- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-25
- Bylos Nr.
- 2A-1234-516/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-01555-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- J. S.
- Ieškovas
- V. S.
- Kategorijos
- 121.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui J. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė V. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, 2) padalinti santuokoje įgytą 247 000 Lt vertės turtą - priteisti po ½ dalį žemės sklypo, kurio vertė 27500 Lt ir sodo-pastato, kurio vertė 102 000 Lt, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau žemės sklypas ir pastatas), po ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė 115 000 Lt, automobilį AUDI 80, kurio vertė 3000 Lt, priteisti atsakovui; 3) priteisti ieškovei 20 000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdyje ieškovė pakeitė savo reikalavimus turto padalinimo dalyje ir prašė butą natūra priteisti jai, o atsakovui priteisti natūra žemės sklypą ir sodo pastatą.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad laikui bėgant atsakovas pasidarė irzlus, viskuo nepatenkintas, vis dažniau tarp jų prasidėdavo nesutarimai, konfliktai šeimoje, kurių priežastimi, kaip ji vėliau sužinojo, tapo kita moteris. Jis yra jai neištikimas, nes ji iš jų sodo kaimynės sužinojo, kad atsakovas jų sode būna su kita moterimi. Ieškovės teigimu, atsakovo elgesys yra amoralus. Santuokoje jie įgijo žemės sklypą, pastatą, butą, automobilį. Viso turto įgijo už 247 000 Lt. Prašė padalinti šį turtą.
Atsakovas priešieškiniu prašė žemės sklypą ir sodo pastatą pripažinti jo asmenine nuosavybe bei nedalintinu turtu.
Nurodė, kad santuokoje buvo įgytas tik butas. Atsakovo teigimu, butas turi būti padalintas lygiomis dalimis, jam ir ieškovei priteisiant po ½ dalį buto. Automobilis priklauso jo sūnui G. S. dėl ko nėra bendras turtas ir negali būti dalijamas. Žemės sklypas ir pastatas yra įgyti už atsakovo asmenines lėšas, gautas pardavus iki santuokos įgytą nekilnojamąjį turtą. Jie registruoti jo vardu. Ieškovė tokiu būdu išreiškė sutikimą, kad jis, panaudodamas asmenines lėšas, įgytų šį turtą asmeninėn nuosavybėn. Paaiškino, kad santuokos iširimo priežastis yra tame, jog jis neteko darbo, pajamų, yra bedarbis, registruotas darbo biržoje ir nebegali aprūpinti ieškovės turtinių poreikių. Nors jis buvo bedarbis ir nebegalėjo apmokėti buto komunalinių mokesčių, ieškovė tuo metu iš savo uždarbio ilsėjosi užsienio kurortuose. Be to, atsakovas nesutinka, kad žemės sklypas ir pastatas, automobilis būtų priskirti prie sutuoktinių bendro turto ir dalinami.
II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 22 d. ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, o atsakovo priešieškinį atmetė.
Teismas ieškovės ir atsakovo santuoką, sudarytą 1996-04-26 Vilniaus miesto CMS, nutraukė dėl sutuoktinio J. S. kaltės. Teismas padalino santuokoje įgytą turtą taip: ieškovei priteisė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), 115 000 Lt vertė, o atsakovui - pastatą-sodo pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) 102 000 Lt vertės, 0,0600 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) 27 500 Lt vertės ir automobilį AUDI, 80.
Teismas taip pat priteisė iš atsakovo ieškovei 5 500 Lt kompensaciją už atsakovui natūra tenkančią didesnę turto dalį ir 500 Lt neturtinės žalos. Likusią ieškinio dalį atmetė.
Teismas konstatavo, jog bylose dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, kaip ir kitose civilinėse bylose vertinant įrodymus civiliniame procese pripažįstamas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Liudytojų parodymai, sutuoktinių paaiškinimai, teismui leido padaryti išvadą, kad atsakovas buvo ieškovei neištikimas. Teismas konstatavo, kad šeimos santykiai, kaip bendro gyvenimo pagrindas baigėsi. Teismas atsakovą pripažino kaltu dėl santuokos iširimo, nes jis būdamas neištikimu, iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.
