Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių.

Valstybės įmonės (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos civilinis ieškinys dėl 2731900,00 Lt žalos priteisimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės įmonės (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos miškų urėdu, iššvaistė jo žinioje esantį didelės vertės turtą, o būtent:

jis, būdamas valstybės įmonės (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos miškų urėdu, 1995 - 2000 m. laikotarpiu turėdamas savo žinioje (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miškų fondo lėšas iššvaistė didelės vertės svetimą turtą 2731900,00 Lt:

1997 - 1999 m. Lietuvos urėdijoms, pažeisdamas 1994 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 8 straipsnio, numatančio Miškų fondo sudarymo ir naudojimo tvarką, nuostatas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 balandžio 4 d. nutarimo Nr. 474 „Dėl Miško fondo sudarymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo – „...Miško fondo lėšos miškų urėdijos fonde naudojamos: miškams įveisti, atkurti, ugdyti, prižiūrėti ir saugoti; medžiojamai faunai gausinti, bei medžioklės ūkiui tvarkyti...”, nustatytos Miškų fondo lėšų naudojimo tvarkos nuostatas, iššvaistė Miško fondo lėšas ir neteisėtai apmokėjo 1997 m. - 353800,00 Lt 1998 m. - 393200,00 Lt 1999 m. – 396300,00 Lt, iš viso – 1143300,00 Lt sumą, susidariusią dėl medienos kiekio neatitikimo (nekokybiškos medienos) ir susidariusio skirtumo tarp urėdijų atkrauto medienos kiekio ir faktiškai Švedijos firmos ,,M“ priimto medienos kiekio, eksportuojant žaliavinę medieną Švedijos firmai ,,M”, nurašymo pagal medienos eksporto sutartis, sudarytas 1995 – 1998 m. (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos patalpose, esančiose (duomenys neskelbiami), kada J. D. , būdamas (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos urėdu, įgaliotas Švedijos firmos „M” su Lietuvos Respublikos miškų urėdijos atstovais: Alytaus miškų urėdijos; Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos; Dzūkijos nacionalinio parko; Ignalinos miškų urėdijos; Jonavos miškų urėdijos; Joniškio miškų urėdijos; Kaišiadorių miškų urėdijos; Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos; Kauno aukštesniosios miškų mokyklos – eksperimentinės urėdijos; Kupiškio miškų urėdijos; Kuršėnų miškų urėdijos; Kauno miškų urėdijos; Kėdainių miškų urėdijos; Nemenčinės miškų urėdijos; Mažeikių miškų urėdijos; Panevėžio miškų urėdijos; Rokiškio miškų urėdijos; Radviliškio miškų urėdijos; Raseinių miškų urėdijos; Šalčininkų miškų urėdijos; Šiaulių miškų urėdijos; Švenčionėlių miškų urėdijos; Telšių miškų urėdijos; Tauragės miškų urėdijos; Tytuvėnų miškų urėdijos; Trakų miškų urėdijos; Valkininkų miškų urėdijos; Ukmergės miškų urėdijos; Varėnos miškų urėdijos; Veisėjų miškų urėdijos; Zarasų miškų urėdijos, pasirašė miško medžiagos (beržiniai, egliniai, pušiniai popiermedžiai) tiekimo sutartis Švedijos firmai „M” ir sutartis su Švedijos firmos „M” dėl medienos eksporto.

Vykdant medienos eksporto sutarčių sąlygas 1995 – 1998 m. Švedijos firmai „M” urėdijos išsiuntė 176009,2 m³ žaliavinės medienos už 22145558,07 Lt, Švedijos firma „M” apmokėjo tik 20854526,60 Lt. Medienos kiekio neatitikimą (broką) ir susidariusius skirtumus tarp urėdijų atkrauto medienos kiekio ir faktiškai Švedijos firmos „M” priimto medienos kiekio, eksportuojant žaliavinę medieną Švedijos firmai „M”, (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos miškų urėdas J. D. neteisėtai apmokėjo iš Miško fondo lėšų, tai yra iššvaistė 1143300,00 Lt.

