklypas, kuriame yra pastatas – kiemo rūsys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra valstybės nuosavybės teise valdomoje žemėje ir tik įėjimas į šį pastatą yra iš ieškovo naudojamo žemės sklypo. Žemės sklypas aplink šį statinį nesuformuotas. J. J. negali būti laikomas sąžiningu pageidaujamų įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti pastatų valdytoju, dar ir dėl to, kad pagal CK 4.70 str. 1 d. asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Byloje nustatyta, kad ieškovo nuo 1998-01-23 laidojimo biuro reikmėms naudojamas statinys – kiemo rūsys pirmą kartą buvo inventorizuotas 1966-11-01 valdoje (duomenys neskelbtini) (b. l. 29 t. 1). Liudytojas M. Š. parodė, kad ginčo pastato, kurio statybos metai – 1955, niekas nebuvo įregistravęs nuosavybės teise (b. l. 171, 172 t. 1). Liudytoja A. R. paaiškino teismui, kad gyvena Partizanų gatvėje nuo 1951 metų ir žino, kad kiemo rūsys „niekam nepriklausė, buvo valdiškas, jame ilgai gyveno žmonės, vėliau visi pylė šiukšles“. Liudytoja R. K. parodė, kad ginčo rūsys neįėjo į jai priklausančią namų valdą, kurią jį pardavė ieškovui, ir ji nežinanti kokiu pagrindu ieškovas siekia užvaldyti rūsį (b. l. 172, 173 t. 3). Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo rūsys buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė, o pagal CK 4.69 str. 3 d., kaip jau minėta, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Tai, kad pagal VĮ „Registrų centro“ duomenis šis pastatas ir teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai vertinti, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime ir šioje nutartyje nurodyti įrodymai paneigia ieškovo valdymo atsiradimo teisėtumą ir sąžiningumą, nes atsakovė E. T. prieštarauja tokiam statinio naudojimui ir nurodo turinti daugiau teisių į šį pastatą (CK 4.26 str. 4 d., 4.36 str.). Reikalavimas registruoti nekilnojamojo daikto valdymą, valdyti tokį daiktą atvirai, nepertraukiamai, kaip savą ir ne mažiau kaip dešimt metų nustatytas siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (nagrinėjamu atveju galimai toks savininkas yra valstybė ar savivaldybė) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, reikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ar paduoti pareiškimą dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovo valdymas neatitiko ir reikalavimo daiktą valdyti taip, kad daikto savininkas būtų turėjęs teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nebūtų pasinaudojęs ja (CK 4.70 str., CPK 528 str. 1 – 3 dalys).

Be to, ieškinį dėl ginčo statinio valdymo fakto nustatymo ieškovas pareiškė, kai viešajame registre buvo įregistruotos E. T. nuosavybės teisės į šį turtą, o tai neatitinka CK 4.23 str., 4.47 str., 4.26 str., 4.27 str., 4.69 str., 4.70 str. nuostatų.

Įvertinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo pageidaujamų įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybėn pastatų valdymas neatitiko CK 4.26 str. ir 4.68 str. 1 d. reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pagrįstai buvo atmestas ieškinys reikalavimo dalyje dėl kiemo rūsio (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), valdymo fakto paliktinas galioti.

Kolegijos vertinimu, iš dalies teisus yra apeliantas J. J., apeliaciniame skunde nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuojamojoje sprendimo dalyje konstatavęs, jog J. J. nepertraukiamai nuosavybės teisių į ginčo pastatą pagal įgyjamąją senatį neįgijo (CK 4.68 str.), netinkamai sprendė byloje pareikštą reikalavimą patvirtinti kiemo rūsio valdymo faktą, grindžiamą CK 4 knygos II dalies IV skyriaus nuostatomis. Įvertinęs bylos medžiagą ir tinkamai suformuluotą teismo sprendimo rezoliucinę dalį, šį apelianto argumentą teismas vertina, kaip neleistiną siekimą formaliais pagrindais panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), nes daikto valdymas ir įgyjamoji senatis yra glaudžiai susiję materialinės ir procesinės teisės institutai, kai valdymo fakto patvirtinimas būtinas, siekiant įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamosios senaties būdu (CPK 527 str., 531 str., CK 4.71 str.).

Atmetus ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.). Tuo pačiu iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (CPK 93 str., 88 str., b. l. 72, t. 2).

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, iš dalies tenkindamas ieškovo J. J. prašymą, byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones (b. l. 67 – 69, t. 2). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 4 dalimi, 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

n utaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti iš ieškovo J. J. ir atsakovės E. T. į Valstybės biudžetą po 2,98 Lt (du litus ir 98 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).