Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Teisėjas Bronius Vinciūnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-868-135/2014 Teisminio proceso numeris: 1-40-1-00176-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.3.2.2.; 2.4(S)

2014 m. lapkričio 13 d.

Šiauliai apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. nuo 2014-07-03.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2014-01-14 12.40 val. iki 2014-07-03.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. T. nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas peilį, pagrobė svetimą turtą, tai yra, 2012 m. gegužės 4 d. apie 15 val. 40 min. prie (duomenys neskelbtini), grasindamas panaudoti peilį iš K. L. pagrobė svetimą turtą - individualiai įmonei ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančias tris šeimynines picas, bendros 54 litų vertės, ir penkis indelius padažo, bendros 5 litų vertės, iš viso pagrobė svetimo turto už 59 litus.

Teismo posėdyje nuteistasis T. T. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 301 str., 20 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo T. T. veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK180 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis K. L. parodė, kad dirbo picų išvežiotoju, įvykio dieną gavo užsakymą adresu (duomenys neskelbtini), atvežti picas su padažais, po pusvalandžio atvežė, pastatęs automobilį liftu pakilo į 7 aukštą, durų niekas neatidarė, tada kieme ji pasitiko vaikinas, kuris pasakė, jog užsakė picas, jis vaikinui atidavė picas, tada vaikinas pasakė, kad neturi pinigų, kažkas kišenėje subarškėjo ir vaikinas iš kišenės kažką ištraukė, anot nukentėjusiojo, tai galėjo būti ir rudos spalvos raktai su pakabuku. Nukentėjusiojo tvirtinimu, jis pareigūnui Balčiūnui ikiteisminio tyrimo metu sakė, jog abejoja, ar tai buvo peilis, ar raktai, teismui tvirtino, jog tokius parodymus duoti jo niekas neprašė, manė, jog jokio peilio nebuvo, negalėjo teismui paaiškinti, kodėl jo parodymai teisme skyrėsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 109 b. l.).

Iš nukentėjusiojo protokolo – pareiškimo policijai matyti, jog iš kart po įvykio 2012-05-04 16.30 va. K. L. nurodė, jog du nepažįstami jaunuoliai, grasindami peiliu, iš jo pagrobė 3 picas ir 5 padažus (1 t., 33 b. l.). Apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu K. L. parodė, kad pirmasis jį pakvietęs jaunuolis išsitraukė iš kelnių kišenės peilį ir atstatęs peilį prieš jį pasakė, kad dabar pinigų neturi ir sumokės vėliau, paėmė iš jo rankų dėžėse buvusiais picas ir dviejuose polietileniniuose maišeliuose sudėtus padažų indelius, o jis, išsigandęs, jog gresia realus pavojus jo gyvybei bei sveikatai, nesipriešino, ir atidavė picas, po to nuėjo į savo automobilį kvieti policiją (1 t., 42-43 b. l.). Papildomai apklausiamas 2012-05-21 K. L. nurodė, kad jam buvo grasinta ne virtuviniu peiliu (1 t., 48 b. l.). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokole K. L. atpažino T. T., kaip asmenį, kuris, grasindamas peiliu, atėmė iš jo picas (1 t., 50-52 b. l.). Apklausiamas pareigūno A. B. 2014-02-20 K. L. parodė, jog iš kart po įvykio aplinkybes prisiminė geriau, patvirtino anksčiau duotus savo parodymus (1 t., 57 b. l.).

Liudytojais teisme apklausimi pareigūnai D. Ž., A. M., A. B. ir N. G. – J., kurie fiksavo nukentėjusiojo K. L. parodymus ikiteisminio tyrimo metu apie įvykio aplinkybes, parodė, kad K. L. nuosekliai tvirtino, jog jam kaltinamasis demonstravo peilį, ką jis suprato kaip grasinimą. Tyrėjas A. B. teismui parodė, jog K. L., papildomai apklausiamas, neminėjo, jog kaltinamasis galėjo laikyti kitą daiktą, o ne peilį, taip pat nurodė, jog teisme bus sunku laikytis ankstesnių parodymų, nes atlieka bausmę (2 t., 130 b. l.).