1996 – 2000 m. (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechui, pažeisdamas 1994 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 8 straipsnio ir Vilniaus miškų urėdijos įstatų 20 punkto nuostatų reikalavimus iššvaistė 1588645,38 Lt Miško fondo lėšų neteisėtai apmokėdamas (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho išlaidas: 992393,90 Lt – darbo užmokesčiui, 290352,73 Lt – socialiniam draudimui, 39615,77 Lt – medžiagoms, 55520,79 Lt – kurui, 7774,23 Lt – atsarginėms dalims, 9137,25 Lt – mažaverčiam inventoriui, 2622,20 Lt – elektros energijai, 76 423,45 Lt – apmokėjo PVM už realizuotą cecho produkciją, iš viso 1588645,38 Lt.

Tokiu būdu, (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos miškų urėdas J. D. , pažeisdamas 1994 lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 8 straipsnio, numatančio Miškų fondo sudarymo ir naudojimo tvarką, nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 balandžio 4 d. nutarimo Nr. 474 „Dėl Miško fondo sudarymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo“-„...Miško fondo lėšos miškų urėdijos fonde naudojamos: miškams įveisti, atkurti, ugdyti, prižiūrėti ir saugoti; medžiojamai faunai gausinti, bei medžioklės ūkiui tvarkyti...”, nustatytos Miškų fondo lėšų naudojimo tvarkos nuostatas, 1996 – 2000 m. laikotarpiu neteisėtai naudodamas Miškų fondo lėšas, iššvaistė 2731900,00 Lt (1588645,38 Lt + 1143300,00 Lt) didelės vertės (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos turtą.

Prokuroras skunde nesutinka ir su teismo išvada, kad J. D. sudaryti medienos pardavimo sutartis su Švedijos firma pavedė Miškų ūkio ministerija. Teigia, kad toks įgaliojimas J. D. nebuvo išduotas.

Prokuroro teigimu, J. D. nuo atsakomybės neatleidžia ir tas faktas, kad aukštesnė organizacija žinojo apie (duomenys neskelbiami) miškų urėdijoje patiriamus nuostolius dėl medienos pardavimo Švedijai. Atkreipia dėmesį į tai, kad 1998-10-28 Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos viceministro įsakyme nurodyta, kad medžiagą dėl (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos patikrinimo perduoti Vilniaus rajono apylinkės prokuratūrai.

Prokuroras teigia, kad yra nepagrįsta ir teismo nuosprendžio išvada, jog tai, kad pinigai pateko į to paties pavaldumo specializuotų valstybinių įmonių miškų urėdijų Miškų fondą, kurio paskirtis pagal Miško fondo sudarymo ir naudojimo nuostatus buvo tokia pati, kaip ir (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos, rodo, jog nėra J. D. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių. Prokuroras mano, kad remiantis tokia logika, tai yra tuo, jog išvaistyti pinigai liko Lietuvoje, negalima dar teigti, jog nusikaltimas nepadarytas. Pažymi, kad kiekviena valstybinė įmonė, turi savo biudžetą ir turi jį naudoti pagal įstatymus. Byloje nustatyta, kad J. D. neteisėtai perdavė kitoms urėdijoms 1143 300 Lt priklausančius (duomenys neskelbiami) miškų urėdijai. Prokuroro teigimu, tokia J. D. veika BK 184 straipsnio 2 dalies prasme yra nusikalstama.

Prokuroras nesutinka ir su teismo išvada, kad buvo klaidingai paskaičiuota suma, kurią (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos urėdas J. D. išvaistė, neteisingai apmokėdamas (duomenys neskelbiami) cecho išlaidas. Prokuroras pažymi, kad nors atliekant paskaičiavimus ir buvo nustatyta netikslumų, bet galutinė paskaičiuota suma, kurią iššvaistė J. D. , yra teisinga - 1588645,38 Lt.

Prokuroras teigia, kad yra nepagrįsta ir teismo išvada, jog J. D. , panaudodamas Miško fondo finansines lėšas, padarė finansinį pažeidimą ir jo veikoje nėra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties (lėšos buvo panaudotos savo įmonės padalinio ūkinėms reikmėms ir nebuvo nusikalstamai iššvaistytos). Pažymi, kad (duomenys neskelbiami) cechas nebuvo įmonės padalinys. Šis cechas buvo atskiras gamybinis padalinys, turintis savo sąskaitas ir tvarkantis savo veiklą. (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos urėdas J. D. nusikalstamai tvarkydamas urėdijos lėšas, tai yra jam patikėtą turtą, mokėjo už nuostolingai dirbusio cecho išlaidas už penkerius metus. Tokiu būdu J. D. iššvaistė jam patikėtą turtą 1588645,38 Lt tretiesiems asmenims, t.y (duomenys neskelbiami) cechui. J. D. vykdomi finansiniai pažeidimai perėjo į nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymas Nr. VIII-1968).

