- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- N-575-8575-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 79.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutarties R. D. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s tatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu (b. l. 28-29) nutarė administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 186 straipsnio numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo R. D. atžvilgiu pagal gautą S. G. pareiškimą (b. l. 18-19) nepradėti. Nutarime nurodė, kad byloje jokių objektyvių duomenų, jog R. D. žinomai melagingai iškvietė specialiąsias tarnybas, nėra.
Šalies argumentai
2010 m. spalio 8 d. S. G. skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas panaikinti Institucijos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą. Nurodė, kad R. D. žinomai melagingai iškvietė policijos pareigūnus, todėl dėl šių veiksmų jis ir jo šeimos nariai patyrė stresą, sutriko sveikata, bendravimas su kaimynais, artimaisiais ir kitais asmenimis.
Minėtas skundo reikalavimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartimi (b. l. 32-33) buvo išskirtas į atskirą administracinio teisės pažeidimo bylą, o 2010 m. spalio 26 d. nutartimi (b. l. 84) priimtas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi (b. l. 148-152) S. G. skundą paliko nenagrinėtą. Nurodė, kad ATPK 186 straipsnyje įtvirtinta teisės norma siekiama apsaugoti visuomenę nuo veiksmų, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, todėl dėl žinomai melagingo policijos iškvietimo žala kyla viešajai tvarkai, o ne atskiram asmeniui. Anot teismo, dėl R. D. policijos pareigūnų iškvietimo S. G. nebuvo ir negalėjo būti padaryta nei turtinė, nei fizinė žala. Policijos pareigūnų iškvietimas ir atvykimas negali būti pripažįstami priežastimi, dėl kurios asmuo gali patirti S. G. nurodytus išgyvenimus. Tuo labiau, kad iškvietimo metu policijos pareigūnai jokių veiksmų S. G. atžvilgiu neatliko – jo neapklausė, nesuvaržė kitaip jo teisių. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuluota administracinėse bylose Nr. N62-920/2010,N62-8629-09, N575-7060-09, konstatavo, kad nukentėjusiuoju asmuo negali būti pripažintas vien dėl to, kad jis turi ryšį su administraciniu teisės pažeidimu.
II.
S. G. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, netinkamai nustatė ginčo dalyką ir pagrindą, netinkamai pritaikė teismų praktiką ir ją pažeidė, užkirsdamas kelią teisme apginti pažeistas jo teises ir teisėtus interesus. Teismas pateikė nepagrįstus ir byloje nustatytų faktų neatitinkančius nutarties motyvus, kurių pagrindu padarė nepagrįstą išvadą, kad skundą padavė neturintis teisės veikti byloje asmuo. Teismas savo nutartį nepagrįstai pagrindė nurodyta teismų praktika, nes byloje buvo nustatytos kitos faktinės aplinkybės. Teigia, kad R. D. žinomai melagingai iškvietė policiją, aiškiai nurodydama, kad tai susiję su jo tariamai neteisėtais veiksmais. Pažymi, kad byloje buvo įrodyta, jog R. D. veiksmai buvo pagrįsti siekiu keršyti jam už jo anksčiau atliktus pranešimus policijai apie jos ir kitų jos bendrininkų įvykdytus neteisėtus veiksmus ir tai buvo tyčinis veiksmas. Teigia, kad jo teisės ir teisėti interesai žinomai melagingu įskundimu buvo pažeisti tuo, kad buvo priimtas R. D. neteisėtai išteisinantis aktas, neatlyginant jam padarytos žalos, taip pat sukeltas nepasitikėjimas policijos objektyvumu ir nešališkumu, įvairūs pergyvenimai. Pažymi, kad tarp jo ir R. D. konfliktai vyksta jau seniai, todėl sukeliami pergyvenimai ir įtampa yra nuolatinio ir intensyvaus pobūdžio, melagingas policijos iškvietimas ir melagingas S. G. įskundimas yra tik vienas iš epizodų. Pažymi, kad tas faktas, jog Institucija priėmė skundžiamą nutarimą ir jį pateikė pareiškėjui, paneigia teismo motyvą, kad jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Be to, pats pirmosios instancijos teismas, priimdamas nagrinėti jo skundą, jam suteikė nukentėjusiojo statusą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą R. D. su juo nesutinka, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Vadovaujasi pirmosios instancijos teismo motyvais, papildomai nurodo, kad tarp jos ir S. G. yra kilęs ginčas dėl žemės sklypo ribų, S. G. be jokio teisinio pagrindo savivaldžiauja jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, taip pažeisdamas jos, kaip savininkės, teises, pastoviai bylinėjasi, provokuoja ginčus, nepagrįstai kviečia policiją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija su juo nesutinka, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad S. G. argumentai pagrįsti tik jo asmenine nuomone, vidiniu įsitikinimu, pasvarstymais (pamąstymais), kuriuos pastarasis pateikia kaip jau nustatytus objektyvius ir nenuginčijamus faktus, bet tai prieštarauja skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turiniui. Pažymi, kad tarp S. G. ir R. D. yra kilęs konfliktas dėl žemės ribų, o pareiškėjas, vietoj to, kad teisės aktų nustatyta tvarka dėl sodų sklypų ribos nustatymo kreiptųsi į teismą, policijos pareigūnus bando paversti įrankiu, turinčiu ir privalančiu išspręsti ginčytinos žemės atkarpos nuosavybės klausimą jo naudai. Teigia, kad S. G. piktnaudžiauja savo teise į teisminę gynybą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n statuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
ATPK 291 straipsnyje yra nurodyta, kad nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje gali apskųsti asmuo, kurio atžvilgiu jis priimtas, organas, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusysis. Nukentėjusiojo sąvoka yra apibrėžta ATPK 273 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Taigi, šios teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, jog tam, kad asmuo būtų pripažintas nukentėjusiuoju, bet kokios jam kilusios žalos atsiradimą turi įtakoti pats administracinio teisės pažeidimo padarymas.
Atsižvelgus į tai, kad ATPK 186 straipsnis, kuriame numatyta atsakomybė už žinomai melagingą priešgaisrinės apsaugos, policijos, greitosios medicinos pagalbos ir kitų specialiųjų tarnybų iškvietimą, yra tryliktajame ATPK skirsnyje, įtvirtinančiame administracinius teisės pažeidimus, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, t. y. į bendruomeninius interesus, darytina išvada, kad šiuo pažeidimu atskiro individo teisės paprastai negali būti pažeidžiamos. Kiekvienoje faktinėje situacijoje turi būti įrodyta, kad tokia veika buvo tiesiogiai nukreipta prieš konkretų asmenį bei kad ji sukėlė jam neigiamas pasekmes.
Nagrinėjamoje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad tarp R. D. ir S. G. vyksta nuolatiniai konfliktai dėl žemės sklypo ribų. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad tiek R. D., tiek S. G. vienas kito atžvilgiu yra pateikę pareiškimus policijos pareigūnams dėl, jų nuomone, padarytų administracinių teisės pažeidimų, kas patvirtina, jog abi šalys, pasirinkdamos netinkamą tarp jų kilusio ginčo sprendimo variantą, bando tokiu būdu apginti savo galimai pažeistas civilines teises. Teisėjų kolegijos nuomone, 2010 m. gegužės 23 d. policijos pareigūnų iškvietimas, dėl kurio pareiškėjas siekia, kad R. D. būtų patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 186 straipsnį, yra neatsiejamai susiję su tarp R. D. ir S. G. kilusiu konfliktu dėl žemės sklypo ribų, t. y. R. D. veiksmai galimai buvo nukreipti S. G. atžvilgiu. Kita vertus, byloje nenustatyta ir pareiškėjo neįrodyta, kad dėl tokių R. D. veiksmų, atitinkančių ATPK 186 straipsnio objektyviosios pusės požymius, S. G. buvo padaryta reali žala. Iš jo pareiškimo Institucijai (b. l. 18-19) matyti, kad apie 2010 m. gegužės 23 d. pranešimą policijos pareigūnams pareiškėjui apskritai nebuvo žinoma. Kaip nurodė pats S. G., tai jam paaiškėjo tik 2010 m. birželio 23 d. Šis faktas patvirtina, kad policijos pareigūnų iškvietimas ir jų atvykimas S. G. jokių neigiamų pasekmių objektyviai negalėjo sukelti. Jo nurodyti tariamai kilę neigiami padariniai (buvo priimtas R. D. neteisėtai išteisinantis aktas, neatlyginant jam padarytos žalos, taip pat sukeltas nepasitikėjimas policijos objektyvumu ir nešališkumu, įvairūs pergyvenimai) yra nesusiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su R. D. atliktais veiksmais, kiek jie atitinka ATPK 186 straipsnyje įtvirtinto pažeidimo sudėtį. Pažymėtina, kad S. G. nurodytos jam sukeltos neigiamos pasekmės galėtų būti reikšmingos, kalbant nebent apie vėlesnius, po policijos pareigūnų iškvietimo R. D. atliktus veiksmus (2010 m. gegužės 23 d. ji pateikė pareiškimą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo S. G. atžvilgiu), tačiau jie, kaip ir kiti S. G. nurodyti R. D. tariamai prieš jį vykdomi neteisėti veiksmai, yra nesusiję su ATPK 186 straipsnyje įtvirtintu pažeidimu ir nagrinėjamoje byloje nevertinami, kaip išeinantys iš šio skundo nagrinėjimo ribų.
Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su S. G. argumentais, kad teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N62-920/2010, N62-8629-09, N575-7060-09. Nors minėtose bylose nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, tačiau jose pateikti išaiškinimai dėl nukentėjusiojo statuso suteikimo administracinio teisės pažeidimo byloje yra reikšmingi ir nagrinėjamai bylai.
Taip pat S. G. nepagrįstai teigia, kad tiek Institucija, išsiųsdama jam 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimą, tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo skundą dėl minėto nutarimo, faktiškai pripažino jam nukentėjusiojo statusą. Matyti, kad joks procesinis sprendimas šiuo klausimu nebuvo priimtas. Be to, teismų praktikoje vertinama, kad nukentėjusiuoju tampama esant žalos padarymo faktui konkrečiam subjektui, o nagrinėjamoje byloje žalos S. G. padarymo faktas nebuvo nustatytas nei Institucijoje, nei pirmosios instancijos teisme.
Įvertinus tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi teisingai nustatė, kad S. G. negali būti pripažintas nukentėjusiuoju, o jo skundas, galutinai paaiškėjus šiai aplinkybei skundo nagrinėjimo metu, pagrįstai ir teisėtai buvo paliktas nenagrinėtu, kaip paduotas neįgalioto vesti bylą asmens.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t aria:
S. G. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.