Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. T., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir A. T. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. 2019 m. balandžio 8 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi A. T. padariusiam baudžiamojo įstatymo užraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (trys veikos), nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis, specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kuri yra tęsiama iki šiol. Paskutinį kartą pratęsta Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

5. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs A. T. skundą, pateiktą bylos medžiagą bei skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. balandžio 28 d. nutartį, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai pratęsė A. T. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis terminą ir nepakeitė jos į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

7. Iš kartu su 2020 m. balandžio 16 d. teikimu dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos 2020 m. balandžio 2 d. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Išvada) matyti, kad Komisija, rekomenduodama pakeisti A. T. taikomą gydymą į ambulatorinį, nurodė, kad paciento psichinė būsena stebėjimo laikotarpyje buvo stabiliai pagerėjusi, agresijos, vidaus tvarkos pažeidimų, impulsyvaus, neprognozuojamo elgesio nebuvo. Klinikoje – protinio atsilikimo simptomai. Skyriuje ramus, tvarkingas, mandagus. Vaistus geria.

8. Taip pat iš Išvados matyti, kad per stebimą laikotarpį A. T. yra tvarkingos išvaizdos, nusiskundimų dėl sveikatos neturi. Infantilus, labai konkretaus mąstymo, nesupranta perkeltinės prasmės. Socialinis suvokimas ribotas, atitinka intelektualinį lygį. Savo elgesį namuose laiko netinkamu, nors stengiasi save pateisinti. Palaiko ryšius su tėvais. Motina žada jį paimti.

9. Iš byloje esančio 2020 m. balandžio 6 d. A. T. smurto rizikos įvertinimo (duomenys neskelbtini) matyti, kad jo smurto rizika vidutinė. Smurtinio elgesio rizika gali didėti nesilaikant ambulatorinio gydymo tęstinumo, piktnaudžiaujant alkoholiu.

10. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės dar nėra pakankamos išvadai, jog A. T. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis gali būti pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad A. T. būklė stabili 6 mėnesius. Aukštesniojo teismo vertinimu, šis laikotarpis yra per trumpas, jog būtų galima daryti išvadą, kad A. T. gali būti taikomas ambulatorinis gydymas. A. T. padarytos nusikalstamos veikos smurtinės. Iš teismui pateikto jo smurtinės rizikos vertinimo matyti, kad smurto rizika išlieka vidutinė. Skundą nagrinėjančio teismo manymu, ją kontroliuoti ir užtikrinti tolimesnį A. T. gydymą ir nuolatinę priežiūrą, įmanoma, tik jį stebint stacionare VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Pažymėtina, kad riziką pakartotinai nusikalsti didina tai, kad jis grįš į tą pačią aplinką, atsidurs panašiose situacijose ir sąlygose, kuomet naudojo smurtą. Taigi, išlieka destabilizatorių poveikio bei jų sukeliamo streso tikimybė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad dar negalima daryti išvados, jog A. T. socialinis pavojingumas visuomenei yra sumažėjęs tiek, jog jau būtų galima jį gydyti ambulatoriškai. Taigi, apylinkės teismas, skundžiama nutartimi, pagrįstai atsisakė pakeisti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę ir jos terminą pratęsė.

11. Esant šioms aplinkybėms, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. balandžio 28 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

A. T., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. balandžio 28 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.