Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo - įgijo, laikė, gabeno, pardavė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, o būtent: realizuodamas nusikalstamą susitarimą su V. G. ir A. G. (kurie 2007-06-19 Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteisti už disponavimą dideliu kiekiu - 990,79 gramų psichotropinių medžiagų - amfetamino) parduoti jiems labai didelį kiekį – 1 kilogramą psichotropinės medžiagos - amfetamino, 2007 m. vasario mėnesį, nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, iš nenustatyto asmens nusipirkdamas už 1600 eurų (5520 litų) neteisėtai įgijo 990,79 gramų miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis - 554,35 gramo psichotropinės medžiagos - amfetamino, kurį tą pačią dieną automobiliu Audi A6, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) gabeno ir neteisėtai laikė paslėptą sugedusiame autobuse, stovėjusiame jo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme iki 2007 m. kovo 2 d. ir tą pačią dieną, apie 18 val., labai didelį kiekį - 554,35 gramo psichotropinės medžiagos - amfetamino pagal išankstinį susitarimą už 10 000 litų neteisėtai pardavė V. G. ir A. G. , kurie nurodytą kiekį amfetamino automobiliu gabeno į Baltarusiją, ir kuris 2007 m. kovo 3 d., apie 15 val., Baltarusijos Respublikos Ašmenos muitinės patikros aikštelėje buvo surastas ir išimtas;

po to, L. S. , tęsdamas nusikalstamą veiką, realizuodamas susitarimą parduoti labai didelį kiekį 4 kg psichotropinės medžiagos - amfetamino, tariamiems psichotropinių medžiagų įgijėjams A. J. ir A. Ž. , veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, 2007 m. kovo 11 ar 12 dieną, tiksli diena nenustatyta, (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, iš nenustatyto asmens nupirkdamas už 6400 eurų (22080 litų), realiai sumokėdamas 3200 eurų (11040 litų) ir už tokią pat sumą paimdamas skolon, neteisėtai įgijo 3944,28 gramų rusvos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis - 2207,09 gramų psichotropinės medžiagos - amfetamino, įgytą amfetaminą tą pačią dieną automobiliu Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno ir neteisėtai laikė paslėptą sugedusiame autobuse, stovėjusiame jo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme iki 2007 m. kovo 16 d. ir tą pačią dieną, apie 15.30 val., jis kartu su V. J. (prieš jį ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2007-07-09 nutarimu vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p.), minėtu automobiliu Audi A6 labai didelį kiekį 2207,09 gramų psichotropinės medžiagos- amfetamino neteisėtai gabeno iš laikymo vietos iki prekybos centro „Babilonas“, esančio Savitiškio 61, Panevėžio mieste, kur šį kiekį amfetamino už 22 000 JAV dolerių (57 420 litų) pardavė tariamiems psichotropinių medžiagų įgijėjams A. J. ir A. Ž., veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.

Taip pat apelianto manymu, jam paskirtos bausmės dydis prieštarauja ir įstatymo įtvirtintam teisingumo principui, todėl jam turėtų būti taikomos BK 54 str. 3 d. nuostatos. Teismas, skirdamas jam bausmę, nepakankamai atsižvelgė ir į jo atsakomybę lengvinančias bei jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. Jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką. Jokia žala jo veika nepadaryta. Jis išlaiko du mažamečius vaikus, jo sutuoktinė nedirba.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis L. S. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo L. S. apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Apeliantas iš esmės neneigia savo kaltės dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, tačiau mano, kad jo nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl jo nusikalstamai veikai turėtų būti taikomos BK 22 str. 3 d. bei 62 str. nuostatos. Tokie apelianto skundo teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

L. S. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas pagal BK 260 str. 3 d. Šiame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą ar kitokį platinimą. Šio straipsnio dispozicijoje išdėstytos nusikalstamos veikos - narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas ar kitoks platinimas yra alternatyvūs veiką apibūdinantys požymiai, o šiais veiksmais sukeliamos pasekmės straipsnio dispozicijoje nėra nurodomos, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 str. 3 d. iškyla kiekvienu atveju, kai asmuo padaro kurią nors iš alternatyvių straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. S. disponavo - įgijo, laikė, gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir vėliau jį pardavė. Pirmame epizode – nuteistasis psichotropines medžiagas - amfetaminą - pardavė V. G. ir A. G., antrame epizode – A. J. ir A. Ž. Iš bylos duomenų matyti, kad V. G. ir A. G. buvo sulaikyti ir nuteisti Baltarusijoje, o A. J. ir A. Ž. veikė pagal nusikalstamos veikos elgesio imitacijos modelį (toliau - NVIEM).

Nors pirmame epizode psichotropinė medžiaga buvo parduota asmenims, kurie po to su ja buvo sulaikyti, o antrame epizode - psichotropinė medžiaga buvo parduota asmenims, veikusiems pagal NVIEM, tačiau šios aplinkybės neįtakojo L. S. nusikalstamos veikos baigties ir neduoda pagrindo pripažinti jo padarytą nusikalstamą veiką nebaigta.

