- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-10
- Bylos Nr.
- 2A-2240-657/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-00230-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Žibutė Budžienė, Leonas Jachimavičius
- Ieškovas
- I. V.
- Atsakovas
- A. T.
- Advokatai
- Sigita Černienė, Vilius Putkis
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. V. atstovaujamos advokatės Sigitos Černienės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1189-90/2014 pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovu A. T. dėl skolos priteisimo. Teisėjų kolegija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. V. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo A. T. 10.086,50 Lt skolą, 5 procentus metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 15-16). Nurodė, kad nuo 2004 m. su atsakovu palaikė artimus santykius. 2008 m. vasarą atsakovas lizingo būdu įsigijo transporto priemonę. Ji su atsakovu sutarė ir paskolino jam 10086,50 Lt, kuriuos pervedė į atsakovo asmeninę sąskaitą (duomenys neskelbtini), kuriuos atsakovas pažadėjo grąžinti jai pareikalavus. Jų santykiai nutrūko 2012 m. rugpjūčio mėnesį, atsakovas skolos negrąžino, todėl ji priteistina.
Atsakovas A. T. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti (b.l. 22-23). Nurodė, kad jis iš ieškovės niekada pinigų nesiskolino. Pati ieškovė buvo jam skolinga, todėl ir įnešė pinigus į jo sąskaitą banke, juolab, kad mokėjimo nurodyme ieškovė nurodė, kad mokėjimo paskirtis paskolos dengimas, o ne suteikimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 65-66). Teismas konstatavo, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str.), ieškovė rašytinės sutarties nepateikė. Jos atstovė pateikė anglų kalba dokumentą, kuriuo įrodinėja, kad ji turėjo pajamų. Iš mokėjimo pavedimo (b.l. 18) teismas sprendė, kad ieškovė 2009 m. lapkričio 10 d. pervedė į atsakovo sąskaitą 10.086,50 Lt, mokėjimo paskirtis nurodė „Paskolos dengimas pagal sutartį“, o ne paskolos suteikimas. Kaip nurodo ieškovė, kad ji su atsakovu nuo 2004 m. palaikė artimus santykius, kurie nutrūko 2012 m. rugpjūčio mėnesį, ieškovė kreipėsi į teismą pareiškimu 2014 m. sausio mėnesį, kokie tarp jų buvo finansiniai santykiai nežinoma, paskolos sutarties nepateikė nė viena šalis, todėl tikėtina atsakovo teiginiu, kad ieškovė buvo jam skolinga ir juos grąžino, įnešdama į jo sąskaitą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė I. V. atstovaujama advokatės Sigitos Černienės prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-06-2 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (b.l. 69-71). Apeliantės teigimu, teismas netinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas. Teismas netinkamai vertino įrodymus byloje. Ieškovės pateiktas mokėjimo pavedimas patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Atsakovas, gavęs pinigus, jų apeliantei negrąžino, jie buvo panaudoti išimtinai atsakovo poreikiams. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovės mokėjimo pavedimas gali būti vertinamas kaip paskolos atsakovui grąžinimas. Atsakovas įrodinėdamas, jog tarp jo ir ieškovės buvo susiklostę kiti paskoliniai santykiai, kurių pagrindu ieškovei kiltų pareiga grąžinti pinigus, šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė. Apeliantė visiškai įrodė savo ieškinio pagrįstumą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. T. atstovaujamas advokato Viliaus Putkio nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašė skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 83-84). Nurodė, kad vykdant pavedimą tarp šalių nebuvo paskolinių santykių, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovės pateiktas vienintelis įrodymas – mokėjimo pavedimas net minimaliai neatitinka paskolos raštelio ar kito rašytinio įrodymo, kad buvo suteikta paskola, sąvokos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis argumentus, t.y. pasisako dėl įrodymų vertinimo ir sprendimo pagrįstumo.
Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, materialinių teisės normų taikymo ir aiškinimo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo (CPK 12, 178, 185 str.). Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškovė nesutiko su teismo išvada, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis ir teigė, kad atsakovui paskolino prašomą priteisti pinigų sumą. Atsakovas neigia paskolos faktą.
CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai.
Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 2009 m. lapkričio 10 d. banko pavedimu ieškovė I. V. pervedė į atsakovo A. T. sąskaitą 10.086,50 Lt (b.l. 18). Atsakovas šio fakto neneigė, tačiau bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad jokia paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis įrodo, kad ieškovė pati buvo skolinga atsakovui ir tuo mokėjimo pavedimu skolą grąžino. Pirmosios instancijos teismas darė tikėtiną išvadą, kad byloje esantis mokėjimo pavedimas patvirtina paskolos grąžinimą, nes ieškovė pinigus atsakovui pervedė, o atsakovas juos gavo ir priėmė. Atsakovas neigė, kad pavedime nurodytą sumą realiai pasiskolino ir teigė, kad šią sumą ieškovė pervedė kaip grąžinamą skolą. CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.
Byloje esančius įrodymus tiria ir vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).
Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t.y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 str.). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas.
Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2.000,00 Lt, turi būti rašytinė, tačiau kadangi byloje nėra aišku, kokie buvo šalių finansiniai santykiai, sprendė, kad tai buvo paskolos grąžinimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad jei pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 1.73 str. 2 d., 6.192 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad ieškovė mokėjimo pavedime nurodė, kad tai yra paskolos dengimas pagal sutartį Nr. F2008-08-12. Ieškovė taip pat teigė, kad A. T. 2008 metais lizingo būdu įsigijo automobilį, o ši įmoka buvo skirta lizingo įmokai padengti, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė, o remdamasis vien tik atsakovo paaiškinimu konstatavo, kad ieškovė atsakovui grąžino skolą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Byloje taip pat nėra pateikta nei tarp šalių sudarytos paskolos sutarties, nei mokėjimo pavedime nurodytos sutarties Nr. F2008-08-12, kas galimai patvirtintų ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji pervedė pinigus atsakovui lizingo įmokos padengimui. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Tokiu atveju ieškovas paskolos sutarties sudarymo, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Pažymėtina ir tai, kad byloje nebuvo sprendžiamas klausimas ir dėl to, kokia galimai buvo sudaryta kita paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovo, pagal kurią ji būtų įsipareigojusi grąžinti atsakovui pinigus. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.
CPK 270 straipsnyje išdėstyti reikalavimai pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniui, vienas iš kurių motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma nurodyti: teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą; argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus (CPK 270 str. 4 d.). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti pirmosios instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje. Nagrinėjamu atveju apeliantė skunde nurodė aplinkybes ir pateikė argumentus, kurie, jos manymu, patvirtina, kad ji atsakovui buvo paskolinusi prašomą priteisti sumą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tarp šalių nėra rašytinės sutarties, dėl minėtų ieškinyje nurodytų aplinkybių ir pateiktų argumentų pasisakė labai abstrakčiai. Nurodė, kad ieškovė pateiktais rašytiniais įrodymais įrodinėjo, kad ji turėjo pajamų, tačiau pačiame sprendime trūksta motyvacijos, faktinių aplinkybių, įrodymų ir argumentų vertinimo. Iš skundžiamos sprendimo turinio nėra aišku, kodėl teismas padarė būtent tokią išvadą. Pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada laikytina nepakankamai argumentuota. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str.,1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).
Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.