Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mindaugo Šimonio rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Prašau“ atstovo advokato G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-14339-800/2015 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Prašau“ dėl reklaminio įrenginio nukėlimo, trečiasis asmuo Kauno senamiesčio draugija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Dėl ieškovės reikalavimo teisės, įpareigoti nusikelti ar išardyti atsakovei priklausantį reklaminį stulpą, pagrįstumo

1. Teismas nevertino pateiktų įrodymų ir reikšmingų norminių teisės aktų nuostatų visumos, neatsižvelgė į Reklamos įstatymo (RĮ) 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kad nėra RĮ 12 straipsnio 12 dalyje įtvirtintai normai taikyti reikalingų aplinkybių - pasibaigusio ar panaikinto leidimo, nėra RĮ nustatytų kitų pagrindų, kuriais remiantis būtų galima griauti ar ardyti reklaminį stulpą. Šiuo atveju net pripažinus, jog reklaminis stulpas stovi be leidimo išorinės reklamos skleidimui, neatsiranda aplinkybės reikalingos minėtos normos taikymui, nes neišdavus leidimo nėra galimas ir jo panaikinimas ar pasibaigimas;

2. Atsakovė negali įvykdyti ir išardyti reklaminio įrenginio, nes tokio nevaldo, o tuo labiau nukabinti išorinės reklamos kurios nėra. Išorinės reklamos registre, kurį tvarko ieškovė, nėra jokių duomenų, jog (duomenys neskelbtini) esantis statinys yra užregistruotas kaip išorinės reklamos įrenginys, kuriam buvo išduotas leidimas, ar buvo panaikintas ar pasibaigęs leidimas;

3. Ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, jog atsakovė, nors ir neturėjo leidimo, tačiau skleidė išorinę reklamą ant reklaminio stulpo. Vien aplinkybė, jog atsakovei nebuvo suteiktas leidimas skleisti išorinę reklamą negali pagrįsti ieškovės turimos reikalavimo teisę reikalauti nukelti ar išardyti atsakovei priklausantį stulpą;

4. Ieškovė nekėlė klausimo dėl neteisėtų statybų ir iš to kylančių padarinių pašalinimo, todėl teismas, remdamasis VTPSI prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 1V-5 „Dėl asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos prie taisyklių patvirtinimo“ 42.7 punkto nuostata, kurios taikymui reikšminga aplinkybė yra neteisėtumo konstatavimas, nepagrįstai išplėtė ieškovės reikalavimo ribas, tuo pačiu netinkamai patvirtino keliamo reikalavimo pagrįstumą. Net ir pripažinus, kad VTPSI skundų ir pranešimų nenagrinėja, nėra pagrįstas pagrindas teigti, jog tokią teisę tuomet turi Savivaldybės administracija;

5. Teismas nevertino, kad statinys (įrenginys) yra Kauno miesto Senamiesčio kultūros paveldo apsaugos zonoje. Nėra aišku, ar ieškovė inicijuoja statinio griovimą dėl išorinės reklamos skleidimo, ar dėl to, kad jis trukdo praeiti pėstiesiems.

Dėl išorinės reklamos ir reklamos įrenginių teisinio reguliavimo

6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog reikalaujamas griauti stulpas yra speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė ir ant jo atsakovė skleidžia reklamą. Ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kad atsakovė skleidė reklamą neturėdama leidimo, be to, iš 2015 m. birželio 25 d. antstolio M. P. surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, jog ant ginčijamo reklamos stulpo nėra reklamos, leidžiančios teigti, jog reklaminis stulpas yra išorinės reklamos pateikimo priemonė;

7. Teismas nepritaikė nuostatų dėl neteisėtų statybų padarinių. Reklaminio stulpo kaip statinio nugriovimui turi būti taikomos Statybos įstatymo 35 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios statinio nugriovimą. Nenustačius šių aplinkybių nagrinėjamos bylos kontekste, akivaizdu, kad ieškovė neturi pagrįstos reikalavimo teisės;

8. Teismas neskyrė skirtingų sąvokų reiškiančių statinį ir įrenginį reikšmių, todėl rėmėsi teisės normomis, kurios reguliuoja skirtingus santykius. Ieškovė viršijo savo kompetenciją reikalaudama nukelti ar išardyti stulpą priklausantį atsakovei.