Byloje surinktais įrodymais, kurių neginčija ir pats apeliantas, įrodyta, kad L. S. ne tik neteisėtai pardavė psichotropines medžiagas, tačiau jas neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė. Neteisėtas labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimas, laikymas ir gabenimas šioje byloje nebuvo kontroliuojamas teisėsaugos pareigūnų, apeliantas labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno savarankiškai, tikromis aplinkybėmis, t. y. jis tikrovėje atliko veiksmus sudarančius neteisėto labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo turinį ir tuo buvo sukelta reali grėsmė visuomenės saugumui. Psichotropinių medžiagų pardavimas V. G. ir A. G. bei A. J. ir A. Ž. buvo tęstiniai vienos nusikalstamo veikos veiksmai. Kaip jau buvo minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 str. 3 d. atsirasti pakanka bent vieno iš BK 260 str. 3 d. dispozicijoje nurodyto veiksmo. Tokie veiksmai byloje nustatyti. Be to, BK 260 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas yra laikomas baigtu, kai asmuo įgyja, pradeda laikyti, gabena ar pasiunčia psichotropines medžiagas.

Taigi, esant aptartoms aplinkybėms, pripažinti apelianto padarytą nusikalstamą veiką nebaigta nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, nuteistojo L. S. nusikalstama veika pagrįstai pripažinta baigta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 260 str. 3 d.

Nesant pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą – jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo prašymą - taikyti jam BK 62 str. nuostatas. Nors apeliantas savo skunde nedetalizavo kuri BK 62 str. dalis jam turėtų būti taikoma, tačiau iš skundo turinio matyti, kad BK 62 str. taikymą apeliantas sieja su BK 62 str. 2 d. 4 p. nuostatomis.

Visų pirma, atkreipiamas dėmesys, jog BK 62 str. taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Pagal BK 62 str. 2 d. 4 p. teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, jei veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, nustatomos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginama ar pašalinama turtinė žala, jei ji padaryta. Šioje byloje, kaip jau buvo anksčiau aptarta, L. S. padarė baigtą nusikaltimą, todėl taikyti jam BK 62 str. 2 d. 4 p. nuostatas nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuteistojo prašymas – taikyti jam BK 62 str. nuostatas ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę - atmetamas.

Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, savo skunde nurodė, jog jis serga sunkia psichikos liga, tačiau apygardos teismas neskyrė jam teismo psichiatrijos ekspertizės, tuo, apelianto manymu, pažeisdamas BPK 1 str. 1 d. bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas apelianto minimų - BPK 1 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. nuostatų pažeidimų nenustatė. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas tenkinti nuteistojo prašymą - skirti ekspertizę - negali būti laikomas įstatymo pažeidimu. Teismas aiškinosi teisiamojo posėdžio metu L. S. sveikatos būklę, apklausė specialistą (t. 4, b. l. 114-116). Be to, pažymėtina, kad nors apeliantas savo skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepatenkino jo prašymo ir neskyrė jam psichiatrijos ekspertizės, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis atsisakė šio savo prašymo (t. 4, b. l. 144-145). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, paskyrė L. S. teismo psichiatrijos ekspertizę, kurios metu buvo nustatyta, kad L. S. nusikalstamos veikos padarymo metu psichikos sutrikimu nesirgo, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje ir galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nors šiuo metu jis serga psichikos sutrikimu – lengvu depresijos epizodu, tačiau gali suprati savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jam priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas. Jis gali dalyvauti teismo posėdžiuose ir suprasti jam skirtiną bausmę (t. 4, b. l. 155-157). Taigi, nėra pagrindo nuteistajam L. S. taikyti ir BK 76 str. nuostatų.

Nors apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme, manydamas, kad ji yra per griežta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija mano, kad nuteistajam yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), kuris kelia didelę grėsmę visuomenės saugumui, veikta tiesiogine tyčia. L. S. veika buvo gana įvairiapusiška, jis ne tik pardavė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, bet ir neteisėtai jas įgijo, laikė ir gabeno turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti. Skiriant bausmę, atsižvelgta, kad yra nustatyta apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailis nusikaltęs (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas. Atsižvelgta ir į apelianto šeiminę padėtį , kad yra vedęs, turi du mažamečius vaikus.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, L. S. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė minimalią sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Kolegijos nuomone, ši nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai neprieštarauja teisingumo principui.

Pagal BK 54 str. 3 d. bausmė skiriama tada, kai teismas padaro išvadą, kad net ir švelniausios bausmės, nustatytos straipsnio, pagal kurį kvalifikuota nusikalstama veika, sankcijoje, paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikant BK 54 str. 3 d., byloje būtina nustatyti išimtines aplinkybes. Tokių aplinkybių apeliantas savo skunde nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Todėl nuteistojo prašymas taikyti jam BK 54 str. 3 d. nuostatas yra atmetamas.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti apelianto L. S. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais, nėra pagrindo. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.