Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1.1. Įsakymu buvo pažeista pareiškėjo teisė į nuosavybę. Įsakymo 1.1 punktu buvo nustatytas sumažintas nuteistųjų, esančių laisvės atėmimo vietose, leidžiamų turėti daiktų bendras svoris nuo 50 kg iki 30 kg, numatant išimtį asmenims, nuteistiems kalėti iki gyvos galvos, pastariesiems leidžiama turėti 50 kg būtiniausių reikmenų, ir kitų daiktų. Šiuo punktu buvo nustatyta daiktų, viršijančių leidžiamų turėti daiktų bendrą svorį, paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarka, kuri pažeidžia asmens nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijoje. Susidarius situacijai, kai nuteistasis neturi artimųjų, draugų, giminaičių ar kitų asmenų, kurie galėtų pasiimti jo asmeninius daiktus, viršijančius naujai nustatytą leidžiamą turėti daiktų bendrą svorį, tokie daiktai nepriklausomai nuo jų materialinės vertės yra sunaikinami. Asmens teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu, tik laikantis konstitucinio proporcingo principo. Teisė riboti asmens teisę į nuosavybę negali būti deleguota poįstatyminius teisės aktus priimančiai institucijai, šiuo atveju Įsakymo 1.1 punkte nustatyta tvarka, naikinant nuteistiesiems priklausančius, materialinę vertę turinčius, daiktus yra nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę.

Iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (15 valandų per parą) yra paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, t. y. neišduodant minkštosios patalynės dalies yra sudaroma situacija, kuriai esant, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Net gydytojui rekomendavus, nuteistajam perkeltam į kamerų tipo patalpas, būtinybę turėti sąlygas poilsiui, nėra sudaroma galimybė dienos metu, turėti patalynę, t. y. bent minkštą patalynės dalį (čiužinį, pagalvę), tokiu būdu suvaržant nuteistojo galimybę ilsėtis, atsigulti, atsisėsti ant minkšto paviršiaus.

1.3. Paimant patalynę nėra užtikrinami higienos normų reikalavimai, nes nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higieniniai reikalavimai. Vienoje patalpoje laikoma skirtingų nuteistųjų patalynė gali papildomai pažeisti pareiškėjo teisę į minimalias higienos normas. Esant tokiai situacijai, kai patalynės yra sudedamos ir laikomos vienoje patalpoje, kyla grėsmė, kad psichotropinių medžiagų likučiai papuls ant kito asmens patalynės ir bus apkaltintas visiškai nekaltas žmogus, kuris neteks galimybės apsiginti ir įrodyti savo nekaltumą. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad žodžio „patalynė“ reikšmė teisės aktuose yra aiškinama nevienodai.

1.4. Deklaruojama nuostata, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, tai grindžia siekiu skatinti nuteistuosius laisvu laiku dienos metu ne miegoti pietų miego, o užsiimti savišvieta, dalyvauti konsultacijose, žaisti loginius žaidimus, tačiau kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems užimtumas nėra organizuojamas, jiems neleidžiama dalyvauti bendruose laisvės atėmimo vietos užimtumo grupėse.

1.6. Pareiškėjas nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, nes buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, o konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų ne metalinėse ar/ir stiklinėse pakuotėse nėra dėl tokių gaminių technologinių gamybos procesų, todėl šiuo draudimu yra nepagrįstai apribojama pareiškėjo teisė rūpintis savo mityba ir sveikata.

1.7. Taip pat pareiškėjui yra visiškai apribota galimybė vartoti visų rūšių maisto papildus ir vitaminus. Siekiant užtikrinti pilnavertę, jo asmenines savybes atitinkančią mitybą, yra būtina vartoti maisto papildus ir vitaminus.

1.8. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš Įsakymu nustatyto apribojimo vaistų tarai, kurie yra išrašyti gydytojo, kadangi vaistų kiekis priklauso nuo ligos ir nepateisinama talpos dydį reglamentuoti įstatymu.

