- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-02
- Bylos Nr.
- e2S-2321-661/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14383-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- L. N.-H.
- Atsakovas
- M. H.
- Trečiasis asmuo
- Luminor Bank AS Lietuvos skyrius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės L. N.-H. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. N.-H. patikslintą ieškinį atsakovui M. H. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, trečiasis asmuo – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, išvadą teikianti byloje institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė L. N.-H. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui M. H., kuriuo teismo prašo: 1) nutraukti šalių santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove (motina); 3) priteisti iš atsakovo nepilnamečiam vaikui išlaikymą, mokamą periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis po 500 Eur nuo 2021 m. gegužės 20 d. iki vaiko pilnametystės, lėšas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, paskiriant ieškovę lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; 4) nustatyti ieškovės siūlomą atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką; 5) padalinti šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą; 6) išspręsti pavardžių po santuokos nutraukimo klausimą; 7) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2021 m. birželio 21 d. gautas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo: 1) nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove Lietuvos Respublikoje; 2) uždrausti atsakovui M. H. išvežti nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo; 3) apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nepranešti atsakovui.
Šalies argumentai
3. Ieškovė nurodė, kad skambindamas vaikui vaizdo skambučiu atsakovas kiekvieną kartą pabrėžia, kad kovos dėl sūnaus ir kad sūnui labai patiks Slovėnijoje. 2021 m. birželio 5 d. atsakovas bandė apgaulės būdu išsivežti šalių nepilnametį sūnų į Slovėniją. 2021 m. gegužės pabaigoje ieškovė su sūnumi buvo nuvykusi pas atsakovą į Belgijos Karalystę, tam, kad jis galėtų pasimatyti ir pabendrauti su vaiku. Ieškovė su sūnumi buvo apsistojusi atsakovo namuose. Viešnagės metu atsakovas su ieškove elgėsi labai agresyviai, kasdien užgauliojo, nepagarbiai kalbėjo ir pasakė, kad išsiveš vaiką į Slovėniją. Tokias galimybes jis turi, nes šalių sūnus turi dvi pilietybes – Lietuvos ir Slovėnijos, vaikui yra išduoti du asmens tapatybės dokumentai – lietuviškas ir slovėniškas; lietuviškas pasas yra pas ieškovę, o slovėniškas – pas atsakovą. Atsakovas šiuo metu dirba Slovėnijos gynybos ministerijoje, tačiau laikinai iki 2022 m. liepos mėn. savo darbo funkcijas vykdo Belgijos Karalystėje. Ieškovės žiniomis atsakovui yra taikoma diplomatinė apsauga visoje Europos Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje. Atsakovas ne kartą yra nurodęs ieškovei, kad diplomatinė apsauga yra taikoma ir šalių nepilnamečiam vaikui. Šalių sūnus yra kūdikis, šiuo metu vis dar maitinamas krūtimi, dėl ko atskyrimas nuo mamos jam padarytų nepataisomą žalą. Nepaisant to, atsakovo vertinimu, sūnus pusę metų galėtų gyventi Slovėnijoje, o kitą pusę – Lietuvoje. Ieškovės teigimu, atsakovo bandymas vaiką išvežti į Slovėniją be ieškovės sutikimo sudaro pagrindą šioje byloje taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždraudimą atsakovui be teismo leidimo išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 25 d. nutartimi atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtinumo. Vien ta aplinkybė, kad šalys gyvena skyriumi, ir subjektyviu ieškovės teigimu atsakovas ketina vaiką išsivežti į Slovėniją, savaime nesudaro pagrindo nustatyti vaiko laikinos gyvenamosios vietos. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad atsakovas siekia pasiimti vaiką gyventi su juo, taip pat nėra duomenų, jog atsakovo elgesys ar gyvenimo būdas kelia grėsmę vaiko interesams, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju laikinai nesureguliavus tarp šalių susiklosčiusių santykių, t. y. nenustačius vaiko laikinos gyvenamosios vietos su ieškove Lietuvoje, nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai gali būti iš esmės pažeisti. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurios leistų daryti išvadą, kad atsakovas siekia išsivežti sūnų iš Lietuvos Respublikos. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas gyvena Belgijos Karalystėje (ten dirba), tačiau tai visiškai nesudaro pagrindo manyti, kad jis sieks išvežti sūnų iš Lietuvos. Nesant jokių įrodymų apie galimą nepilnamečio vaiko išvežimą iš Lietuvos, šios laikinosios priemonės taikymas nėra tikslingas ir pagrįstas, todėl prašymas dėl jos atmestinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Ieškovė atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 25 d. nutartį panaikinti ir tenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