Teismo posėdyje apeliacine tvarka Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą prokurorė prašo tenkinti, išteisintasis J. D. ir jo gynėjas prašo atmesti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, kad (duomenys neskelbiami) miškų urėdija, tuo pačiu ir J. D. , kaip šios urėdijos vadovas, Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos žinia ir nurodymu, tarpininkavo tarp Lietuvos Respublikos miškų urėdijų ir Švedijos firmos ,,M“ sudarant sutartis dėl medienos eksporto Švedijos firmai ,,M“. 1995-1998 metais (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos patalpose, esančiose (duomenys neskelbiami), J. D., veikdamas pagal Švedijos firmos „M” išduotą įgaliojimą, su Lietuvos Respublikos miškų urėdijos atstovais: Alytaus miškų urėdijos; Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos; Dzūkijos nacionalinio parko; Ignalinos miškų urėdijos; Jonavos miškų urėdijos; Joniškio miškų urėdijos; Kaišiadorių miškų urėdijos; Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos; Kauno aukštesniosios miškų mokyklos – eksperimentinės urėdijos; Kupiškio miškų urėdijos; Kuršėnų miškų urėdijos; Kauno miškų urėdijos; Kėdainių miškų urėdijos; Nemenčinės miškų urėdijos; Mažeikių miškų urėdijos; Panevėžio miškų urėdijos; Rokiškio miškų urėdijos; Radviliškio miškų urėdijos; Raseinių miškų urėdijos; Šalčininkų miškų urėdijos; Šiaulių miškų urėdijos; Švenčionėlių miškų urėdijos; Telšių miškų urėdijos; Tauragės miškų urėdijos; Tytuvėnų miškų urėdijos; Trakų miškų urėdijos; Valkininkų miškų urėdijos; Ukmergės miškų urėdijos; Varėnos miškų urėdijos; Veisėjų miškų urėdijos; Zarasų miškų urėdijos, pasirašė miško medžiagos (beržiniai, egliniai, pušiniai popiermedžiai) tiekimo sutartis Švedijos firmai „M” ir sutartis su Švedijos firma „M“ dėl medienos eksporto. Pagal šias sutartis 1995-1998 metais į Švedijos firmą „M” buvo eksportuota 176009,2 kub. m. žaliavinės medienos, už kurią Švedijos firma „M” turėjo apmokėti 22145558,07 Lt. Byloje neginčijamai nustatyta, kad (duomenys neskelbiami) miškų urėdija iš Švedijos firmos „M” gavo 20854526,60 Lt, kita dalis -1291031,47 Lt liko neapmokėta dėl Lietuvos Respublikos miškų urėdijų pateiktos nekokybiškos medienos ir susidariusio skirtumo tarp Lietuvos Respublikos urėdijų atkrauto medienos kiekio bei Švedijos firmos „M” faktiškai priimto medienos kiekio. (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos urėdas J. D., kadangi pagal sudarytas sutartis su urėdijomis privalėjo su jomis atsiskaityti už atkrautą medieną, o urėdijos atisakė padengti susidariusį skirtumą, apmokėjo Lietuvos Respublikos miškų urėdijoms pagal jų medienos atkrovimo dokumentus 1143300,00 Lt iš (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miškų fondo lėšų, šią pinigų sumą (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos ataskaitoje 12-MF priskiriant kitoms medienos išlaidoms. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tokiuose J. D. atliktuose veiksmuose, ištyrus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, faktines bylos aplinkybes, nėra nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, požymių. Šiuo atveju tai yra civiliniai teisiniai santykiai tarp Švedijos firmos „M”, (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos ir kitų Lietuvos Respublikos miškų urėdijų, kurios atkrovė mažesnį medienos kiekį arba nekokybišką produkciją. Prokuroras, apskundęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, nesutinka su teismo padarytomis išvadomis vertinant J. D. atliktus veiksmus kaip nenusikalstamus baudžiamojo įstatymo numatyta prasme. Prokuroro teigimu, tai, kad (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos urėdas J. D. lėšas – 1143300,00 Lt, priklausančias (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miško fondui, panaudojo ne pagal paskirtį jas pervesdamas kitoms Lietuvos Respublikos urėdijoms už jų atkrautą Švedijos firmai „M” medieną, yra nusikalstama veika ir J. D. už tai turi atsakyti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kaip už didelės vertės jo žinioje buvusio (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos turto iššvaistymą.

