- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-07-14
- Bylos Nr.
- A-403-1129-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Gintaras Kryževičius, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- Kauno apygardos prokuratūrai
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė), Gintaro Kryževičiaus ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apygardos prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (toliau – ir ONKT) skyriaus prokuroras V. M. skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2005 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. P-489 dėl jam paskirtos tarnybinės nuobaudos (papeikimo) taikymo. Skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2005 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. P-489 jam paskirta tarnybinė nuobauda papeikimas už tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį aplaidžiu ir netinkamu tarnybinių pareigų atlikimu. Nuobaudos skyrimo pagrindas – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro A. K. atlikto tarnybinio patikrinimo išvada (toliau – ir Patikrinimo išvada). Pareiškėjas manė, kad patikrinimo išvada yra neišsami, šališka ir tendencinga, tarnybinė nuobauda paskirta neteisėtai ir nepagrįstai. Patikrinimo išvadoje nurodoma, kad jis blogai planavo ir organizavo savo darbą, kad 2002 m. rugpjūčio – 2004 m. lapkričio mėn. aplaidžiai atliko ir vilkino ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00, kurioje per nurodytą laikotarpį neatliko tyrimo veiksmų ir nepriėmė procesinių sprendimų, kol suėjo senaties terminai dešimties įtariamųjų atžvilgiu. Pareiškėjas pažymėjo, kad tik dėl didelio darbo krūvio, kuris buvo neproporcingai paskirstytas tarp skyriaus prokurorų, ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-009-00 negalėjo atlikti ir ilgą laiką neatliko jokių veiksmų. Teigė, kad visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-009-00 jokių veiksmų neatliko su vyriausiojo prokuroro K. B. ir jo pavaduotojo ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro V. K. žinia ir leidimu. Tvirtina, kad informavo vadovus apie per didelį darbo krūvį, jie žadėjo sureguliuoti situaciją. Patikrinimo išvados nurodymas, kad jis „blogai planavo ir organizavo savo darbą” neparemtas patikimais duomenimis, prieštarauja kitai objektyviai informacijai – pareiškėjas 2002 m. kovo 8 d. ir 2004 m. kovo 25 d. buvo skatintas, nuobaudų neturi, sėkmingai bendradarbiavo su kitų institucijų pareigūnais, jam buvo duodami didelės apimties ir sudėtingi tyrimai, kuriuos sėkmingai atlikdavo. Pareiškėjo darbo krūvis buvo vienas didžiausių lyginant su kitais darbuotojais. Dėl didelio darbo krūvio jis negalėjo atlikti ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20‑9-009-00. Parengtinio tardymo terminas buvo tęsiamas generalinio prokuroro pavaduotojo, termino tęsimui tarpininkavo (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras V. K. (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiojo prokuroro K. B. ir jo pavaduotojo V. K. paaiškinimai neatspindi tikrovės, be to, ikiteisminiame tyrime Nr. 20‑9-009-00 jie neatliko kontroliuojančio prokuroro pareigų.
Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo pažeistos jo teisės, nes paaiškinimo pareikalauta nepateikus pranešimo dėl tarnybinio pažeidimo. Taip pat tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. I-95. 24.3 str. nurodyta, kad tikrinamas prokuroras turi teisę per dvi darbo dienas tarnybinio patikrinimo išvadą apskųsti generaliniam prokurorui. Teigė, kad skundą padavė, tačiau negavo jokio atsakymo.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog baudžiamoji byla Nr. 20‑9‑009-00 buvo iškelta 2000 m. vasario 24 d. 2000 m. birželio 14 d. bylą savo žinion priėmė V. M. Tyrimas intensyviai buvo atliekamas tik iki 2002 m. rugpjūčio mėn. Nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2004 m. lapkričio 4 d. byloje nebuvo atliekami tyrimo veiksmai, proceso sprendimai nepriimami. Proceso sprendimų, priimtų po 2004 m. lapkričio 4 d., negalima laikyti tolesne ikiteisminio tyrimo, siekiant atskleisti nusikalstamas veikas, tąsa, nes prokuroro V. M. nutarimai, priimti nuo 2004 m. lapkričio 4 d. iki 2005 m. vasario 9 d., yra susiję su ikiteisminio tyrimo nutraukimu penkių įtariamųjų atžvilgiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pareiškėjas užvilkino tyrimą iki senaties terminų suėjimo 10-ies įtariamųjų atžvilgiu. Vienas įtariamasis baudžiamosios atsakomybės neišvengė todėl, kad tyrimo metu buvo pasislėpęs ir baudžiamosios atsakomybės senaties termino eiga jo atžvilgiu buvo sustojusi. Iš viso ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00 vyko nuo 2000 m. vasario 24 d. iki 2005 m. liepos 11 d., t. y. 5 metus ir 4 mėnesius. Patikrinimo metu V. M. darbo krūvis buvo įvertintas kaip pakankamas, neišsiskiriantis iš kitų skyriaus darbuotojų darbo krūvio. V. M. nei žodžiu, nei raštu nė karto neprašė savo vadovų kokios nors profesinės ar techninės pagalbos dėl esamo darbo krūvio ar kokios nors pagalbos konkrečioje baudžiamojoje byloje. (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiasis prokuroras pagrįstai nuo 2004 m. spalio mėn. tikrino V. M. darbą, nes tuo metu baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00 buvo suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai 10-ies įtariamųjų atžvilgiu. Prokuroras V. M. baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00 nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2005 m. vasario mėn. aplaidžiai atliko ir vilkino ikiteisminį tyrimą. V. M. 2005 m. liepos 11 d. surašė pareiškimą Kauno apylinkės teismui dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu tik l -am iš 11-os įtariamųjų, nes likusių 10-ies įtariamųjų atžvilgiu šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl to, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Pareiškėjas aplaidžiai atliko ir vilkino tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 2 str., 176 str. l d. reikalavimus, netinkamai vykdė savo tarnybines pareigas ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 str. l ir 2 d., 20 str. l d. 4 p. reikalavimus, todėl tarnybinė nuobauda - papeikimas - jam paskirta pagrįstai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 40 str. prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius gali būti skiriamos šios tarnybinės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) kvalifikacinio rango pažeminimas; 4) perkėlimas į žemesnes pareigas; 5) atleidimas iš tarnybos.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia apginti savo pažeistą teisę, ginčydamas atsakovo įsakymą skirti jam tarnybinę nuobaudą papeikimą prokuratūros įsakyme nurodytais teisiniais ir faktiniais pagrindais (ABTĮ 5 straipsnio l dalis). Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2005 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. P-489 dėl tarnybinės nuobaudos (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui V. M. taikymo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda papeikimas už tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį aplaidžiu ir netinkamu tarnybinių pareigų atlikimu (pažeidė LR BPK 2 str., 176 str. l d., Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 str. l d. ir 2 d., 20 str. l d. 4 p. reikalavimus). Nuobaudos skyrimo pagrindas – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro A. K. atlikto tarnybinio patikrinimo išvada. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad baudžiamoji byla Nr. 20-9-009-00 buvo iškelta 2000 m. vasario 24 d. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro V. M. nutarimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 207 str. 2 d. (1961 m. įstatymo redakcija), padarymo. Tyrimą byloje atliko V. M. Nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2004 m. lapkričio 4 d. byloje nebuvo atliekami tyrimo veiksmai, proceso sprendimai nepriimami. Prokuroro V. M. nutarimai, priimti nuo 2004 m. lapkričio 4 d. iki 2005 m. vasario 9 d., yra susiję su ikiteisminio tyrimo nutraukimu penkių įtariamųjų atžvilgiu suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Iš viso ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00 vyko nuo 2000 m. vasario 24 d. iki 2005 m. liepos 11 d., t. y. 5 metus ir 4 mėnesius. V. M. raštu nė karto neprašė savo vadovų kokios nors pagalbos dėl esamo darbo krūvio ar kokios nors pagalbos konkrečioje baudžiamojoje byloje.
Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad V. M. baudžiamojoje byloje Nr. 20‑9-009-00 nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2005 m. vasario mėn. aplaidžiai atliko ir vilkino ikiteisminį tyrimą. V. M. 2005 m. liepos 11 d. surašė pareiškimą Kauno apylinkės teismui dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu tik 1-am iš 11-os įtariamųjų, likusių 10-ies įtariamųjų atžvilgiu šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Pareiškėjo V. M. žinioje byla buvo 5-erius metus ir 28 dienas. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas, aplaidžiai atlikęs ir vilkinęs tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 2 str., 176 str. l d. reikalavimus, netinkamai vykdė savo tarnybines pareigas ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 str. l ir 2 d., 20 str. l d. 4 p. reikalavimus.
Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad tarnybinė nuobauda (papeikimas) pareiškėjui paskirta pagrįstai. Skiriant nuobaudą, buvo atsižvelgta į įstatymo pažeidimus, pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, pareiškėjo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip V. M. dirbo anksčiau.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad dėl bylos tyrimo vilkinimo kaltas apygardos vyriausiasis prokuroras, nes jis nesureguliavo jo darbo krūvio, nesudarė tyrimo grupės, nes pareiškėjas į apygardos vyriausiąjį prokurorą nesikreipė su prašymu nei dėl vienos išvardintos aplinkybės. Teismas pažymėjo, kad skiriant nuobaudą, vadovautasi Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 2 punktu, kuri leidžia skirti tarnybinę nuobaudą prokurorui už įstatymo pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius.
Be to, teismas, įvertinęs tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą, padarė išvadą, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarka nepažeista. Teismas nustatė, kad pareiškėjas padarė įsakyme konstatuotą veiką, ji atitinka nurodytą teisinį tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindą. Tai, kad pareiškėjo paaiškinimas surašytas anksčiau negu jam buvo įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, negali būti pagrindu įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos taikymo laikyti neteisėtu.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2005 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. P-489 dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos (papeikimo) taikymo.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl atmeta pareiškėjo argumentus. Teismas įrodymu besąlygiškai pripažino tarnybinio patikrinimo išvadą, tačiau nenagrinėjo ginčijamų tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo metu padarytų fundamentalių drausminės atsakomybės taikymo proceso principų – tyrimo išsamumo ir nešališkumo pažeidimų, nenagrinėjo faktinių aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia nekaltumą, nenagrinėjo atsakovo paaiškinimų prieštaringumo. Pareiškėjas mano, kad teismas, atmesdamas jo prašymą išreikalauti baudžiamąją bylą Nr. 20-9-009-00, užkirto kelią įgyvendinti pareiškėjo procesines teises, nes šios bylos dokumentai patvirtina jo nurodomas aplinkybes. Nurodo, kad atsakovas skundo dėl tarnybinio patikrinimo išvados, paduoto vadovaujantis Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 24.3 straipsnio tvarka, nenagrinėjo.
Pareiškėjas nurodo, kad:
rašydamas paaiškinimą dėl inkriminuojamo pažeidimo neturėjo pranešimo apie nusižengimą, o tai yra Nuostatų 11 punkto pažeidimas;Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiasis prokuroras A. K. , pateikęs nustatyta forma pranešimą apie nusižengimą, jame nurodė, kad jei pageidauja, gali pateikti papildomą paaiškinimą. Jis paaiškinimo nepateikė, todėl A. K. , laikydamasis minėtų nuostatų 12 p., privalėjo surašyti aktą, tačiau toks aktas nebuvo surašytas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad paminėti pažeidimai sąlygojo vienpusiško ir neobjektyvaus tarnybinio patikrinimo atlikimą, todėl gali būti pagrindu įsakymą dėl nuobaudos taikymo laikyti neteisėtu.
Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad:
teismas neįvertino, kad pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, tarnybinio patikrinimo išvadoje ir 2005 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. P-489 aprašomoje dalyje nurodoma, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 2 str. ir 176 str. l d., o jau minėto įsakymo rezoliucinėje dalyje bei atsakovo atsikirtime nurodoma, kad pažeidė ne tik baudžiamojo proceso įstatymą, bet ir papildomai - Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 str. l ir 2 d. bei 20 str. l d. 4 p. reikalavimus. Vadinasi, tai, kaip, kokiu būdu jis pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 str. l ir 2 d. bei 20 str. l d. 4 p. nebuvo tirta tarnybinio patikrinimo metu, o be tyrimo konstatuota, kad jo veiksmuose yra nurodyti prokuratūros įstatymo pažeidimai. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, pareiškėjo nuomone veiką pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo normas kvalifikuoti nebuvo galima, be to, taip buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą;teismas neištyrė, kad apskųstame įsakyme nurodyta skirtinga patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties data (susijusi su baudžiamąja byla, dėl neveikimo kurioje pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda), nei kituose tarnybinio patikrinimo dokumentuose;teismas neištyrė, kad apskųstame įsakyme nurodytas įstatymas, kuris neleidžia skirti tarnybinės nuobaudos papeikimo. Teismo sprendime nurodyta, kad „skiriant nuobaudą, vadovautasi Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 2 punktu”, t. y. teismas neleistinai ištaisė šią įsakymo klaidą;įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo buvo surašytas 2005 m. spalio 6 d., tačiau buvo įteiktas tik 2005 m. spalio 11 d., t. y. pažeidžiant Nuostatų 28 p.;įsakymą dėl drausminės nuobaudos skyrimo įteikė ne generalinės prokuratūros personalo ar teritorinės prokuratūros aukštesnysis prokuroras, kaip to reikalauja Nuostatai, bet (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros valdymo kontrolės ir analizės vyriausioji prokurorė, todėl prašo teismo iš atsakovo išreikalauti šią medžiagą;L. e. generalinio prokuroro pareigas V. B. , skyręs tarnybinę nuobaudą, nelaukė Nuostatų 24.3 p. numatytų dviejų dienų apskundimo termino pabaigos;buvo pažeistas Nuostatų 2 p. Tarnybinę nuobaudą skyręs vadovas ir tarnybinis patikrinimas buvo šališkas, nes 2004 m. spalio mėn. įvyko konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiojo prokuroro K. B. ir pareiškėjo dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 20‑1-01199-04. Apygardos vyriausiasis prokuroras reikalavo, kad pareiškėjas paleistų suimtąjį į laisvę, o pareiškėjas atsisakė tai padaryti. Po to (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiasis prokuroras inicijuodavo įvairius pareiškėjo patikrinimus;atliekant tarnybinį patikrinimą nenustatyta nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo diena. Tarnybinio nusižengimo padarymo dienos nustatymas svarbus patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senačiai (Nuostatų 17.2 p.). Atsiliepime tvirtinama, kad K. B. pagrįstai nuo 2004 m spalio atidžiau tikrino jo darbą, nes tuo metu baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-009-00 buvo suėję senaties terminai 10-ies įtariamųjų atžvilgiu. Jeigu tikėti šiais atsakovo teiginiais, tai (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiasis prokuroras K. B., vadovaudamasis minėtų Nuostatų 7 p., privalėjo nedelsdamas, dar 2004 m. spalio mėn., informuoti generalinį prokurorą apie pareiškėjo padarytus proceso įstatymo pažeidimus. Tarnybinio patikrinimo metu (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiasis prokuroras K. B. ir (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. K. konkrečiai neatsakė į klausimą, kada jie sužinojo apie pareiškėjo padarytus proceso įstatymo pažeidimus;nepagrįstas tarnybinio patikrinimo išvados teiginys, kad pareiškėjas nuo 2002 m. rugpjūčio vilkino tyrimą ir padarė procesinį pažeidimą, nes iki 2003 m. gegužės mėn. parengtinio tardymo terminai buvo tęsiami pažymint, kad nėra procesinių pažeidimų. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. terminų kontrolės, kuri privaloma ir aukštesniam prokurorui, visai nebuvo;2003 m. vasario pabaigoje - kovo pradžioje vyriausiajam prokurorui pareiškėjas paaiškino, kad tyrimo veiksmų byloje Nr. 20-9-009-00 neatlikimo viena iš priežasčių ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-1695-02. Šį tyrimą K. B. nurodė baigti pirmiausiai. Ir vėliau pastoviai bei reikliai ragino kuo greičiau užbaigti būtent pastarąjį tyrimą;teritorinės prokuratūros, jų skyriai, tame tarpe ir Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius, teikia generalinei prokuratūrai (ar jos atitinkamiems skyriams) ataskaitas apie visas baudžiamąsias bylas, ikiteisminius tyrimus, nurodo fabulas, įtariamuosius ir kt., todėl jose turėjo atsispindėti, kad ikiteisminis tyrimas trunka ilgai, objektyvaus tarnybinio patikrinimo metu šią aplinkybę buvo galima nustatyti, todėl prašo teismo išreikalauti šią medžiagą iš atsakovo;teismas visiškai neanalizavo skunde paminėto kaltės klausimo, o kaltė yra būtina drausminei atsakomybei taikyti. Daro išvadą, kad jo kaltė neįrodyta, todėl drausminė nuobauda papeikimas paskirta nepagrįstai. Savo nekaltumą grindžia tuo, kad 2002‑2004 m. turėjo didžiausią darbo krūvį skyriuje, bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo pateiktus duomenis dėl darbo krūvio. Nurodo, kad K. B. žinojo apie didelį darbo krūvį ir tai patvirtina jam pateikta 2004 m. spalio 4 d. – 2004 m. spalio 12 d. laikotarpio pareiškėjo darbo ataskaita. Apie tai, kad neturi praktinių galimybių dirbti byloje Nr. 20-9-009-00, dėl kurios jam skirta nuobauda, pareiškėjas informavo visus vadovus, jie žadėjo tik organizacine prasme padėti sumažinant darbo krūvį po to, kai pareiškėjas užbaigs ikiteisminius tyrimus Nr. 10-1-704-01, Nr. 20-1-1695-02, Nr. 20‑9-035-03, Nr. 20-9-046-03. Paaiškinimus, kad aukštesnieji prokurorai žinojo apie didelį darbo krūvį patvirtina dokumentų kopijos su (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiojo prokuroro K. B. vizomis, parengtinio tardymo terminų tęsimas ir tarpininkavimas, tolimesni aukštesniųjų prokurorų V. K. ir K. B. veiksmai – atlaisvinimas nuo kontrolės, darbo krūvių reguliavimas ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad tarnybinio patikrinimo metu kompleksiškai nebuvo tirti visi pareiškėjo procesiniai veiksmai, atlikti visose baudžiamosiose bylose, tarnybinio patikrinimo išvadoje negalima konstatuoti, kad pareiškėjas procesinius veiksmus, kurių neatliko, tuo metu susiklosčiusioje faktinėje situacijoje objektyviai galėjo atlikti;teismas neturėjo remtis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. S. pažyma, kurioje konstatuota, kad pareiškėjo turimas darbo krūvis yra pakankamas, nes pažyma surašyta atlikus patikrinimą dėl pačio pareiškėjo tarnybinio pranešimo. Pažymoje tik išvardinti 2000-2005 metų statistiniai duomenys; palyginimas su kitų skyriaus prokurorų darbo krūviu atspindi situaciją 2005 m. birželio 1 d., bet tai visiškai neatspindi šiai bylai aktualaus 2002 m. rugpjūčio - 2004 m. lapkričio 4 d. laikotarpio. Abejotinas pačios pažymos tikrumas, nes šioje administracinėje byloje yra dvi A. S. atlikto patikrinimo kopijos; teismas konstatavo, jog pareiškėjo teiginys, kad apygardos vyriausiasis prokuroras (K. B.) kaltas – nepagrįstas. Tačiau (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiojo prokuroro K. B. atžvilgiu niekas tyrimo neatliko, jokių duomenų nerinko, nepriėmė nustatyta tvarka skundžiamo teisinio sprendimo, todėl teismas pasakė išankstinę nuomonę, sprendė dėl neįtrauktų į procesą asmenų teisinės padėties. Tokiais veiksmais teismas viršijo savo kompetenciją. Galima įžvelgti, kad (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiasis prokuroras K. B. ir apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. K. galėjo pažeisti ne tik generalinio prokuroro įsakymo Nr. I - 47 12 str. ir 14 str. bei LR BPK 176 str. l d., bet ir BPK 176 str. 2 d., LR BPK 2 str. nuostatas, nes netinkamai kontroliavo pareiškėjo veiklą. Tačiau dėl šių aplinkybių joks tyrimas neatliktas, aukštesniųjų prokurorų atsakomybės klausimas nespręstas, nors tai galėjo lemti ir pareiškėjo kaltės laipsnį;teismas nepagrįstai ir neteisėtai įtraukė į procesą (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūrą trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis. Skundo patenkinimas ar jo atmetimas (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūrai nesukeltų jokių pasekmių. Teismas, įtraukdamas į procesą (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros atstovą trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, sudarė palankesnes sąlygas atsakovui, tuo pažeidė pareiškėjo teises į nešališką teismą.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjas mano, kad atsakovo tarnybinio patikrinimo išvada vertintina kaip neteisėta, nepagrįsta, vienpusiška ir neobjektyvi. Tai sąlygoja, kad šios tarnybinio patikrinimo išvados pagrindu, kuriuo rėmėsi ir teismas, pripažindamas jį įrodymu, priimtas įsakymas dėl nuobaudos skyrimo vertintinas kaip priimtas pažeidus taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, ir todėl turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime. Pažymi, kad Generalinio prokuroro 2005 m. spalio 6 d. įsakyme Nr. P-486 padarytos klaidos yra techninio pobūdžio, jos neturėjo įtakos skiriamai nuobaudai, įsakyme suformuluoti teisiškai pagrįsti ir atitinkantys tikrovę tarnybinės nuobaudos skyrimo V. M. pagrindai. Nurodo, kad dėl V. M. kaltės vilkinant tyrimą baudžiamojoje byloje 10 įtariamųjų išvengė baudžiamosios atsakomybės.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos prokuratūra prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjas ir atsakovas iš esmės palaikė savo poziciją, išdėstytą teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad tarnybinio patikrinimo metu ir nuobaudos skyrimo metu buvo padaryta pažeidimų ir pirmosios instancijos teismas jų tinkamai neįvertino.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo. Prokurorų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) ir Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. I-95. Pagal šiuos teisės aktus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn ir jiems skiriamos tarnybinės nuobaudos už tarnybinius nusižengimus. Tarnybinio nusižengimo sudėtį sudaro: neteisėta veika (veikimas ar neveikimas), tarnybinį nusižengimą padariusio prokuroro kaltės laipsnis ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Taigi tarnybinis nusižengimas – tai kalta pareigūno veika (veiksmas ar neveikimas), kuria pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, jas pagrindžiantys duomenys ir teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas, baigus tarnybinį patikrinimą, pateikiamas tarnybinio patikrinimo išvadoje. Konstatavus, kad tikrinamas pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas atitinkamas teisės aktas ir jo straipsnis); nusižengimo padarymo aplinkybės ir jas pagrindžiantys duomenys; kaltės laipsnis; tarnybinio nusižengimo pasekmės; duomenys apie prokuroro tarnybą; pasiūlymas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo ir nuobaudos skyrimo. Taigi sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Kita vertus, ir tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos nesilaikymas tam tikrais atvejais gali turėti reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ši įstatyminė nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 131-138).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo tvarkos pažeidimus, sprendžia, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra formalaus pobūdžio, nebūtų galėję turėti ir neturėjo esminės reikšmės skundžiamo įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui, neužkirto kelio pareiškėjui tinkamai realizuoti savo teises tarnybinio patikrinimo ar teismo proceso metu. Todėl pareiškėjo nurodyti pažeidimai nesudaro savarankiško teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą įsakymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas buvo informuotas apie tarnybinio patikrinimo pradžią, supažindintas su išsamia tarnybinio patikrinimo išvada, jam nebuvo užkirstas kelias teikti paaiškinimus ar paduoti skundą dėl jų. Todėl skundžiamo įsakymo panaikinimas vien tik dėl formalių pažeidimų neatitiktų tarnybinių nuobaudų taikymo tikslo, nes leistų išvengti atsakomybės už padarytus nusižengimus vien tik dėl smulkių procedūrinių pažeidimų, neturėjusių jokios arba esminės reikšmės taikant atitinkamą tarnybinę nuobaudą.
V.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas kelia klausimą dėl tarnybinio nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo momentų nustatymo. Tokiu būdu pareiškėjas iš esmės kelia klausimą dėl patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senaties termino taikymo, nes suėjus tarnybinės atsakomybės senaties terminui tarnybinė nuobauda negali būti paskirta.
Byloje nustatyta ir pareiškėjas to iš esmės neginčija, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 20‑9‑009-00 pareiškėjas neatliko jokių tyrimo veiksmų nuo 2002 m. rugpjūčio mėnesio iki 2004 m. lapkričio mėnesio. Iš esmės būtent už šį neveikimą ir dėl to kilusias neigiamas pasekmės pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Taigi pareiškėjui inkriminuotas tarnybinis nusižengimas pasireiškė neveikimu, šis neveikimas buvo trunkamojo pobūdžio, tai yra tęsėsi tam tikrą laiką. Veiksmais ar neveikimu padaromas trunkamasis nusižengimas baigiasi, kai nutraukiamas arba savo noru pasibaigia asmens neveikimas arba veikimas. Trunkamojo nusižengimo atveju asmens neveikimo ar veikimo atskirais laikotarpiais tarnybinės atsakomybės taikymo prasme negalima vertinti skirtingai, nes trunkamasis nusižengimas iš esmės yra vienas nusižengimas, padarytas vieninga veika, kuri tik tęsėsi tam tikrą laikotarpį. Todėl siekiant nustatyti koks teisės aktas taikytinas sprendžiant dėl asmens tarnybinės atsakomybės, ar tarnybinė nuobauda už trunkamąjį nusižengimą paskirta teisės aktuose nustatytų senaties terminų ribose, atsižvelgiama į tai, kada šis pažeidimas baigiasi. Jeigu asmuo veiksmais ar neveikimu padaro trunkamąjį nusižengimą, tai šis nusižengimas vertinamas pagal teisės aktus, galiojusius veikos pabaigimo ar nutraukimo momentu, o teisės aktuose numatyto termino tarnybinei nuobaudai skirti skaičiavimas prasideda nuo tokių veiksmų (neveikimo) nutraukimo arba pabaigimo savo noru. Priešingas teisės aktų aiškinimas galėtų lemti, kad trunkamąjį nusižengimą padaręs asmuo galėtų išvengti atsakomybės už neteisėtą veikimą ar neveikimą, padarytą tuo metu kai už tokį neveikimą buvo nustatyta atsakomybė. Tai nesiderintų su teisinės atsakomybės taikymo tikslais ir principais.
Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1518, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) nustato, kad prokurorui, kuris padarė proceso įstatymų normų pažeidimą atlikdamas savo funkcijas (tai yra: priėmė neteisėtą sprendimą, atliko neteisėtą ikiteisminio tyrimo veiksmą, per įstatymų nustatytą terminą nepriėmė būtino sprendimo ar neatliko būtino ikiteisminio tyrimo veiksmo), tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos nepraėjo trisdešimt šeši mėnesiai. Kaip matyti iš skundžiamo įsakymo, tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta iš esmės už baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio, 176 straipsnio 1 dalies) normų pažeidimą.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėta teisės norma taikytina nustatant pareiškėjo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senaties terminą, nes byloje iš esmės neginčijama, kad pareiškėjo visiškas neveikimas ikiteisminiame tyrime Nr. 20‑9‑009-00 baigėsi 2004 m. lapkričio mėnesį, tai yra jau galiojant paminėtai teisės normai. Tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo skirta nepraėjus 36 mėnesiams nuo pareiškėjo visiško neveikimo pabaigos. Paminėto tarnybinės atsakomybės senaties termino taikymas nepriklauso nuo to, kada apie tarnybinį nusižengimą yra sužinoma, todėl ši aplinkybė šiuo atveju nėra reikšminga. Taigi vadovaujantis aukščiau išdėstytu, tarnybinė atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta nepažeidžiant patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senaties termino.
Be to, pastebėtina, kad oficialią informaciją (pažymą) apie pareiškėjo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras gavo 2005 m. liepos 19 d. (II t., b. l. 97-98), o tarnybinį pranešimą Generaliniam prokurorui pateikė 2005 m. rugpjūčio 3 d. (II t., b. l. 100-101), tai yra pakankamai greitai po oficialios informacijos gavimo.
