Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Esant nustatytoms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas reikalavimui atlyginti žalą už 2013 m. sausio 30 d. - 2015 m. lapkričio 8 d. laikotarpį taikyti ieškinio senatį tenkintinas. Taikius ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 8 d. atmetamas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis ).

Ginčo laikotarpiu Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) nustatytų terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Atsižvelgus į tai, kad nurodytas teisinis reglamentavimas nenustatė baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, daroma išvada, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į konkrečias gyvenamąsias patalpas, šių patalpų plotą, jose įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių, todėl darydamas išvadas, jais remiasi. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu A. P. bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, o kamerų tipo patalpose - Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), sprendžiama, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, kadangi gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjant jo skundą, būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, o Konvencija ir EŽTT praktika, atmetami kaip nepagrįsti.

Vidaus tvarkos taisyklės nenumatė, kad į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokio teisės normų aiškinimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020, 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019, 2018 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2246-1062/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018 ir kt.).

Nagrinėjamo ginčo atveju gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Remiantis taikomu teisiniu reglamentavimu įvertinus ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo teisę į nustatytą gyvenamojo ploto normą.

2004 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 klozetas arba unitazas įrengiamas dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir pisuarų skaičiui, 2017 m. Aprūpinimo normose atitinkamai numatyta, kad 1 klozetas arba pisuaras įrengiamas ne daugiau kaip 15 asmenų.

Įvertinus nurodytus duomenis, daro išvada, kad 2015 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 5-o būrio 42 nuteistaisiais naudojosi 5 unitazais ir 3 pisuarais, t. y. vienu unitazu ar pisuaru naudojosi daugiau kaip penki nuteistieji; 2016 m. gegužės 26 d. 21-ojo būrio 19 nuteistųjų naudojosi 3 klozetais, t. y. vienu klozetu teko naudotis daugiau kaip šešiems nuteistiesiems.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Patalpų aprūpinimo inventoriumi normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Kadangi minėto įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, teigti, jog atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d., neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo. Tokia išvada daroma atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2019).

Aukščiau nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2017 m. birželio 8 d. pareiškėjas kartu su kitais 21-ojo būrio 20 nuteistųjų naudojosi 3 klozetais, t. y. vienu klozetu naudojosi beveik septyni nuteistieji; 2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas kartu su kitais 1-ojo būrio 42 nuteistaisiais naudojosi 5 unitazais ir 3 pisuarais, t. y. vienu unitazu ar pisuaru naudojosi daugiau kaip penki nuteistieji; 2018 m. balandžio 12 d. pareiškėjas kartu su kitais 21-ojo būrio 30 nuteistųjų naudojosi 3 klozetais, t. y. iš 10 nuteistųjų teko naudotis vienu klozetu; 2018 m. liepos 13 d. pareiškėjas kartu su kitais 21-ojo būrio 33 nuteistaisiais naudojosi 3 klozetais, t. y. vienu klozetu naudojosi vienuolika nuteistųjų.

Įvertinus Antrojo sektoriaus 5-ajame, 21-ajame ir 1-ajame būriuose įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių, sprendžiama, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko aukščiau nurodytose normose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo atmetami kaip nepagrįsti.

A. P. teigė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpoje Nr. 9 jam dėl turimo neįgalumo buvo itin sunku pasinaudoti tupiamu tualetu.

Minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), pataisos namų kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turėjo būti įrengtas klozetas arba unitazas ir praustuvė. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 8 d.), kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas (gali būti tupiamas) ir praustuvė. Taigi, ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad kamerų tipo patalpose įrengti klozetai galėjo būti tupiami.

Atsižvelgus į nurodytą teisės normos nuostatą, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose įrengti tupiami klozetai atitiko nustatytus reikalavimus. Teismo vertinimu, tupiamų tualetų nėra pagrindo vertinti kaip visiškai netinkamų, įskaitant ir sanitarijos, asmens higienos, žmogaus fiziologijos požiūriais, tačiau tokia jų konstrukcija tam tikrais atvejais gali sukelti nepatogumų.

