Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 1, 2, 3 p.p. laisvės atėmimu 7 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. nuteista už tai, kad 2003 m. gruodžio 28 d., apie 17.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, J. G. priklausančioje daržinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pagimdžiusi vyriškos lyties naujagimį, iš karto po gimdymo, mažametį savo vaiką dėl kūdikystės esantį bejėgiškos būklės panardinusi į vandenį, dėl ko kūdikis užduso prigeriant vandenyje ir mirė, tyčia jį nužudė.

Nuteistoji L. V. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti, neįrodžius jos dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas. Ji nusikaltimo nepadarė. Byloje nėra surinkta neginčijamų jos kaltės įrodymų. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, vadovavosi tik savo vidiniu įsitikinimu. Teismas nepagrįstai jos parodymus apie 2003 m. gruodžio 28 d. įvykius vertino kaip jos pasiriktą gynybos būdą. Ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme papasakojo tai ką atsiminė ir nieko neišsigalvojo. Jos brolis rado ją ant kelio bejėgiškos būklės ir apie tai, kad ji pagimdė nesuprato. Nepagrįstas taip pat yra teismo teiginys, jog ji nuslėpė nėštumą. Ji suprato esanti nėščia, tačiau nežinojo nėštumo laiko. Tikslo nužudyti kūdikį neturėjo. Nuosprendyje nurodyti nužudymo motyvai yra teismo sugalvoti ir jokiais įrodymais nepatvirtinti. Mano, kad jos kaltė neįrodyta. Nuosprendyje nurodyti teismo motyvai jos kaltės taip pat nepatvirtina. Jokių jos nusikalstamos veikos pėdsakų neužfiksuota. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir subjektyviais apmastymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantė nuteistoji L. V. ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras siūlė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios L. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. L. V. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 1, 2, 3 p.p. ir ji pagrįstai už šio nusikaltimo padarymą nuteista.

Apeliantės L. V. prašymas ją išteisinti yra nepagrįstas, jos skundo argumentai nepaneigia teismo nuosprendyje padarytų išvadų. Apeliantė nurodo, jog neįrodytas jos dalyvavimas padarant nusikaltimą. Teismas, darydamas išvadą, kad L. V. tyčia nužudė mažametį dėl kūdikystės esantį bejėgiškos būklės savo vaiką, rėmėsi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, liudytojų R. S. , D. V. , I. M., J. L. parodymais apie jiems žinomą L. V. nėštumą ir jo pabaigą, įvykio vietos apžiūros protokolu, kuris patvirtina, jog J. G. priklausančioje daržinėje rastas šieno stirtoje paslėptas vyriškos lyties naujagimio lavonas, teismo medicinos specialisto išvadomis, kuriomis nustatyta, kad L. V. tikrai buvo nėščia, kad gimęs vyriškos lyties naujagimis buvo pilnai išnešiotas ir gimė gyvybingas, bei kad L. V. tikrai yra šio naujagimio biologonė motina.

Apeliantė tvirtina, kad ji neprisimena gimdymo aplinkybių. Tačiau šis apeliantės skundo argumentas paneigtas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kuriuo nustatyta, jog nuteistoji nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtine psichikos liga ir galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, ji taip pat nebuvo laikinoje psichikos veiklos sutrikimo (gimdymo nulemtoje) būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmų esmę (t.1, b.l. 223-225).

Apeliantė nesutinka su teismo nustatytu nužudymo motyvu ir teigia, kad ji neturėjo tikslo nužudyti savo kūdikį. Pimosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir nuteistosios gyvenimo būdą, padarė išvadą, kad nužudymo motyvas buvo nepageidautas nėštumas, baimė ir gėda, kurie ir nulėmė jos nusikalstamus veiksmus. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų apeliantė augina kūdikį, kurio tėvas yra jos sugyventinis J. L. , kuris tuo metu, kai apeliantė pastojo, atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, ir iš įkalinimo vietos grįžo tuo metu, kai L. V. jau buvo nėščia nuo kito asmens. Liudytojas J. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis buvo sakęs L. V. , kad jei vaikas bus ne jo jis su ja negyvens (t.1 b.l. 140-141). Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios intancijos teismas padarė pagrįstą išvada dėl nužudymo motyvo.

Be to, apeliantė skunde nurodo, kad teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, vadovavosi tik savo vidiniu įsitikinimu. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

L. V. bausmė paskirta laikantis BK 54 str. nuostatų. Teismas, skirdamas apeliantei bausmę, atsižvelgė į jos padaryto nusikaltimo sunkumą, pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikaltimas sukėlė neatstatomus padarinius – kito žmogaus mirtį. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad L. V. anksčiau neteista, kad viena augina ir išlaiko kitą mažametį vaiką, kad padeda ir prižiūri savo invalidę močiutę. Teismas, atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, apeliantei paskyrė bausmę mažesnę nei už šią veiką straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios L. V. apeliacinį skundą atmesti.