Sutinkamai su CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas priima į bylą apeliantės UAB „Prašau“ pateiktus paaiškinimus ir naujus įrodymus (b.l. 163-168) ir atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktus paaiškinimus ir naujus įrodymus (b.l. 170-185), kadangi šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo nukelti reklaminį įrenginį teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad atsakovei UAB „Prašau“ priklauso reklaminis įrenginys (Reklaminis stulpas), esantis šalia (duomenys neskelbtini), kurį ji įsigijo 1993 m. iš Kauno miesto buitinių paslaugų kombinato „Pažanga“. Atsakovė UAB „Prašau“ 2012-02-17 pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl leidimo įrengti išorinę reklamą. Kadangi prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, atsakovė pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti UAB „Prašau“ 2012-02-17 prašymus pritarti išorinės vaizdinės reklamos įrenginio projektui ir dėl leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimo. Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, 2014-06-10 raštu Nr. (33.200)R-3633 kreipėsi į UAB „Prašau“ prašydama „kuo skubiau pateikti kartu su 2012-02-17 prašymu pateiktą ir pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012-02-22 pateiktas pastabas pataisytą išorinės vaizdinės reklamos įrengimo projektą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija galėtų teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl leidimo išdavimo/neišdavimo“. Kauno miesto savivaldybės administracija 2014-07-01 raštu Nr. (33.200)R-4070 informavo UAB „Prašau“, jog atsižvelgiant į tai, kad ši įmonė jokių dokumentų nepateikė, savivaldybės administracija neturi galimybės pritarti išorinės reklamos įrengimo projektui ir išduoti leidimo įrengti išorinę reklamą. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 metais pradėta UAB „Prašau“ pateikto projekto nagrinėjimo procedūra buvo baigta _ leidimas įrengti išorinę reklamą atsakovei nėra išduotas.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. reglamentuota, jog įrengti ir skleisti išorinę reklamą yra draudžiama, neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. Ginčo Reklaminio stulpo projektas nėra suderintas ir atsakovė neturi leidimo skleisti išorinę vaizdinę reklamą, todėl konstatuotina, jog atsakovės Reklaminis stulpas įrengtas ir eksploatuojamas pažeidžiant Reklamos įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. nuostatas. Reklamos įstatymo 12 str. 4 d. nuostatos numato, jog išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiaisiais planais ar bendraisiais teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2006-05-18 sprendimu Nr. T-206 patvirtintas Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos specialusis planas, kurio 48 p. numatyta, kad reklaminis įrenginys negali būti įrengiamas ant dviračių takų, šaligatvio pėsčiųjų srautų zonoje, o 49 p. įtvirtinta, jog draudžiama statyti reklaminius įrenginius ant šaligatvių, siauresnių kaip 2 m (viešojo transporto stotelėse esanti šaligatvio dalis, skirta keleiviams laukti, suolams pastatyti, taip pat stovintys medžiai į šaligatvio plotį neįskaičiuojami). Reklaminis įrenginys turi būti lengvai apeinamas iš visų pusių mažiausiai 0,9 m spinduliu.

Byloje nustatyta, kad ginčo Reklaminis stulpas yra įrengtas ant šaligatvio pėsčiųjų srautų zonoje ir jis nėra lengvai apeinamas iš visų pusių mažiausiai 0,9 m spinduliu, t.y. iš vienos pusės atstumas nuo Reklaminio stulpo iki laiptų krašto yra 0,84 m, iki šaligatvio krašto tesiekia 0,54 m. Reklaminis stulpas neatitinka Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano, tokiu būdu prieštarauja ir Reklamos įstatymo 12 str. 4 d. nuostatoms.

RĮ 12 str. 12 d. įtvirtinta, kad pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas privalo per savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytą terminą išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukelti reklamą, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad reklamos stulpui stovint be leidimo išorės reklamos skleidimui, neatsiranda aplinkybės reikalingos minėtos normos taikymui, nes neišdavus leidimo nėra galimas jo panaikinimas ar pasibaigimas. Ta aplinkybė, kad ginčo objektas kažkada galimai buvo pastatytas teisėtai, nepaneigia aplinkybės, kad dabar jam stovėti ir eksploatuoti būtinas leidimas ir jis turi atitikti šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus. Toks leidimas skleisti reklamą ant ginčo objekto apeliantei nebuvo išduotas nuo pat ginčo objekto įsigijimo.

Niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad, ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimą nusikelti ar išardyti Reklaminį stulpą. Ginčo statinys (Reklaminis stulpas) yra pastatytas daugiau kaip prieš 10 metų, o pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. 1V-5 „Dėl asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių patvirtinimo 42.7 punktą, skundų ir pranešimų Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nenagrinėja: „ Dėl statybos neturint statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, tačiau pažeidus esminius statinio projekto sprendinius – jei paaiškėja, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų“. Byloje nustatyta, kad ginčo statinys šioje vietoje stovi daugiau kaip 10 metų, šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės pateikti įsigijimo dokumentai (b.l. 41-42). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal LR Ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. 4-670 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo ir LR Ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 405 „Dėl išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“, III- dalies 14.5 punktą, leidimą išduodanti institucija (Savivaldybė) nustato terminą, per kurį, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, turi būti išardytas reklaminis įrenginys, nukabinta reklama ir sutvarkyta aplinka.

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad ginčo stulpas yra nekilnojamasis statinys ir jo nugriovimui turėtų būti taikomos LR Statybos įstatymo 35 straipsnio nuostatos. Sutinkamai su CK 4.253 straipsnio 1 dalimi nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės (tame tarpe ir nuosavybės teisė) į juos yra registruojamos nekilnojamojo turto registre ir nurodyta imperatyvioji nekilnojamųjų daiktų įregistravimo sąlyga – daiktai turi būti suformuoti įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovė savo teises į reklaminį stulpą grindžia tik prekių gabenimo važtaraščiais, kuriuose nurodyta, kad atsakovei buvo perduoti reklaminiai stendai. Šie dokumentai patvirtina, kad atsakovė valdo reklaminius įrenginius, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija turi teisę reikalauti juos nukelti ar išardyti.

Atsakovė teikdama į bylą naujus įrodymus nurodė, kad ginčo įrenginys yra pastatytas kultūros paveldo vietovės – Kauno senamiesčio teritorijoje, todėl, atsakovės nuomone, jį nukeliant ar išardant būtini ne tik Kauno miesto savivaldybės, bet ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus raštiški pritarimai. Vadovaujantis LR Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ 6 p., rašytinis pritarimas griovimo projektui privalomas kultūros paveldo statinio griovimo atveju. Šiuo atveju ginčo objektas nėra kultūros paveldo vertybė, jis nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, todėl jį nukeliant ar išardant kitų institucijų pritarimas yra nereikalingas.

Aukščiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė ginčo statiniui neturi galiojančio leidimo įrengti išorinę reklamą, todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą pagrįstai įpareigojo atsakovę jį nusikelti ar išardyti. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Iš atsakovės pašto išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi jų dydis yra mažesnis už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 3,00 Eur (CPK 88 str. 3 p., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.