Pareiškėjas, teigdamas, kad jam buvo sunku naudotis tupiamu klozetu, nurodė, kad jis yra neįgalus, jautė po stuburo išvaržos operacijos likusius skausmus, nuo kurių nuolat vartojo vaistus, todėl negalėjo tinkamai naudotis tupiamu klozetu, dėl to jautė skausmą ir patyrė kančias. Pareiškėjas pateikė neįgalumo pažymėjimą, kurio duomenimis, A. P. nustatytas 55 procentų darbingumo lygis (b. l. 10). Be to, pareiškėjas pateikė 2018 m. lapkričio 29 d. medicininių dokumentų išrašą, kurio duomenys patvirtina, jog pareiškėjui diagnozuota stuburo osteochondrozė, stuburo išvarža ir kitos ligos (b. l. 11). Medicininių pažymėjimų duomenimis, pareiškėjui jau nuo 2015 metų buvo išrašomi vaistai nuo skausmo (b. l. 13-25, 186-187).

Įvertinus nurodytus duomenis, patvirtinančius, jog pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, jam nuolatos buvo išrašomi vaistai nuo stuburo skausmo, sprendžiama, jog A. P. kalint Pravieniškių PN-AK 9-ojoje kameroje 2016 m. liepos 11 d. – 2016 m. liepos 25 d., 2017 m. vasario 7 d. – 2017 m. vasario 22 d., 2017 m. vasario 4 d. – 2017 m. kovo 1 d., 2017 m. kovo 6 d. – 2017 m. rugsėjo 6 d., 2017 m. rugsėjo 11 d. – 2018 m. liepos 13 d. laikotarpiais dėl patiriamų stuburo skausmų buvo apsunkinta naudojimasis tupiamu klozetu, todėl pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą bei pateiktoje 2019 m. sausio 7 d. Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus pažymoje Nr. 77-32 nurodė, kad Antrajame sektoriuje yra įrengtas centralizuotas šildymas, užtikrinantis tinkamą temperatūrą gyvenamosiose patalpose,; esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai (b. l. 50, 62). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų temperatūros atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi.

Bylos duomenimis, pareiškėjas 2017 m. gruodžio 11 d. ir 2018 m. kovo 15 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją prašymais paaiškinti, dėl kokių priežasčių kamerų tipo patalpose įjungiama kondicionavimo sistema ir tokiu būdu šaldomas patalpos oras (b. l. 87-87, 90), į kuriuos Pravieniškių PN-AK atsakė, jog Antrojo sektoriaus kamerų tipo patalpose kondicionieriai neįrengti, pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose yra įrengta patalpų vėdinimo sistema, užtikrinanti jų vėdinimą (b. l. 86, 91).

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl Higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimo, atsižvelgiama į tai, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, t. y. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, surašytų ginčo ar artimu jam laikotarpiu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą.

Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimų nesilaikymo galimai sukeltų netinkamų bausmės atlikimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros iš esmės yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.

Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti medicinos pagalbą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtintame Vaistinių preparatų ir medicinos prekių įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos apraše (galiojusiame iki 2017 m. gruodžio 12 d.) buvo nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji gali prašyti įsigyti iš savo asmeninių lėšų vaistus ir medicinines prekes, jei juos rekomenduoja gydantis gydytojas. Tokiu atveju nuteistasis raštu kreipiasi į įstaigos vadovą, kuris gali tenkinti prašymą ir leisti įsigyti prašomus vaistus ar prekes pagal nuteistojo pageidavimą. Laiko, per kurį šis pageidavimas turi būti įgyvendintas, aukščiau nurodytas tvarkos aprašas nenumato. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-538 patvirtintas Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašas (toliau – ir 2017 m. Aprašas) nustato vaistų ir vaistinių medžiagų (toliau – ir vaistiniai preparatai) įsigijimo, laikymo, išdavimo vartoti, įtraukimo į apskaitą ir nurašymo Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarką. 2017 m. Aprašas nenumato galimybės esant pageidavimams suimtiesiems ir nuteistiesiems įsigyti vaistų ir medicinos prekių iš savo asmeninių lėšų, o visais reikiamais gydymui vaistais, kuriuos skirs juos gydantis gydytojai, suimtieji ir nuteistieji aprūpinami iš įstaigai, kurioje jie bus gydomi, lėšų.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad vaistai nuteistiesiems išduodami pagal gydytojų paskyrimus bei nurodytomis valandomis, remiantis vidaus tvarkos taisyklėmis (b. l. 50). Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2019 m. sausio 7 d. pažymoje Nr. 77-32 nurodyta, kad vaistus nuteistajam skiria gydantis gydytojas, įrašydamas juos į paskyrimo lapą, kuriame žymimas paciento apsilankymas, vaistų išdavimo data; gydytojas išrašo vaistus, kuriuos turi įstaigos vaistinėje; jei pacientas buvo konsultuotas kitoje įstaigoje gydančių specialistų, kurie skiria vaistus, o šių vaistų nėra Kalėjimo departamento centralizuotame perkamų medikamentų sąraše, gydantis gydytojas surašo tarnybinį pranešimą ir vaistinės darbuotojas vaistus užsako vaistinėse, su kuriomis yra sudaryta sutartis, ir tokiu atveju vaistų gavimas gali užtrukti (b. l. 109).

