- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-08
- Bylos Nr.
- 2A-102-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pirm.), Danutė Kutrienė, Algirdas Auruškevičius
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus, Vilniaus rajono savivaldybei, Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai
- Pareiškėjas
- T. J.
- Kategorijos
- 29.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. J. pareiškimą dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybei, Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja T. J. 2008-03-06 kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su pareiškimu, kurį patikslinusi (t.1, b.l. 2-5, 44-46) prašė nustatyti jos buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ginčo buto), valdymo faktą nuo 1993 m. iki šio laiko, nurodydama, jog yra sąžininga bei teisėta šio buto valdytoja (CK 4.23 str. 2 d.). Nurodė, kad ji nuo 1983 m. dirbo (duomenys neskelbtini) tarybiniame ūkyje, jai ūkis skyrė ginčo butą, kuriame nuo 1993 m. deklaravo savo gyvenamąją vietą. Kokiu pagrindu jai buvo skirtas šis butas, rašytinių įrodymų nėra. Pareiškėja nepasinaudojo savo teise privatizuoti ginčo butą, bet elgėsi kaip daikto savininkė, be to, šis butas neįregistruotas kito asmens vardu (bešeimininkis). Pažymi, jog pareiškėja yra vieniša, reikalaujanti pastovios priežiūros, dėl sveikatos ir neraštingumo laiku nepasirūpinusi buto privatizavimu. Nustatyti nekilnojamojo turto valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės faktą, reikia tam, jog pareiškėja vėliau galėtų įgyti nuosavybės teises į butą pagal įgyjamąją senatį (CK 4.22 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškimą (t.1, b.l. 29-30,57-58) paliko jį spręsti teismo nuožiūra, nurodydama, kad ginčo butas nėra įtrauktas į Vilniaus r. savivaldybės ir Vilniaus r. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos balansą, taip pat į priskirtinų grąžintinam turtui sąrašą, o Vilniaus rajono savivaldybė į minėtą butą nepretenduoja.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškimą (t. 1, b.l.31-32, 59) su pareiškimu nesutiko. Teigė, jog ginčo butas priklauso valstybei, o viešoji nuosavybė gali būti perleidžiama privatiems asmenims tik įstatyme numatytais būdais ir tvarka. Prašomas nustatyti faktas negali sukelti teisinių pasekmių, nes CK 4.69 str. 3 d. draudžia pagal įgyjamąją senatį įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Į bylą pateikti faktiniai duomenys patvirtina, kad minėtas butas galėjo būti privatizuojamas tik Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009-06-30 sprendimu pareiškėjos T. J. pareiškimą dėl valdymo fakto patvirtinimo tenkinti atsisakė. Ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus (c.b. Nr. 2-298-647/2008, b.l. 111) bei liudytojos T. C. parodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo butas 1986 m. pareiškėjai suteiktas (duomenys neskelbtini) sodininkystės ūkio profsąjungos komiteto, pareiškėja tapo visuomeniniam butų fondui priklausančios gyvenamosios patalpos, kuri priklausė valstybei, nuomininke, todėl įgyjamąja senatimi nuosavybės teise įgyti ginčo buto negalės (CK 4.69 str. 3 d.). Teismas sprendė, jog pareiškėja jai suteiktą galimybę įsigyti ginčo butą nuosavybės teise galėjo realizuoti 1991-06-28 Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, tačiau šios savo teisės, priešingai negu kiti šio namo gyventojai, neįgyvendino. Nors patalpos, kurių valdymo faktą prašo patvirtinti pareiškėja, Vilniaus rajono savivaldybės balanse neapskaitytos ir pagal VĮ Registrų centro duomenis šios patalpos bei teisės į jas neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, tai neleidžia kitaip vertinti byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl ginčo patalpų teisinio statuso. Pasak teismo, tai, kad suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija nepasirūpino jai priklausančiu turtu, negali būti pagrindu kitų asmenų nuosavybės teisėms į šį turtą atsirasti, priešingu atveju būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str.3 d. nuostata. Teismas nurodė, jog faktas, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, turi buti išviešintas kitiems asmenims, įregistruojant jį savo vardu viešame registre (CK 4.27 str. 2 d., CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. 1 d., 33 str.). Tokių duomenų byloje nėra (t. 1, b.l.97), dėl to pareiškėjos valdymas neatitiko įstatymo numatytų reikalavimų, kad daikto savininkas būtų turėjęs teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą. Pareiškėjos pateikti duomenys dėl buto remonto bei elektros įrenginių prijungimo prie skirstomųjų elektros tinklų (b.l.8-20) patvirtina ginčo patalpų naudojimo faktą, tačiau tai nesudaro pagrindo valdymo faktui nustatyti bei valdymo teisei transformuotis į nuosavybės teisę.
