Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. Š. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. J. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Priteista iš J. Š. R. V. 100 Eur jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas pagal BK 187 str. 1 d. ir išteisintas dėl to, kad 2014-04-15 Rokiškio r., Obelių sen., (duomenys neskelbtini) k., J. Š. priklausančiame žemės sklype, tyčia išpjovė jame augusį jaunuolyną, taip sunaikino svetimą turtą ir nukentėjusiajai padarė 2580,30 Eur (8909,28 Lt) žalą.

Teismo posėdyje nukentėjusiosios J. Š. atstovė prašė skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, jame iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas, apeliantės manymu, apylinkės teismas, netinkamai ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai R. V. pagal BK 187 str. 1 d. išteisino.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 str. 5 d.). Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą teismas daro vadovaudamasis BPK 20 str. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą bei išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo motyvus, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis pagrįstai R. V. pagal BK 187 str. 1 d. išteisino, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Kolegijos vertinimu, visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant R. V. kaltės bei baudžiamosios atsakomybės pagal BK 187 str. 1 d. klausimus nustatytos nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Kolegija nenustatė, kad apylinkės teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus ir juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 str. nuostatų, įrodymus vertinęs ne pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, padaręs išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ar netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nukentėjusioji, savaip interpretuodama byloje nustatytas faktines aplinkybes, siūlo tiesiogiai remtis jos dėstomu įrodymų vertinimu. Tai rodo, kad apeliantė tik jai palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Tačiau nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai bei Panevėžio apygardos teismui pateikti papildomi dokumentai kolegijai neduoda pagrindo abejoti priimto nuosprendžio teisėtumu, pagrįstumu ir daryti priešingas išvadas, negu jas padarė apylinkės teismas, pripažinęs, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina R. V. veiksmuose tyčios sunaikinti J. Š. priklausantį turtą, buvimo, dėl ko, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėčiai būtinos subjektyviosios nusikaltimo pusės, jis dėl šios veikos išteisintinas. Kartu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Jau pasisakyta, kad kitaip vertinti bylos įrodymus, daryti kitokias išvadas nei skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas bei priimti kitokį (nukentėjusiosios interesus atitinkantį) procesinį sprendimą kolegija neturi pagrindo. O tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, pažeisti esminiai proceso principai (teismo nešališkumo), pažeista įrodymų ištyrimo ir vertinimo tvarka bei padarytos bylos faktinių aplinkybių neatitinkančios išvados, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčijamas faktas, kad J. Š. žemės paskirties sklypo dalyje buvo iškirstas savaime augęs jaunuolynas ir kad jį iškirto išteisintojo R. V. pasamdyti žmonės. Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar išteisintasis turėjo tyčią sunaikinti šį J. Š. priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs bylos įrodymų analizę, nustatė, kad savaiminis jaunuolynas apeliantei priklausančio žemės ūkio paskirties sklypo dalyje iškirstas buvo per klaidą, t. y. dėl neatsargumo. Kolegija šiuo atveju nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada neturi pagrindo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, išteisintasis R. V. viso proceso metu tapačiai ir nuosekliai tvirtino, jog jis iš valstybės nuomojasi daug apleistų sklypų – gal 15 sklypų tame kaime, kuriuose vykdo valymo darbus, turėdamas tikslą juos paruošti žemės ūkio gamybai. Vykdydamas valymo darbus gretimuose sklypuose, jis per apsirikimą išvalė sklypą, kuris priklausė apeliantei. Taigi nuo pat to momento, kai sužinojo, jog iškirto savaime augusį jaunuolyną ne savo išsinuomotoje žemėje, išteisintasis savo kaltę pripažino tik dėl neatsargaus kirtimo – jis sąžiningai prisipažino suklydęs dėl valymo darbų ne savo išsinuomotoje žemėje ir, kaip liudija bylos duomenys, norėjo J. Š. atlyginti padarytą žalą, tačiau nesusitarė dėl kainos. Nors apeliantė mano, kad išteisintasis tyčia sumanė iškirsti jos žemės ūkio paskirties sklype savaime užaugusį jaunuolyną ir šią aplinkybę grindžia apeliacinės instancijos teismui pateiktu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus raštu, kuriame nurodyta, kad R. V. Rokiškio r., Obelių sen., (duomenys neskelbtini) k. valstybinės žemės sklypai įstatymų nustatyta tvarka nėra išnuomoti ir (ar) suteikti laikinai naudotis, tačiau kolegija pažymi, kad ši tarnybos pateikta informacija jokiu būdu nepaneigia teismo išvadų ir neleidžia konstatuoti R. V. kaltės dėl tyčinio turto sunaikinimo. Kaip matyti iš šios tarnybos rašto, jame taip pat nurodyta, kad R. V., minimoje teritorijoje sudarant valstybinės žemės sklypų nuomos sutartis ir (ar) suteikiant valstybinę žemę laikinai naudotis, atstovavo kaip įgaliotas asmuo (pagal įgaliojimą), veikiantis kito asmens (nuomininko) vardu. Taigi šis raštas nepaneigia to, kad išteisintasis, turėdamas teisinį pagrindą, iš valstybės nuomojosi daug apleistų sklypų ir kad per apsirikimą ne jo išsinuomotoje žemėje išvalė sklypą, priklausantį apeliantei. Be to, bylos duomenimis nepaneigta ir tai, kad išteisintasis iš valstybės nuomojamus žemės sklypus valė, turėdamas tikslą juos paruošti žemės ūkio gamybai. Todėl, akivaizdu, kad tokia veikla svetimame sklype būtų rizikinga ir nelogiška būtų manyti, kad R. V. ruošėsi savavališkai, t. y. žinodamas, jog valomas sklypas yra J. Š. nuosavybė, jį naudoti pagal paskirtį. Be to, tai, kad išteisintasis J. Š. priklausantį žemės ūkio paskirties sklypą išvalė per apsirikimą, sąžiningai klysdamas dėl savo teisių į šį sklypą, patvirtina ir liudytojo R. Š. parodymai, iš kurių matyti, jog jis, pamatęs kertamą motinai priklausantį jaunuolyną, paskambino R. V., kuris jam pasakė, kad turi žemės nuomos dokumentus ir kad juos greit atveš. Po dienos pasakė, kad to žemės sklypo nuomos dokumentų neturi, bandė tartis, bet nesusitarė dėl kainos. O taip pat tai, kad buvo išvalytas ir gretimas D. T. priklausantis žemės ūkio paskirties sklypas. Iš liudytojos D. T. parodymų matyti, kad tokių pat R. V. veiksmų ji nelaikė nusikalstamai pavojingais, o R. V. pripažinus, kad valant iš valstybės išsinuomotą sklypą, kuris ribojosi su liudytojos sklypu, per apsirikimą išvalė ir jos sklypą, jie susitarė, kad išteisintasis jai nupirks medelius atsodinimui. Kolegija taip pat pastebi, kad aplinkybė, jog R. V. minimą sklypą nuo savaime užaugusio jaunuolyno išvalė per klaidą, t. y. dėl neatsargumo, ketindamas ten sėti pasėlius, neįsitikinęs, ar žemės sklypas tikrai priklauso jam nuomos teise, buvo konstatuota ir 2014 m. balandžio 25 d. Rokiškio rajono policijos komisariato tyrėjo priimtame nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurio apeliantė J. Š. įstatyme numatyta tvarka neskundė. Pastebėtina ir tai, kad J. Š., manydama, jog išteisintasis veikė suvokdamas, jog valo svetimą, t. y. apeliantei priklausantį žemės ūkio paskirties sklypą, nenurodė tariamos tyčios turinio – nenurodė tokio R. V. elgesio tikslo ir motyvo, atskleidžiančio tyčinį siekimą padaryti žalą būtent jai (J. Š.). Tokio tyčios turinio išteisintojo veiksmuose nenustatė ir kolegija. Taigi esant tokioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas bylos duomenų visumos pagrindu padarė teisingą išvadą, jog R. V. veiksmuose nėra nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios sunaikinti J. Š. žemės ūkio paskirties sklype savaime augusį jaunuolyną ir pagrįstai R. V. dėl veikos, numatytos BK 187 str. 1 d., išteisino.