Pareiškėjo 2017 m. vasario 27 d. prašymo (pranešimo), adresuoto Pravieniškių PN-AK administracijai, duomenimis, dėl negaunamų vaistų 2017 m. vasario 28 d. – 2017 m. kovo 7 d. laikotarpiu A. P. buvo paskelbęs bado akciją. Šią aplinkybę patvirtina ir gydytojų įrašai medicininiuose dokumentuose (b. l. 208). Pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 28 d. paaiškinimo, adresuoto Pravieniškių PN-AK direktoriui, duomenimis, A. P. nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. buvo paskelbęs bado akciją dėl 2017 m. liepos 20 d. prašymo įsigyti vaistų Pravieniškių PN-AK nevykdymo. Be to, pareiškėjas, iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. nesulaukęs jam reikalingų vaistų, vėl buvo paskelbęs bado akciją (b. l. 180-181). Pareiškėjas tame pačiame prašyme padarė prierašą, kad jis bado akciją nutraukia, kadangi vaistai buvo išduoti, tačiau šiame dokumente nenurodyta, kada vaistai buvo nupirkti ir perduoti pareiškėjui.

Sąskaitų faktūrų ir medicininių pažymėjimų duomenimis, Pravieniškių PN-AK buvo gauti vaistai, kuriuos A. P. buvo leidžiama turėti (b. l. 13-25). Pareiškėjas skunde tiksliai nenurodė, kada ir dėl kokių vaistų kreipėsi į Pravieniškių PN-AK ir kiek laiko užtruko jo prašomų vaistų gavimas. Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjui ūmių sveikatos problemų, turimų ligų paūmėjimo nebuvo diagnozuota (b. l. 58).

Išanalizavus byloje nustatytus duomenis, sprendžiama, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų (medicininių išrašų, gydytojų išrašytų receptų), leidžiančių spręsti apie pareiškėjui paskirtus konkrečius vaistus. Tačiau atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, dėl kurių turėjo vartoti vaistus, į pareiškėjo skundus dėl negaunamų vaistų ir jo paskelbtas bado akcijas dėl negaunamų vaistų, daroma išvada, jog pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų sunkumų gauti jam reikalingus vaistus tuo laikotarpiu, kai teisės normos leido nuteistiesiems įsigyti prašomus vaistus ar prekes pagal nuteistojo pageidavimą, t. y. iki 2017 m. gruodžio 12 d.

Pareiškėjas skunde kalinimo sąlygas įvertino kaip nežmoniškas ir kankinančias, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė didžiulį diskomfortą, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 59).

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK gali būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su netinkamomis pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygomis (neįgaliam nuteistajam netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, išrašytų receptinių vaistų išdavimo vilkinimas), pažeidimų pobūdį, trukmę ir mastą, daroma išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas sprendžia, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT savo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018) ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, remiantis teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų, nuostatomis bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pripažintina, kad buvo pažeista A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Kitą skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.