Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-03-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-108/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2010-07-09Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-03-18Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-18
Bylos Nr.
1A-108/2011
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-00128-2009-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta, Violeta Ražinskaitė (pran.)
Nuteistasis
R. R., G. V.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-108/2011Proceso Nr. 1-65-1-00128-2009-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.4.2; 1.2.14.3.2.1; 2.1.7.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,gynėjoms: Reginai Atkočaitienei, Ramutei Budrytei,nuteistiesiems: R. R., G. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. R. ir G. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu 4 metams;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 21 d. nuosprendžiu paskirta bei pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. liepos 23 d. nutartį neatlikta 10 mėnesių ir 26 dienų laisvės atėmimo bausme, iš dalies bausmes sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams ir 8 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

G. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 8 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu K. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. bei G. V. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su K. S., būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, turėdami tikslą užvaldyti svetimą, I. K. priklausantį turtą, t. y. jos pinigus, 2009 m. sausio 28 d., apie 5 val., įsibrovė į patalpą – I. K. gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). K. S. įsibrovus per langą ir atidarius bendrininkams G. V. bei R. R. namo duris, šie taip pat pateko į namo vidų, kur K. S. kartu su G. V. ir R. R. pasikėsino padaryti plėšimą – tyčia smogė rankomis bei spyrė I. K. į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip trisdešimt kartų, padarydami poodines kraujosruvas krūtinėje, abiejuose pečiuose ir žastuose, dešinėje plaštakoje, kairėje šlaunyje, abiejose pėdose, odos nubrozdinimus, poodines ir minkštųjų audinių kraujosruvas veide, poodines ir minkštųjų audinių kraujosruvas kaktoje, poodinę kraujosruvą kairio smilkinio srityje, gleivinės nubrozdinimus ir pogleivines kraujosruvas mažosiose lytinėse lūpose, plėštinę žaizdą tarpvietėje, muštines-plėštines žaizdas kaktoje ir dešiniame skruoste, kraujosruvą dešinio inksto kapsulėje, galvos minkštųjų audinių kraujosruvą pakaušyje, kraujo išsiliejimus po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nerado I. K. priklausančio turto – pinigų.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje nėra jokių neginčijamų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, nes tuo metu buvo namuose ir miegojo. Teisme nuteistasis K. S. patvirtino, kad apeliantas darant nusikaltimą nedalyvavo, o ikiteisminio tyrimo metu dėl pareigūnų psichologinio spaudimo davė neteisingus parodymus. Pagrįsdamas apelianto kaltę teismas nurodė, jog ant jo striukės rastas nukentėjusiosios kraujas. Padėvėta striukė, kurią jis nusipirko iš labdaros, buvo truputį sutepta, todėl ant jos galėjo būti kito žmogaus kraujo, sutapusio su nukentėjusiosios krauju. Apeliantas prašė atlikti tyrimą poligrafu, kuris būtų įrodęs jo nekaltumą, tačiau šis prašymas nepagrįstai atmestas.

Nuteistasis R. R. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis neteisėtas, nes nėra jokių neginčijamų jo kaltės įrodymų. Apeliantas nuosekliai teigė nukentėjusiosios name nebuvęs ir nusikaltimo nepadaręs. Teismas jo kaltę pagrindė tik kito nuteistojo K. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais nenuosekliais parodymais. Teisme K. S. patvirtino, jog apklausų metu jam buvo daromas psichologinis spaudimas, todėl jis davė neteisingus parodymus. Taip pat teismas apelianto kaltę pagrindė specialistų išvadomis, kad jo džinsinių kelnių ir ant nukentėjusiosios užvalkalo nuo užkloto rasti pluoštai atitinka, be to, ant jo striukės rastas kraujas sutampa su nukentėjusiosios krauju. Teisme apeliantas paaiškino, jog paimti jo daiktai namuose lietėsi su kitų nuteistųjų drabužiais.

Apeliantas neteistas. Liudytojas, su kuriuo jis anksčiau dirbo, patvirtino pagal gyvenimo būdą ir elgesį apeliantą negalėjus padaryti šio nusikaltimo.

Šalies argumentai

Nuteistasis G. V. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjos prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo abu skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. R. ir G. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę, tačiau G. V. į bausmės laiką įskaitė ne visą kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpį, todėl ši klaida ištaisoma nekeičiant nuosprendžio.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje kai kuriais atvejais klaidingai rašoma nuteistojo R. R. pavardė (R. R.). Teisėjų kolegija tai vertina kaip neabejotiną rašymo apsirikimą.

Nors apeliantai neprisipažino kaltais ir apeliaciniuose skunduose prašo juos išteisinti, jų kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma.

