Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Viliui Masiuliui bei atsakovės atstovei Giedrei Vainauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pralita“), dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas, remdamasis Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 str. 4 d., nurodo, jog Lietuvos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras procedūras. Pažymi, jog viena iš tokių procedūrų yra informacijos suteikimas asmeniui, iš kurio išieškoma mokestinė nepriemoka. Teigė, jog informacijos nesuteikimas parodo organizacijos darbo nesklandumą, neskaidrumą, kadangi nesuteikiama galimybė asmeniui susipažinti su visa informacija, susijusia su kaltinimais, bei nesuteikiama galimybė apskųsti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, jog skundą palaiko. Mano, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas, kadangi jis pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 3 str. nėra tas subjektas, kuriam būtų galima taikyti išieškojimo procedūrą. Pažymėjo, kad pateiktas Jungtinės Karalystės dokumentas neatitinka jam keliamų reikalavimų, kadangi jame nėra nurodyta būtinų rekvizitų, t. y. neaišku, kokie mokesčiai ir už kokį veiksmą yra apskaičiuoti.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Pralita“ nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 155).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl VMI 2014-07-09 viršininko priimto sprendimo Nr. (23.25-08)-328-10626 (b. l. 36–41) „Išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą“, kuriame nuspręsta išieškoti iš mokesčių mokėtojo S. R. 256159,78 litų sumą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad VMI gavo iš Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos 2013-01-21 prašymą vykdyti reikalavimą Nr. GB_LT_EEC015884_20130101G1_20130121_c_RR (b. l. 36–41) ir 2013-01-21 Suvienodintą dokumentą Nr. GB_EEC015884_20130121_UIPE_1. VMI viršininkas 2014-07-09 priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti iš pareiškėjo 256 159,78 litų sumą (b. l. 32) ir 2014-07-09 raštu Nr. (23.17-08)-RNA-25350 išsiuntė pareiškėjui skundžiamą sprendimą ir Suvienodintą dokumentą (b. l. 31). Ginčijamas sprendimas priimtas, vykdant Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos prašymą dėl 256 157,78 litų akcizų skolos išieškojimo iš pareiškėjo. Tiek Suvienodintame dokumente, tiek Prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad S. R. Jungtinėje Karalystėje nesumokėjo 256 159,78 litų akcizų (b. l. 34–41).

Ginčo santykius nagrinėjamoje byloje reglamentuoja 2010-03-16 Tarybos direktyva Nr. 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva), Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas (toliau – ir Įstatymas).

MAĮ 29 str. 1 d. nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis), pagal Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymus išieškodamas mokestines nepriemokas. Direktyvos 10 str. 1 d. nustatyta, kad prašančiosios institucijos prašymu institucija, į kurią kreipiamasi, vykdo reikalavimus, turėdama dokumentą, kuriuo leidžiama juos vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje. Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijų (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestines nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Įstatymo nustatyta tvarka, o prašymuose nurodytos sumos, už kurių išieškojimą pagal Įstatymo nuostatas atsakingas mokesčių administratorius, išieškomos kaip mokestinė nepriemoka MAĮ nustatyta tvarka (MAĮ 29 str. 3 d.). Pagal MAĮ 33 str. 8 p. mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

Pagal Įstatymo 10 str. 1 d. Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai, gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba, kad, taikant tokias procedūras, nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų (Įstatymo 10 str. 4 d.). Įstatymo 10 str. 6 d. nustatyta, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti (Įstatymo 11 str. 1 d.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo suteikta informacija apie vykdomą išieškojimą Jungtinėje Karalystėje. Įstatymo 10 str. 4 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos. Iš bylos duomenų matyti, kad Prašančioji institucija Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnyba pateikė VMI Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą, kuriais remiantis leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje, reikalavimas neginčytas, prašančios institucijos valstybėje buvo taikomos atitinkamos reikalavimo vykdymo procedūros, tačiau visa reikalavimo suma nebus išieškota, nes akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba kad, taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi (b. l. 60). Iš Prašymo vykdyti reikalavimą turinio matyti, kad Jungtinės Karalystės prašančioji institucija patvirtino, kad egzistuoja Įstatymo 10 str. 4 d. nustatytos taisyklės. Šioje byloje nagrinėjamas VMI 2014-07-09 sprendimo Nr. (23.25-08)-328-10626 teisėtumas ir pagrįstumas. Tai, ar Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnyba pateikė pareiškėjui dokumentus, susijusius su mokesčių išieškojimu, yra ne šios bylos dalykas. Atsižvelgiant į Įstatymo 10 str. 4 d. nuostatas ir Prašymo vykdyti reikalavimą turinį konstatuotina, kad Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnyba pateikė VMI būtiną informaciją mokesčių išieškojimo procedūrai pradėti.