7. Nurodė, kad ji pirmos instancijos teismui buvo pateikusi pakankamai rašytinių įrodymų, kurie pagrindžia tą aplinkybę, kad ginčo atveju kyla grėsmė šalių nepilnamečio vaiko interesams, nes atsakovas ne tik bandė išsivežti šalių nepilnametį sūnų į Slovėniją prieš ieškovės valią, tačiau atsakovas ir šiuo metu yra Slovėnijoje, kur rengiasi tam, kad galėtų čia atsivežti sūnų. Be to, pirmos instancijos teismas neįvertino to, kad ginčo atveju pagrindas nustatyti sūnaus laikiną gyvenamąją vietą su ieškove yra dar ir dėl to, kad būtina užtikrinti berniukui saugias ir stabilias gyvenimo sąlygas, nes ieškovė su sūnumi gyvena Lietuvoje, o atsakovas laikinai dirba Belgijos Karalystėje ir šiuo metu yra išvykęs į savo nuolatinę gyvenamąją vietą Slovėnijoje. Dėl to Nutartis yra neteisėta ir naikintina.
Atsiliepimas
8. Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė jį atmesti, o nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
9. Nurodė, kad ieškovės prašoma laikinoji apsaugos priemonė negali ir neturi būti taikoma ne tik dėl to, kad jokios grėsmės atsakovas nekelia, tačiau ir dėl to, kad tai iš esmės pažeistų šalių sūnaus interesams – Lietuvos Respublika nėra sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta. Tai suponuoja ir faktą, kad nutartis buvo priimta teisėtai, sąžiningai ir pagrįstai, todėl jokio teisinio pagrindo ją naikinti nėra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų
11. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti nauji įrodymai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjama byla yra susijusi su vaiko interesais, sprendžia, kad yra pagrindas priimti ir prie bylos prijungti naujus įrodymus (CPK 314 str.).
Dėl atskirojo skundo
12. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje yra nustatyta, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.
13. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus.
14. Iš esmės analogiška nuostata suformuota ir CK 3.3 straipsnyje, kuriame yra nurodyta, kad sprendžiant šeimos bylas, vadovaujamasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką, pirmiausia turi atsižvelgti į vaiko interesus ir, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, gali nustatyti skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai galimybę maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tada, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005 ir kt.).
16. Taigi, iš čia pacituotų teisės normų ir teismų praktikos matyti, kad sprendžiant visus klausimus susijusius su vaikais, pirmiausia turi būti atsižvelgta į vaiko interesus.
17. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių numatyta, kad teismas gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, o šios dalies 8 punkte nurodyta, kad teismas gali taikyti ir kitas jo manymu reikalingas priemones.
18. Pagrindas šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti gali būti tuo atveju jeigu iš pateiktų įrodymų padaroma išvada, jog vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams. Pažymėtina, asmuo prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti jų taikymo būtinybę, ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš tėvų interesai (CPK 12, 178 straipsniai, 144 straipsnio 1 dalis).
19. Pažymėtina, kad svarstant ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tam tikras klausimas, įskaitant vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, nėra išsprendžiamas iš esmės, jis bus išspręstas tik visiškai išnagrinėjus bylą.
20. Taigi, svarstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi būti atsižvelgta į byloje nustatytas ir šiuo metu esančias aplinkybes, o, kaip jau minėta, jeigu bylos nagrinėjimo eigoje aplinkybės pasikeistų, į jas teismas atsižvelgtų priimdamas galutinį sprendimą.
21. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi ieškinys yra paliktas nenagrinėtas, tačiau nutartis dar nėra įsiteisėjusi. Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas spręs ar pagal skundžiamos nutarties metu turėtus duomenis ir šiuo metu apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, buvo ar nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
22. Ieškovė prašė taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove Lietuvos Respublikoje; 2) uždrausti atsakovui M. H. išvežti nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos be teismo leidimo.
23. Taigi, šiuo atveju reikia nustatyti, ar egzistuoja būtinos sąlygos laikinai vaiko gyvenamajai vietai su vienu iš tėvų nustatyti – esminiams vaiko interesams grėsmę keliantis vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas. T. y. sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi turėti preliminarių duomenų, kad vaiko gyvenimas su vienu iš tėvų yra negalimas, nes kyla grėsmė esminiams vaiko interesams.
24. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovo elgesys daro neigiamą įtaką ar kelia grėsmę nepilnamečio vaiko interesams.
25. Ieškovė savo prašymą iš esmės grindė tuo, kad atsakovas jos atžvilgiu naudoja psichologinį smurtą, be jos leidimo gali išvežti jų mažametį vaiką į Slovėniją, kurios piliečiu atsakovas yra, o vaikas turi tiek Lietuvos, tiek Slovėnijos pilietybę. Pažymėtina, kad šie ieškovės teiginiai nėra pagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 str.).
26. Ieškovė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pateikė pažymas iš Belgijos Karalystės policijos pareigūnų, Belgijos ir Slovėnijos vaikų teises ginančių organizacijų atsakymus į ieškovės laiškus, kitus įrodymus. Pažymėtina, kad nei viename iš šių oficialių institucijų dokumentų nebuvo konstatuotas koks nors netinkamas atsakovo elgesys su šalių mažamečiu vaiku ar atsakovo ketinimas išsivežti vaiką į Slovėniją, nebuvo imtasi kokių nors teisinių priemonių prieš atsakovą, pvz. nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje ar ketinimo neteisėtai išvežti vaiką į kitą valstybę.
27. Ieškovė teismams pateikė išsamų susirašinėjimą su atsakovu – tiek jos žinutes ar laiškus atsakovui, tiek atsakovo atsakymus į juos. Iš atsakovo laiškų ieškovei matyti, kad atsakovas ragina ieškovę rasti taikų ginčų sprendimo būdą, o jo neradus žada imtis teisinių priemonių savo ir vaiko interesų gynybai. Be to, atsakovo manymu, būtent ieškovė be atsakovo sutikimo išsivežė vaiką į Lietuvą.
28. Taigi, iš pateiktų įrodymų matyti, kad šalių santykiai yra konfliktiški, tačiau iš jų negalima daryti išvados, kad atsakovas prieš ieškovę bei vaiką vartoja psichologinį smurtą ar kad ketina vaiką išsivežti į kitą šalį.
29. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad teismas gali taikyti ir kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. CPK 145 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas išvežti vaiką iš nuolatinės gyvenamosios vietos be teismo leidimo. Pažymėtina, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo išsivežti vaiką – taikymas aktualus tada, kai viena iš šalių ketina vaiką išsivežti iš Lietuvos Respublikos valstybės į kitą valstybę.
30. Kaip minėta, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nebuvo pateikta įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas siekia išsivežti sūnų iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas yra Slovėnijos pilietis, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Belgijos Karalystėje, tačiau tai visiškai nesudaro pagrindo manyti, kad jis sieks išvežti sūnų iš Lietuvos. Nesant jokių įrodymų apie galimą nepilnamečio vaiko išvežimą iš Lietuvos, šios laikinosios priemonės taikymas nėra pagrįstas.
31. Dėl išvardintų priežasčių darytina išvada, kad ieškovė neįrodė prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo. Vien ta aplinkybė, kad šalys šiuo metu gyvena skyriumi nesudaro pagrindo nustatyti vaiko laikinos gyvenamosios vietos. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovo elgesys ar gyvenimo būdas kelia grėsmę vaiko interesams. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių.
Dėl procesinės bylos baigties
32. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui taikytinas teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu šeimos bylose, todėl skundžiama nutartis yra teisėta, pagrįsta, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos naikinti. Dėl išvardintų priežasčių atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
33. Kiti atskirojo skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
34. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl šis klausimas nesvarstomas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.