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų.

BK 184 straipsnyje įstatymo leidėjo yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto išvaistymą, kuri, kaip ir bet kurį kitą nusikaltimą, apibrėžia objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių visuma. Objektyviajam turto išvaistymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o turto išvaistymas – tai veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas ar turtinė teisė neteisėtai, neatlygintinai parduodama, dovanojama ar kitaip perleidžiama tretiesiems asmenims. Nusikalstamais padariniais čia yra nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas. Turto iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto ar turtinės teisės pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento.

Šios aplinkybės yra objektyvusis atsakomybės pagal BK 184 straipsnį pagrindas, todėl pripažįstant J. D. kaltu dėl jam kaltinime inkriminuotų veiksmų atlikimo – dėl 1143300,00 Lt iš (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miškų fondo lėšų panaudojimo sumokant kitoms Lietuvos Respublikos miškų urėdijoms už atkrautą medieną pagal jų medienos atkrovimo dokumentus, taip šias pinigines lėšas išvaistant, nagrinėjamoje byloje visų pirma turėtų būti įrodyta:

pirma, 1143300,00 Lt priklausė (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miškų fondui;

antra, šie pinigai buvo J. D. žinioje;

trečia, šiuos pinigus J. D. neteisėtai, neatlygintinai išvaistė, tai yra juos neteisėtai, neatlygintinai perleido tretiesiems asmenims.

pirma, piniginės lėšos, kurias J. D. , susidarius tarp Lietuvos Respublikos urėdijų atkrauto medienos kiekio bei Švedijos firmos „M” faktiškai priimto medienos kiekio skirtumui, ir dėl medienos kiekio neatitikimo (nekokybiškos medienos), panaudojo apmokėti už Lietuvos Respublikos miškų urėdijų atkrautą medieną, jam buvo svetimas turtas, tai yra priklausė (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miškų fondui.

antra, šios piniginės lėšos buvo J. D. žinioje jo užimamų pareigų pagrindu (kaip (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos urėdo).

Tačiau, kaip jau buvo minėta, baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 184 straipsnį, be minėtų požymių, privalo būti taip pat nustatytas būtinas objektyvus svetimo turto išvaistymo sudėties požymis – turto išvaistymas, tai yra, jog J. D. jo žinioje buvusias Miškų fondo pinigines lėšas neteisėtai, neatlygintinai perleido tretiesiems asmenims. Turto perleidimo neteisėtumą reikėtų suprasti, kaip kaltininko perleidimą tretiesiems asmenims jam patikėto svetimo turto, pažeidžiant įstatymais, poįstatyminiais aktais, tarnybinėmis ir pareiginėmis instrukcijomis, sutartimis, pavedimais ir t. t. nustatytą perleidžiamo turto disponavimo tvarką. Turto perleidimo neatlyginamumas suprantamas kaip turto perleidimas iš savininko ar kito teisėto valdytojo tretiesiems asmenims negrąžinamai, nekompensuojant, neatlyginant už tą turtą.

Iš J. D. pareikšto kaltinimo matyti, kad kaltinant jį dėl (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miškų fondo 1143300,00 Lt piniginių lėšų iššvaistymo, buvo nurodyta, jog jo nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad J. D. 1143300,00 Lt sumą, susidariusią dėl medienos kiekio neatitikimo (nekokybiškos medienos) ir susidariusio skirtumo tarp Lietuvos Respublikos miškų urėdijų atkrauto medienos kiekio ir faktiškai Švedijos firmos ,,M“ priimto medienos kiekio, eksportuojant žaliavinę medieną Švedijos firmai ,,M“, neteisėtai Lietuvos Respublikos miškų urėdijoms apmokėjo iš Miško fondo lėšų. Tokiu būdu, kaip galima suprasti iš J. D. pareikšto kaltinimo turinio, esminė aplinkybė, dėl kurios J. D. yra kaltinamas didelės vertės turto išvaistymu, yra ta, jog jis neteisėtai pasinaudojo Miško fondo lėšomis apmokėdamas Lietuvos Respublikos miškų urėdijoms susidariusį skirtumą tarp Lietuvos Respublikos miškų urėdijų atkrauto ir Švedijos firmos ,,M“ faktiškai priimto medienos kiekio ir dėl medienos kiekio neatitikimo (nekokybiškos medienos). Prokuroras, kaip jau buvo minėta, laiko, jog ši aplinkybė – Miško fondo lėšų panaudojimas ne pagal paskirtį, pervedant 1143300,00 Lt Lietuvos Respublikos miškų urėdijoms už jų atkrautą medieną, yra pagrindas J. D. pripažinti kaltu už didelės vertės turto išvaistymą. Pagrindiniai prokuroro argumentai būtų tai, kad dėl tokių J. D. neteisėtų veiksmų Miškų fondui buvo padaryta žala, todėl J. D. už tai ir turi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Prokuroro teigimu, J. D. atlikti veiksmai jau peržengia civilinių santykių ribas.

