Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Donato Jatužio ir Bronės Vidzėnienės,

nuteistajam D. D.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtos bausmės laiką įskaityta viena para jo išbūta laikinai sulaikytu.

Priteista iš D. D. nukentėjusiajam V. P. 834 eurų turtinės žalos atlyginimo, 300 eurų atstovavimo išlaidų, bei 8,71 eurų valstybei proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu D. D. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. liepos mėn. nuo 4 d. 22.00 val. iki 5 d. 6.00 val. tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) , P. k., R. r., ištraukdamas durų metalinę kilpą ir pro duris įeidamas į E. V. remontuojamą namą, iš kur paimdamas ir išnešdamas V. P. priklausantį turtą: elektrinę gervę 234 eurų vertės, elektrinį perforatorių 400 eurų vertės, akumuliatorinį suktuvą „Makita“ 200 eurų vertės, elektrinį perforatorių su grąžtu 150 eurų vertės, įsibrovęs į patalpą pagrobė svetimą turtą, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. P. 984 eurų žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis skundžia apylinkės teismo nuosprendį dėl jam paskirtos bausmės ir priteisto civilinio ieškinio dydžio. Mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai jo prisipažinimo nevertino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes jis kaltę pripažino, papasakojo visas nusikalstamos veikos aplinkybes, net tai, kad veiką įvykdė su bendrininku, kas rodo, jog jo parodymai nuoširdūs. Prašo atsižvelgti ir į tai, kad jam neseniai gimė sūnus, sutuoktinė nepilnametė, neturi lėšų išlaikyti naujagimį, kuriam materialinį aprūpinimą teikia tik jis. Atsižvelgiant į šias išdėstytas aplinkybes, prašo sumažinti paskirtos bausmės dydį ir atidėti jos vykdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą, išskyrus dalį dėl atstovavimo išlaidų, tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kadangi apeliantas skundžia nuosprendį dėl jam paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio išsprendimo, o skundo dalies dėl nukentėjusiajam priteistų atstovavimo išlaidų nebepalaiko, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pasisako išimtinai tik dėl apeliantui paskirtos bausmės ir priteisto civilinio ieškinio.

Apeliantas prašo skirti jam švelnesnę bausmę atsižvelgiant į tai, kad jis savo kaltės neneigė, kad nurodė visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas viso ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė, tai, kad pagrobė kaltime nurodytus įrankius, D. D. prisipažino tik apklausiamas pirmosios instancijos teisme, be to, nukentėjusio apeliantas atsiprašė tik jam suteikto paskutiniojo žodžio metu, prašydamas skirti švelnesnę bausmę. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad apelianto parodymai visiškai nepadėjo ikiteisminiam tyrimui, todėl jo formalaus prisipažinimo laikyti nuoširdžiu ir vertinti tai kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pagrindo. Taigi, pirmosios instancijos teismas D. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė pagrįstai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad iki nusikalstamų veikų, už kurias D. D. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo nuteistasis buvo tris kartus teistas už analogiškų veikų padarymą. Be to, prieš tai apelianto atžvilgiu priimtu 2012 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu, jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, D. D. padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, todėl BK 27 straipsnio prasme jis laikomas recidyvistu ir šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaip jo atsakomybę sunkinančia. Jis taip pat baustas administracine tvarka, taip pat ir už vagystę iš parduotuvės.

Visi aptarti duomenys rodo, kad jokiomis švelnesnėmis nei realus laisvės atėmimas bausmėmis ar priemonėmis D. D. atžvilgiu pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų, o ypač sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo neįmanoma, todėl apylinkės teismo apeliantui parinkta BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra visiškai pagrįsta ir teisinga. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo taikyti ir laisvės atėmimo bausmės atidėjimo pagal BK 75 straipsnį, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nes tam nėra šiame įstatyme numatytos būtinos sąlygos – pagrįsto manymo, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus šios bausmės atlikimo.

BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bauda, areštas, laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu D. D. laisvės atėmimo bausmė paskirta mažesnė nei sankcijoje numatytas jos vidurkis, kuri atsižvelgiant į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, į apelianto asmenybę ankstesnius teistumus ir polinkį nusikalsti, negali būti laikoma per griežta, dar labiau ją mažinti nėra jokio pagrindo.

Apeliantas skunde prašo atsižvelgti ir į tai, kad jis materialiai rūpinasi neseniai gimusiu sūnumi, tačiau iš byloje esančių D. D. paaiškinimų matyti, kad apeliantas su ja kartu negyvena, o ji gauna socialinę pašalpą ( b.l. 1 T. 161, 2 T. 6). Tokiu būdu apelianto teiginiai, kad jis vienintelis teikia materialinį aprūpinimą nepilnametei sutuoktinei ir išlaiko šeimą, neatitinka tikrovės.

Skunde apeliantas nesutinka ir su nukentėjusiajam priteisto žalos atlyginimo dydžiu, motyvuodamas, kad jo pavogti daiktai buvo nenauji, o nukentėjęs nepateikė jokių duomenų apie jų įsigijimą ir vertę. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl D. D. padaryto nusikaltimo, nukentėjusysis V. P. patyrė turtinės žalos. Taigi, byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiajam atsiradusios žalos ir nuteistojo veikos yra priežastinis ryšys, todėl žalą nukentėjusiam asmeniui pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apelianto.

Pažymėtina ir tai, kad prašoma priteisti žala turi būti pagrįsta ir įrodyta, tačiau tai nereikia suprasti, kad kiekvienu atveju pagrįsti pagrobto daikto vertę būtina dokumentais. Iš kaltininko priteisiamos turtinės žalos esmę sudaro siekis atstatyti nukentėjusiojo gerovę į pradinę, prieš nusikaltimą buvusią, padėtį ir savaime suprantama, kad apie savo turtinius nuostolius ir materialinius praradimus geriausia gali nurodyti pats nukentėjusysis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį, įvertino jos pagrįstumą. Šioje vietoje taip pat pažymėtina, kad nenaujo daikto kainos rinkos vertės, ypač kai pagrobti daiktai yra nerasti, objektyviai nustatyti neįmanoma. Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo nurodytos jo pagrobtų daiktų likutinės vertės, kuri yra akivaizdžiai mažesnė nei analogiškų naujų daiktų kaina, laikyti aiškiai neteisinga nėra jokio pagrindo, o apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje yra išimtinai deklaratyvūs ir grindžiami tik prielaidomis, todėl jie niekaip nepaneigia pirmos instancijos teismo motyvų dėl nukentėjusiajam nagrinėjamu nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydžio.

Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. D. paskyrė teisingą tiek rūšimi, tiek ir dydžiu bausmę ir teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.