- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-21
- Bylos Nr.
- 2A-296-544/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-14694-2009-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- M. V.
- Atsakovas
- B.
- Kategorijos
- 20.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 95.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-296-544/2010
teisėja Violeta Petkevičienė Proceso Nr. 2-05-3-14694-2009-5
NUTARTI S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 21 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, dalyvaujant ieškovui M. V.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-918-811-2010 pagal ieškovo M. V. ieškinį mirusios atsakovės B. J. – Ivaškevičienės teisių ir pareigų perėmėjams: S. J., J. J., I. L., Panevėžio A. B. kūdikių ir vaikų globos namams, VĮ „Marijos radijas“, dėl avanso grąžinimo ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 5000 Lt dydžio netesybas, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-06-29 su atsakove sudarė preliminarią buto su rūsiu, esančio A. M. g. 46-3, Kaune, pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal šią sutartį pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti pasirašyta per 30 darbo dienų, t .y. iki 2009-08-07. Atsakovei sumokėjo 5000 Lt dydžio avansą. Pagrindinė sutartis su atsakove nebuvo sudaryta dėl jos kaltės, nes nuolat keitėsi nuomonė dėl pardavimo sąlygų. Po sutarties sudarymo įvertino butą ir 2009-07-29 gavo iš AB DnB Nord bankas pranešimą, jog bankas sutinka suteikti paskolą butui įsigyti. Apie tai informavo atsakovę ir prašė nurodyti, kada ir kur bus pasirašoma pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis. Tačiau atsakovė iki 2009-08-07 nei pagrindinės sutarties sudarymo vietos, nei laiko nenurodė ir termino pratęsti neprašė. 2009-08-10 išsiuntė atsakovei prašymą pagal Sutarties sąlygas grąžinti sumokėtą avansą bei jo dydžio netesybas. Atsakovė avansą grąžino, tačiau nesumokėjo netesybų. Preliminari sutartis laikoma pasibaigusia savaime ir šalys nebegali sudaryti pagrindinės sutarties. Sutarties nutraukimas nebūtinas. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, nes ji nepateikė nė vieno įrodymo aplinkybėms, kuriomis rėmėsi, įrodyti, tačiau pateikia pretenzijas dėl sąlygų, kurios nebuvo įtrauktos į preliminarią sutartį, nevykdymo: prašė pervesti visą už butą nurodytą kainą, pateikti banko garantiją, reikalavo didesnio avanso. Todėl daro išvadą, kad atsakovė nenorėjo parduoti buto, ir tuo jos kaltė įrodyta. Kauno miesto apylinkės teismas 2009-08-19 preliminariu sprendimu ieškinį patenkino (b. l. 3-5, 15-16, 80-81, 118-122).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010-01-19 sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2009-08-19 preliminarų sprendimą panaikino ir ieškovo ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo atsakovei 1400 Lt išlaidų už advokato paslaugas, į valstybės biudžetą - 50,10 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad šalys 2009-06-29 sudarė preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti ir perduoti ieškovui, o ieškovas įsipareigojo nupirkti butą, esantį A. M. g. 46-3, Kaune už 205 000 Lt, kurių 5000 Lt ieškovas sumokėjo avansu, likusią sumą įsipareigojo sumokėti per 5 darbo dienas nuo pagrindinės notarine tvarka tvirtinamos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dienos. Šalys sutarė dėl netesybų mokėjimo. Teismas nustatė, kad atsakovė bendravo su ieškovu elektroniniu paštu, domėjosi, kaip jam sekasi tartis su bankais dėl paskolos gavimo, klausė jo preliminarios pagrindinės sutarties pasirašymo datos, pranešė apie turimas pažymas dėl atsiskaitymo už parduodamą butą. Ieškovas į AB „DnB Nord bankas dėl paskolos suteikimo kreipėsi 2009-07-20 ir 2009-07-29 gavo pranešimą apie sprendimą suteikti 130000 Lt kreditą po to, kai ieškovas pasirašys su banku kreditavimo sutartį bei įvykdys visas banko nustatytas sąlygas, o atsisakius suteikti kreditą pretenzijos negali būti reiškiamos. Ieškovas 2009-08-03 kreipėsi į atsakovę ir nurodė, kad yra pasiruošęs pirkti butą bei pranešė apie banko pažymą. Ieškovas 2009-08-10 pateikė atsakovei prašymą, kuriame paprašė grąžinti 5000 Lt avansą bei sumokėti 5000 Lt dydžio netesybas. Atsakovė 2009-08-19 grąžino ieškovui jo sumokėtą 5000 Lt dydžio avansą.
Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovės ketinimai parduoti butą buvo pakankamai rimti , nes ji dar 2009 m. birželio 18-19 dienomis išsiėmė pažymas apie skolų už komunalines paslaugas nebuvimą, apie ką pranešė ieškovui 2009-07-24. Elektroninio susirašinėjimo laiškų kopijos patvirtina atsakovės prieštaravimuose nurodytas aplinkybes, kad ji po sutarties apsirašymo bendravo su ieškovu: klausė apie terminus, paskolos sudarymo aplinkybes, sutarties sudarymo datą, pranešė apie gautas pažymas. Ieškovas įsipareigojimų vykdymą grindė vieninteliu AB DnB Nord bankas 2009-07-29 pranešimu Nr. 3.6/655, iš kurio matyti, kad ji į banką dėl 130 000 Lt kredito suteikimo kreipėsi tik 2009-07-20. Bankas pranešime nurodė, kad nusprendė suteikti ieškovui 130000 Lt kreditą, tačiau jis bus suteiktas pasirašius kreditavimo sutartį bei įvykdžius visas banko nustatytas sąlygas. Teismas sprendė, jog iš pranešimo turinio negalima spręsti, jog bankas neabejotinai užtikrino kredito suteikimą ieškovo prašytai sumai. Ieškovas kreipėsi į banką ne dėl visos 200 000 Lt sumos mokėjimui už butą suteikimo ir nėra įrodymų, kad jis turėjo likusią pinigų sumą. Ieškovas žinojo apie galimybę įnešti pinigus į notaro depozitinę sąskaitą, tačiau ja nepasinaudojo. Teismas vertino, jog ieškovas elgėsi pasyviai, į banką kreipėsi praėjus trims savaitėms po Sutarties sudarymo. Gavęs iš banko 2009-07-29 pranešimą, jį registruotu laišku atsakovei išsiuntė tik 2009-08-03, todėl ji jį gavo likus trims dienoms iki termino sudaryti pagrindinę sutartį pabaigos. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovės nerimas dėl ieškovo galimybių sumokėti jai už parduodamą butą pilnai pateisintinas. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė nuolat keitė savo nuomonę dėl pardavimo sąlygų, kad jis buvo pasirengęs sudaryti pagrindinę sutartį, kad įvertinęs butą stengėsi pašalinti visas atsakovės abejones dėl jo galimybės sumokėti visą sutartą už butą sumą nustatytais terminais. Teismas nepripažino ieškovės nepagrįstai vengusia sudaryti pagrindinę sutartį, todėl nurodė, kad jai negali būti taikytinos CK 6.165 str. 4 d. ir Sutarties 5.3. punkte nustatytos pasekmės. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, sprendė, jog šalims neįgyvendinus pagrindinio tikslo pagal sutartį ir nesudarius pagrindinės sutarties, 5000 Lt, kuriuos ieškovas sumokėjo atsakovei avansu, perduoti be įstatyme nustatyto pagrindo. Ši suma atsakovės ieškovui grąžinta 2009-08-19. Vadovaudamasis CK 1.5 str., 6.165 str. 1, 2, 3, 4, 5 d., 6.237 str. bei nustatytoms aplinkybėms, Panevėžio miesto apylinkės teismas Kauno miesto apylinkės teismo 2009-08-19 preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė (CPK 430 str. 6 d. 2 p.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-01-19 sprendimą ir priimti sprendimą ieškinį patenkinti. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Po preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo kreipėsi į keletą bankų, kad gautų paskolą šiam butui įsigyti. 2009-07-29 iš AB DnB NORD bankas gavo pranešimą Nr. 3.6/655, kuriuo buvo informuotas, jog bankas sutinka suteikti paskolą, apie ką informavo ieškovę. 