Iš tiesų, nagrinėjamoje byloje paskyrus ekonominę ekspertizę, atlikto įrodymų tyrimo metu ištyrus byloje esančius ir naujus įrodymus, nustatyta, jog J. D., kaip (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos vadovas, panaudodamas 1143300,00 Lt Miško fondo lėšų, nesilaikė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (1994 m. lapkričio 22 d. Nr. I-671) 8 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 474 patvirtintų ,,Miško fondo sudarymo ir naudojimo tvarkos“ nuostatų, ir dėl 1143300,00 Lt (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miško fondo piniginių lėšų panaudojimo apmokant kitoms Lietuvos Respublikos miškų urėdijoms skirtumą, susidariusį tarp jų atkrauto ir Švedijos firmos ,,M“ faktiškai priimto medienos kiekio, ir dėl nekokybiškos (brokuotos) medienos, jų neatstačius, (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miškų fondui buvo padaryta turtinė žala šiai sumai. Tačiau, vien Miško fondo piniginių lėšų panaudojimo ne pagal paskirtį, tai yra pažeidžiant įstatymu, poįstatyminiais aktais nustatytą jų panaudojimo tvarką, apmokant iš Miškų fondo piniginių lėšų kitoms Lietuvos Respublikos miškų urėdijoms pagal eksporto sutartis už jų atkrautą medieną Švedijos firmai ,,M“, ir to fakto, kad šių Miško fondo lėšų neatstačius, Miškų fondas patyrė žalą, dar nepakanka, jog J. D. galima būtų pripažinti kaltu už didelės vertės Miško fondo lėšų išvaistymą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog vien nuostolių atsiradimas ūkinėje veikloje, dar neįrodo, kad J. D. veiksmuose yra nusikalstamo turto išvaistymo požymių. Tam, kad J. D. inkriminuoti BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, turi būti nustatyta ne tik, kad J. D. pažeidė įstatymais, poįstatyminiais aktais nustatytą Miško fondo piniginių lėšų panaudojimo tvarką apmokėdamas susidariusį skirtumą Lietuvos Respublikos miškų urėdijoms iš Miško fondo lėšų, dėl ko, šių J. D. panaudotų lėšų neatstačius, Miškų fondui buvo padaryta turtinė žala, bet ir tai, kad šias pinigines lėšas, kurios buvo J. D. žinioje, jis išvaistė, tai yra neteisėtai ir neatlygintinai pervedė tretiesiems asmenims. Šiuo atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pinigai apmokant miškų urėdijoms pagal sutartis dėl medienos eksporto iš (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miško fondo pateko į to paties pavaldumo specializuotų valstybinių įmonių – miškų urėdijų Miško fondą, kurio paskirtis pagal Miško fondo sudarymo ir naudojimo nuostatus buvo tokia pati, kaip (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos, tai yra ,,...Miško fondo lėšos miškų urėdijose naudojamos: miškams įveisti, atkurti, ugdyti, prižiūrėti ir saugoti; medžiojamai faunai gausinti bei medžioklės ūkiui tvarkyti...“. Pagal eksperto J. Vinikovo, nagrinėjamoje byloje atlikusio ekonominę ekspertizę, paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, Miško fondas susideda iš atskirų fondų, todėl pervedus J. D. pinigines lėšas kitoms miškų urėdijoms iš (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miškų fondo, tos lėšos liko tame pačiame Miško fonde, jos tretiesiems asmenims perleistos nebuvo, tik urėdijos nepagrįstai praturtėjo, nes išsiuntė dalį brokuotos produkcijos, už kurią jiems pagal sutartis dėl medienos eksporto sumokėjo (duomenys neskelbiami) miškų urėdija iš Miško fondo lėšų. Šiuo atveju materialinė žala susidarė panaudojant Miško fondą, nes broko išlaidų padengimas nebuvo numatytas pačiame įstatyme ir ataskaitos formoje 12-MF, kurioje turėjo būti nurodyta atskira grafa, kaip nuostolis ar trūkumas. Tačiau ūkinėje veikloje brokas įmanomas. Todėl, eksperto teigimu, jeigu būtų kažkoks aktas, kad leidžiama kažkokiu procentu nurašyti broką, tai būtų normalus dalykas ūkinėje veikloje (t. 44, b.l. 123-125). Kolegijos nuomone, esant tokioms aplinkybėms, įvertinus visą juridinę bazę dokumentų, reglamentuojančių Miškų fondo lėšų sudarymo ir naudojimo tvarką, daryti išvados, kad 1143300,00 Lt Miško fondo lėšų buvo neteisėtai ir neatlygintinai pervestos tretiesiems asmenims, kaip nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, negalima.