Dėl žemės sklypo ir sodo pastato teismas nustatė, kad santuokos metu buvo įgytas žemės sklypas ir sodo pastatas. Šis žemės sklypas ir pastatas Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas nuosavybės teise vieno atsakovo vardu. Jo įsigijimo pagrindas yra 1998-05-12 pirkimo- pardavimo sutartis. Šis turtas buvo įsigytas praėjus dviems metams po santuokos sudarymo.
Teismas pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teisės nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 str. 3d. norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 str. 1,2,4 d. normose, CK 3.90, 3.91 str. įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties, teismas sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp jų vadovavosi ne tik viešo registro duomenimis bet patikrino ir šių duomenų tikrumą remdamasis nurodytomis taisyklėmis.
Teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis nustatė, kad sutuoktiniai santaupų žemės sklypui ir pastato įsigijimui neturėjo ir taupė lėšas šio turto įsigijimui. Kad atsakovas žemės sklypo ir pastato pirkimo metu turėjo (1998-05-12) 20 000 Lt asmeninių lėšų ir juos panaudojo šio turto įsigijimui bei, kad šio turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta atsakovo valia įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, atsakovas įrodymų nepateikė. Priešingai, iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų teismas nustatė, kad sutuoktiniai abu ketino įsigyti sodą, abu ieškojo tinkamo varianto, abu išrinko sodą, o ieškovė visada manė ir laikė, kad žemės sklypas ir pastatas yra jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Teismas konstatavo, jog bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, todėl butas, automobilis, žemės sklypas ir pastatas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Dėl turto padalijimo teismas pažymėjo, kad nėra svarbių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, dėl ko santuokoje įgytą turtą, esantį bendrąją sutuoktinių nuosavybe, teismas padalino lygiomis dalimis.
Teismas konstatavo, jog priteisus šalims po ½ dalį buto ir žemės sklypo su pastatu jie nebūtų padalyti natūra ir ieškovė su atsakovu taptų šio turto bendraturčiais. Jų gyvenimas viename bute, pastate sąlygotų tolesnius konfliktus ir pažeistų CK 3.127 str. 3d. nuostatas, kadangi šalys turi butą ir žemės sklypą su pastatu, kuriuos abu galima padalyti natūra. Kadangi ieškovė dirba Vilniuje, nevairuoja, o sodu naudojasi daugiau atsakovas, teismo teigimu tikslinga ieškovei natūra priteisti butą, o atsakovui žemės sklypą su pastatu, kad jiems atitektų visas turtas natūra.
Teismas ieškovei priteisė butą, kurio vertė yra 115 000 Lt, o atsakovui - žemės sklypą, pastatą, automobilį, kurių vertė yra 132 500 Lt. Teismas taip pat iš atsakovo ieškovei priteisė 5 500 Lt kompensaciją už atsakovui natūra tenkančią didesnę turto dalį (123 500 - 115 000 – 3000 = 5 500 Lt).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. S. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-22 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo: 1) nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, 2) santuokoje įgytą turtą padalinti lygiomis dalimis – ieškovei ir atsakovui priteisti po ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), 3) 0,06 ha žemės sklypą, bei sodo pastatą pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe bei nedalintinu turtu.
teismo išvados, jog atsakovas buvo neištikimas ieškovei, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra melagingos. Apeliantas niekada neturėjo ir neturi jokių artimų santykių su kitomis moterimis. Tai, kad ieškovė nurodė, jog atsakovas pats jai sakė, jog jis yra neištikimas – visiškai netiesa. Apelianto nuomone, santuokos iširimo priežastis tame, kad jis neteko savo pajamų ir negali aprūpinti ieškovės turtinių poreikių. Būtent ieškovė yra ištuokos iniciatorė, kadangi 2009-04-26 ji pareiškė, jog šeiminius santykius nutraukia ir nenori turėti su atsakovo jokių artimų santykių, neketina bendrai vesti ūkio. Tačiau šios aplinkybės, jog faktiškai santuoka nutrūko 2009-04-26 teismas neanalizavo;teismo išvada, jog atsakovas negalėjo turėti asmeninių lėšų žemės sklypo ir pastato pirkimui, neatitinka faktinių aplinkybių. Teigia, kad 1997-06-16 apeliantas pardavė savo asmeninę nuosavybę – 2 kambarių butą, esantį Savanorių pr. ir už kurį gavo 49 200 Lt. 1998-05-12 apeliantas nusipirko sodo sklypą su sodo nameliu už 20 000 Lt. Apeliantas pažymi, kad ieškovei buvo žinoma, jog sodo sklypas su pastatu yra atsakovo asmeninis turtas, todėl neprieštaravo, kad sodas ir statinys būtų registruoti atsakovo vardu. Atsakovo nuomone, akivaizdu, jog tokiu būdu ji išreiškė savo sutikimą, kad apeliantas įgytų turtą asmeninėn nuosavybėn. Tačiau teismas apie šias aplinkybes sprendime net nepasisakė;dėl santuokinio turto padalijimo nurodo, jog terminio nagrinėjimo metu per paskutinį posėdį ieškovė žodžiu pareiškė, kad keičia ieškiniu reikalavimus ir prašo visą butą priteisti jai. Teismas neatidėjo posėdžio, nereikalavo iš atsakovo pateikti atsiliepimą. Apelianto nuomone, tokiu būdu nebuvo jokios galimybės svarstyti, ar turto vertė, nurodyta ieškinyje, yra reali. Po teismo posėdžio apeliantas gavo duomenis, jog šiuo metu reali turto kaina neatitinka ieškinyje nurodytos kainos. Buto vertė šiuo metu – 180 000 Lt, o žemės sklypo ir sodo pastato – 80 000 Lt. Taigi akivaizdu, jog teismas dalindamas turtą išimtinai pagal ieškovės pageidavimą, atsakovui priteisė žymiai mažesnės vertės turto dalį, nei ieškovei. Be to, sodo namas yra netinkamas nuolatiniam gyvenimui. Tai vasarnamis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė V. S. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-22 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad apeliantas visiškai nepagrįstai nurodo, jog teismo išvada apie jo neištikimybę įžeidžia jį kaip žmogų ir yra melaginga. Atsakovo argumentai vertinti kaip emocijos, kadangi faktus, jog atsakovas į sodą atveždavo kitų moterų patvirtino ir liudytojai ir pats atsakovas. Be to, atsakovas nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių santuokos iširimą 2009-04-26.
Nurodo, jog teismas nei fakto, kad sodo namas su žemės sklypu buvo įgytas už atsakovo asmenines lėšas, nei būtinos sąlygos, t.y. aiškiai išreikštos valios įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
Šalies argumentai
Ieškovės teigimu, teismas išsamiai tyrė sodo aplinkybes, įvertino byloje nustatytus faktus, kad sodo namą pirko abi šalys kartu, nuo pirmos dienos ieškovė jautėsi šeimininke, todėl teismas neturėjo pagrindo sodo namą ir sklypą pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe. Be to, visiškai neteisingi ir atsakovo teiginiai apie lėšas, panaudotas sodo pirkimui, kadangi teisme buvo nustatyta, jog atsakovas iki buto pirkimų santaupų neturėjo.
Ieškovė taip pat pažymi, kad teismas neturi pagrindo priimti sprendimą remiantis informacinėmis prielaidomis, net ir tuo atveju, jei turto kaina pasikeitė palyginus su kainomis, buvusiomis ieškinio padavimo metu. Ieškovė pateikdama ieškinį, dalintino turto vertę nurodė remiantis VĮ Registro centro duomenimis. Dokumentus ji pridėjo prie ieškinio, todėl atsakovas turėjo galimybę pasisakyti apie turto vertę net teikiant atsiliepimą į ieškinį. Teigia, kad byloje pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės patvirtina, jog atsakovui priklauso ½ dalis buto (duomenys neskelbtini), todėl teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą padalinti turtą natūra, priteisdamas atsakovui sodo namą su žemės sklypu, o ieškovei butą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad tarp bylos šalių yra kilęs ginčas dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei. Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai nusprendė, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas apeliantas J. S., ir ar tinkamai padalino tarp ginčo šalių jų santuokoje įgytą turtą.
Dėl sutuoktinio kaltės.
CK 3.60 str. nustatyta, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. CK 3.60 str. 2 d. kaltę dėl santuokos iširimo apibrėžia kaip sutuoktinių pareigų pažeidimą iš esmės. Sutuoktinio pareigas numato CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 str. Tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Įstatyme įtvirtintas sutuoktinių lygiateisiškumas reiškia ne tik vienodas teises, bet ir vienodas pareigas bei atsakomybę už visą šeimą. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada, tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali priešinti savo asmeninių interesų kito sutuoktinio ar šeimos interesams. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai privalo paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Lojalumas kartu reiškia protingą toleranciją ir pakantumą, be kurių neįmanomas šeimos gyvenimas. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 str. 3 d.). CK 3.60 str. 3 d. numatytais atvejais kito sutuoktinio kaltę įrodinėjančiam sutuoktiniui pakanka įrodyti tik patį faktą, su kuriuo siejama sutuoktinio kaltės prezumpcija.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė V. S. ir apeliantas J. S. susituokė 1994-04-26 (b. l. 7). Apylinkės teismas apelianto skundžiamame sprendime konstatavo, kad dėl bylos šalių santuokos iširimo yra kaltas apeliantas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta bei padaryta nešališkai bei visapusiškai ištyrus ir įvertinus byloje surinktą medžiagą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro prielaidų konstatuoti, jog minėta apylinkės teismo išvada būtų nepagrįsta.
Faktą, jog apeliantas santuokos metu buvo neištikimas savo sutuoktinei patvirtino byloje apklaustos liudytojos O. M., A. K.. Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Minėtų liudytojų, G. S. parodymai bei paties apelianto pirmosios instancijos teismui duoti parodymai leidžia daryti išvadą, kad yra labiau tikėtina nei netikėtina, jog apeliantas savo elgesiu pažeidė sutuoktiniams keliamus lojalumo įsipareigojimus, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip pagrindą pripažinti, jog dėl santuokos iširimo yra kaltas būtent apeliantas J. S.. Aplinkybė, jog šalys bendro ūkio galimai nevedė nuo 2009-04-26 nelaikytina priežastimi apelianto veiksmus santuokoje vertinti kaip nors kitaip nei pažeidžiančius sutuoktiniams keliamus tarpusavio lojalumo įsipareigojimus, kadangi byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog esminis ryšys tarp santuokos iširimo ir šalių veiksmų yra susijęs būtent su tokiu apelianto elgesiu, kuris yra nesuderinamas su įprastu sutuoktinio elgesiu. Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog apeliantas neįrodė atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo, taip pat jis neįrodė, jog šalių santuoka iširo dėl abipusės sutuoktinių kaltės (CPK 12, 178 str.). Remiantis išdėstytu konstatuotina, kad keisti ginčijamo sprendimo dalyje dėl santuokos iširimo dėl atsakovo kaltės nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl santuokoje įgyto turto padalinimo.
Apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismas netinkamai tarp šalių padalino bendrą turtą, kadangi teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog sodo sklypas kartu su pastatu yra asmeninė apelianto nuosavybės, bei neteisingai padalino tarp šalių likusį turtą. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apylinkės teismo sprendimas šioje dalyje ginčijamas iš esmės dėl esą netinkamai atlikto įrodymų vertinimo. Apeliantas paaiškina, kad sodo sklypą su namu, esančius (duomenys neskelbtini) santuokos metu jis pirko kaip asmeninį turtą už asmenines lėšas, todėl minėtas turtas negalėjo būti dalijamas tarp bylos šalių.