20098-08-03 registruotu laišku išsiuntė prašymą, kuriuo prašė pranešti kada ir kur vyks pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, o taip pat pakartotinai informavo apie banko suteiktą paskolą. 2009-08-07 pasibaigė preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties galiojimas, o jis ieškovės nebuvo informuotas apie pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo laiką ir vietą. 2009-08-10 atsakovei išsiuntė prašymą pagal Sutarties 5.3 p. sąlygą grąžinti sumokėtą avansą bei avanso dydžio netesybas. Atsakovė atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį motyvuodama tuo, kad jis neturi pakankamai pinigų susimokėti už perkamą butą. Tačiau ji nėra pateikusi nei vieno įrodymo, kuris galėtų patvirtinti jo nemokumą ar neturėjimą galimybių susimokėti už butą. Atsakovė vadovaujasi subjektyviomis spėlionėmis ir vienašališkais niekuo nepagrįstais teiginiais. Mano, jog atsakovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos, t. y. nepateikė nei vieno įrodymo, kuris bent iš dalies paneigtų jo ieškinyje išdėstytą ir konkrečiais bei vienareikšmiais įrodymais pagrįstą reikalavimą. Preliminarioje sutartyje nebuvo nustatyta ieškovo pareiga prieš sudarant pagrindinę sutartį atsakovei pateikti konkrečius įrodymus, pagrindžiančius jo finansinius resursus. Atsakovę saistė teisinė pareiga sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, o šios sutarties neįvykdymą ji pagrindė tik nepagrįstomis prielaidomis. Nepaisant to, kad preliminarioje sutartyje nebuvo numatyta ieškovo pareiga pateikti konkrečius įrodymus apie mokumą, pateikė atsakovei 2009-08-03 banko pažymą apie kredito jam suteikimą, be to, jau buvo sumokėjęs 5000 Lt dydžio avansą. Todėl atsakovė neturėjo jokio pagrįsto pagrindo abejoti jo galimybe sumokėti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties kainą. Atsakovė, atsisakydama sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Teismo sprendimu buvo padaryta neleistina intervencija į šalių sutartinius teisinius santykius (b. l. 130-132).
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės atstovas pranešė, kad atsakovė mirė 2010-01-10, prašė bylą sustabdyti iki paaiškės jos teisių ir pareigų perėmėjai. Atsakovės atstovas nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka (b. l. 141). Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-04-27 nutartimi bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka buvo sustabdytas iki paaiškės mirusios atsakovės teisių ir pareigų perėmėjai (b. l. 161-162). Jiems paaiškėjus bylos nagrinėjimas atnaujintas, teisių ir pareigų perėmėjai pripažinti atsakovės teisių ir pareigų perėmėjais (b. l. 177-178).
Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-01-19 sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, argumentais ir motyvais, todėl visų jų nekartoja.
Apeliacinio skundo motyvai vertintini nepagrįstais dėl šių motyvų.
Šalies argumentai
Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu nustatė faktines bylos aplinkybes, kurias teisiškai įvertino, tinkamai nustatė tarp šalių susidarius faktinius santykius dėl ginčo dalykų ir juos kvalifikavo teisingai kaip sudarančias pagrindą ieškinį atmesti. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo vertinti nepagrįstais.