Kartu pažymėtina, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju turtinės žalos Miško fondui padarymas susijęs su civilinių teisinių prievolių, kilusių iš sutartinių santykių, netinkamu įvykdymu. Kaip byloje yra nustatyta, (duomenys neskelbiami) miškų urėdija dėl kitų Lietuvos Respublikos miškų urėdijos pateiktos nekokybiškos medienos ir susidariusio skirtumo tarp Lietuvos Respublikos urėdijų atkrauto medienos kiekio bei Švedijos firmos „M” faktiškai priimto medienos kiekio, negavo iš Švedijos firmos „M” dalies piniginių lėšų. J. D. , kaip asmuo, vykdęs atsiskaitymus tarp Švedijos firmos „M” ir Lietuvos Respublikos miškų urėdijų, pagal sudarytas sutartis privalėjo atsiskaityti su Lietuvos Respublikos miškų urėdijomis už jų atkrautą medieną. Kadangi Lietuvos Respublikos miškų urėdijos atsisakė padegti susidariusį skirtumą, J. D. šį skirtumą Lietuvos Respublikos miškų urėdijoms apmokėjo iš (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miško fondo piniginių lėšų, dėl ko, šių lėšų neatstačius, Miško fondui buvo padaryta turtinė žala 1143300,00 Lt sumai. Tokiais atvejais išvada apie tai, kad turtinės žalos padarymas dėl netinkamo sutartinių prievolių įvykdymo užtraukia ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę, galima esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Civilinės sutarties nevykdymas ar netinkamas įvykdymas, padarant turtinę žalą, pats savaime nėra nusikalstama veika ir paprastai užtraukia civilinės atsakomybės priemones. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su žalos atlyginimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis objektyviu apsunkinimu, t.y. pažeistų teisių atstatymo negalimumas. Nagrinėjamu atveju laikyti, jog nėra galimybės atstatyti pažeistas turtines teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, kolegijai nėra jokio pagrindo. Pinigai apmokant miškų urėdijoms pagal sutartis dėl medienos eksporto iš (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos Miško fondo pateko į to paties pavaldumo specializuotų valstybinių įmonių – miškų urėdijų Miško fondą. Byloje kaip liudytojai apklausti atskirų urėdijų urėdai A. A. , P. C. , V. D. , J. E. , A. H. , P. I. , R. K. , A. K. , R. P. , P. M. , V. R. , E. K. , E. R. , A. S. , K. Ša. , J. S. , K. Š. , S. V. , J. J. , A. B. , A. L. , A. Z. pripažino, kad su jų urėdijomis buvo sudarytos sutartys dėl medienos tiekimo Švedijos firmai „M“ ir (duomenys neskelbiami) miškų urėdija, vykdžiusi atsiskaitymą, pilnai su jais atsiskaitė už patiektą medieną, nors, kaip nustatyta, kai kurios urėdijos atkrovė netinkamą (brokuotą) medieną, taip pat buvo skirtumų medienos matavimo sistemoje, dėl ko (duomenys neskelbiami) miškų urėdija, kaip tarpininkė, atsiskaitydama pagal sutartis su kitomis Lietuvos Respublikos urėdijomis už jų atkrautą medieną, ir patyrė nuostolius, o jų neatstačius, Miško fondui padaryta turtinė žala.

