- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-07
- Bylos Nr.
- 2A-572-345/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pirm.), Henrichas Jaglinskis (pran.), Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- L. M.
- Atsakovas
- M. P., G. P., J. P.
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Snieguolė Bielskienė Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10.; 30.12.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
2011 m. liepos 7 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio (pranešėjas), Loretos Lipnickienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. P., M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovams G. P., M. P., J. P. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bei iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas Laisvius Margaitis kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu Nr. 4197-2003-5019: 1) pripažinti ieškovui teisę naudotis šiomis gyvenamojo namo patalpomis: I aukšto patalpa 1-6 (3,75 kv. m ploto); II aukšto patalpomis: 1-8 (3,21 kv. m ploto); 1-9 (5,60 kv. m ploto); 1-10 (3,93 kv. m ploto); 1-11 (10,59 kv. m ploto); 1-12 (14,91 kv. m ploto); 1-13 (14,92 kv. m ploto), iš viso 56,91 kv. m ploto; 2) atsižvelgiant į tai, kad rūsio patalpoje R-1 yra katilinė, o patekti į ją, netrukdant atsakovams, galima būtų pro garažo patalpą G-1, prašo bendram naudojimui priskirti rūsio ir garažo patalpas, t.y.: patalpą R-1 (29,64 kv. m ploto); garažo patalpą G-1 (21,05 kv. m ploto), viso 50,69 kv. m ploto; 3) pripažinti atsakovams teisę naudotis likusiomis patalpomis: I aukšto patalpomis: 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-7 bendro 84,03 kv. m ploto, bei rūsio patalpas: R-2, R-3, R-4 bendro 41,64 kv. m ploto, iš viso 125,67 kv.m. ploto. Iškeldinti atsakovą G. P. iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) patalpų, paskirtų naudotis ieškovui. Nurodė, kad nepaisant siųstų atsakovams pasiūlymų dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bei raginimo atsakovui G. P. išsikelti iš ieškovui nuosavybės teise priklausančios dalies, ieškovas iki šiol neturi galimybės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Ieškovas manė, kad įsigijęs atsakovui G. P. priklausančias gyvenamojo namo patalpas, ieškovas turi teisę naudotis būtent atsakovui G. P. pagal ankstesnę sutartį perleistomis patalpomis.
Atsakovai G. P., M. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo reikalavimai yra nepagrįsti, kadangi, visų pirma, ieškovo siūlomas naudojimosi tvarkos variantas neatitinka CK 4.81 str. reikalavimų, t.y. ieškovas prašo jam paskirti izoliuotas patalpas, tačiau kitiems dviems bendrasavininkiams prašo paskirti naudotis patalpas bendrai, nenurodydamas izoliuotų patalpų kiekvienam bendrasavininkiui; antra – ieškovas prašo sau paskirti naudotis vieninteliu esamu namuose sanitariniu mazgu; trečia – ieškovo siūlomas variantas neatitinka proporcingumo kriterijų, nes ieškovo prašomų jam paskirti gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų pagal jų plotą santykis neatitinka ieškovui nuosavybės teise priklausančios dalies namo ploto visumoje, pagal ieškovo siūlomą variantą atsakovams faktiškai atitektų daugiau negyvenamųjų patalpų, nors jiems nuosavybės teise priklauso apie 2/3 namo. Nei varžytinių protokole, nei varžytinių akte, nei registrų centro pažymėjime patalpos nenurodytos, naudojimosi tvarka tarp buvusių bendrasavininkių registruota nebuvo. Netenkinus ieškovo reikalavimo dėl naudojimusi tvarkos nustatymo, nebūtų pagrindo tenkinti jo reikalavimo dėl atsakovo G. P. iškeldinimo iš ieškovo nurodytų patalpų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Nustatė ieškovo prašytą naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini). Iškeldino atsakovą G. P. iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų, paskirtų naudotis ieškovui.
Įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad atsakovai faktiškai sutiko su ieškovo siūlomu variantu, su išlyga, tuo tarpu ieškovas siūlo nustatyti naudojimosi tvarką pagal faktiškai nuo 2001 m. nusistovėjusią tvarką, o duomenų, kad atsakovai arba ankstesnis namo bendraturtis kada nors kitaip naudotųsi neįkeista namo dalimi, kuri ir atiteko atsakovams M. P. bei J. P., teismui nepateikė, taip pat šalys galėtų vieni kitų netrukdomi naudotis ir disponuoti jiems priskirtomis patalpomis, kurios yra skirtinguose aukštuose, turi atskirus įėjimus, todėl gali užtikrinti racionalų ir efektyvų naudojimąsi nuosavybės objektu pagal paskirtį. Teismas iš dalies sutiko su atsakovų atstovo argumentu, jog ieškovo prašomų jam paskirti naudotis gyvenamųjų ir kitos paskirties patalpų santykis su jam priklausančia namo dalimi nėra proporcingas, tačiau įvertinęs ieškovo prašomą nustatyti naudojimosi tvarką per realiųjų dalių adekvatumą dalims bendrosios nuosavybės teisėje bei jų proporcingumo prizmę, manė, jog neženklus nukrypimas nuo ieškovui priklausančios nuosavybės teise dalies santykio su jam skiriamomis naudotis gyvenamosiomis ir kitos paskirties patalpomis, palyginus su atsakovams priklausančios nuosavybės teise dalies santykiu ir ieškovo prašomomis paskirti jiems naudotis gyvenamosiomis ir kitos paskirties patalpomis, atsakovų, kaip bendraturčių, teisių nepažeidžia, o tokios tvarkos (kada nustatoma ieškovui ir atsakovams naudotis faktiškai atskiromis patalpomis) nustatymas galės užtikrinti socialinę taiką. Teismas taip pat įvertinęs prašomų paskirti naudotis ieškovui ir atsakovams patalpų išdėstymą, teismas laikė, jog paskyrimas bendraturčiams naudotis bendrai rūsio patalpa R-1 ir garažu G-1 sudarytų galimybę ieškovui patekti į katilinę nesukeliant neigiamų pasekmių atsakovams. Teismas pažymėjo, kad atsakovai savo pasiūlymų dėl kitos naudojimosi tvarkos nustatymo neteikė. Teismas laikė, nors atsakovas G. P. paskutinio posėdžio metu paaiškino, kad pastaruoju metu pas jį apsigyveno ir jo vaikai, ir buvusi žmona (kadangi susipyko su savo sugyventiniu), tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes, nepateikė. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovai fakto, kad ieškovo nurodytose patalpose iki šiol gyvena ir jomis naudojasi atsakovas G. P., neginčijo, teismas padarė išvadą, jog ieškovo, kaip turto savininko teisės yra pažeistos ir turi būti ginamos, todėl jo reikalavimus iškeldinti atsakovą G. P. tenkino.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovai G. P. ir M. P. pateikė apeliacinį skundą. G. P. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. M. P. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą dalyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti, arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas ir priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo nustatyta naudojimosi tvarka neatitinka įstatymo reikalavimo užtikrinti nekilnojamojo daikto konkrečios dalies priskyrimą konkrečiam bendraturčiui. Pagal savo esmę teismas savo sprendimu nustatė ne bendratučių naudojimosi tvarką, bet faktiškai atidalino vieno bendraturčio (ieškovo) dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, nukrypo nuo proporcingumo principo, kadangi ieškovui paskyrė naudotis net 56,91 kv.m. gyvenamojo ploto ir tik 16,90 kv.m. negyvenamojo ploto, tuo tarpu kievienam iš atsakovų paskyrė naudotis tik 42,02 kv.m. gyvenamojo ploto ir net 37,72 kv.m. negyvenamojo ploto, kas aiškiai neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Remiantis LR aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamentu STR 1.01.09:2003 ir Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavymų byla Nr. 41/5183 teismas paskyrė kiekvienam iš atsakovų naudotis daugiau kaip puse ploto, kuris netinkamas gyventi. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose (2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004). Be to, teismas neteisingai nustatė naudojimosi tvarką dar ir dėl to, kad tik vieninteliam ieškovui paskyrė teisę naudotis vieninteliu visame name esančiu sanitariniu mazgu. Tokia naudojimosi tvarka prieštarauja higienos normoms. Kartu žymiai sumažės atsakovų turimo turto vertė, nes jų patalpos bus tik su daliniais patogumais. Atsakovų atstovas paskutinio teismo posėdžio metu pateikė pasiūlymą, kad ieškovas naudotųsi visomis rūsio ir garažo patalpomis (išskyrus katilinės patalpą R-1, kuria naudotųsi bendrai), o atsakovai naudotųsi pirmojo aukšto ir mansardos patalpomis, tačiau ieškovas su tokiu pasiūlymu nesutiko, nors jo siūlomas naudojimosi tvarkos variantas yra labai panašus į atsakovų pasiūlytą, ir teismas tokį variantą kažkodėl patvirtino. 2006 m. rugpjūčio 28 d Turto pardavimo iš varžytinių aktu Nr. 189/117/06 ieškovas įsigijo 3075/10000 dalis gyvenamojo namo, o ne konkrečias izoliuotas patalpas. Tą patvirtino ir pats ieškovas, kadangi minėtą juridinį faktą įregistravo viešame registre. Be to, tarp ankstesnių bendraturčių nebuvo nustatyta jokių patalpų naudojimosi tvarka ir konkrečios patalpos nebuvo atidalintos iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismo išvada, kad G. P. gyvena ir iki šiol naudojasi konkrečiomis patalpomis, nurodytomis 2001 m. pirkimo-pardavimo sutartyje yra tik niekuo neparemta spėlionė, prieštaraujanti juridiniam faktui, įregistruotam viešame registre ir prezumpcijai dėl bendrosios dalinės nuosavybės turto bendro naudojimo. Teismas nepagrįstai nusprendė dėl G. P. iškeldinimo, nes su juo gyvena nepilnamečiai vaikai. Aplinkybė, jog vaikai netikėtai apsigyveno su atsakovu, nes jo buvusi sutuoktinė išsiskyrė su savo sugyventiniu, ir vaikai neteko gyvenamosios vietos, yra reikšminga sprendžiant atsakovo iškeldinimo klausimą. Buvo būtina gauti institucijos, atsakingos už vaikų teisių apsaugą, išvadą dėl nepilnamečių vaikų iškeldinimo galimybės ir ši institucija turėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Vilniaus rajono apylinkės teismas to nepadaręs nusprendė dėl bylą į neįtrauktų asmenų teisių.
Atsiliepimas
Atskovė J. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo patenkinti atsakovų G. P. ir M. P. apeliacinį skundą; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad visiškai palaiko visus apeliacinio skundo argumentus ir prašymus. G. P. vaikai apsigyveno su atsakovu, kai buvusi G. P. žmona su vaikais buvo išvaryta iš jos buvusio sugyventinio buto ir vaikai neturėjo kur gyventi. Todėl teismo sprendimo iškeldinti G. P. iš gyvenamųjų patalpų priėmimo metu šios patalpos buvo ir jo nepilnamečių vaikų reali gyvenamoji vieta. Dėl šios priežasties į bylą turėjo būti įtraukta vaikų teises atstovaujanti institucija. Teismo nustatytas patalpų paskirstymas yra neproporcingas bei neatitinka bendraturčių viešame registre įregistruotų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teismas nenustatė kiekvienam iš atsakovų, kaip atskiram bendraturčiui, priskirtų naudotis atskirų izoliuotų patalpų. Atsakovų J. P. ir M. P. nuosavybės teisė yra taip pat dalinė, o ne jungtinė, todėl ir jiems turi būti suteikta galimybė darbar arba ateityje padalinti patalpas taip, kad kiekvienas iš jų atskirai galėtų naudotis atskiromis izoliuotomis patalpomis. Nustačius tokią naudojimosi tvarką vienintelis visame name esantis sanitarinis mazgas atiteks ieškovui, dėl ko atsakovė negalės rūpintis asmens higiena, sumažės jos turto vertė. Ieškovas, reikalaudamas vadovautis 2001 m. kovo 23 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytais duomenimis, pagal kuriuos G. P. pirko atskiras izoliuotas patalpas, iš pradžių turėjo nuginčyti viešame registre įregistruotus duomenis, kad ieškovas pirko ne atskiras izoliuotas patalpas, bet dalį gyvenamajame name. Namo konstrukcija yra vientiso gyvenamojo namo, todėl visomis patalpomis privalo naudotis visi gyventojai.