II

4. Didelio tūrio taroje sufasuoti maisto produktai užimdavo daugiau vietos, buvo lėčiau vartojami, todėl egzistavo didesnė rizika (nesant tinkamų laikymo sąlygų), kad dar nesuvartoti jie taps nebetinkamais vartoti. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, visų pirma, padidina pačių nuteistųjų (ir įkalinimo įstaigų darbuotojų) saugumą, nes ženkliai sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius. Be to, įkalinimo įstaigų parduotuvės privalo užtikrinti į kitokią tarą sufasuotų maisto produktų pasiūlą nuteistiesiems (suimtiesiems).

5. Visus reikiamus ir asmeniui būtinus preparatus ir vaistus gali skirti gydytojas, tuo atveju jeigu tokie preparatai ir (ar) vaistai pareiškėjui būtų paskirti, įkalinimo įstaiga užtikrintų, kad pareiškėjas juos gautų, tačiau minėtu atveju nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui yra paskirti vitaminai ar vaistai tokioje pakuotėje, kurioje pareiškėjas negali gauti.

6. Kalėjimų departamentas vykdo suimtųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį turi pateikti Teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti savo minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Sudarant Sąrašą, buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, t. y. nuteistiesiems neleidžiama naudotis daiktais, kuriuos galima lengvai pritaikyti duriamiesiems ar pjaunamiesiems įrankiams pasigaminti (metaliniai, stikliniai ar keramikiniai indai, stalo įrankiai ir pan.), tačiau įvertinti ir pačių suimtųjų (nuteistųjų) apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai.

7. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos fakto, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).

Taisyklių 57 punktas Įsakymo 1.1 punkte pakeistas, nustatant, kad „nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, paimami. Paėmus maisto produktus, reikmenis ir kitus daiktus, surašomas protokolas (5 priedas). Paimti iš nuteistųjų maisto produktai, reikmenys ir daiktai registruojami specialiame žurnale (6 priedas) arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami. Kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi reikmenys ir daiktai, išskyrus reikmenis, daiktus, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais reikmenimis ir daiktais turimų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Pataisos įstaigos sandėlyje saugomų nuteistojo daiktų ir reikmenų bendroji masė neturi viršyti 20 kilogramų. Jei pataisos įstaigos sandėlyje saugomų nuteistojo daiktų ir reikmenų bendroji masė viršija 20 kilogramų, pataisos įstaigos administracija pasiūlo nuteistajam per tris mėnesius nustatytą masę viršijančius daiktus ir (ar) reikmenis perduoti artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Jei nuteistasis per tris mėnesius nenurodo asmens, kuriam turi būti perduoti pataisos įstaigos sandėlyje saugomi ir leidžiamą bendrąją masę viršijantys daiktai ir (ar) reikmenys, arba nuteistojo nurodytas asmuo per šį terminą jų nepasiima, nurodyti daiktai ir (ar) reikmenys sunaikinami. Jei nuteistajam atliekant bausmę nustatoma, kad jo turimų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė viršija leistiną svorį, jie paimami, saugomi ir sunaikinami vadovaujantis šio punkto nuostatomis“.

Taisyklių 220 punktas Įsakymo 1.5 punkte pakeistas, įtvirtinant, kad „nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą“.

Įsakymo 1.12 punkte Taisyklių 18 priedas išdėstytas nauja redakcija, nustatant, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti ne daugiau kaip 2 kg vaisių, daržovių; duonos gaminiai, pieno produktai, termiškai apdoroti, rūkyti, sūdyti mėsos gaminiai, termiškai apdoroti, rūkyti, sūdyti mėsos gaminiai, chalva, šokoladas, šokoladiniai saldainiai, džiovinti vaisiai, riešutai, aliejus, margarinas, natūrali arbata, kava, kakava, sultys, gaivieji gėrimai, mineralinis vanduo, prieskoniai, sintetiniai saldikliai, sausi dribsniai, sausa sriuba, sausi antrieji patiekalai, sausas sultinys, kruopos, makaronai (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) galimi įsigyti ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes); kečupas, pomidorų padažas, sojų padažas, majonezas, garstyčios, krienai galimi įsigyti ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes); gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai galimi įsigyti ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotės, nuteistiesiems, gavusiems rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą; taip pat įtvirtinta, kad galima įsigyti darbužius ir avalynę, be kita ko, kepures (nedengiančias veido), šaliką, pirštines (išskyrus treniruotėms ir sportui skirtas pirštines) ir kt.

3.1. Pareiškėjas teigia, kad minėtas reguliavimas neteisėtas, be kita ko, dėl to, kad jis nustatytas ne įstatyme, o Teisingumo ministerijos įsakyme, taigi, pagal formą yra prieštaraujantis Konstitucijai bei įstatymams. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad iki 2016 m. balandžio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priedas „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas“, tačiau Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įstatymu Nr. XII-1818 minėtas sąrašas nuo 2016 m. balandžio 1 d. neteko galios. Paminėta ir tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (Bausmių vykdymo kodekso 64 straipsnis), maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 4 dalis), nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 (atvirų kolonijų režimas) ir 152 (nėščiųjų bei motinų su vaikais iki trejų metų režimas) straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės; rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą; maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami (Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis), nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 6 dalis).

3.2. Konstatuotina, kad Teisingumo ministerija pagal pacituotas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas turėjo teisinį pagrindą tvirtinti Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat jų bendrą masę. Teismas neabejoja minėtų Bausmių vykdymo kodekso, turinčio įstatymo galią, nuostatų konstitucingumu, nes pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus. Proporcingi ir kompetencijos ribų neperžengiantys valdžios institucijų veiksmai, kuriais siekiama apriboti tam tikrus kalinamų asmenų turimus daiktus ar jų kiekius, siekiant pateisinamų ir pozityvių tikslų, negali būti laikomi neteisėtais, todėl šiuo atveju nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

3.3.Teismas, įvertinęs Įsakymo 1.1 punkto nuostatas, daro išvadą, kad reguliavimas, jog nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų, yra proporcingas, nepažeidžiantis nuteistųjų teisių. Atkreiptinas dėmesys, kad į šią masę neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Taigi, tai tik drabužių, avalynės, patalynės, higienos priemonių, tam tikrų prietaisų (be kita ko, elektros prietaisų) masė. Be to, pagal Įsakymo 1.1 punkto nuostatas papildomi 20 kg (išskyrus maisto produktus) gali būti saugojami pataisos įstaigos sandėlyje. Įvertinus tai, kad nuteistieji yra maitinami pataisos įstaigose nemokamai, kad į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojami maisto produktai, kuriuos nuteistieji perka papildomai (ir kuriuos leidžiama pirkti), kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalį maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami, taip pat į 1.12 punkte nustatytą daiktų sąrašą, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė (30 kilogramų), apimanti drabužių, avalynės, patalynės, higienos priemonių, tam tikrų prietaisų (be kita ko, elektros prietaisų) masę, yra adekvati, todėl konstatuotina, kad įtvirtinant tokį reguliavimą jokių neteisėtų veiksmų neturtinės žalos atlyginimo aspektu nebuvo atlikta.