Pažymėtina, kad, pareiškėjui skundžiant sprendimą dėl mokestinės nepriemokos iš jo išieškojimo, ginčo dalykas yra ne mokesčio apskaičiavimo pagrįstumas ir teisėtumas, o tai, ar VMI, priimdama sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, tinkamai taikė mokestinės nepriemokos išieškojimą reglamentuojančias teisės normas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010-01-14 sprendimas byloje Nr. C-233/08, 44 p.). Ši pozicija atsispindi ir LVAT praktikoje, kurioje teismas yra nurodęs, kad Įstatymo nuostatos suponuoja, kad, išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, pagal Europos Sąjungos valstybės narės prašymą, pagrindas pradėti išieškojimo procedūrą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Toks sprendimas pripažįstamas, t. y. sutinkama, jog jis yra galiojantis Lietuvos Respublikoje. Pastaroji norma reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nebevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo ir, nesant teisės aktais nustatytų išimčių, jį vykdo (LVAT 2007-04-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-398/2007). LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad kompetentingos Lietuvos administravimo institucijos ir Lietuvos administraciniai teismai, esant tinkamai užpildytam prašymui ir deklaracijai dėl aptariamų priemonių išnaudojimo, šioje byloje apskritai negali vertinti, ar minėtos priemonės buvo tinkamai išnaudotos institucijos pareiškėjos valstybėje narėje (LVAT 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

Vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad VMI, gavusi iš Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos Prašymą vykdyti reikalavimą Lietuvos Respublikoje, įgijo teisinį pagrindą pradėti išieškojimo iš pareiškėjo teisinę procedūrą Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad šis įstatymas taikomas, kai Lietuvos Respublikos institucijos teikia arba naudojasi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų pagalba, reikalavimams, susijusiems su visais bet kokio pobūdžio mokesčiais ir muitais, kuriuos taiko valstybė narė arba jos teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi valstybės narės arba jos padalinių ar Europos Sąjungos vardu. Pareiškėjo teiginys, kad atsakovas savo sprendime nenurodė, kokios rūšies nesumokėto mokesčio pagrindu yra priimtas skundžiamas sprendimas, yra nepagrįstas. Iš bylos rašytinių duomenų matyti, kad reikalavimo pobūdis yra akcizo mokestis ir tai yra nurodyta minėtuose Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų tarnybos Prašyme vykdyti reikalavimą bei Suvienodintame dokumente (b. l. 59–72). Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos teismas negali vertinti Jungtinės Karalystės viešojo administravimo institucijų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, o Suvienodintame dokumente pateikta pakankama informacija, teismas konstatuoja, jog Suvienodintas dokumentas yra tinkamai parengtas, todėl jis tiesiogiai pripažįstamas ir, nesant Įstatymo 16 str. nustatytų pagalbos neteikimo ar viešosios tvarkos išlygos taikymo pagrindų, privalo būti vykdomas, t. y. Lietuvos kompetentinga institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis turi pareigą suteikti pagalbą kitai Europos Sąjungos valstybės kompetentingai institucijai.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad Lietuvos mokesčių administratorius turėjo atsisakyti vykdyti Jungtinės Karalystės prašymą, nes Jungtinės Karalystės institucijos neinformavo jo apie turimas mokestines prievoles šiai valstybei, pareiškėjas objektyviai negalėjo Jungtinėje Karalystėje pasinaudoti šių aktų apskundimo teise, o apskundimo teisė, taip pat veiksmingos ir efektyvios teisminės gynybos teisė yra vienas iš teisinės valstybės pagrindų. Įstatymo 16 str. įstatymų leidėjas nustatė pagalbos neteikimo atvejus. Pažymėtina, kad pareiškėjas neįrodė, o teismas nenustatė, kad šiuo atveju egzistuotų Įstatymo 16 str. nustatyti pagrindai atsisakyti teikti pagalbą.

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 15 str. 1–2 d. ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos, o ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad dėl reikalavimo užginčijimo, Prašymo vykdyti reikalavimą ar Suvienodinto dokumento trūkumų jis būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas Jungtinėje Karalystėje. Byloje esantys dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas bando inicijuoti ginčą Jungtinėje Karalystėje, nesudaro pagrindo teigti, kad VMI priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (b. l. 137–140, 158). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad tokia situacija pažeidžia pareiškėjo konstitucinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kuri šiuo atveju turi būti analizuojama ne išimtinai nacionalinės teisinės sistemos ir jos institucijų požiūriu, bet atsižvelgiant į šioje byloje egzistuojančius Europos Sąjungos teisės reguliuojamus veiksmingo funkcionavimo ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo aspektus.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas 2015-10-19 pateikė prašymą VMI, kuriame nurodė, jog siekia inicijuoti Jungtinėje Karalystėje ginčą dėl sprendimo, kuriuo nuspręsta apskaičiuoti 256 159,78 Lt sumą (b. l. 144–146). VMI 2015-11-25 raštu Nr. (23.1-08) RNNA-43808 atsakė į pareiškėjo 2015-10-19 prašymą ir nurodė, kad, vadovaudamasi MAĮ 110 str. 3 d., stabdo išieškojimą, iki bus gauta informacija iš Jungtinės karalystės mokesčių ir muitų tarnybos dėl tolimesnės bylos eigos (b. l. 150). Šiuo aspektu pasisakytina, kad VMI, vadovaudamasi protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Tolesni pareiškėjo ir Jungtinės Karalystės viešojo administravimo subjektų veiksmai gali būti pagrindas VMI atnaujinti arba nutraukti priverstinio išieškojimo procedūras pareiškėjo atžvilgiu. Pažymėtina, kad šių aplinkybių vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti VMI 2014-07-09 sprendimą Nr. (23.25-08)-328-10626 „Išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą“, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas savo skunde taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjo skundo, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.