Ieškovas Laisvius Margaitis pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovai nuo pat varžytinių akto patvirtinimo nereiškė jokių pretenzijų dėl patalpų naudojimosi, tik nenorėjo sutikti, kad tas patalpas įgyjau teisėtai. Ieškovas iš varžytinių pirko būtent tą dalį ir tas patalpas, kurios dar 2001 m. pirkimo-pardavimo sutartį buvo nurodytos ir iki šios dienos faktiškai egzistuoja nusistovėjusi naudojimosi tvarka pagal šią pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovui G. P. parduodamo namo dalis (30,75/100) yra aiškiai apibrėžta nurodant konkrečias patalpas ir detalizuojant kokio ploto jos yra. Tą patvirtina faktas, kad būtent šios patalpos buvo įkeistos. Atsakovai paprasčiausiai vilkina bylos nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Ieškovas ieškiniu prašė gyvenamuoju namu naudojimosi tvarką nustatyti pagal 2001-03-23 gyvenamojo namo dalių pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovams parduotas namo patalpas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir nustatė ieškovui naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu ieškinyje nurodytu būdu. Atsakovai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skunde nurodo, kad pagal savo esmę teismas savo sprendimu nustatė ne bendraturčių naudojimosi tvarką, bet faktiškai atidalino vieno bendraturčio (ieškovo) dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas ieškovui paskyrė naudotis net 56,91 kv.m. gyvenamojo ploto ir tik 16,90 kv.m. negyvenamojo ploto, tuo tarpu kiekvienam iš atsakovų paskyrė naudotis tik 42,02 kv.m. gyvenamojo ploto ir net 37,72 kv.m. negyvenamojo ploto, kas aiškiai neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismas neteisingai nustatė naudojimosi tvarką dar ir dėl to, kad tik vieninteliam ieškovui paskyrė teisę naudotis vieninteliu visame name esančiu sanitariniu mazgu. Taip pat tarp ankstesnių bendraturčių nebuvo nustatyta jokių patalpų naudojimosi tvarka ir konkrečios patalpos nebuvo atidalintos iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.
CK 4.75 straipsnio 1 dalies pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Ginčas dėl naudojimosi bendrais nekilnojamaisiais daiktais sprendžiamas remiantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata. T.y. nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, taip pat tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai, nesuformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai ir nenutraukiama bendroji dalinė nuosavybės teisė. Bylos duomenys tvirtina, kad Trakų rajono apylinkės teismo teisėja 2006-09-22 rezoliucija patvirtino 2006-08-28 Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 189/117/06, kuriuo ieškovui L. M. buvo parduota 3075/10000 gyvenamojo namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 233,37 kv.m., esančio (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b.l. 8) matyti, kad 6925/20000 dalys ginčo namo priklauso atsakovui M. P. ir 6925/20000 dalys – atsakovei J. P.. Nei varžytinių aktas, nei įrašas Registrų centre nenuginčyti. Liudijimai patvirtina, kad ieškovas kreipėsi į atsakovus su pasiūlymu dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo bei patalpų atlaisvinimo (b.l. 9, 13). Todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo motyvus, jog pagal savo esmę teismas savo sprendimu nustatė ne bendraturčių naudojimosi tvarką, bet faktiškai atidalino vieno bendraturčio (ieškovo) dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kadangi tai paneigiama byloje esančiais įrodymais. Būtent, kaip minėta, ieškovas savo reikalavimą nustatyti jo siūlomą gyvenamuoju namu naudojimosi tvarką grindžia Gyvenamojo namo dalių pirkimo-pardavimo 2001-03-23 sutartimi (b.l. 40-41), kurios 1 punktas numato, jog atsakovas G. P. įgyja 30,75/100 dalis (tai sudaro patalpos, plane pažymėtos indeksais: ½ (viena antroji) dalis R-1 (29,64 kv.m. ploto), t.y. 14,82 kv.m. ploto, 1-6 (3,75 kv.m. ploto), 1-8 (3,21 kv. m ploto); 1-9 (5,60 kv. m ploto); 1-10 (3,93 kv. m ploto); 1-11 (10,59 kv. m ploto); 1-12 (14,91 kv. m ploto); 1-13 (14,92 kv. m ploto), iš viso 71,73 kv. m ploto) pastato: 1 (vieno aukšto gyvenamojo namo (unikalus Nr. 4197-2003-5019), plane pažymėto indeksu 1A1p, turinčio 233,27 kv.m. bendro ploto, esančio (duomenys neskelbtini). Taigi kaip matyti, gyvenamojo namo dalių pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos aiškiai numato, kad atsakovui G. P. parduodamo namo dalis (30,75/100) yra aiškia apibrėžta, nurodant konkrečias patalpas ir detalizuojant, kokio ploto jos yra. Taip pat atsakovai tiek atsiliepimuose, tiek pirmųjų posėdžių metu sutiko su ieškovo siūlomu patalpų naudojimosi tvarkos nustatymu, pretenzijų dėl sanitarinio mazgu naudojimosi nereiškė. Minėtos sutarties 4 dalyje nurodoma, kad parduodamos gyvenamojo namo dalys yra įkeistos pagal 2001-02-20 pranešimą apie hipotekos įregistravimą Nr. 01120010001179, ir pažymėta, jog įkeitimo teisė lieka naujam savininkui, todėl laikytina, jog gyvenamojo namo dalys buvo tiksliai apibrėžtos (1992-10-06 redakcija Hipotekos įstatymo Nr. I-2936 8 str. 4 d.). Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas iš varžytinių įsigijo 3075/10000 idealiąsias dalis, dėl ko nustatytina naudojimosi tvarką gyvenamuoju namu pagal ieškovo siūlomą turto naudojimosi būdą, įskaitant ir naudojimąsi sanitariniu mazgu. Pažymėtina, kad nuo 2006 metų, patvirtinus turto iš varžytinių aktą ir ieškovui pardavus 3075/10000 minėto gyvenamojo namo, atsakovas G. P. iki šios dienos ieškovui nuosavybės teise priklausančių patalpų neatlaisvino, t.y. jomis pilna apimtimi naudojasi iki šiol, o taip pat nesiėmė jokių priemonių įsirengti savo reikmėms naudojamo sanitarinio mazgo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantai netinkamai aiškina atidalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo sąvokas, kadangi nagrinėjamos bylos atveju atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės reikštų bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimą, t. y. transformavimąsi į kiekvienos iš bendraturčių asmeninę nuosavybę. Nelikus bendrąja daline nuosavybe priklausančio turto, išnyksta poreikis ir teisinis pagrindas nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Naudojimosi bendrąja daline nuosavybe esančiu turtu tvarkos nustatymas, priešingai, skirtas įgyvendinti bendraturčių teisėms naudotis bendru turtu. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas naudojimosi tvarkos nustatymo klausimą gali nagrinėti tik tada, kai turtas yra bendroji dalinė nuosavybė, o ne po to, kai priimtas sprendimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. jai pasibaigus.
Apeliantai nurodo, kad teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, nukrypo nuo proporcingumo principo, kadangi ieškovui paskyrė naudotis net 56,91 kv.m. gyvenamojo ploto ir tik 16,90 kv.m. negyvenamojo ploto, tuo tarpu kiekvienam iš atsakovų paskyrė naudotis tik 42,02 kv.m. gyvenamojo ploto ir net 37,72 kv.m. negyvenamojo ploto, kas aiškiai neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus taip pat laiko nepagrįstais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Nustatant naudojimosi bendru turtu tvarką, bendraturčiui paskiriama naudotis nekilnojamojo daikto konkreti dalis. Gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos nustatymo atveju tai turi būti tiksliai nustatyta gyvenamojo namo ploto dalis, kuri nustatoma aiškiai apibrėžiant bendrasavininkiui tenkančios dalies dydį ir išsidėstymą, t.y. kad galima būtų užtikrinti įstatymo reikalavimą nekilnojamojo daikto konkrečios dalies priskyrimą bendraturčiui. Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai atidalijant ar nustatant naudojimosi bendromis patalpomis tvarką būna neįmanoma kiekvienai ginčo šaliai skirti visiškai vienodas. Nesant galimybės nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos, atitinkančios bendraturčių nuosavybės teisės dalis, vadovaujantis pirmiau minėtais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais, bendraturčių ginčas spręstinas siekiant suderinti jų priešingas pozicijas tokiu būdu, kad būtų padaryta kuo mažiau žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams. Bylos duomenys tvirtina, kad atsakovai sutiko su ieškovo siūlomu gyvenamojo namo naudojimosi būdu, tačiau nurodė, kad ieškovui pagal 2001 sutartį priklauso naudotis, išskyrus pirmo aukšto patalpa 1-6 ir 2 aukšto patalpomis bei patalpos R-1 1/2 dalimi, t.y. 14,82 kv.m., o garažu naudotis ieškovui nepriklauso (b.l. 35-38, 103-104,). Kaip minėta, jokių pretenzijų dėl to, kad ieškovui atitektų naudotis mansardoje esantis sanitarinis mazgas nekėlė. Atsakovai tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose patvirtino, jog rūsio patalpoje R-1 yra katilinė ir nenorėtų, jog ieškovas naudotųsi I-ame aukšte esančiu įėjimu, naudotųsi ir garažo patalpa, plane pažymėta G-1, tačiau savo būdo, kaip ieškovas galėtų patekti į katilinę, pateikti negalėjo, todėl įvertinusi byloje esančius įrodymus, jog ieškovas neturi įėjimo į katilinę, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad vertinant prašomų paskirti naudotis ieškovui ir atsakovams patalpų išdėstymą, paskyrimas bendraturčiams naudotis bendrai rūsio patalpa R-1 ir garažu G-1 sudarytų galimybę ieškovui patekti į katilinę nesukeliant neigiamų pasekmių atsakovams. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, naudojimosi ginčijamu gyvenamojo namo dalies tvarkos nustatymas pagal ieškovo pasiūlytą planą esamomis aplinkybėmis yra priimtiniausias, mažiausiai nukrypstama nuo bendraturčiams priklausančių nuosavybės teisių dalių. Tuo tarpu atsakovų akcentuojamas jų nuosavybės teisių pažeidimas, nustatant teisę ieškovui naudotis didesne nei šiam priklauso gyvenamojo namo dalimi ir atitinkamai atsakovams – mažesne, proporcingumo ir teisingumo principų požiūriu yra mažesnis, negu būtų visiškai paneigtos ieškovo nuosavybės teisės.
Apeliantai taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė dėl G. P. iškeldinimo, nes su juo gyvena nepilnamečiai vaikai, o aplinkybė, jog vaikai netikėtai apsigyveno su atsakovu, nes jo buvusi sutuoktinė išsiskyrė su savo sugyventiniu, ir vaikai neteko gyvenamosios vietos, yra reikšminga sprendžiant atsakovo iškeldinimo klausimą, todėl buvo būtina gauti institucijos, atsakingos už vaikų teisių apsaugą, išvadą dėl nepilnamečių vaikų iškeldinimo galimybės ir ši institucija turėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Teisėjų kolegija tokius apeliantu argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi šioms aplinkybėms pagrįsti, apeliantai įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, spręsdamas šalių ginčą, kurio rezultatas taip pat susijęs su nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais, privalo atsižvelgti į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1365/2000).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nors sprendime atskirai ir nepasisakė atsakovo nepilnamečių vaikų teisių apsaugos aspektu, tačiau iš esmės, teisėjų kolegijos vertinimu, prioritetinio vaikų teisių apsaugos principo nepažeidė. Nustačius naudojimo gyvenamojo namo dalimi tvarką, atsakovai savo nuosavybės dalies neprarado, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovo vaikai liks be gyvenamosios būsto. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovo G. P. nepilnamečių vaikų interesai, iškeldinus atsakovą iš dalies ginčo patalpos nebus pažeisti.
LR teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, analogiškoje situacijoje kilusį ginčą išsprendė nevienodai, nevienodai aiškino ir taikė tas pačias teisės normas, dėl ko pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui principus.
Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė vieno įrodymo atžvilgiu teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs, tinkamai įvertino byloje parodymus. Teismo sprendimas priimtas esant įrodymų pakankamumui ir leistinumui.
Kiti atsakovų apeliacinio skundo nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantai nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovų priteistina 11,40 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus rajono eismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų G. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir M. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei po 5 (penkis) litus 70 centų pašto išlaidų.