Kaip minėta, R. V. savo kaltę pripažino dėl neatsargaus svetimo turto sunaikinimo, tačiau apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, kad R. V. veiksmų negalima vertinti ir taikyti jam atsakomybę už turto sunaikinimą dėl neatsargumo pagal BK 188 str., 1 d., nes nėra šio nusikaltimo sudėčiai būtino požymio – didelės žalos. Kolegija šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada ir kartu atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis dėl išteisintojo netyčinių veiksmų, išvalant jai priklausančio žemės ūkio paskirties sklypo dalį, apeliaciniame skunde pagrindinį dėmesį skiria R. V. veiksmais padarytos žalos dydžio neva netinkamam nustatymui, t. y. teikia argumentus teisės taikymui ne pagal BK 187 str. 1 d. numatytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius, kur žalos dydis neturi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui, o pagal BK 188 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, kur žalos dydis sudaro veikos sudėties objektyviąją pusę, tačiau baudžiamojo pobūdžio pretenzijų išteisintajam pagal BK 188 str. 1 d. nekelia.

Kartu kolegija pažymi ir tai, kad bylos aplinkybės suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju, pažeidžiant (ultima ratio) principą, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, dirbtinai kriminalizuojant R. V. veiksmus, buvo nepagrįstai taikomos baudžiamosios teisės normos. Baudžiamojo proceso metu negali būti keliamas tikslas bet kokiomis priemonėmis ir būdais apkaltinti asmenį nusikalstamos veikos padarymu. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose bei pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Priešingu atveju yra varžomos žmogaus teisės, be reikalo švaistomos lėšos ir proceso dalyvių laikas, pažeidžiamas greito ir ekonomiško proceso principas. Taigi apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojo proceso inicijavimas R. V. atžvilgiu, neišnaudojus visų švelnesnių teisinių priemonių – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatytų padarytos turtinės žalos atlyginimo priemonių, yra neadekvatus ir visiškai nepagrįstas.

Dėl aptartų aplinkybių kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Kadangi aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išteisinamuoju nuosprendžiu ir jo nekeičia, apeliaciniame skunde keliamas civilinio ieškinio klausimas, kuris be kita ko skundžiamu nuosprendžiu išspręstas laikantis įstatymų ir jų nepažeidžiant, nenagrinėjamas.

Nagrinėjamu atveju taip pat yra prašoma išieškoti iš išteisintojo apeliantės turėtas išlaidas už dokumento (apeliacinio skundo) surašymą (pateiktas pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. 761030 160 Eur sumai) ir atstovavimą bei patarimus jai apeliacinės instancijos teisme (pateiktas pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. 761031 120 Eur sumai). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas vyko pagal nukentėjusiosios pateiktą apeliacinį skundą, kad kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nusprendė jo netenkinti ir skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą, darytina išvada, kad apeliantės naudai prašomos priteisti jos turėtos išlaidos už dokumento surašymą ir atstovavimą jai apeliacinės instancijos teisme iš išteisintojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. Š. apeliacinį skundą atmesti.