Kolegija sprendžia, jog, atsižvelgus į anksčiau nurodytas aplinkybes, šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duoti parodymai yra teisingi, kuriais netikėti nėra pagrindo, o teismo metu nukentėjusysis davė kaltininkui palankius parodymus, siekdamas padėti jam sušvelninti atsakomybę.

Akivaizdu, kad, atsisakant mokėti už picas ir padažus, rankoje laikytas peilis ir tą peilį aiškiai matant nukentėjusiajam, tokiu veiksmu dėl peilio pavojingos prigimties ir galimų sunkių pasekmių, juo sužalojus, nukentėjusiajam buvo atimta galimybė priešintis. T. T. pagrįstai nuteistas pagal BK 180 str. 2 d., kaip įvykdęs plėšimą panaudojęs peilį, kadangi panaudojimu laikomas ne tik tiesioginis peilio panaudojimas, bet ir grasinimas turimu peiliu plėšimo metu žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu. Šiuo atveju, buvo grasinta peilio demonstravimu. K. L. parodymai apie tai, kad jis išsigando, nes jam pasirodė, kad pas kaltinamąjį peilis, rodo, kad situacija atimant picas ir padažus objektyviai buvo gąsdinančio, grasinančio pobūdžio.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. T. neigė plėšimo metu turėjęs peilį. Pirmosios instancijos teismo posėdyje T. T. parodė, tą dieną norėjo valgyti, pažįstamos panelės paprašė, kad ji užsakytų picas, sakė, kad atvažiuos už 30-40 min., po kiek laiko pamatė iš namo išeinantį vaikiną su picomis, priėjo prie jo, paklausė, kiek kainuoja, vaikinas pasakė, kad 50 Lt, tuomet vaikinui pasakė, kad neturi pinigų, o kitoje rankoje laikė raktus, žiebtuvėlį, vėliau nuėjo į stadioną, ten dalį picų suvalgė, kitas išmetė, tvirtino, kad nukentėjusiajam negrasino. Teigė, jog nežino, dėl ko nukentėjusysis nurodė, kad pas jį rankoje buvo peilis (2 t., 108 b. l.). Kolegija mano, jog T. T. nurodydamas, kad pas jį rankoje buvo raktas ir jis nenaudojo peilio, siekia švelnesnės baudžiamosios atsakomybės.

Atsižvelgusi į byloje surinktus ir išnagrinėtus įrodymus, aukštesniojo teismo kolegija T. T. versiją atmeta, nes ją paneigia byloje esantys įrodymai, kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo – ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo K. L., liudytojų D. Ž., A. M., A. B. ir N. G. – J. parodymai.

Įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis T. T., grasindamas panaudoti peilį, iš K. L. pagrobė svetimą turtą - tris šeimynines picas, bendros 54 litų vertės, ir penkis indelius padažo, bendros 5 litų vertės, iš viso pagrobė svetimo turto už 59 litus, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d.

Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę), motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką bausmė rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (apeliantas padarė vieną nusikalstamą veiką nuosavybei, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų, nusikaltimas padarytas panaudojant peilį), į tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia ir yra baigtas, į tai, kad nenustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių ir/ar sunkinančių aplinkybių. Vertinant apelianto asmenybę, pažymėtina, jog nors apeliantas nusikalstamas veikas padarė turėdamas išnykusį teistumą, administracine tvarka nebaustas (2 t., 17, 18 b. l.), tačiau jo charakteristikoje, išduotoje pietinės policijos nuovados, pažymėta, kad T. T. yra policiją dominančių asmenų įskaitoje, yra agresyvaus būdo, kelia grėsmę aplinkiniams, charakterizuojamas neigiamai (2 t., 20 b. l.). Be to, nors apeliantas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau būdamas jauno amžiaus nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nesimokė, oficialiai nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje (2 t., 28, 29 b. l.). Apeliantas į priklausomybės ligų įskaitas neįrašytas (2 t. 24 b. l.).

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta. Priešingai, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 2 d., padarymą apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra žymiai mažesnis nei minėto straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl ją dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo T. T. apeliacinį skundą.