Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad kreipiasi į teismą dėl Marijampolės kalėjimo neužtikrinto pareiškėjo saugumo dėl to jis buvo stipriai sumuštas bei jam sukeltas fizinis bei moralinis skausmas ir išgyvenimai, o būtent 2018 m. gegužės mėn. pareiškėjas buvo pristatytas komisijai dėl būrio paskyrimo, kadangi baigėsi drausmės grupė ir pareiškėjas turėjo būti paskirtas į paprastą grupę. Prieš komisiją pareiškėjas nuėjo pas kriminalinės žvalgybos pareigūnus dėl būrio paskyrimo, pareiškėjas jiems nurodė, jog negali eiti į 9 būrį nes tame būryje jo sveikatai grės pavojus, kadangi tame būryje yra aukštesnės kastos nuteistųjų, kurie yra pavojingi pareiškėjui. Pareiškėjas paaiškina, kad 9 būrys buvo skirtas asmenims teistiems už sukčiavimą ir tiems, kurie laikosi subkultūrų. Tačiau kai 2018 m. gegužės 17 d. pareiškėjas iš drausmės grupės kelėsi į 9 būrį bet bandė atsisakyti jo, pareiškėjo neuždarė į laikino sulaikymo kamerą, pareigūnai liepė eiti į būrį, kur atėjo kitas nuteistasis ir daug kartų sudavė pareiškėjui ne mažiau 10 smūgių į veido sritį, po paskutinio smūgio pareiškėjas patyrė nežmonišką skausmą, tada kai pareiškėjas pasirodė pareigūnui jis pareiškėją išvedė iš būrio į laikino sulaikymo kamerą. Tada atėjo kriminalinės žvalgybos pareigūnas ir pareiškėjas paklausė ar pareiškėjas rašys pareiškimą ar susitars be poperizmo. Pareiškėjas sutiko, bet su sąlygą, kad jam nereikės būti baudos izoliatoriuje ir iškart pareiškėjas bus paskirtas į drausmės grupę, ką pareigūnas ir padarė. Pareiškėjas teigia, kad nebūtų kėlęs bylos, nes bijojo dėl savo saugumo. Pareiškėjas paaiškina, kad kai dabar yra kitose pataisos namuose tai nebijo, kad jam bus daromas spaudimas nuo kitų nuteitųjų bei administracijos. Pareiškėjui teko pasakyti, kad jis krito į klozeto kampą ir taip patyrė traumą. Taigi, pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl saugumo neužtikrinimo bei piknaudžiavimo tarnybine padėtimi.

Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip nurodė savo pareiškime priteisti neturtinę žalą, pareiškėjas patyrė sužalojimus 2018 m. gegužės 17 d., pareiškėjas pareiškimu priteisti neturtinę žalą į teismą kreipėsi tik 2024 m. sausio 23 d. (Regionų administracinio teismo Kauno rūmų gavimo data) taigi, praleidęs įstatymu nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo apie savo tariamai pažeidžiamas teises daug anksčiau. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių,

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes atsakovė prašo pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Taip pat yra pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada yra įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Al 4-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2573-624/2020). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, nenurodė jokių svarbių priežasčių dėl ko negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl tariamai neužtikrinto saugumo, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Todėl atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti sutrumpintą 3 metų (vadovaujantis CK 1.125 str. 8 d.) senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė sužalojimus 2018 m. gegužės 17 d., pareiškėjas pareiškimu priteisti neturtinę žalą į teismą kreipėsi tik 2024 m. sausio 23 d. (Regionų administracinio teismo Kauno rūmų gavimo data) taigi, praleidęs įstatymu nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo apie savo tariamai pažeidžiamas teises daug anksčiau. Savo skunde pareiškėjas nurodė, jog nesikreipė dėl žalos atlyginimo anksčiau, nes bijojo pareigūnų ir kitų nuteistųjų keršto, tačiau ši aplinkybė niekuo nėra pagrista. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra kreipėsis į teismą dėl netinkamų Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui buvo apribota teisė dėl kalinimo sąlygų kreiptis į pataisos įstaigos administraciją ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat kreiptis į teismą. Taigi, pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo skundas teisme gautas tik 2024 m. sausio 23 d. Pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti senaties terminą. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atsiliepimą nurodo, jog nepateikė skundo anksčiau nes bijojo, kad jam nekiltų pavojus sveikatai įkalinimo įstaigoje. Teigia, jog kai sužinojo apie senaties terminą iš karto kreipėsi į teismą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų prieštaravimų dėl senaties termino taikymo, nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir esant atsakovės atstovo prašymui, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, todėl ginčo laikotarpiui taikoma ieškinio senatis ir skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmetamas. Įvertinus laikotarpį, už kurį prašoma priteisti neturtinę žalą, nustačius, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatyto sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, atmetant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, nenustačius objektyvių priežasčių , dėl ko šis terminas buvo praleistas, skundas yra atmestinas

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo I. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.