CK 3.89 str. 1 d. 7 p. nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimą šeimos bylose dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe, jeigu turtas vieno iš sutuoktinių buvo įgytas dar galiojant SŠK, tai sprendžiant, ar yra pagrindas tokį turtą pripažinti asmenine sutuoktinio nuosavybe esminę svarbą turi tai, ar turtas buvo įgytas iš asmeninių sutuoktinio lėšų ir savo vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje N. V. v. I. V., bylos Nr. 3K-3-30/2011). Iš minėto aišku, kad siekiant nustatyti, jog konkretus turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė būtina nustatyti juridinių faktų visetą, o būtent asmeninių lėšų panaudojimą turto įgijimui ir turto įgijimą savo vardu. Minėtų faktų pagrindimo našta pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (lot. onus probandi) tenka apeliantui (CPK 12, 178 str.).
CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu aptariamu atveju apeliantas neįrodė, jog ginčo sodo sklypą su namu būtų įgyjęs išimtinai savo asmeninėn nuosavybėn (CPK 185 str.). Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad minėtas turtas buvo įgytas iš lėšų, gautų apeliantui pardavus asmenine nuosavybe priklausiusį turtą, byloje nustatytų faktų visumoje negali būti vertinamos kaip betarpiški ir tiesioginiai įrodymai pagrindžiantys CK 3.92 str. 7 d. nustatytus juridinius faktus. Pažymėtina, kad byloje šalių pateikta medžiaga bei liudytojų paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad ginčo sodo sklypas su namu buvo įgytas abiejų ginčo šalių kaip bendras turtas, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai vertino kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę ir priskyrė prie dalintino turto. Kadangi apeliantas nepagrindė, jog sodo sklypas su namu, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įgyti jo asmeninėn nuosavybėn, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų kaip nors klaidingai kvalifikavęs minėto turto nuosavybės priklausymo formą.
Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apeliacinio skundo argumentus dėl sutuoktiniams priklausiusio nekilnojamojo turto vertinimo. Tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje dominuojančiu pripažįstamas turto padalijimas natūra, jeigu taip galima padalyti (CK 3.127 str. 3 d.). Dalijant turtą natūra, paprastai nereikia kompensuoti antrajam sutuoktiniui jo dalies pinigais. Tokiais atvejais dalytino turto vertės nustatymo klausimas iš esmės neveikia turtą besidalijančių sutuoktinių teisių. Tačiau turtą natūra priteisiant vienam sutuoktiniui bei įpareigojant jį kompensuoti antrajam šio dalį pinigais, dalijamo turto vertės nustatymas tampa itin aktualus. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 str.). Pirmosios instancijos teismas nustatydamas tarp šalių dalintino nekilnojamojo turto rinkos vertę rėmėsi į bylą pateiktais VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto vidutinių rinkos verčių duomenų bazės duomenimis (b. l. 19-20, 31). Šalys nesutikimo su minėtos bazės duomenimis dėl turto rinkos vertės nereiškė. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Ginčų dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo specifika lemia tai, kad nauji įrodymai dėl dalijamo turto vertės gali būti teikiami ir apeliacinėje instancijoje; šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas privalo įvertinti vadovaudamasis CPK 185 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2011). Apelianto į bylą pateiktos UAB „Verslavita“ 2010-12-07 konsultacinės pažymos (b. l. 119-120) teisėjų kolegijos vertinimu turinio požiūriu nėra pakankami įrodymai konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas turtą tarp šalių būtų padalinęs ne pagal realią jų rinkos vertę (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad apelianto pateiktos pažymos yra tik informacinio pobūdžio dokumentai, neturintys aiškios ir nedviprasmiškos įrodomosios reikšmės dėl konkretaus turto rinkos kainos, dėl to nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo šioje dalyje. Papildomai pažymėtina, kad turtas apylinkės teismo tarp bylos šalių buvo padalintas laikantis CK nustatytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad skundas yra nepagrįstas bei atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto ieškovės V. S. naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos atsisakinant su advokatu už jo suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme – 1 500 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos iš apelianto nepriteistinos.
Apeliantui buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio už paduodamą apeliacinį skundą mokėjimas. Esant tokiam apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatui, iš apelianto J. S. priteistina valstybei 3 785 Lt žyminio mokesčio (CPK 80 str. 4 d., 93 str. 3 d., 96 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo J. S. ieškovei V. S. 1 500 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti iš atsakovo J. S. į valstybės biudžetą 3 785 Lt žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą.