Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Gintaras Čekanauskas, sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos (pastabos) pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai 2018 m. birželio 6 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 20-TE-534 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo J. S.“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 33 straipsniu ir remiantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-71 (b. l. 118-131), buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, todėl sprendžiant jos patraukimo tarnybinėn atsakomybėn pagrįstumo klausimą, taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Vidaus tarnybos statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusė. Tik esant šių elementų visumai, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas (pareigūnas), turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybinio pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka, objektyvioji pusė – valstybės tarnautojo (pareigūno) neteisėtas elgesys (t. y. tarnybos pareigų, nustatytų pareigybių aprašymuose, reglamentuojančiuose viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo (pareigūno), neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-577/2013, kt., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas, II dalis, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2013 m., 571 p.).

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės. Tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, nustatoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą tarnybinio patikrinimo metu. Jį baigus, surašoma motyvuota tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstant nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus ir pateikiant teisinį tikrinamo pareigūno veikos įvertinimą (Tvarkos 26 p.). Tarnybinį tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamą tarnybinio nusižengimo faktą, tarnautojo kaltę, patikrinti tarnautojo paaiškinime nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinus motyvuotoje išvadoje suformuluoti atitinkamas išvadas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, teismų praktikoje laikoma tokio akto motyvuojamąja dalimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1444/2013).

Sprendžiant klausimą, ar skundžiamu įsakymu pareiškėjai tarnybinė nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus ir analizuoti 2018 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 20-IS-71 pagrįstumą.

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d., 71 str.).

Valstybės tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Valstybės tarnautojas yra tarnybos teisinių santykių silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas, ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2712/2012 ir kt.). Taigi ginčo atveju būtent atsakovas, kuris ginčijamu įsakymu skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą, turi įrodyti šias aplinkybes.

Teisės teorijoje pripažįstama, kad objektiniai teisės pažeidimo požymiai yra: a) veika (veikimas ar neveikimas); b) veikos padariniai (žala – reali ar galima, materialioji ar moralinė); ir c) tiesioginis priežastinis veikos ir sukeltų padarinių ryšys (Vaišvila A., Teisės teorija, Vilnius, leidykla „Justitia“, 2009 m., 448 p.). Pagal pobūdį teisės pažeidimai skirstomi į materialius ir formalius. Pasekmės ne visais atvejais yra būtinas tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės elementas, jų nustatymas nėra reikšmingas, tačiau kilusių neigiamų pasekmių sunkumo laipsnis gali būti reikšmingas sprendžiant dėl padaryto nusižengimo sunkumo ir taikytinos atsakomybės griežtumo. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda (LVAT 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje byloje Nr. A492 -1736/2014). Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyti teisės aktų reikalavimų pažeidimai, kuriuos padarė pareiškėja, yra formalaus pobūdžio teisinės tvarkos pažeidimas, konstatuojant tarnybinio nusižengimo faktą atsakovas neprivalėjo vertinti materialiųjų pasekmių.

Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog tam, kad valstybės tarnautojas (nagrinėjamu atveju pareigūnė) būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų ar jas atliko netinkamai, konstatavimo. Tam būtinas ir kitas tarnybinio nusižengimo sudėties elementas – valstybės tarnautojo (pareigūno) kaltė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas, II dalis, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2013 m., 547 p., 577 p.).

Teisės teorija subjektiniais teisės pažeidimo požymiais pripažįsta ne tik kaltę, bet ir veikos motyvus, tikslus. Motyvai yra tos paskatos, dėl kurių padarytas teisės pažeidimas. Pažeidimo tikslas – tai tas rezultatas, kurio siekiama teisei priešingais veiksmais. <...> Kaltė – veikos sąmoningumas. <...> tai pažeidėjo psichinis santykis su savo veika, priešinga teisei. Kaltės formos – tyčia ir neatsargumas (Vaišvila A., Teisės teorija, Vilnius, leidykla „Justitia“, 2009 m., 448 p.). Darbuotojo kaltė nesiejama vien su jo tyčiniais veiksmais, dėl to darbuotojo aplaidus neveikimas darbe ar nerūpestingai atliekamos darbo funkcijos taip pat reiškia jo kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-565/2007).

Tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie išsamiai apibendrinti 2018 m. gegužės 11 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-71 (b. l. 118-131), nustatyta, kad pareiškėja, 2018 m. balandžio 4 d., neinformavusi (nenurodydama išvykimo tikslo ir trukmės) savo tiesioginio vadovo V. F. (nors su juo kalbėjo), negavusi jo sutikimo, nepasibaigus darbo laikui, užrakino kabineto duris ir 16 val. 45 min. paliko tarnybos vietą bei vėliau, kalbant su V. F. telefonu, nepaaiškino, kodėl nepasibaigus darbo laikui paliko tarnybos vietą ir nesilaikė darbo laiko režimo, tokiu būdu šiais veiksmais tyčia pažeidė Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato nustatytą tvarką, padarydama Kauno apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 20-V-610 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 13, 16 ir 17 punktų reikalavimų pažeidimus. Tokius pareiškėjos veiksmus atsakovas įvertino kaip tarnybinį nusižengimą ir skyrė jai tarnybinę nuobaudą - pastabą.

Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 20-V-610 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad darbuotojai turi laikytis nustatyto darbo laiko režimo. Už pavaldžių darbuotojų darbo laiko režimo laikymosi kontrolę teisės aktų nustatyta tvarka atsako Kauno apskr. VPK struktūrinių padalinių vadovai. Taisyklėse taip pat nustatyta, kad darbuotojai, palikdami pastatą ar patalpas tarnybos ar darbo tikslais, turi informuoti apie tai tiesioginį vadovą ir nurodyti išvykimo tikslą bei trukmę (Taisyklių 16 punktas), darbuotojai, norėdami iš darbo išvykti asmeniniais tikslais (iki 1 val.), turi gauti tiesioginio vadovo sutikimą (Taisyklių 17 punktas).

Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėja pažeidė tiek Taisyklių 16 punkto, tiek 17 punkto reikalavimus. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja iš darbo išvyko ne tarnybiniais, bet asmeniniais tikslais. Tokiu būdu, teismo vertinimu, pareiškėja pagristai nurodo, kad Taisyklių 16 punkte apibrėžtas pažeidimas jai negalėjo būti inkriminuotas, todėl nagrinėjamu atveju, tarnybinio pažeidimo objektas siaurintinas, iš tarnybinio patikrinimo išvados pašalinant nuorodą dėl pareiškėjos padaryto Taisyklių 16 punkto pažeidimo.

Pareiškėja taip pat teigia, kad tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, kadangi 2018 m. balandžio 4 d. darbo režimo laikėsi, Taisyklių 13 punkto nuostatų nepažeidė, nes savo išvykimą dėl asmeninių priežasčių iš darbo vietos iki darbo laiko pabaigos žodžiu suderino su savo tiesioginiu vadovu tą pačią dieną jos kabinete vykusio atliekamų ikiteisminių tyrimų aptarimo metu, taigi, jos nuomone, ir Taisyklių 17 punkto reikalavimų pažeidimas konstatuotas visiškai nepagrįstai.

Lietuvos Vyriausias administracinis teismas 2003 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr A4-557/2003 pabrėžė, jog tam, kad įsitikinti egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas viena ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu ( Administracinių bylų praktika Nr. 4). Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011. LVAT biuletenis Nr. 22, p. 213-214, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-95/2012 ).

Įrodymus teismas vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios esmė ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų sąsajumas, pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, yra grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja tarnybos vietą paliko 16 val. 45 min. Tačiau pareiškėja nurodo, kad iš darbo vietos pasišalino, turėdama savo tiesioginio vadovo sutikimą, taigi tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų veiksmų, pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 13, 16, 17 punktus, neatliko. Tokie pareiškėjos teiginiai, vertinant juos visų byloje surinktų įrodymų ir reikšmingų įvykio aplinkybių kontekste, nepripažinti patikimais, objektyviais ir vertintini tik kaip jos gynybinė versija, siekiant nepagrįstai išvengti tarnybinės atsakomybės. Darant tokią išvadą, akcentuotina, kad pareiškėja tą pačią dieną, telefoninio pokalbio su savo tiesioginiu vadovu metu, apie tai, kodėl paliko tarnybą nepasibaigus darbo laikui, paaiškinti negalėjo, kad ji išvyko iš darbo su vadovo leidimu, nenurodė ir tokią versiją pateikė tik gavusi pranešimą apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, 2018 m. gegužės 2 d. paaiškinime. Pabrėžtina tai, jog tik skunde teismui, bet ne šiame paaiškinime pareiškėja nurodė, kad jos prašymą dėl išėjimo iš darbo anksčiau girdėjo kolega A. S.. Ši aplinkybė svarbi, vertinant šio asmens teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus. Tiriant pareiškėjos keliamą versiją taip pat pažymėtina, kad visiškai nelogiška būtų manyti, jog vadovas, žinodamas apie jo paties anksčiau laiko iš darbo išleistą pavaldinę (pareiškėją), skambintų jai prieš pat darbo laiko pabaigą ir jos ieškotų. Netgi darant prielaidą, jog pareiškėja darbo dienos pradžioje užsiminė tiesioginiam vadovui apie išėjimą iš darbo vietos, nepasibaigus darbo laikui, atsižvelgiant į tai, kad buvo pradėtas tyrimas dėl itin šiurkštaus tarnybinio pažeidimo (alkoholinių gėrimų vartojimo) ir tai buvo siejama ir su pačia pareiškėja, jos darbo vietoje (kabinete) rastais alkoholinių gėrimų likučiais, pareiškėja, suvokdama tokio tiriamo fakto pobūdį, tokioje situacijoje privalėjo būti itin atsakinga, atidi, rūpestinga ir, arba laukti tarnybos pabaigos, arba dar kartą kreiptis į tiesioginį vadovą sutikimo anksčiau išvykti iš darbovietės asmeniniais tikslais. Visos aukščiau paminėtos reikšmingos įvykio aplinkybės leidžia vertinti pareiškėjos paaiškinimus tik kaip gynybinę versiją.

Sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo, siekdamas objektyviai nustatyti bylai reikšmingą aplinkybę, ar pareiškėja iš darbo vietos pasišalino savavališkai, ar su tiesioginio vadovo leidimu, teismas apklausė liudytojais tiesioginį jos viršininką V. F. ir pareiškėjos prašymu jos kolegą A. S..

Liudytojas V. F. teismo posėdžio metu kategoriškai patvirtino, kad pareiškėja savo išvykimo iš darbo vietos 2018 m. balandžio 4 d. nepasibaigus darbo laikui su juo nederino. Tuo tarpu liudytojas A. S. paaiškino, jog dirbdamas viename kabinete su pareiškėja, 2018 m. balandžio 4 d. girdėjo, kaip pareiškėja klausė V. F., ar galėsianti truputį anksčiau išeiti iš darbo bei matė, kaip viršininkas linktelėjo galva. Tokie prieštaringi liudytojų paaiškinimai vertintini jų patikimumo apsektu. Nors liudytojas A. S. patvirtino pareiškėjos keliamą versiją, tačiau teismas, vertindamas šiuos parodymus kaip įrodymą, atsižvelgia į tai, kad jis yra pareiškėjos kolega, dirbęs viename kabinete su pareiškėja, kad įvykio aplinkybės buvo siejamos ir su jo neteisėtais veiksmais – alkoholinių gėrimų vartojimu, kad šiuo metu Kauno apskrities VPK jis nebedirba, todėl konstatuoja, jog šis liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi, šališkas ir jo parodymus dėl įvykio aplinkybių vertina kaip nepatikimus ir neobjektyvius. Tuo tarpu aplinkybių, leidžiančių netikėti ar pagrįstai abejoti liudytojo V. F. nuosekliais bei tiksliais parodymais, pripažinti juos nepatikimais, šališkais ir subjektyviais, nenustatyta, todėl teismas jų pagrindu gali spręsti, kad pareiškėja iš darbo vietos iki darbo laiko pabaigos pasišalino savavališkai, neturėdama tiesioginio vadovo leidimo.

Taigi įvertinus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad atsakovui sprendžiant dėl pareiškėjos veikos, jos kaltės ir tarnybinės nuobaudos jai skyrimo, teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios pripažinti esminių tarnybinio nusižengimo elementų visumos buvimą, dėl ko kyla tarnybinė atsakomybė, objektyviai buvo nustatytos. Tarnybinio patikrinimo ir teismo posėdžio metu nustatytų reikšmingų įvykio aplinkybių visuma, objektyviais teismo pripažinti liudytojo V. F. paaiškinimai, jų logiškumas bei tikslumas byloje surinktų tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų visumos vertinimo leistinumo, pakankamumo ir patikimumo aspektais dėl tarnybinio nusižengimo fakto konstatavimo, leidžia konstatuoti, kad tarnybinis nusižengimas įrodytas, pareiškėjai tarnybinė nuobauda skirta pagrįstai.

Teismo vertinimu, tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis yra priimtas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjai, yra atliktas visapusiškai ir objektyviai, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytos tvarkos ir nustatytų pagrindinių procedūrų, konstatuojant pareiškėjos veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, tarnybinio tyrimo išvadoje motyvuotai, pakankamai aiškiai nurodant, kurie pareiškėjos veiksmai buvo neteisėti, o kurie yra neįrodyti (Taisyklių 25 punkto, Etikos kodekso 4.24 punkto pažeidimai), adekvačiai ir pakankamai išdėstant motyvus. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1386/2008). Atsižvelgiant į nusižengimo pobūdį, nenustačius tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, darytina išvada, jog pareiškėjai paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba yra adekvati ir proporcinga padarytam nusižengimui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui ar per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.