3.4. Pareiškėjo abejonės dėl perkamų maisto produktų kiekio ribojimo, t. y. nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti ne daugiau kaip 2 kg vaisių, daržovių; duonos gaminiai, pieno produktai, termiškai apdoroti, rūkyti, sūdyti mėsos gaminiai, termiškai apdoroti, rūkyti, sūdyti mėsos gaminiai, chalva, šokoladas, šokoladiniai saldainiai, džiovinti vaisiai, riešutai, aliejus, margarinas, natūrali arbata, kava, kakava, sultys, gaivieji gėrimai, mineralinis vanduo, prieskoniai, sintetiniai saldikliai, sausi dribsniai, sausa sriuba, sausi antrieji patiekalai, sausas sultinys, kruopos, makaronai (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) galimi įsigyti ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes); kečupas, pomidorų padažas, sojų padažas, majonezas, garstyčios, krienai galimi įsigyti ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes), nepagrįstos, nes visi minėtieji maisto produktai yra perkami papildomai, kadangi nuteistieji ir taip maitinami pataisos įstaigose.

Toks maisto produktų ribojimas yra visiškai pateisinamas, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, o pareiškėjo pretenzijos dėl nuosavybės teisės pažeidimo, nesudarymo sąlygų sveikai maitintis yra nepagrįstos, kadangi minėtų produktų nėra uždraudžiama turėti iš viso; yra įvesti tik jų kiekių ribojimai, nurodžius, kad tokiu ribojimu siekiama užtikrinti higienos sąlygas, nes dauguma maisto produktų dideliais kiekiais nėra laiku suvartojami. Darytina išvada, kad jokių neteisėtų veiksmų Teisingumo ministerija nėra atlikusi.

3.5. Tokiais pačiais argumentais teismas neabejoja ir dėl Įsakyme nustatyto reguliavimo, kad nuteistiesiems gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai galimi įsigyti ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotės, nuteistiesiems, gavusiems rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, kad galima įsigyti darbužius ir avalynę, be kita ko, kepures (nedengiančias veido), šaliką, pirštines (išskyrus treniruotėms ir sportui skirtas pirštines). Pažymėtina, kad Įsakymu nėra apskritai uždraudžiami preparatai, o tik jų kiekis, dėl tokio proporcingo ribojimo, kuriuo siekiama užkirsti kelią galimai neteisėtam asmenų piktnaudžiavimui medžiagomis, pareiškėjui negalėjo kilti neturtinė žala. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad šioje individualioje situacijoje pareiškėjui buvo skiriami kokie nors medicininiai preparatai, todėl ir nėra pagrindo pareiškėjo argumentams, jog dėl to jam kilo neturtinė žala.

3.6. Pabrėžtina, kad Įsakymo 1.5 punkte yra nustatytas itin griežtas režimas nuteistiesiems, laikomiems kamerose: nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis), patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką, greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą, ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami, apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.

Pareiškėjo vertinimu, toks reguliavimas sudaro sąlygas ir prielaidas kankinti nuteistuosius, nes jie, neturėdami patalynės, tinkamai nepailsės, bus kankinami. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjo teiginiu, kadangi nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Be to, atsižvelgtina į Įsakymų padarytų pakeitimų tikslą, jog nuteistieji asmenys šviesiuoju dienos metu siektų aktyviai resocializuotis, ugdytis, dienos laiką leistų aktyviai, naudingai ir produktyviai, todėl dienos metu jiems neturi būti sudarytos sąlygos naudotis patalyne. Byloje nėra ginčo, kad patalynė nebūtų grąžinama miego metu, todėl pareiškėjo teisė ilsėtis tamsiuoju paros metu nėra pažeidžiama. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

4. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Šioje byloje nenustatyta jokių Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, todėl, nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, negali kilti viešoji civilinė atsakomybė. Teismas pabrėžia ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių neturtinės žalos faktų. Be to, reikalavimus atlyginti neturtinę žalą grindžia hipotetiniais, sąlyginio pobūdžio, neindividualizuotais teiginiais, nepagrįstais individualiomis aplinkybėmis, iš to teismas negali daryti neabejotinos išvados, kad pareiškėjas realiai patyrė žalą.

5. Dėl nurodytų aplinkybių teismui taip pat nekyla abejonių ir dėl Įsakymo nuostatų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros, todėl šis pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad V. M. skundas negali būti tenkinamas, jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.