Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dovilės Jazdauskaitės, Giedrės Kairienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Mauricės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Y. L., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 24S267277 teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad V. L., kaip vienas iš tėvų, 2024 m. rugpjūčio 6 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnametei N. L., gim. (duomenys neskelbtini). Prašymas buvo teikiamas tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena nepilnamečio vaiko tėvai, turintys leidimą gyventi Lietuvoje.

Ginčijamu Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 24S267277 nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu. Atsakovas nustatė, kad Kazachstano Respublikos pilietis V. L., kuris yra N. L. tėvas ir pas kurį ketina atvykti gyventi nepilnametė, nėra pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, o Kazachstano Respublikos pilietei Y. L., kuri yra nepilnametės motina, Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl N. L. neatitinka leidimo laikinai gyventi pakeitimo sąlygų.

Skunde pareiškėjas neginčija aplinkybių, susijusių su Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 24S217033, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi N. L. mamai Y. L., tačiau tvirtina, kad atsakovas nepagrįstai, vertindamas pareiškėjo pragyvenimo Lietuvoje laikotarpį, nustatė, jog jis trumpesnis nei 2 metai.

Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi. Remiantis Įstatymo 43 straipsnio 6 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką.

Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, spręstina, jog tam, kad N. L. būtų pakeistas (išduotas) leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, bent vienas iš jos tėvų, šiuo atveju pareiškėjas, turi atitikti tris Įstatyme įtvirtintas sąlygas, t. y. 1) būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus; 2) turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi; 3) turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką. Nagrinėjamu atveju, atsakovas vertino, jog pareiškėjas antrosios sąlygos neatitinka, t. y. nėra pragyvenęs Lietuvoje pastaruosius 2 metus.

Lingvistinė ir loginė Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies analizė leidžia vertinti, kad numatyta sąlyga būti pragyvenusiam Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, nėra siejama išimtinai su gyvenimu Lietuvoje turint leidimą laikinai gyventi, kaip vertina atsakovas, kadangi Įstatymas reikalauja trumpesnio tokio leidimo galiojimo termino – tik vienų metų. Vadinasi likęs faktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis gali būti pagrįstas bet kokiu teisėtu gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagrindu.

Šiuo atveju prie skundo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog V. L. turėjo 2022 m. lapkričio 17 d. išduotą nacionalinę vizą Nr. 004579111, galiojusią iki 2023 m. kovo 24 d. Remiantis Įstatymo 2 straipsnio 15² punktu, nacionalinė viza leidžia užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir būti joje visą vizos galiojimo laikotarpį. Be to, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, kad nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, jog besibaigiant nacionalinės vizos galiojimo terminui, 2023 m. sausio 31 d. V. L. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Vien ta aplinkybė, kad nacionalinė viza suteikia teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, ipso facto nereiškia, jog toks buvimas negali būti laikomas faktiniu gyvenimu (pvz. pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. IV-401 patvirtinto Nacionalinės vizos išdavimo tvarkos aprašo 8.3. papunktį, užsienietis prie prašymo išduoti nacionalinę vizą inter alia turi pridėti dokumentą, patvirtinantį, kad turi pakankamai lėšų ir (ar) teisėtai gaus reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje visą nacionalinės vizos galiojimo laikotarpį). Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. IV-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 29.14.3. papunktį, įpareigojantį pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad vienas iš tėvų pragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, Migracijos departamentas, vertindamas, jog vien vizos išdavimo faktas šiuo atveju nėra pakankamas pragyvenimo laikotarpiui nustatyti, galėjo pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus rašytinius įrodymus, patvirtinančius faktinį gyvenimą Lietuvoje (atvykimo į Lietuvos Respubliką faktą, dokumentus, patvirtinančius nurodytu laikotarpiu buvusius darbo teisinius santykius Lietuvoje ar kt.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog šio teismo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas, net ir vertinant vien 2023 m. sausio 31 d. išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindu, jau yra pragyvenęs Lietuvoje ilgiau nei 2 metus, t. y. akivaizdžiai atitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies reikalavimus dėl pragyvenimo ir leidimo laikinai gyventi galiojimo trukmės.

Ne kartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo pažymėta, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Nors teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje M. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94)).

Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika, darytina išvada, jog priimdamas ginčijamą administracinį aktą atsakovas faktines bylos aplinkybes vertino pernelyg formaliai, o Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą sąlygą būti Lietuvoje pragyvenusiam 2 metus nepagrįstai prilygino sąlygai visu šiuo laikotarpiu turėti galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl ginčijamas Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 24S267277 negali būti laikomas atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įpareigojančius viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas šį administracinį aktą panaikinti laikytinas pagrįstu ir tenkintinas. Panaikinus ginčijamą administracinį aktą tenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti V. L. 2024 m. rugpjūčio 6 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnametei N. L..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta ir remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo V. L. patikslintą skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 24S267277 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti V. L. 2024 m. rugpjūčio 6 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnametei N. L..

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmus.