Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-03 · Administracinė byla Nr. I-1409-505/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-03
Bylos Nr.
I-1409-505/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00431-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
S. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1409-505/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00431-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.5;55.1.1
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 3 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjui S. G.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. G. kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-8) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL, Ligoninė) atliko nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. vasario 17 d., buvo paskirtas į 6 korpuso 3 aukšto 3 būrį, kuriame periodiškai būdavo nuo 15 iki 25 nuteistųjų. Pareiškėjo teigimu, kiemelyje trūko ploto, minėto būrio pasivaikščiojimo kieme nebuvo tvirto pagrindo, apie 90 proc. kiemelio ploto sudarė žemė ir žolynas. Pasivaikščiojimų kokybė priklausydavo nuo oro sąlygų, esant drėgnam orui ar lyjant, kojos sušlapdavo, avalynė tapdavo nešvari. Kadangi pareiškėjas serga atvira tuberkuliozės forma, tai dėl šlapių kojų padidėja tikimybė peršalti, o menkiausias peršalimas sukelia riziką gyvybei. Tokiais veiksmais LAVL neužtikrino tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų ir sukėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 14-16) nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - Eksploatavimo taisyklės) nustato pataisos įstaigų nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. <...> įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema, taip pat grindys turi būti lygios ir neslidžios (Eksploatavimo taisyklių 19 ir 21 punktai).

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato pataisos įstaigose įrengtų pasivaikščiojimo kiemų minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu, taip pat nėra nustatyta reikalavimų šių kiemų grindų dangos medžiagos tipui.

Pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. vasario 8 d. imtinai turėjo galimybę išeiti pasivaikščioti į 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus pasivaikščiojimo kiemą (345 kv. m), kuriame buvo įrengta pavėsinė, žemės plotas augalams sodinti. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemo grindų asfaltuota dalis įrengta su nuolydžiu atmosferos krituliams pašalinti, todėl lietaus sankaupos nesusidarydavo.

Pareiškėjas, laikydamasis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus įsakymais patvirtintų Nuteistųjų, laikomų atviros tuberkuliozės korpuse, dienotvarkių tvarkos, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. vasario 8 d. galėjo savarankiškai išeiti pasivaikščioti į savo lokalinio sektoriaus kiemą nuo signalo „Kėlimasis“ iki signalo „Pasiruošimas miegui“.

Motyvuojamoji dalis

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka pats nuteistasis. Atkreipė dėmesį į tai, kad rizika sušlapti kojas, susipurvinti avalynę kyla ir laisvėje gyvenantiems asmenims, jeigu jie lietingomis, darganotomis oro sąlygomis būna lauke ir pan. Todėl pareiškėjas, būdamas adekvačiai mąstantis asmuo, galėjo spręsti, ar nepalankiomis oro sąlygomis jam eiti pasivaikščioti į lauką ar ne.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų, kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamųjų sąrašą. Atsižvelgus į tai, nuteistieji (suimtieji) gali kreiptis į atitinkamas tarnybas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų.

Kaišiadorių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos centro specialistai (toliau - VSC specialistai) 2017 m. kovo 16 d. Ligoninėje atliko operatyvią kontrolę pagal gautą asmens pareiškimą Nr. 1-1073 (GP) dėl 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriuje galimų higienos reikalavimų pažeidimų. Nors minėtame pareiškime pažeidimų dėl pasivaikščiojimo kiemų nenurodyta, tačiau Ligoninės darbuotojai savo iniciatyva nukreipė specialistus į 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus pasivaikščiojimo kieme įrengtas kameras. Patikrinimo metu specialistai pastabų nepareiškė.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra gana reliatyvus, kuris priklauso nuo aplinkybių visumos, kaip antai tokio elgesio trukmės, fizinio ir psichinio poveikio, sveikatos būklės ar net amžiaus. EŽTT spręsdamas, ar elgesys pagal 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar tokio elgesio tikslas yra pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveiks asmenį su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 74 str. 1 d.). Atsakovės atstovo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. vasario 17 d. neužtikrinant tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemelyje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Pareiškėjas tvirtino, kad 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemelio danga buvo netinkama, nes didžiąją dalį pasivaikščiojimo kiemo užėmė žolė ir žemė, todėl trūko tinkamo kiemo ploto pasivaikščiojimui.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskyrimo (izoliavimo) reikalavimų (BVK 103 straipsnio 2 dalis). Laisvės atėmimo vietų ligoninė prilyginama laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai (BVK 62 straipsnis), todėl kilusiam ginčui aktualios Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reglamentuojančios ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose.

Taisyklių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti (Taisyklių 18 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pagal Taisyklių nuostatas pasivaikščiojo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas).

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) 18.4 punkte buvo numatytas reikalavimas pasivaikščiojimo kiemus įrengti teritorijoje arba ant pastato stogų, juos periodiškai valyti, jeigu dulka – laistyti. Pabrėžtina, jog nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoti reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui.

Iš LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto kiemo nuotraukų (b. l. 27-34) aiškiai matyti, kad dalis šio kiemelio dangos yra asfaltuota, kita dalis - apaugusi žole, kiemelio danga nelygi, susidėvėjusi, todėl pripažintina, kad ginčo kiemo būklė neatitinka Taisyklių 21 punkte numatyto reikalavimo užtikrinti lygias ir neslidžias grindis. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti, t. y. nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. vasario 8 d. neužtikrino, kad kiemelio grindys atitiktų Taisyklių 21 punkto reikalavimus.

Tačiau teismas pažymi, jog pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Teismui pateiktos LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto kiemo nuotraukos patvirtina, kad ginčo pasivaikščiojimo kiemelis yra pakankamai erdvus, jame įrengta krepšinio lenta, pavėsinė, todėl teismo nuomone, šiame kiemelyje pareiškėjo nurodytam kalinamųjų skaičiui (15-25) buvo užtikrinta galimybė judėti.

Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus LAVL administracijai dėl LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus3 aukšto kiemo būklės.

Į bylą pateiktas pareiškėjo 2017 m. vasario 20 d. skundas dėl LAVL 6 korpuso 3 aukšto 3 būrio pasivaikščiojimo kiemo bei dėl pablogintų pasivaikščiojimo sąlygų (b. l. 17) nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl šis skundas bei atsakovo atsakymas (b. l. 18) neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje keliamam ginčui.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Byloje nustatyta, kad nors nustatytas pažeidimas truko pakankamai ilgai (apie 2 metus ir 9 mėnesius), tačiau pareiškėjas dėl ginčo kiemelio dangos, jos keliamų nepatogumų vertinamuoju laikotarpiu į LAVL administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kita kompetentingas institucijas nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie šio pažeidimo sąlygotus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjui kalint LAVL jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas (pareiškėjo teisė pasivaikščioti) buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. vasario 8 d. buvo pažeista S. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas (pareiškėjo teisė pasivaikščioti).

Pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Daina Kukalienė