- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-28
- Bylos Nr.
- e2S-1875-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11980-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Ieškovas
- V. B.
- Trečiasis asmuo
- BAB „Snoras“
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo BAB „Snoras“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 22 000,00 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su AB „Snoras“ sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas kaip investuotojas įsigijo 1000 vienetų obligacijų, vienos obligacijos minimali vertė 100 Lt ir tokiu būtu jis į banko sąskaitą įmokėjo 100 000 Lt (28 985 Eur). 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko sprendimu buvo atšaukta AB banko “Snoras” veiklos licencija, o 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi AB bankui Snoras iškelta bankroto byla. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ) nurodyta, kad prie draudiminių įvykių priskiriamas bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimus investuotojams (2 straipsnio 2 dalis). Ginčui aktualiu atveju buvo iškelta bankroto byla ir priežiūros institucija (Lietuvos bankas) priėmė sprendimą taikyti poveikio priemonę, t.y. atimti veiklos licenciją. Ieškovo nuomone, tai sąlygoja draudimo išmokos jam kaip investuotojui išmokėjimą pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad nepažeidė IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalies nuostatų dėl draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Minėtoje normoje nurodyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos (konkrečiu atveju – 2011 m. lapkričio 24 d.) duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Šioje normoje įtvirtinta draudimo išmokų apskaičiavimo tvarka siejama tik su draudėjo teikiamais duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus. Atsakovas pagal BAB banko Snoras perduotus duomenis ieškovui yra išmokėjęs indėlių draudimo išmoką už banke turėtus indėlius. Duomenų apie ieškovui tariamai priklausančią draudimo išmoką ieškinyje nurodytai sumai ir pagrindu (už obligacijas) bankas atsakovui nėra perdavęs, todėl atsakovas mano, kad nėra pažeidęs IĮIDĮ numatytos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Pažymėjo, kad ieškovas negali būti pripažintas indėlininku IĮIDĮ prasme – į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas draudžiamojo įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) laikė ieškinyje nurodomas pinigų sumas banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartį (IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 3 dalis). Indėlių draudimo išmoką ieškovas jau yra gavęs. Byloje esanti obligacijų sutartis patvirtina tik tai, kad ieškovas buvo įsigijęs banko obligacijų, kurios, vadovaujantis IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalimi, negali būti draudimo objektu. Tai reiškia, kad obligacijos nėra ir negali būti pripažintos indėlių draudimo objektu. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje išaiškino, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina (civilinė byla Nr. 3K-7-602-684/2015). Obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Pagal 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau investuotojų direktyva) 2 straipsnio 2 dalį kompensacija mokama tik pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla, arba grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ar valdomos investuotojų vardu ryšium su investicine veikla. Ieškovas, įsigydamas obligacijų, perdavė banko nuosavybėn jam priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 2 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo sustabdė iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-8-701/2016.
Teismas pažymėjo, kad CPK 4 straipsnyje nurodyta, kad vieningos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausias Teismas. Atsakovo nurodytoje kasacinės instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 buvo sprendžiama dėl draudimo apsaugos taikymą vertybiniams popieriams (indėliams ir obligacijoms) reglamentuojančių normų (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas) aiškinimo ir taikymo. Byloje kasacinės instancijos teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) ir teikdamas nurodyto norminio akto aiškinimą rėmėsi ESTT 2015 m. birželio 25 d. priimtu prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C-671/13. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas 2016 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 nutarė kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl tam tikrų 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau - Indėlių direktyva) bei dėl 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau - Investuotojų direktyva) nuostatų aiškinimo ir taikymo; prašyti ESTT prejudicinį sprendimą šioje byloje priimti pagal pagreitintą procedūrą ESTT Statuto 23 a straipsnio ir Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalies pagrindu; sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki ESTT sprendinio gavimo. Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad „...nors nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl apsaugos taikymo vienam ieškovui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas šioje byloje suformuos precedentą ir nulems daugelio analogiškoje situacijoje esančių asmenų teisių apsaugą. Vien Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra priimti nagrinėti keturi kasaciniai skundai, kuriuose sprendžiama dėl beveik septyniasdešimties ieškovų teisių apsaugos. Bylų, kuriose susiklosčiusi analogiška situacija, yra nagrinėjama ir kitų instancijų teismuose ". Kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad „...teisėjų kolegijai kilo klausimas dėl galimybės tiesiogiai taikyti Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkte įtvirtintą indėlio sąvoką ir Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą investuotojo sąvoką. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu išsiaiškinti, ar šios nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, kad privatūs asmenys galėtų jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę (2004 m. spalio 5 d. sprendimo P. ir kt., C 397/01–C 403/01, ECLI:EU:C:2004:584, 103 punktas; 2012 m. sausio 14 d. sprendimo Dominguez, C?282/10, EU:C:2012:33, 33 punktas).
