Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-754-327/2015;

Teisėjas Darius Kantaravičius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00452-2006-3;

2015 m. spalio 22 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Dmitrijaus Korsakovo ir Gyčio Večersko, sekre­to­riau­jant Dianai Za­drauskaitei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nuteistojo I. J. gy­nėjai ad­vo­ka­tei Rasai Kalkauskienei, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo I. J. ape­liacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nuos­prendžio, kuriuo I. J. pripažintas kaltu pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas devynių mė­nesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta vienu treč­da­liu ir paskirta galutinė bausmė – šeši mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2015-05-08 iki 2015-06-10.

Kardomoji priemonė – suėmimas – iki nuosprendžio vykdymo palikta nepakeista.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 3 str. 1 d. 2 p., BK 95 str. 1 d. „a“ p. (red. iki 2010-06-29), baudžiamoji byla dalyje dėl I. J. padaryto baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 187 str. 3 d., nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. nuteistas už tai, kad naktį iš 2006 m. gegužės mėn. 11 d. į 2006 m. gegužės mėn. 12 d., tikslus laikas nenustatytas, pro atvirą lan­gą įsibrovė į Pernaravos seniūnijai pri­klausančius (duomenys neskelbtini) bendruomenės namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir iš čia pagrobė svetimą Pernaravos seniūnijai priklausantį turtą – 52,13 eurų (180 Lt) vertės mag­netolą su CD grotuvu CSD-A-300.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nuro­dytais motyvais, bausmę I. J. sušvelninti.

Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo I. J. ape­liacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teismas skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas I. J. kaltu rėmėsi įstatymo nu­s­tatyta tvarka ikiteis­mi­nio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuos­prendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išva­dos, išanalizavo ir įver­tino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. J. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – api­bū­di­nan­čias tiek nu­teis­tojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, ir ski­ria­mą bausmę pakankamai motyvavo. Tei­sė­jų kolegijos nuomone, nuteistajam I. J. paskirta baus­mė yra adekvati jo padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį.

2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo BK 190 str. pakeitimas (2014 m. gruodžio 18 d. „Lietuvos Res­publikos baudžiamojo kodekso 190 str. pakeitimo įstatymas“ Nr. XII-1481), kuriuo buvo pa­keis­tas turto vertės išaiškinimas. Pagal šiuo metu galiojančio BK 190 str. 1 d., BK XXVIII skyriuje (Nu­sikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams) numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Taigi šiuo atveju nedidelės vertės turtas yra toks, kai jo vertė viršija 3 MGL (390 Lt) (112,95 Eur), bet neviršija 5 MGL (650 Lt) (188,25 Eur) sumos.

I. J. už svetimo turto vagystę skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., tai yra nuteistas už tai, jog vagystę padarė įsibraudamas į patalpą. Nors pavogto turto vertė neviršijo 188,25 Eur sumos, esant vagystę kva­li­fi­kuojančiam požymiui – įsibrovimui į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, pavogto turto vertė veikos kvalifikavimui įtakos neturi, todėl aukščiau paminėtas įstatymo – BK 190 str. pakeitimas nagrinėjamu atveju netaikomas.

I. J. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama apysunkiems nusikaltimams (BK 11 str. 4 d.). Tiek iki šios nusikalstamos veikos, tiek po jos I. J. padarė daug ana­lo­giš­kų nusikaltimų nuosavybei, už kuriuos daug kartų buvo nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis. I. J. buvo teistas ir iki inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Teis­tumai nėra išnykę ar panaikinti. Šios aplinkybės teikė pagrindą apylinkės teismui daryti išvadą, kad I. J. turi padidintą polinkį nusikalsti. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nuteistojo pa­da­ryta nusikalstama veika nėra at­si­tiktinė, yra nu­lem­ta susiformavusių jo neigia­mų vertybinių nuos­ta­tų, kad iki šios nusikalstamos veikos paskirtos baus­mės nepadarė poveikio I. J. elgesiui. Todėl atsižvelgęs į nusi­kals­ta­mos veikos pobūdį ir į nuteistąjį charak­te­ri­zuo­jan­čias aplinkybes, apy­lin­kės teismas pagrįstai parinko griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Pirmos instancijos teis­mas, nustatydamas bausmės dydį, atsižvelgė į I. J. atsakomybę lengvinančią ap­lin­ky­bę – į tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusi­kals­ta­mą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), į jo atsakomybę sun­ki­nan­čių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad jis buvo baustas admi­nis­tra­ci­ne tvarka, ir paskyręs nuteis­ta­jam gerokai mažesnę bausmę už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numa­ty­tos bausmės vidurkį, nei for­ma­liai, nei faktiškai nepažeidė bendrų­jų bausmės sky­rimo taisyklių, numatytų BK 41 str., 54 str., 61 str., 63 str. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad už padarytą nusi­kals­ta­mą veiką paskirta bausmė yra nepropor­cin­gai griež­ta ir prieštarauja tei­sin­gumo principui. Be to, esant rei­kia­moms sąlygoms, nu­teis­tajam buvo pritaikyta BK 64¹ str. įtvirtinta lengvata ir paskirta bausmė su­mažinta vienu trečdaliu.

Dėl tų pačių aukščiau paminėtų aplinkybių – daugelio anksčiau padarytų nusikaltimų, taip pat ir po inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytų nusikaltimų teisėjų kolegijai nėra pagrindo daryti išvadą, kad bausmės tikslai I. J. gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl BK 75 str. nuostatos jam netaikomos.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad už padarytą nusikalstamą vei­­ką paskirta bausmė yra nepropor­cin­gai griež­ta ir prieštarauja tei­sin­gumo principui.

Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, atsisakydamas subendrinti paskirtą bausmę su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-23 nuosprendžiu paskirta bausme, motyvuodamas, kad ši bausmė jau atlikta. BK 63 str. 9 d. nustato, kad pagal šio straipsnio (BK 63 str.) taisykles skiriamas bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo dar pa­da­rė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką turi būti įskaitoma baus­mė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Pa­nevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-23 nuosprendžiu I. J. buvo nuteistas galutine su­bendrinta septynių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurią pilnai atliko 2013-09-09. Skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas už nusikaltimą, padarytą 2006 m. gegužės mėn. naktį iš 11 d. į 12 d., t. y. iki nurodyto Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio. Nebendrinant šiais nuosprendžiais paskirtų bausmių, įsiteisėjus skundžiamam nuosprendžiui, nuteistasis turėtų atlikti visą jam paskirtą bausmę. Tuo tarpu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-23 nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2008-10-20 nuosprendžiu paskirta bausme taikant švel­nesnį bausmių subendrinimo būdą – dalinį sudėjimą (BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d.). Tokiu būdu buvo subendrintos ir dar ankstesniais nuosprendžiais I. J. paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija nemato pagrindo kitokia tvarka bendrinti ir paskutiniu (skundžiamu) nuosprendžiu I. J. paskirtą bausmę su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-23 nuosprendžiu paskirta bausme. Subendrinus baus­mes, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai atlikta pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-23 nuosprendį ir suėmime išbūtas laikas. Todėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nuosprendis keičiamas (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų padaryti kitokie esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą Nr. TP-7-(2.10)­-3946 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo. Pažymoje nurodyta, jog vals­tybės ga­rantuojamos teisinės pagalbos I. J. išlaidos sudaro 23,16 eurų. Šios išlaidos yra lai­ky­ti­nos proceso išlaidomis, susijusiomis su advokato darbo apmokėjimu, susidariusiu dėl bū­ti­no­jo gy­nėjo dalyvavimo. Paduodamas apeliacinį skundą kaltinamas asmuo įgyvendina savo teisę į gy­ny­bą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pa­­si­nau­doti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės pa­dė­ties. Todėl an­tri­nės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš apelianto gali būti laikomas ribojančiu jo ga­li­my­bes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek bau­džiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Įvertinus šią ap­lin­ky­bę, taip pat atsi­žvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ski­riant ad­vokatą apeliantui būtų išaiškinta, jog dėl būtino gynėjo dalyvavimo teisme susidariusios antrinės teisinės pagalbos išlaidos gali būti iš jo priteistos, į tai, kad nėra duomenų apie I. J. pa­ja­mas ir turtinę padėtį, ir jo turtinės padėties ati­ti­ki­mo įstatymo nuos­ta­toms teismas tin­ka­mai pa­tik­rin­ti galimybės neturi, todėl išlaidos advokato pagalbai apmokėti apelia­ci­nės instancijos teisme iš jo nepri­tei­siamos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo I. J. apeliacinį skun­dą tenkinti iš dalies.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nuosprendžiu I. J. pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Pa­nevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu paskirta septynių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinę bausmę nu­statyti laisvės atėmimą septyniems metams vienuolikai mėnesių. Į bausmės laiką įskaityti pagal Pa­nevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nuosprendį visiškai atliktą bausmę – sep­ty­nis metus šešis mėnesius.

Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką taip pat įskaityti I. J. laiki­na­ja­me sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2015 m. spalio 22 d. ir pripažinti jį bausmę atlikusiu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.