Byloje nustatyta ir tai, kad J. D. , dalyvaudamas sutarčių sudaryme ir vykdyme tarp Lietuvos Respublikos miškų urėdijų ir Švedijos firmos ,,M“, siekė Lietuvos miškų ūkiui naudos, o ne išvaistyti svetimą turtą, ir šios sutartys Lietuvai buvo naudingos, nes Švedijos firma ,,M“ už medieną mokėjo brangiai. Pagal liudytojo G. G. , dirbusio 1995-1997 metais Lietuvos miškų ministerijoje, sekretoriumi – valstybinių miškų departamento direktoriumi, parodymus, Lietuvos Respublikos miškų urėdijų sutartimis su Švedijos firma ,,M“ buvo suinteresuota ministerija, sutartys turėjo valstybinę reikšmę, nes Švedijos firma už medieną mokėjo brangiausiai. Tai, kad šios sutarys urėdijoms buvo naudingos patvirtino ir byloje kaip liudytojai apklausti atskirų miškų urėdijų urėdai. Todėl, teisėjų kolegija, esant tokioms bylos aplinkybėms, laiko, kad šiuo atveju trūksta ir būtinojo BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Antra vertus, J. D. kaltės nepagrindžia ir ydingų sutarčių nepaisymas, kaip nurodomo prokuroro apeliaciniame skunde, nes ir sudarius ydingą sutartį (J. D. nekaltinamas dėl sutarčių su Švedijos firmos ,,M“ sudarymu), galima sudaryti įmonei pelningą sandorį, o ne iššvaistyti tos įmonės turtą.

Todėl, esant tokiems bylos duomenims, kolegija laiko, jog šiuo atveju civilinių teisinių santykių kriminalizavimas būtų dirbtinis.

Taip pat byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad, kaip nurodyta J. D. pareikštame kaltinime, jog jis, 1996-2000 metų laikotarpiu panaudodamas Miško fondo lėšas apmokant (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho išlaidas, neteisėtai išvaistė didelės vertės (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos turtą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog J. D. , panaudodamas Miško fondo lėšas apmokant (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho išlaidas – darbuotojų atlyginimus, įvairius mokesčius (pajamų, socialinio draudimo, pridėtinės vertės) bei ūkines išlaidas pažeidė tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 474 patvirtintų Miško fondo sudarymo ir naudojimo nuostatų 8 straipsnį, nustatantį Miško fondo lėšų panaudojimą, ir padarė finansinės drausmės pažeidimą, už kurį buvo baudžiamas drausmine tvarka. Kaip jau buvo minėta, asmens nuteisimui pagal BK 184 straipsnį svarbu nustatyti ne piniginių lėšų naudojimąsi ne pagal paskirtį, o jų išvaistymą. Turto išvaistymas yra svetimo, bet kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje, turto neteisėtas ir neatlygintinas pervedimas tretiesiems asmenims. Taigi, esminis šio nusikaltimo sudėties požymis yra patikėto ar esančio kaltininko žinioje turto pervedimas tretiesiems asmenims. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nenustatė šios J. D. kaltinime inkriminuotos aplinkybės, tai yra, jog J. D. neteisėtai, neatlygintinai perleido Miško fondo lėšas tretiesiems asmenims. Prokuroras, apskundęs šioje dalyje pirmosios instancijos teismo dėl J. D. veikos padarytas išvadas, laiko, jog (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechas yra tretysis asmuo, kurio išlaidas neteisėtai iš Miško fondo lėšų mokėjo J. D. , taip išvaistydamas jam patikėtą svetimą turtą. Pagrindiniai prokuroro argumentai, kodėl jis daro tokią išvadą, būtų tai, kad (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechas buvo atskiras gamybinis padalinys, turėjo savo sąskaitas ir tvarkė savo veiklą. Kolegijos nuomone, ši prokuroro padaryta išvada yra nepagrįsta. Nagrinėjamoje byloje, ištyrus byloje esančius ir naujus dokumentus, taip pat ir juridinę bazę dokumentų, reglamentuojančią (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho atsiradimą, veiklą, nustatyta, jog Valstybinė įmonė (duomenys neskelbiami) miškų urėdija Vilniaus rajono (duomenys neskelbiami) kaime turėjo padalinį, perdirbantį žaliavinę medieną – medienos perdirbimo cechą. (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechas buvo (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos struktūrinis padalinys ir jo įstatinis kapitalas buvo bendrame (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos įstatiniame kapitale. Todėl, kolegijos nuomone, esant tokiems bylos duomenims, daryti išvados, kad J. D. neteisėtai, neatlygintinai (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechui, kaip trečiajam asmeniui, perdavė Miško fondo lėšas, apmokėdamas (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho išlaidas, negalima. Nagrinėjamu atveju vien to fakto, jog (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechas turėjo savo sąskaitą, dar neužtenka, kaip teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, laikyti, kad (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechas yra atskira, nuo (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos nepriklausanti, įmonė. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad piniginės lėšos, apmokant (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho išlaidas, buvo panaudos įmonės reikmėms, tai yra ne nusikalstamai išvaistytos. Pažymėtina, kad tai, jog (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechas turėjo savo sąskaitą, nors veikė kaip (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos struktūrinis padalinys, nulėmė iš esmės ir aukštesnės organizacijos pozicija šiuo klausimu, tai nebuvo (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos sprendimas.