Lietuvos Aukščiausiajame Teismo 2016 m. vasario 12 d. nurodyti argumentai dėl kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, šioje byloje keliamas panašus reikalavimas, skirtingas IĮIDĮ nuostatų aiškinimas, sąlygoją išvadą, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 gali turėti esminės reikšmės, formuojant vienodą teismų praktiką tokio pat ar panašaus pobūdžio bylose. Dėl išvardintų aplinkybių galutinis teismo sprendimas šioje byloje, teismo vertinimu, yra negalimas, kol nebus priimtas procesinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016, todėl bylos nagrinėjimą stabdo iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-8-701/2016 (CPK 164 straipsnio 4 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartį. Nurodo, kad nei viena iš bylos šalių nereiškė prašymo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Lietuvos Aukščiausiame Teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 3K-3-8-701/2016 iš esmė skiriasi faktinėmis aplinkybėmis ir todėl negali turėti precedentinės įtakos civilinei bylai Nr. e2-18288-600/2016. Kasaciniame teisme nagrinėjamas klausimas dėl ieškovo į asmeninę banko sąskaitą įmokėtų lėšų, skirtų trečiojo asmens BAB „Snoras“ būsimos emisijos obligacijoms įsigyti. Ginčas iš esmės susijęs su tuo, ar lėšos, kurios buvo ieškovo įmokėtos į asmeninę banko sąskaitą, siekiant įsigyti banko obligacijų, ir ieškovo sutikimu nurašytos bei pervestos į banko vardu atidarytą sąskaitą, skirtą būsimai obligacijų emisijai apmokėti, šiai emisijai taip ir neįsigaliojus, turėtų būti laikomos draudimo objektu pagal IĮIDĮ nuostatas. Jei tokios lėšos laikytinos draudimo objektu, pagal kurią iš draudimo sistemų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – šios lėšos yra apdraustos ir jų praradimas turėtų būti kompensuojamas. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į ESTT išaiškinimų dėl lėšų, skirtų apmokėti obligacijoms, kurios taip ir neįsigaliojo dėl banko bankroto. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovo obligacijų įsigijimo sutartis buvo sudaryta 2011 m. spalio 27 d., o obligacijos pagal sudarytąją sutartį įsigaliojo 2011 m. spalio 31 d., tai yra dar prieš priimant 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko valdybos nutarimą Nr. 03-196, kuriuo buvo nuspręsta visam laikui atšaukti AB „Snoras“ banko licenciją. Šioje byloje nekyla klausimas dėl lėšų, pervestų už obligacijų įsigijimą, teisinio statuso, nes ieškovo lėšos buvo iki banko draudžiamojo įvykio dienos panaudotos obligacijoms įsigyti, obligacijos ieškovui buvo perduotos, tai yra apskaitytos jo vertybinių popierių sąskaitoje, ieškovas draudžiamojo įvykio dieną buvo obligacijų sąvininkas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 gali turėti esminės reikšmės, priimant galutinį sprendimą šioje byloje, tai yra nėra nei vieno CPK 163-164 straipsniuose įtvirtintų privalomojo ar fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų. Pasisakant dėl įsigaliojusių obligacijų draudimo ar nedraudimo pagal IĮIDĮ, yra suformuota aiški teisės aiškinimo ir taikymo praktika kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-608/2015, kurioje suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, susijusios tiek su indėlių draudimo, tiek su įsipareigojimų investuotojams draudimo netaikymo ar taikymo sąlygomis banko įsigaliojusioms obligacijoms. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylas dėl įsigaliojusių BAB „Snoras“ obligacijų, nuosekliai remiasi minėta kasacinio teismo nutartyje pateiktu IĮIDĮ nuostatų aiškinimu, kuriuo remiantis, aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų negali vykdyti investicinė įmonė. Atsižvelgiant į investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad vertybinių popierių nuvertėjimo rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl direktyvoje nurodyta draudimo išmoka šiais atvejais nemokėtina.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą gauta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo sustabdytas civilinės bylos nagrinėjimas iki bus priimtas sprendimas kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su bylos nagrinėjimo sustabdymo institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad byla sustabdyti yra būtina. Minėtoje teisės normoje nustatyta teismo teisė savo iniciatyva sustabdyti bylos nagrinėjimą. Todėl ta aplinkybė, kad nei viena iš proceso šalių nepateikė prašymo dėl bylos sustabdymo, neužkerta kelio pačiam teismui savo iniciatyva sustabdyti bylą. Taip pat analizuojama norma patvirtina, jog proceso įstatymas nenumato baigtinio fakultatyviųjų bylos sustabdymo pagrindų sąrašo. Teismui yra suteikiama teisė savo nuožiūra spręsti, ar pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra kokių nors pagrindų, trukdančių priimti tinkamą ir teisėtą sprendimą.
Sutiktina su atsakovo atskirojo skundo argumentu, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 obligacijų įsigijimo aplinkybės skiriasi nuo analizuojamos bylos tuo, kad kasatorius, sudaręs obligacijų pasirašymo sutartį, įmokėjo į banko vardu atidarytą sąskaitą, skirtą būsimai obligacijų emisijai apmokėti, šiai emisijai taip ir neįsigaliojus. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovo įgytos obligacijos įsigaliojo dar prieš priimant 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos banko valdybos nutarimą. Tačiau minėtoje kasacinio teismo byloje į ESTT kreiptasi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl tam tikrų 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau - Indėlių direktyva) bei dėl 1997 m. kovo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau - Investuotojų direktyva) nuostatų aiškinimo ir taikymo. Taigi, ESTT turės pasisakyti ir dėl Investuotojų direktyvos taikymo panašiems teisiniams santykiams bei pateikti šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškinimą. Todėl, tikėtina, kad gali būti pateiktas platesnis Investuotojų direktyvos normų aptarimas, kuris gali turėti įtakos ir teisiniams santykiams, analizuojamiems nagrinėjamoje byloje. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai sustabdė bylos nagrinėjimą.
Tai, kad kiti teisėjai toliau nagrinėja bylas dėl įsigaliojusių obligacijų, nėra pakankamas pagrindas pripažinti nargrinėjamos bylos sustabdymą nepagrįstu. Pirmos instancijos priimti sprendimai gali būti skundžiami apeliacine tvarka, o apeliacinės instancijos teismo sprendimai gali būti skundžiami kasacine tvarka. Tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimta nutartis minėtose bylose būtų galutinė ir neskundžiama. Tačiau kol kas dar nėra priimto nei vieno galutinio sprendimo kasaciniame teisme, nagrinėjant faktinėmis aplinkybėmis analogiškas bylas, tai yra dėl įsigaliojusių obligacijų.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.