Bylos įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2009-06-29 šalių sudaryta sutartis atitinka preliminariosios sutarties požymius (CK 6.165 str.). Preliminarios sutarties šalims įstatymas numato tarpusavio pareigą elgtis sąžiningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai šaliai. Tam, kad sudaryti sutartį atsisakiusiai šaliai būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti konstatuoti CK 6.163 str. 3 d. nurodyti pagrindai - kad šalis pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo arba derėjosi nesąžiningai, t. y. šalis neturėjo tikslo sudaryti sutartį, atliko sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus ir pan. Už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.245 str. 4 d.). Todėl jai atsirasti būtina sąlygų visuma: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai ir padariusio žalą asmens kaltė. Asmuo, reikalaujantis taikyti civilinę atsakomybę nesąžiningam derybų partneriui, turi įrodyti pirmųjų trijų sąlygų buvimą, tarp jų neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, o skolininko kaltė preziumuojama, tačiau taip pat turi būti nustatyta (CK 6.248 str. 1 d.). Neteisėtus veiksmus šiuo atveju turėjo įrodyti ieškovas kaip netesybų (šalių aptartų nuostolių) atlyginimo reikalaujanti šalis. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas neįrodė, kad atsakovė derybose elgėsi nesąžiningai.
Pagal 2009-06-29 šalių sudarytos preliminarios sutarties 1.1 p., pardavėja (atsakovė) įsipareigojo parduoti, o pirkėjas (ieškovas) - nupirkti butą Mickevičiaus g. 46-3, Kaunas ne bet kokiomis, o 2009-06-19 preliminarios pirkimo-pardavimo sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka bei atsižvelgiant į šalių pareiškimus, garantijas ir įsipareigojimus, įtvirtintus sutarties 4 straipsnyje, ir numatytais terminais (b. l. 7-10). Pagal sutarties 1.02 p., 2.2 p., 3.1 p., šalys sutarė, kad minėtas butas bus parduotas pagal pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį už 205 000 Lt, kurią šalys įsipareigojo pasirašyti per 30 darbo dienų nuo preliminarios sutarti pasirašymo dienos, t. y. iki 2009-08-07. Ieškovas atsakovei sumokėjo 5000 Lt avansą (3.2.1 p.), kurį atsakovė grąžino, o likusią 200 000 Lt ieškovas atsakovei turėjo sumokėti per 5 darbo dienas nuo pagrindines notarine tvarka tvirtinamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos (3.2.2 p.). Pardavėja (atsakovė) vykdė sutarties 2.3 p. numatytą pareigą iki pagrindinės sutarties pasirašymo momento pateikti pirkėjui pažymas apie įsiskolinimų už komunalines paslaugas nebuvimą ir laikotarpiu nuo 2009-06-16 – 2009-06-19 gavo minėtas pažymas, kas patvirtina, kad ji turėjo rimtą ketinimą parduoti minėtą butą (b. l. 61-64). Tai, kad atsakovė nebuvo gavusi pardavimui reikalingos pažymos iš VĮ „Registrų centras“, nepatvirtina, kad atsakovė neketino sudaryti pagrindinės sutarties, nes tokią pažymą galima gauti per vieną dieną, byloje neįrodinėjama, kad butas atsakovei nepriklausė, buvo areštuotas ar kitaip apsunkintas jo pardavimas, kas būtų reiškę preliminariosios sutarties 4 str. 1 ir 2 d. numatytų pirkėjų teisių pažeidimą. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė pažeidė sutarties 4 straipsnio 4.1 – 4.2.5p. numatytus pareiškimus, įsipareigojimus ir garantijas. Byloje iš esmės neginčijama aplinkybė, kad atsakovė nesudarė su ieškovu pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties dėl to, kad ieškovui, atsakovės nuomone, neturint pakankamų finansinių resursų sumokėti už perkamą butą visą kainą, šis nesutiko su atsakovės keliama sąlyga pagrindinėje sutartyje, kad ji butą perduos ir nuosavybės teisės ieškovui pereis tik tada, kai bus sumokėta visa sutartyje nurodyta buto kaina (b. l. 45-47, 49, 132, 54-56, 57, 83-86). Ieškinys kildinamas ne dėl sutarties 5.1 p. numatytų aplinkybių buvimo, o iš to, kad atsakovė pažeidė sutarties 5.3 p., nes pradelsė savo įsipareigojimą sudaryti notarine tvarka patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį iki 2009-08-07 (b. l. 3-5, 13). Tačiau tokiu atveju pagal šalių sudarytos sutarties 5.3 p. ieškovas turėjo teisę nutraukti minėtą sutartį dėl pardavėjo, t. y. atsakovės, kaltės. Sutarties 6.2 p. šalys, be kita ko, susitarė, kad, jei paaiškėja, kad [...] bet kuri šalis nevykdo savo esminių įsipareigojimų, nustatytų šioje sutartyje, ar vykdo juos netinkamai, nukentėjusioji šalis gali pareikšti rašytinę pretenziją kitai šaliai kartu nustatydama protingą terminą, ne trumpesnį nei 15 kalendorinių dienų, pažeidimui nutraukti ar ištaisyti ir jei kaltoji šalis nevykdo nukentėjusios šalies reikalavimų, nukentėjusioji šalis pasibaigus pretenzijoje nustatytam terminui pažeidimui ištaisyti, gali vienašališkai nutraukti sutartį ir pretenduoti į sutartyje numatytą baudą. Įrodymų apie tai, kad sutartis buvo nutraukta dėl pardavėjos (atsakovės) kaltės, byloje nėra. Priešingai, 2009-08-10 prašyme, 2010-01-05 teismo posėdyje, apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad 2009-08-07 baigėsi preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties terminas, o ne kad sutartis ieškovo yra vienašališkai nutraukta dėl atsakovės kaltės (b. l. 13, 118-122). Abi šalys pripažįsta, kad atsakovė siekė, kad į pagrindinę sutartį būtų įrašyta sąlyga, kad nuosavybės teisės į butą ieškovui pereis tik po galutinio pilno atsiskaitymo už butą, o ieškovas su tuo nesutiko (b. l. 118-122). Kadangi šalys nesusiderėjo dėl pagrindinės sutarties esminės sąlygos (nuosavybės teisės perėjimo momento), kuri nebuvo aptarta preliminarioje sutartyje, tai pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo ir preliminarioji sutartis pasibaigė (CK 6.165 str. 5 d.).
Šalies argumentai
Apeliantas skunde teigia, kad pagal sutartį jam nebuvo nustatyta pareiga pateikti mokumą patvirtinančius įrodymus. Tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Nors minėta pareiga konkrečiai ir nenurodyta, tačiau Sutarties 4.3 p. pirkėjas (ieškovas) pareiškė ir garantavo atsakovei, kad nėra nemokus, kad turi finansines, organizacines ir kitas galimybes pilnai ir tinkamai įvykdyti visus įsipareigojimus pagal preliminarią sutartį joje numatyta tvarka ir sąlygomis, t .y. ieškovas garantavo, kad per 5 dienas nuo nutarties pasirašymo dienos jis į atsakovės sąskaitą perves 200 000 Lt. Sutarties 5.1 punkte buvo numatyta, kad, jei paaiškėja, kad bet kurie pareiškimai ir garantijos, pateikti šalių viena kitai sutartyje, buvo iš esmės neteisingi, melagingi ar klaidinantys, tai kaltoji šalis turi atlyginti nuostolius (b. l. 7-10). Minėtų aplinkybių paaiškėjimas yra galimas tik tada, kai sutarties šalis, privalėdama būti apdairi ir rūpestinga, tam tikras abejotinas aplinkybes aiškinasi, tikrina ir tiria. Pats apeliantas pateikė atsakovei duomenis apie tai, kad kreipėsi į bankus dėl kredito suteikimo minėtam butui pirkti ir turi teigiamą sprendimą, kas patvirtina, kad šalys pagal tikrąjį sutarties turinį ir esmę buvo sutarę viena kitai pateikti įtikinamus argumentus apie galėjimą realiai įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį (b. l. 12). Apie tai, kad atsakovė abejojo ieškovo mokumu ir reikalavimo didesnio avanso dydžio, banko garantijos, kainos sumokėjimo į depozitą, patvirtina ir šalių tarpusavio susirašinėjimo turinys, tą pripažino ir ieškovas 2010-01-05 teismo posėdyje (b. l. 57-60, 119). Apeliantas teigia, kad atsakovei nebuvo jokio faktinio pagrindo abejoti, kad jis gali neišgalėti sumokėti likusios 200 000 Lt buto kainos per 5 dienas nuo sutarties sudarymo dienos. Teisėjų kolegija mano, kad dėl virš išdėstyto ir pagal įrodymų, kurie buvo pateikti į bylą, turinį, atsakovei buvo pagrįstų abejonių dėl to, ar ieškovas tikrai turės realias galimybes nurodytu terminu sumokėti daikto kainos dalį. Abi šalys pripažįsta, kad atsakovei buvo žinoma, kad ieškovas apmokėti visai buto kainai kreipsis į banką dėl kredito gavimo, kas reiškia, kad atsakovė žinojo, jog 200 000 Lt sumos ieškovas tuo metu neturi. Iš 2009-07-29 DnBNORD bankas pažymos matyti, kad bankas sutiko suteikti dalies buto kainos kreditą 130 000 Lt tik po to, kai bus pasirašyta sutartis ir įvykdytos visos Banko nustatytos sąlygos. Pažymoje nenurodyta, kokios tos sąlygos. Taip pat bankas nurodė, kad bankui atsisakius suteikti kreditą pretenzijos negali būti reiškiamos, iš ko seka, kad kreditas galėjo būti ir nesuteiktas (b. l. 11). Todėl tokie duomenys galėjo kelti atsakovei pagrįstas abejones. Jeigu šis kreditas ir būtų buvęs suteiktas, atsakovė abejojo, iš kur bus gauta kita suma. Nors apeliantas teigia, kad tuo metu savo sąskaitose turėjo trūkstamą pinigų sumą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą iki šiol nepateikė, nors atsakovė tokius argumentus buvo išdėsčiusi jau 2009-10-15 prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo (b. l. 45-47). Su informacija apie tai, kad gavo pažymą iš banko dėl kredito suteikimo ir su prašymu nurodyti, kur ir kada bus pasirašoma pirkimo-pardavimo sutartis, ieškovas į atsakovę kreipėsi 2009-08-03, t .y. likus daugiausia 4 dienoms iki termino suėmimo (b. l. 12), ir tuo metu kreditas realiai jam dar nebuvo suteiktas. Todėl daryti išvadą, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį ir elgėsi nesąžiningai nėra pagrindo (CK 6.165 str. 4 d.), o pirmosios instancijos teismo išvada apie faktinį ir teisinį pagrindą ieškinį atmesti, apie atsakovės sąžiningumą šiame teisiniame santykyje, yra teisėta ir pagrįsta, padaryta įvertinus sutarties nesudarymo aplinkybes bei atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, CK 1.5 str. numatytus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei šalių lygiateisiškumo principą.
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apelianto į valstybės pajamas priteisiamos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (b. l. 152, CPK 88 str. 3 p., 96 str.). Vienas iš atsakovės teisių ir pareigų perėmėjų S. J. už atsiliepimo ir prašymo sustabdyti bylą, prašymo atnaujinti bylą surašymą, patarimą turėjo 500 Lt advokato pagalbos išlaidų (b. l. 142, 145). Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, šios išlaidos priteisiamos iš ieškovo, nes jų dydis atitinka CPK 98 str. reikalavimais ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius (yra mažesnės už numatytus maksimalius dydžius (8.11 p., 8.15, 8.16 p.).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o valstybei – 12 (dvylika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.