Šalies argumentai
Pareiškėja T. J. apeliaciniu skundu (t.2, b.l. 2-7) prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tvirtina, jog teismas klaidingai interpretavo pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į protingumo ir teisingumo principus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo butas, kurį pareiškėja daugiau nei dešimt metų sąžiningai, teisėtai ir atvirai valdo, nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, kadangi nėra jų vardu registruotas ar įrašytas į valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų balansą. Nors visą laiką buvo žinoma, jog butą valdo pareiškėja, nei valstybė, nei savivaldybė savo teisių į ginčo butą nepareiškė, 1992 m. vykusios inventorizacijos metu jo neinventorizavo. Todėl visiškai nepagrįstas yra teismo sprendimas, kad turtas priklauso valstybei, o pareiškėja yra šio buto nuomininkė. Bet kuriuo atveju turto savininkas nustatomas remiantis viešais duomenimis, o tokių duomenų nei vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų nepateikė. Taip pat netaikytinas ir Butų privatizavimo įstatymas, nes butas nepriklauso valstybei ar savivaldybei, nėra priimta sprendimų dėl jo paėmimo į butų fondą, dėl naudojimosi butu niekada nebuvo sudarytos nuomos ar pirkimo-pardavimo sutartys. Nurodo, kad ji neturi nei vieno dokumento, kurio pagrindu būtų galima įregistruoti valdymo teisę (Nekilnojamo turto registro įstatymo 11 str., 22 str.). Todėl teismo teiginys, jog valdymo faktas turėjo būti įregistruotas viešame registre, negalėjo būti įgyvendintas. Dėl šios priežasties ir yra pateiktas reikalavimas teismui nustatyti valdymo teisėtumo faktą, kad jį galima būtų registruoti viešame registre.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 12-13) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) valstybinis sodininkystės ūkis administravo jos balanse esantį ginčo butą, kuris yra valstybės turtas, buvo atsakingas už jo perleidimą privačion nuosavybėn. Kadangi ginčo butas nebuvo privatizuotas, jis liko valstybės nuosavybės objektu, todėl pareiškėjai negali būti nustatyta jo valdymo teisė. Pareiškėja turi pateikti įrodymus, kurie patvirtintų valstybės valią perleisti minėtą butą jos nuosavybėn. Pažymi, jog šiuo atveju minėtas ūkis netinkamai administravo jam valstybės patikėtą turtą, kurį privalėjo perduoti į savivaldybės balansą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacijos tikslas – atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas, patikrinti skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str., 329 str.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija nenustatė. Todėl apeliacijos dalyku nagrinėjamoje byloje yra apeliantės keliami teisės normų, reglamentuojančių valdymo fakto nustatymą teismine tvarka, tokio nustatymo teisines prielaidas, aiškinimo ir taikymo klausimai. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ginčo gyvenamųjų patalpų suteikimo pareiškėjai aplinkybes, galiojusių ir šiuo metu galiojančių teisės normų aspektu vertindamas šių patalpų nuosavybės klausimus, iš esmės teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir padarė tinkamas išvadas dėl ginčo objekto statuso bei pareiškėjos teisių į šį objektą (CPK 185 str.), savo išvadas tinkamai motyvavo bei argumentavo, nenukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų teisės aiškinimo taisyklių.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos prašymą patvirtinti jai gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), valdymo faktą nuo 1993 m. padaręs išvadą, jog nėra įstatymo reikalaujamų sąlygų tokiam valdymui į valstybei priklausantį turtą atsirasti. Kolegija, sutikdama su šia išvada, kartu atkreipia dėmesį, kad daikto valdymo teisė pagal CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 str. 1 d.). Tam, kad asmuo, kuris teisėtai valdo daiktą, galėtų šia teise visaverčiai naudotis (taip pat ir prieš trečiuosius asmenis), jis šią teisę turi įregistruoti nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str. 1 d. 3 p., 4 str.). Asmuo, teisėtai valdantis daiktą, bet neturintis valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, turi galimybę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 5 str.). Pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai traktavo šią aplinkybę, susijusią su valymo įregistravimu. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliantės skundo argumentu, kad vien ginčo patalpų neįregistravimas viešame registre pats savaime nepaneigia asmens reikalavimo teisės kreiptis į teismą CPK XXXIV skyriuje nustatyta tvarka ir prašyti valdymo faktą patvirtinti. Nekilnojamojo daikto registracijos pagrindu šiuo atveju yra teismo sprendimas, kuriuo daikto valdymo faktas patvirtinamas. Tokią teisės aiškinimo taisyklę yra suformavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartis c.b. 3K-3-535/2008, Teismų praktika Nr. 30 ).
Tačiau teisėtu daikto valdymu įstatymo leidėjo valia yra pripažįstamas ne bet koks valdymas, o daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d.). Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai išvardinti CK 4.47 str. Apeliantė (pareiškėja T. J.) nurodė, kad ginčo butą, kurio valdymo faktą tikslu ateityje sudaryti prielaidas nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi įgyti ji prašo teismo patvirtinti, valdo kaip savą (CK 4.22 str. 1 d.) jame teisėtai apsigyvenusi ir 1993-08-17 deklaravusi šiame bute gyvenamąją vietą. Viena vertus, vien tik teisėto (nepažeidžiant teisės normų) apsigyvenimo gyvenamojoje patalpoje faktas neapsprendžia joje apsigyvenusio asmens nuosavybės teisės į šią patalpą atsiradimo, nesukuria tokiam asmeniui savininko teisių ar pareigų, nes tokio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo nenumato įstatymas (CK 4.47 str.). Be to, pareiškėja ir neįrodinėjo tokių aplinkybių, kad ginčo gyvenamoji patalpa ja disponuojančio asmens (patikėtinio) valia jai buvo perleista būtent nuosavybėn sandoriu arba kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs archyve išlikusius duomenis (civ.b.Nr. 2-298-647/2008, b.l. 111), bei remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, pagrįstai sprendė, kad pareiškėja veikiausiai ginčo bute apsigyveno nuomos teisiniu pagrindu, kuomet (duomenys neskelbtini) sodininkystės valstybinis ūkis 1986-11-11 suteikė jai visuomeniniam butų fondui priklausančią gyvenamąją patalpą (Butų kodekso, galiojusio iki 1998-07-01, 46 str.). Pažymėtina, kad nesant išlikusių archyvinių dokumentų (t.1, b.l. 118-119) galima ir tokia situacija, kad pareiškėjai, kaip ūkio darbuotojai, buvo suteiktas tarnybinis (Butų kodekso 100-103 str.) arba žinybinis (Butų kodekso 45 str.) butas.
Kita vertus, pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 102 str. turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms – kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau tokio turto savininkė likdavo valstybė. Į bylą pateikti kitų to paties namo (duomenys neskelbtini) butų privatizavimo dokumentai (t.1, b.l. 130-149) neabejotinai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) sodininkystės valstybinis ūkis, įgyvendindamas jam suteiktą disponavimo teisę, butus Nr. 1 ir Nr. 2 pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas perleido šių butų gyventojų asmeninėn nuosavybėn. (duomenys neskelbtini) sodininkystės valstybinis ūkis buvo likviduotas ir išregistruotas (b.l. 120), o neprivatizuota valstybinė gyvenamoji patalpa - ginčo butas – Vilniaus rajono savivaldybei nustatyta tvarka neperduotas (b.l.118-119). Tačiau nei ši aplinkybė, nei tai, kad butas ir teisės į jį nustatyta tvarka valstybės vardu nebuvo įregistruotos (civ.b. Nr. 2-298-647/2008, b.l. 14), nepaneigia tokio buto, kaip valstybės turto ir viešosios nuosavybės teisės objekto, teisinio statuso, kuris yra išlikęs iki šiol. Priešingi apeliantės skundo argumentai yra paneigiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, susijusiais su teisių į pastatus neįregistravimo valstybės vardu pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartis c.b. 3K-3-535/2008, Teismų praktika Nr. 30 ).
Viešosios nuosavybės teisės objektas turi būti naudojamas siekiant patenkinti tam tikrus viešus interesus, todėl įstatymas nustato specialius reikalavimus valstybės turto perleidimui kitų asmenų privačion nuosavybėn. Antai CK 4.69 str.3 d. numato, kad pagal įgyjamąją senatį iš viso negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Ši imperatyviai įtvirtinta įstatymo nuostata nesuteikia apeliantei teisės per įgyjamosios senaties institutą įgyti nuosavybę į valstybei priklausančią gyvenamąją patalpą, taigi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir šią aplinkybę. Apeliantės skunde įvardinta kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju netaikytina, kadangi nagrinėjamos bylos ir apeliantės nurodomų kasacine tvarka išnagrinėtų civilinių bylų Nr. 3K-3-379/2004, Nr. 3K-3-419/200158, Nr. 3K-3-586/2006 faktinės aplinkybės, priešingai nei tvirtina apeliantė, nėra tapačios ar panašios su šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Kiti skundo argumentai prielaidų panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto teismo sprendimą taip pat nesudaro.
Skundo netenkinus, iš apeliantės valstybės naudai priteistina 9,95 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (t.2, b.l. 15) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš T. J. 9 (devynis) litus 95 centus pašto išlaidų valstybės naudai.