Apeliantų skundų argumentus, jog byloje nėra jokių neginčijamų jų kaltės įrodymų, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, išsamiai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė argumentuotas išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Išvadas dėl nuteistųjų R. R. ir G. V. kaltės pasikėsinus apiplėšti I. K. teismas pagrindė nuteistojo K. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros, kratos protokolų duomenimis, specialisto išvadomis ir kitais bylos duomenimis bei šių duomenų analize.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad svarbiausias nuteistųjų R. R. ir G. V. kaltės įrodymas yra nuteistojo K. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurių jis pirmosios instancijos teisme atsisakė.

Būtent šį įrodymą nuteistieji ginčija apeliaciniuose skunduose teigdami, jog K. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neteisėti, nes gauti pavartojus psichologinį spaudimą.

Nuteistasis K. S. ikiteisminio tyrimo metu aiškiai ir suprantamai išdėstė nusikaltimo darymo eigą. Visi parodymai labai išsamiai surašyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl nekartojami.

Priešingai, nei teigia apeliantai savo skunduose, nėra pagrindo teigti, kad K. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, ištirti teisiamajame posėdyje, yra neteisingi.

Nuteistasis K. S., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 4, b. l. 129-132), davė išsamius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Panašius parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 4, b. l. 123-125). Atliekant šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus K. S. prisipažino, jog pas I. K. ėjo trise su R. R. ir G. V., turėdami tikslą ją apiplėšti, visi trys bendrai vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, reikalavo pinigų.

Teismas, lygindamas K. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus su kitais bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad jie neprieštarauja kitiems tyrimo metu surinktiems bei teisme patikrintiems įrodymams ir juos patvirtina. Tai teismui leido šiuos nuteistojo K. S. parodymus vertinti kaip patikimus.

Kita vertus, ikiteisminio tyrimo teisėjai K. S. paaiškino, kodėl tyrimo pradžioje teigė nusikaltimą padaręs vienas – bendrininkai buvo susitarę, jei kurį pagautų, tas ir prisiims visą kaltę, o jis anksčiau nebuvo apsisprendęs, kaip teisingiau pasielgti.

Aplinkybę, jog pirmosios instancijos teisme K. S. paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teismas pagrįstai pripažino kaip bandymą padėti R. R. bei G. V. išvengti atsakomybės.

Apeliacinių skundų teiginius, kad K. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai gauti, policijos pareigūnams prieš jį pavartojus psichologinį spaudimą, paneigė pirmosios instancijos teisme apklausti kaip liudytojai tyrėjai E. G. ir S. J. parodę, jog K. S. parodymus davė laisva valia, jam nebuvo daromas joks psichologinis spaudimas. K. S. vis klausinėjo apie atsakomybę, jis buvo supažindintas su Baudžiamuoju kodeksu, atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis.

Beje, pats K. S. teisme parodė pareigūnus jam sakius nemeluoti.

Pareigūnų paaiškinimas teisės normos, kad prisipažinimas gali palengvinti kaltininko padėtį, nevertinamas kaip psichologinis spaudimas.

Atkreipiamas dėmesys, jog K. S. apklausdavo dalyvaujant gynėjui, dauguma atvejų buvo daromi vaizdo įrašai, parodymų patikrinimo metu taip pat daryti vaizdo įrašai, tačiau nei gynėjas, nei pats K. S. net neužsiminė, kad jį vertė prisipažinti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. S. detaliai paaiškintos įvykio aplinkybės rodo jį kartu su R. R. ir G. V. padarius nusikaltimą.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo K. S. teisme duotus parodymus ir rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo tokiais parodymais netikėti, nes jie atitinka įrodymų visetą, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Nuteistojo K. S. parodymus, kad R. R. ir G. V. dalyvavo padarant aptariamą nusikaltimą, įrodo kiti bylos duomenys.

Specialisto išvados Nr. M 120/09 (02) duomenys (t. 1, b. l. 47-53) patvirtina, jog nukentėjusiajai I. K. daugybiniai mechaniniai sužalojimai padaryti skirtingose kūno pusėse maždaug vienu metu, jie visiškai nebūdingi tyčiniam savęs žalojimui, o tai įrodo, kad smurtą prieš ją vartojo keli asmenys.

Iš specialisto išvados Nr. 140-(2765)-IS1-8361 duomenų (t. 1, b. l. 151-157) matyti, jog moters kraujo, rasto ant pateiktų tirti G. V. striukės (mėginys Nr. 5), laboratorijoje pažymėtos Nr. 2, G. R. striukės (mėginiai Nr. 10, Nr. 11), laboratorijoje pažymėtos Nr. 2, genotipas sutampa su I. K. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, turintis identišką ištirtų I. K. lokusų genotipą, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,00000000002 %.

Dėl to neįtikinamas ir visiškai neįtikėtinas R. R. apeliacinio skundo teiginys, jog jis iš labdaros nusipirko padėvėtą striukę, jau suteptą būtent nukentėjusiosios krauju.