Kartu kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. D. , kaip (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos, taip pat ir urėdijos padalinio - (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho, vadovas, kurio pareiga dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų, pavaldumo tvarka aukštesnioms organizacijoms svarstant kaip pertvarkyti nuostolingai dirbusio (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho veiklą, jį likviduojant ar privatizuojant, buvo priverstas panaudoti Miško fondo lėšas būtinoms cecho išlaidoms padengti. J. D. , (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechui dirbant nuostolingai ir neturint lėšų, kaip vadovas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad būtų padengtos būtinos (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho išlaidos ir cechas veiktų, kol aukštesnių organizacijų nebuvo priimtas sprendimas dėl pastarojo tolesnės veiklos, tai yra atsižvelgiant į susidariusią situaciją, Miško fondo lėšų panaudojimas buvo objektyviai pateisinamas. Tokią išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti bet kurias prokuroro apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo, kartu patikrinti, ar J. D. , kaip vadovo, priimtas sprendimas panaudoti, būtent, Miško fondo lėšas (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho išlaidoms apmokėti, o nepasinaudojimas kitais būdais papildyti (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho apyvartines lėšas nagrinėjamu atveju buvo pateisinamas (kaip matyti iš byloje esančio Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės 2001 m. balandžio 26 d. akto Nr. 120-52 (t. 4, b.l. 31-126), (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechui trūkstant lėšų savo veiklai vykdyti, (duomenys neskelbiami) miškų urėdija nepasinaudojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 369 ,,Dėl miškų urėdijų tipinių nuostatų patvirtinimo“ 9.3 punkte suteikta teise skolintis pinigus (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho apyvartinių lėšų papildymui) nagrinėjamoje byloje paskyrė ekonominę ekspertizę. Kaip matyti iš 2007 m. vasario 15 d. ekspertizės akto Nr.11-772(06), ekspertai J. Vinikovas ir D. Jurgaitienė davė išvadą, kad kreditų panaudojimas (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho apyvartinių lėšų papildymui (duomenys neskelbiami) miškų urėdijai būtų ekonomiškai nenaudingas, nes (duomenys neskelbiami) miškų urėdija būtų turėjusi už kreditus mokėti banko palūkanas, kurios padidintų Miško fondo išlaidas, sumažintų Miško fondo likutį metų pabaigai, padidintų (duomenys neskelbiami) miškų urėdijos veiklos nuostolius. Tuo tarpu (duomenys neskelbiami) miškų urėdijai, panaudojant Miškų fondo lėšas, nereikėjo mokėti papildomai palūkanų, kitų apskaičiuotų priemokų, mokesčių (t. 43, b.l. 112). Šias išvadas patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas V. Vinikovas. Eksperto teigimu, banko paskola išlaidas būtų padidinusi dar labiau, nes reiktų mokėti palūkanas ir tai būtų ekonomiškai nenaudinga. Pažymėtina, kad tokią situaciją, tai yra J. D. priimtą sprendimą panaudoti Miško fondo lėšas (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cecho išlaidoms apmokėti, iš esmės nulėmė ir tai, kad (duomenys neskelbiami) medienos perdirbimo cechas be aukštesnės organizacijos leidimo negalėjo būti likviduotas, be to, ir Miško fondo sudarymo ir naudojimo nuostatų ydingumas ir susiklosčiusi ydinga praktika taikant šias nuostatas.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinio skundo ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinio skundo pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.