Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-07-18 · Administracinė byla Nr. eI2-9541-1161/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-07-18
Bylos Nr.
eI2-9541-1161/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01766-2024-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas
I. K.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos
Advokatai
Asta Astrauskienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-9541-1161/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01766-2024-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 18 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Martinavičiaus, Jarūnės Sedalienės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Aurelijai Pečiukevičienei,

dalyvaujant pareiškėjai I. K. (I. K.), pareiškėjos atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

vertėjai Olgai Vostrenkovai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. (I. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 24S97500 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jai panaikintas leidimas laikinai gyventi; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Skunde pareiškėja paaiškina, kad ji 2023 m. gruodžio 27 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau Migracijos departamentas Sprendimu nutarė panaikinti pareiškėjos turėtą leidimą laikinai gyventi, Sprendimą grindžiant tuo, kad: 1) asmuo gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius; 2) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, kad prielaidą dėl pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui (laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 4 d. iki 2023 m. birželio 6 d.) atsakovas grindžia tuo, kadpirmojo leidimo laikinai gyventi turėjimo laikotarpiu pareiškėja nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje; 2022 m. rugsėjo 30 d. priėmus sprendimą išduoti antrąjį leidimą laikinai gyventi ir jį 2022 m. spalio 5 d. jai įteikus, pareiškėja savo gyvenamąją vietą deklaravo tik 2023 m. gegužės 4 d.; remiasi VSATIS duomenimis apie pareiškėjos išvykimą į Baltarusiją ir atvykimą į Lietuvą.

Pareiškėja paaiškina, kad atsakovui priėmus sprendimą dėl pirmojo leidimo gyventi išdavimo, ji negalėjo atvykti jo atsiimti, kadangi prasidėjus COVID–19 pandemijai Baltarusijos ir Lietuvos sienos buvo uždarytos. 2021 m. vasario mėn. pareiškėja iš atsakovo gavo pranešimą, kad turi atvykti atsiimti jai išduotą leidimą laikinai gyventi, bet neturėjo galimybės atvykti jo pasiimti, nes tuo metu nebuvo išduodamos vizos. Kai Baltarusijoje buvo atnaujinta vizų išdavimo procedūra, pareiškėja kreipėsi dėl nacionalinės vizos D išdavimo, kuri galiojo nuo 2021 m. kovo 19 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. (išduota kaip lietuvių kilmės asmeniui) ir 2021 m. kovo 22 d. atvyko į Lietuvą pasiimti pirmiau išduoto leidimo laikinai gyventi, tačiau atsakovas jai nurodė, kad pirminis leidimas buvo panaikintas, kadangi ji neatvyko jo atsiimti per įstatymo nustatytą terminą. Todėl, pareiškėja, siekdama įgyti teisę atvykti ir kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje, vėl kreipėsi dėl nacionalinės vizos išdavimo. Pareiškėja 2022 m. rugpjūčio 2 d. atvyko į Lietuvą ir 2022 m. rugpjūčio 3 d. pateikė dokumentus Migracijos departamentui. Pareiškėja paaiškina, kad kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu neturėdama galiojančio leidimo, ji, disponuodama tik viza, tą pačią dieną, po dokumentų atsakovui pateikimo, grįžo į Baltarusiją.

Nurodo, kad 2022 m. rugsėjo 30 d. buvo priimtas sprendimas dėl antrojo leidimolaikinai gyventi išdavimo. Todėl,pareiškėja 2022 m. spalio 3 d. su sutuoktiniu atvyko į Lietuvą atsiimti dokumento, tačiau Migracijos departamento buvo informuota, kad leidimo laikinai gyventi kortelė dar nepagaminta. Pareiškėja neturėdama galimybės laukti leidimo gyventi kortelės išdavimo (Baltarusijoje buvo likę jos nepilnamečiai vaikai), tą pačią dieną kreipėsi į notarų biurą (duomenys neskelbtini) dėl įgaliojimo išdavimo jos sutuoktiniui, kad šis galėtų atsiimti pareiškėjai išduotus dokumentus ir po to išvyko atgal į Baltarusiją. Antrasis leidimas laikinai gyventi pareiškėjai (įteikiant jos sutuoktiniui) buvo išduotas 2022 m. lapkričio 21 d., o ne 2022 m. spalio 5 d., kaip nurodo atsakovas.