Nelogiškas ir G. V. aiškinimas apeliacinės instancijos teisme, kad jis savo striukę galėjo susitepti, kitą dieną važiuodamas K. S. automobiliu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nusikaltimas padarytas vakare, todėl kitą dieną važiuojant automobiliu, ant kurio sėdynės audinio rasta kraujo pėdsakų, kraujas jau buvo išdžiūvęs ir negalėjo sutepti apelianto striukės.

Be jau aptartų įrodymų, G. V. kaltę įrodo specialisto išvados Nr. 11-1108 (09) duomenys (t. 1, b. l. 126-130), patvirtinantys, kad jis kartu su K. S. buvo I. K. name. Išvadoje nurodoma, jog ant tirti pateikto užvalkalo yra tamsiai mėlynų medvilnės pluoštų, dažytų kubiniais indigoidiniais dažikliais. Tokie pluoštai yra K. S. ir G. V. džinsinių kelnių audeklų sudėtyje.

Iš paminėtos specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad ekspertizei pateikti G. V. daiktai (džinsinės kelnės ir striukė) buvo atskirai įpakuoti į polietileninius pilkos spalvos maišus, kurie užklijuoti ir užantspauduoti antspaudu. Kiekvienas daiktas papildomai įpakuotas į popierių.

Dėl to nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde nepagrįstai bando įtikinti teismą, jog jo namuose paimti daiktai lietėsi su kitų nuteistųjų drabužiais.

Tiesa, aptariamoje specialisto išvadoje Nr. 11-1108 (09) nurodyta, kad dėl pluoštų didelio paplitimo kriminalistikos požiūriu jie yra mažai informatyvūs ir negalima nustatyti, ar šie pluoštai yra iš G. V. džinsinių kelnių, ar iš kito džinsinio gaminio. Kita vertus, ši specialisto išvada vertinama visų įrodymų kontekste, todėl yra tinkamas įrodymų šaltinis, kurio duomenys papildo kitus įrodymus.

Nuteistasis R. R. apeliaciniame skunde teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai atmestas prašymas patikrinti jo parodymų teisingumą naudojant poligrafą.

Atlikti tyrimą poligrafu abu nuteistieji prašė ir apeliacinės instancijos teisme.

Atmesdamas prašymą apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą motyvavo. Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais tyrimo subjektai tiria poligrafu tuos asmenis, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja: atitinkamos institucijos valstybės tarnautojus, pareigūnus ir karius, taip pat asmenis, atrinktus tarnybai šiose institucijose; valstybės tarnautojus, pareigūnus ir asmenis, atrinktus valstybės tarnybai, jeigu to prašo kitos Lietuvos Respublikos valstybės institucijos. Šiame įstatyme nenumatyta, jog tyrimas poligrafu atliekamas pagal įtariamo ar kaltinamo asmens pageidavimą, siekiant patikrinti jo ar kito asmens parodymus.

BPK 20 straipsnis numato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Tyrimas poligrafu nėra įteisintas Baudžiamojo proceso kodekse, o Poligrafo naudojimo įstatymas nesiejamas su baudžiamuoju procesu. Teismas gali naudoti tik tas priemones, kurias numato Baudžiamojo proceso kodeksas.

Dėl išdėstytų motyvų pagrįstai atsisakyta patenkinti tokius nuteistųjų prašymus.

Visos nustatytos ir jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visetą, įrodantį R. R. bei G. V. kaltę pasikėsinus apiplėšti I. K. Jie nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nerado I. K. priklausančio turto – pinigų.

Nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentas, kad su juo dirbęs liudytojas patvirtino pagal gyvenimo būdą ir elgesį apeliantą negalėjus padaryti nusikaltimo, yra nepagrįstas.

Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti liudytojo A. P. parodymai (t. 5, b. l. 28) rodo liudytoją nustebus, jog apeliantas galėjo taip pasielgti, tačiau šie parodymai neįrodo nuteistojo nekaltumo.

Abiejų nuteistųjų veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. Veikos kvalifikavimo argumentai pakankamai išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jais sutinka, todėl nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą abiem kaltininkams. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių motyvų dėl paskirtų bausmių, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, G. V. į bausmės laiką neįskaitęs kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpio nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2009 m. kovo 26 d. (t. 3, b. l. 157-158). Apeliacinės instancijos teismas šią klaidą ištaiso (BK 66 straipsnis) nekeisdamas nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų R. R. ir G. V. apeliacinius skundus atmesti.

G. V. į bausmės laiką įskaityti kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpį nuo 2009 m. kovo 19 d. iki 2009 m. kovo 26 d.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Aloyzas KruopysLinas Šiukšta