- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-11
- Bylos Nr.
- 2S-146-464/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Klasfarma“
- Ieškovas
- UAB „Armitana“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Klasfarma“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Armitana“ ieškinį atsakovui UAB „Klasfarma“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Armitana“ 2008-11-11 Vilniaus miesto 2-jam apylinkės teismui paduotu ieškiniu prašė priteisti jo naudai iš atsakovo 6 127,24 Lt žalos atlyginimo, 882,32 Lt netesybų ir 210,29 Lt žyminio mokesčio (b.l.3-4). Kartu prašė imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškinio sumos ribose areštuoti atsakovo lėšas, o lėšų nesat – turtą. Prašymą grindė tuo, jog atsakovas nebeteikia objektyvios informacijos apie atsiskaitymo galimybes, vengia bendrauti su ieškovu.
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2008-11-13 nutartimi (b.l.5-6) prašymą patenkino iš dalies dėl didelės ieškinio sumos ir areštavo atsakovo turto, o jo nesant ar nesant nepakankamai – pinigines lėšas už 7 009,56 Lt, leidžiant atsiskaityti su įmonės darbuotojais, ieškovu ir valstybės biudžetu. Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendė rašytinio proceso tvarka nepranešęs atsakovui, nes toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar jo taikymą padarys neįmanomą.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Klasfarma“ atskiruoju skundu (b.l.1-2) prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2008-11-13 nutartį. Atskirąjį skundą motyvavo procesinės teisės pažeidimais. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pranešimas atsakovui apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų sutrukdęs realų šių priemonių taikymą. Jei atsakovui būtų pranešta apie ieškovo pareikštą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas būtų stengęsis paneigti ieškovo nepagrįstus teiginius, esą jis nebeteikia objektyvios informacijos apie savo atsiskaitymo galimybes, vengia bendrauti su ieškovu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė pasinaudojo sulaikymo teise ir savo žinioje turi 3 176 Lt vertės prekybos įrangą, kuri priklauso atsakovui, bei neleidžia atsakovui jos atsiimti iš ieškovo patalpų.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir/ ar teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio dokumento negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, dėl ko priėmė teisėtą nutartį, kurios panaikinti arba pakeisti remiantis atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Atsakovo argumentas, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas jo apie tai neinformavus, nesudaro prielaidų laikyti nutartį neteisėta. Vadovaujantis CPK 148 str. 1 d., spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi pranešti apie tai priešingai šaliai, o šias priemones taikyti nepranešus atsakovui galima tik išimtiniais atvejais, kai kyla reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba jų taikymą padarys neįgyvendinamą (CPK 148 str. 1 d.). Teismas privalo motyvuoti išvadą, kodėl, jo nuomone, konkrečiu atveju reikia taikyti išimtį iš bendros taisyklės, neapsiribodamas vien pažodiniu teisės normų perkėlimu į procesinio dokumento turinį. Nepaisant to, atsakovas turi galimybę būti išklausytas paduodamas atskirąjį skundą (CPK 17 str., 42 str. 1 d., 334 str. 2 d. 1 p.), netaikant apelianto atžvilgiu apeliaciniam procesui būdingų apribojimų, išdėstytų CPK 306 str. 2 d. ir 314 str. Teise apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį apeliantas pasinaudojo, tačiau ieškovo teiginių apie šalių tarpusavio bendradarbiavimo stoką būtent dėl atsakovo kaltės (CK 6.38 str. 3 d.) leistinais įrodymais nepaneigė, kas savaime įrodo atsakovo teiginių atitikimą tikrovei (CPK 178 str.). Tokiu atveju minėtas neesminis procesinio pobūdžio pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį (CPK 328 str., 329 str. 1 d.).
CK 4.229 - 4.235 str. suteikia kreditoriui teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę (CK 6.69 str.), taigi daikto sulaikymo teisė - vienas iš kreditoriaus savigynos būdų (CK 1.139 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo 2008-07-03 apžvalga). Daikto sulaikymo teisės, kaip materialinės teisės instituto, paskirtis panaši į laikinųjų apsaugos priemonių, kaip procesinės teisės instituto, paskirtį, nes laikinųjų apsaugos priemonių dėka irgi siekiama išlaikyti atsakovo status quo padėtį, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, kad teismo sprendimas bus realiai įvykdytas, nepriklausomai nuo galimai pasikeisiančios atsakovo turtinės padėties. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas taikė areštą juridiškai, t.y. apribojo atsakovo disponavimo teisę kilnojamuoju ar nekilnojamuoju turtu, turto nesant ar esant nepakankamai - piniginėmis lėšomis (CPK 145 str. 1 d. 1 ir 3 p., 148 str. 4 d). Teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdo, t.y. faktiškai suranda ir aprašo konkretų turtą, antstolis, į kurį kreipiasi kreditorius (CPK 152 str. 3 str., 675 str. 3 d.). Minėtų materialiosios ir procesinės teisės institutų paskirtis užtikrinti kreditoriui prievolių įvykdymą gali būti įgyvendinta nepažeidžiant skolininko interesų, jei atsakovas nurodys antstoliui faktiškai uždėti areštą prekybos įrangai, esančiai ieškovo žinioje.
Susiklosčius išvardintai situacijai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai parinko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, rūšis, subjektus ir adekvačiai įvertino jų sukeliamas pasekmes, nepažeisdamas proporcingumo ar ekonomiškumo principų.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d nutartį palikti galioti nepakeistą.