Pareiškėja paaiškina, kad antrasis leidimas laikinai gyventi realiai buvo jos pirmasis įgytas leidimas laikinai gyventi. Pirmojo leidimo gyventi ji objektyviai neturėjo galimybės atvykti atsiimti dėl COVID–19 pandemijos,taigi negalėjo ir gyventi Lietuvoje, todėl atitinkamai ji negalėjo deklaruoti ir gyvenamosios vietos Lietuvoje.

Pareiškėja pažymi, kad pirmą kartą, ji kartu su dokumentais atsakovui buvo pateikusi savo tetos pareiškimą, kuriame nurodoma, kad ji iki 2025 m. sausio 16 d. (5 metų laikotarpiui) leidžia pareiškėjai ir jos šeimos nariams gyventi bei deklaruoti savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, atsakovui pateikusi 5 metus galiojantį pareiškimą dėl jai ir jos šeimos nariams užtikrinamos gyvenamosios vietos su deklaravimu, manė, kad ji įgyvendino sąlygą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo.

Pareiškėja pažymi, kad tik 2023 m. balandžio mėn. jos sutuoktiniui nuvykus į Migracijos departamentą dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo jų vaikams, atsakovas nurodėapie neįvykdytą pareigą deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Po vizito departamente pareiškėjos sutuoktinisnedelsiant (2023 m. balandžio 14 d.) deklaravo savo ir jų vaikų gyvenamąją vietą anksčiau nurodytu gyvenamuoju adresu, o pareiškėja savo gyvenamąją vietą deklaravo 2023 m. gegužės 4 d. kitu adresu, - (duomenys neskelbtini), kadangi šeima planavo persikelti gyventi į Vilnių dėl šiame mieste esančio didesnio pasirinkimo rusakalbių mokyklų, kurias galėtų lankyti vaikai.

Pareiškėja paaiškina, kad tik po to, kai 2022 m. lapkričio 21 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, ji galėjo pradėti planuoti savo ir savo vaikų persikėlimą į Vilnių. Kadangi leidimas laikinai gyventi buvo išduotas mokslo metams jau prasidėjus, šeima atsižvelgdama į geriausius vaikų interesus priėmė sprendimą leisti vaikams užbaigti mokslo metus Baltarusijoje, o naujais mokslo metais vaikus perkelti į Lietuvą. Taigi, akivaizdu, kad šeima nepiktnaudžiavo suteikta teise gyventi Lietuvoje, bet buvo priversta reaguoti į susiklosčiusias objektyvias aplinkybes ir persikelti gyventi tuomet, kai baigiasi vaikų mokslo metai. Pareiškėja deklaravo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ir visus planus siejo su sostine. 2023 m birželio 6 d. pareiškėja buvo atvykusi į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo jų vaikams (vaikai yra lietuvių kilmės asmenys) ir jai buvo paaiškinta, kad ji su šeima pilnai persikėlė gyventi į Lietuvą 2023 m. rugpjūčio 16 d.

Pareiškėja pažymi, kad nuo leidimo gyventi kortelės išdavimo – 2022 m. lapkričio 21 d. į Lietuvą atvykdavo periodiškai, įvažiuodavo ne tik tiesiai iš Baltarusijos, bet ir per Lenkiją, būtent dėl šios priežasties ir yra matomi ne visi atvykimai.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovas itin formaliai vertino susiklosčiusias faktines aplinkybes, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 4 d. iki 2023 m. birželio 6 d. nuolat negyvendama Lietuvoje kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėja paaiškina, kad ji nuo 2024 m. sausio 30 d. dirba Lietuvoje, nuo 2023 m. gegužės mėn. yra deklaravusi gyvenamąją vietą, čia dirba ir gyvena ji ir jos sutuoktinis, todėl nebuvo pagrindo daryti prielaidą dėl asmens pateikiamų tikrovės neatitinkančių duomenų ar kitokių tikslų nei buvo deklaruoti prašant išduoti leidimus gyventi, kadangi asmens tikslas buvo persikelti ir gyventi su visa šeima į Lietuvą.

Pareiškėjos vertinimu, Migracijos departamentas, jos situacijos individualiai nevertino, sprendimą priėmė formaliai, kas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau- ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovėpalaikė skunde išdėstytus reikalavimus, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 30 d. priėmė sprendimą Nr. 22S133453 išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (asmuo yra lietuvių kilmės). Pareiškėja turėjo minėto sprendimo pagrindu 2022 m. spalio 5 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760189727, kuris galiojo iki 2027 m. spalio 5 d. Nurodo, kad pareiškėja 2023 m. gruodžio 27 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi.

Migracijos departamentasįvertinęs pareiškėjos paaiškinime nuodytą informaciją, taip pat Migracijos departamento turimus duomenis, kurie patvirtina, kad pareiškėja, turėdama jai išduotą leidimą laikinai gyventi, nuo 2022 m. spalio 4 d. iki 2023 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikoje negyveno, nes buvo išvykusi ir gyveno užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius, o tai sudaro pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte. nustatytu pagrindu.

Pažymi, kad 2024 m. sausio 22 d. Migracijos departamentas per MIGRIS komunikaciją kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti rašytinį paaiškinimą ir pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo ir jo šeimos nariai, turėdami leidimus laikinai gyventi, gyveno ir gyvena Lietuvoje. Pareiškėja 2024 m. sausio 24 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad ji save laiko lietuvių kilmės asmeniu ir nuo 2023 m. rugpjūčio pastoviai gyvena Lietuvoje pas tetą adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktinis nuo 2016 m. oficialiai dirba Lietuvoje. Pareiškėja nurodė, kad ji nori gauti Lietuvos Respublikos pilietybę ir gyventi Lietuvoje, nes gyventi Baltarusijoje nėra galimybės dėl situacijos susiklosčiusios pasaulyje. Pareiškėja teigė, kad gavusi leidimą laikinai gyventi ji gyveno Baltarusijoje, nes negalėjo atvykti į Lietuvą dėl COVID–19 pandemijos ir kad į Lietuvą buvo atvykusi 2023 m. balandį (su tikslu pateikti dokumentus ir registruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje) ir 2023 m. birželį (kai kartu su vaikais formino dokumentus Lietuvos Respublikos pilietybei gauti). Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji nuo vaikystės atvykdavo į Lietuvą lankyti savo senelių, moka lietuvių kalbą ir Lietuvą laiko savo namais. Pareiškėja nurodė, kad jos sūnus ir duktė gyvena kartu su ja ir pateikė dokumentus, įrodančius tai, kad jie 2023-2024 m. mokslo metams yra priimti mokytis ir mokosi mokykloje Ispanijoje. Taigi, pareiškėja duodama paaiškinimus nenurodė, kad gyveno minėtą laikotarpiu (2022 m. spalio 4 d. iki 2023 m. birželio 6 d. ) Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad minėtu laikotarpiu buvo atvykusi į Lietuvos Respubliką, o pateikiama nuoroda į straipsnį, kuris patvirtina tik faktą, kad Lenkijos pasieniečiai nedėdavo į pasus antspaudus. Pažymi, kad tokius spaudus deda Baltarusijos Respublikos pasienio pareigūnai. Be to, pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos gyvenimą Lietuvos Respublikoje minėtu laikotarpiu.

Nurodo, kad, Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėja neatitiko UTPĮ reikalavimų leidimo laikinai gyventi laikotarpiu, t.y. atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus (išvyko 2020 m. sausio 29 d., atvyko 2021 m. kovo22 d., išvyko 2021 m. kovo 22 d., atvyko 2022 m. rugpjūčio 2 d., išvyko 2022 m. rugpjūčio 3 d., išvyko 2022 m. spalio 4 d., atvyko 2023 m. birželio 6 d., išvyko 2023 m. birželio 7 d. atvyko 2023 m. rugpjūčio 16 d., išvyko 2023m. gruodžio 2 d.) ir pareiškėjos paaiškinimus, ji užsienio valstybėje gyveno ilgiau negu 6 mėnesius. Pažymi, kad pareiškėja, kaip užsienietė, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Taigi, Migracijos departamentas nustatęs, kad pareiškėja, išduoto leidimo laikinai gyventi laikotarpiu, neatitiko UTPĮ reikalavimų privalėjo panaikinti leidimą laikinai gyventi.

Atkreipia dėmesį, kad Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjos pirmojo leidimo laikinai gyventi išdavimo ir gyvenamosios vietos nedeklaravimo, o todėl, kad ji turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi, nuo 2022 m. spalio 4 d. iki 2023 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikoje negyveno, t. y. gyveno užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius.

Pabrėžia, kad pareiškėja teikdama paaiškinimą, nurodė, jog jos sūnus ir duktė gyvena kartu su ja, o nuo 2023 m. lapkričio mėn. 2023-2024 mokslo metams jie yra priimti mokytis į mokyklą Ispanijoje ir ją lanko. Šios pačios pareiškėjos nurodytos aplinkybės suponavo prielaidą, kad ji kartu su sūnumi ir dukterimi nuo 2023 m. lapkričio gyvena Ispanijoje, o ne Lietuvos Respublikoje, todėl buvo padaryta pagrįsta išvada, kad Lietuvos Respublikoje nei asmuo, nei jos vaikai negyvena jau ir atvykus iš Baltarusijos Respublikos 2023 m., tačiau pareiškėja norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreipia dėmesį į tai, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (nepriklausomai nuo pagrindo), yra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Be to, priešingai nei teigia pareiškėja skunde, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą atsižvelgė ne tik į jos sienos kirtimus, tačiau atsižvelgė ir į jos paaiškinimus.

Paaiškina, kad iš anksčiau minėtų sienos kirtimų duomenų ir pareiškėjos pateiktų paaiškinimų matyti, kad pareiškėja Lietuvoje praleido palyginus ne daug laiko. Be to, nuolatinė gyvenamoji vieta nėra tapatu registruotai gyvenamajai vietai. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.

Mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 24S97500, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja yra Baltarusijos pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai Migracijos departamento 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 22S133453 išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (asmuo yra lietuvių kilmės). Pareiškėjai 2022 m. spalio 5 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760189727, kuris galiojo iki 2027 m. spalio 5 d. Pareiškėja 2023 m. gruodžio 27 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 22 d. per MIGRIS komunikaciją kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti rašytinį paaiškinimą ir pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo ir jo šeimos nariai, turėdami leidimus laikinai gyventi, gyveno ir gyvena Lietuvoje. Pareiškėja 2024 m. sausio 24 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad ji save laiko lietuvių kilmės asmeniu ir nuo 2023 m. rugpjūčio pastoviai gyvena Lietuvoje pas tetą adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktinis nuo 2016 m. oficialiai dirba Lietuvoje. Pareiškėja nurodė, kad ji nori gauti Lietuvos Respublikos pilietybę ir gyventi Lietuvoje, nes gyventi Baltarusijoje nėra galimybės dėl situacijos susiklosčiusios pasaulyje. Pareiškėja teigė, kad gavusi leidimą laikinai gyventi ji gyveno Baltarusijoje, nes negalėjo atvykti į Lietuvą dėl COVID–19 pandemijos ir kad į Lietuvą buvo atvykusi 2023 m. balandį (su tikslu pateikti dokumentus ir registruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje) ir 2023 m. birželį (kai kartu su vaikais formino dokumentus Lietuvos Respublikos pilietybei gauti). Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji nuo vaikystės atvykdavo į Lietuvą lankyti savo senelių, moka lietuvių kalbą ir Lietuvą laiko savo namais. Pareiškėja nurodė, kad jos sūnus ir duktė gyvena kartu su ja ir pateikė dokumentus, įrodančius, kad jie 2023-2024 m. mokslo metams yra priimti mokytis ir mokosi mokykloje Ispanijoje. Taigi, pareiškėja duodama paaiškinimus nenurodė, kad gyveno minėtą laikotarpiu (2022 m. spalio 4 d. iki 2023 m. birželio 6 d. ) Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 11 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindu, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje negyveno, nes buvo išvykusi ir gyveno užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius; duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

UTPĮ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 7d.) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato UTPĮ 50 straipsnis.UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, išskyrus atvejus, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹, 4² ar 13 punktą arba 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. UTPĮ 35 straipsnio 12 dalis numato, užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Remiantis nurodytų teisės aktų nuostatų analize, konstatuotina, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjai) išdavimo ar panaikinimo, todėl laikytina, jog Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam UTPĮ suteiktos diskrecijos ribose.

Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja turėdama jai išduotą leidimą laikinai gyventi, laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 4 d. iki 2023 m. birželio 6 d. gyveno užsienio valstybėje (ne Lietuvoje) ilgiau nei 6 mėnesius. Iš byloje pateiktų Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusijos Respublika pareiškėjos kirtimų duomenų matyti, kad ji iš Lietuvos išvyko 2022 m. spalio 4 d., atvyko 2023 m. birželio 6 d., išvyko 2023 m. birželio 7 d. atvyko 2023 m. rugpjūčio 16 d., išvyko 2023 m. gruodžio 2 d. Pareiškėja šiuos duomenis paneigiančių objektyvių įrodymų nepateikė.

Nors pareiškėja teikdama skundą teismui ir nurodė, kad per šį laikotarpį į Lietuvą atvykdavo periodiškai, įvažiuodavo ne tik tiesiai iš Baltarusijos, bet ir per Lenkiją, tačiau, šiuos faktus patvirtinančių duomenų nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė. Nepateikė ir kitokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja fiziškai buvo Lietuvoje (pvz.: atsiskaitymų banko kortele Lietuvoje duomenų, nuotraukų, GSM operatoriaus paslaugų abonentui ataskaitos/išklotinės ar kt.)

Pareiškėja atsakovo priimto ginčijamo Sprendimo neteisėtumą sieja su tuo, kad atsakovas Sprendimą priėmė neatlikęs išsamaus ir visapusiškai pagrįsto vertinimo, nesurinkęs pakankamai duomenų ir neatlikęs visų teisės aktuose nustatytų privalomų procedūrų.

Teismas nesutinka su šiais pareiškėjos argumentais ir atkreipia dėmesį, kad prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu, Migracijos departamentas tikrino duomenis VSATIS ir kaip minėta nustatė, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2022 m. spalio 4 d., o atvyko tik 2023 m. birželio 6 d. (net jei ir terminas būtų skaičiuojamas nuo 2022 m. lapkričio 21 d., kai pareiškėjos teigimu, jos vyras atsiėmė pareiškėjai išduotą leidimą gyventi, vis tiek susidaro ilgesnis nei 6 mėnesių laikotarpis). Be to, pareiškėjai 2022 m. spalio 5 d. išdavus antrąjį leidimą laikinai gyventi, ji savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo tik 2023 m. gegužės 4 d. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja teikdama paaiškinimą Migracijos departamentui nurodė, kad jos sūnus ir duktė gyvena kartu su ja, o nuo 2023 m. lapkričio mėn., 2023-2024 mokslo metams jie yra priimti mokytis į mokyklą Ispanijoje ir ją lanko. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ji kartu su sūnumi ir dukterimi nuo 2023 m. lapkričio gyvena Ispanijoje, o ne Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikoje nei pareiškėja, nei jos vaikai negyveno jau ir atvykus iš Baltarusijos Respublikos 2023 m., o norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėja jokių objektyvių įrodymų paneigiančių šias aplinkybes nepateikė.

Pažymėtina, kad byloje esantys pareiškėjos Migracijos departamentui teikti paaiškinimai rodo, kad pareiškėjos teisė būti išklausytai nebuvo pažeista.

Pareiškėjos argumentas, kad ji dirba Lietuvos Respublikoje, taip pat nelaikytinas jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje patikimu įrodymu, nes pirmiausia pareiškėja su Lietuvoje įregistruota bendrove darbo sutartį sudarė tik 2024 m. sausio 30 d., be to, kaip pati pareiškėja paaiškino teismo posėdžio metu, darbą gali atlikti ir atlieka nuotoliniu būdu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

Iš pateiktų faktinių aplinkybių, akivaizdu, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 13 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pažymėtina, kad būtent pareiškėja turėjo pareigą laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 13 punktuose nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, pareiškėjos pateiktais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.

Teismas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks UTPĮ nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant UTPĮ nustatytiems leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu, pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. balandžio 11 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S97500, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą lakinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760189727, galiojusį iki 2027 m. spalio 5 d.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteisiamas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

PareiškėjosI. K. (I. K.)skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Arvydas MartinavičiusJarūnėSedalienėIndrė Žvaigždinienė