VI.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigė, kad jis nėra kaltas dėl padaryto nusižengimo, nes nagrinėjamu laikotarpiu turėjo labai didelį darbo krūvį apie kurį žinojo ir aukštesnieji prokurorai, tačiau nesiėmė jokių veiksmų padėčiai pagerinti. Teigia, kad negalima konstatuoti, kad procesinius veiksmus, kurių neatliko, tuo metu susiklosčiusioje situacijoje objektyviai galėjo atlikti. Nurodo, kad tirdamas, organizuodamas tyrimą, palaikydamas valstybinį kaltinimą baudžiamosios bylose jis privalėjo atlikti įvairius procesinius veiksmus, kurių vieni buvo reikalingesni už kitus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2004 m. lapkričio mėn. trukusio neveikimo ikiteisminiame tyrime Nr. 20‑9‑009-00 suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai 10 įtariamųjų atžvilgiu ir jie faktiškai išvengė baudžiamosios atsakomybės.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Lietuvos Respublikos prokuratūra yra įsteigta, specialus prokuroro statusas ir įgaliojimai yra nustatyti tam, kad prokurorai teisės aktų nustatyta tvarka atskleistų nusikalstamas veikas ir užtikrintų, kad jas padarę asmenys įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Todėl teisėjų kolegija mano, jog vargu ar galima rasti svarbesnę prokuroro pareigą už pareigą užtikrinti, kad ikiteisminis tyrimas nebūtų nepagrįstai užvilkintas tiek, kad įtariamieji išvengtų baudžiamosios atsakomybės dėl baudžiamosios senaties terminų pabaigos. Todėl sprendžiant dėl prokuroro kaltės už neveikimą, kai dėl šio neveikimo sueina baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, aplinkybėmis, kurios apskritai šalina prokuroro kaltę, gali būti pripažintos tik itin reikšmingos ir svarbios aplinkybės, kurios objektyviai trukdė prokurorui užtikrinti įtariamų asmenų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn per baudžiamajame įstatyme nustatytus senaties terminus.
Jau minėta, kad prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymais jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų, prokurorui keliami aukšti kvalifikacijos bei asmeninių savybių reikalavimai. Todėl sprendžiant dėl prokuroro kaltės klausimo svarbu atsižvelgti ne tik į tas aplinkybes, kurios trukdė prokurorui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir į tai, kokių priemonių ėmėsi prokuroras siekdamas pašalinti iškilusias kliūtis, trukdančias jam tinkamai atlikti savo pareigas. Juolab, kad kalta veika yra ne tik tokia veika, kuria tyčia siekiama tam tikrų neigiamų padarinių, bet ir tokia veika, kurią darydamas asmuo lengvabūdiškai tikisi išvengti neigiamų pasekmių, arba nors ir nenumato, kad neigiami padariniai gali atsirasti, tačiau turi ir gali tai numatyti. Prokuroro veiksmus šalinant jo pareigas vykdant iškilusias kliūtis ypač svarbu įvertinti tada, kai dėl prokuroro neveikimo atsirado itin neigiami padariniai, nes šalinant kliūtis, kurios trukdo atlikti itin svarbias pareigas arba užkirsti kelią itin sunkioms pasekmėms, prokuroras turi elgtis itin aktyviai, atidžiai ir rūpestingai.
Jau minėta, kad dėl pareiškėjo neveikimo šioje byloje kilo sunkios pasekmės – 10 įtariamųjų išvengė baudžiamosios atsakomybės dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino pabaigos. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo visiškas neveikimas truko daugiau kaip 2 metus. Pareiškėjas savo neveikimą ir nekaltumą dėl jo grindžia dideliu darbo krūviu. Tačiau byloje nėra jokio rašytinio įrodymo, iš kurio būtų matyti, kad pareiškėjas raštu kreipėsi į aukštesniuosius prokurorus dėl šios kliūties, galinčios sukelti itin neigiamas pasekmes, pašalinimo. Pareiškėjas nurodė, kad keletą kartą žodžiu informavo aukštesniuosius prokurorus apie susidariusią padėtį. Nors ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė nėra neginčijimai paneigta, tačiau net ir žodinis kreipimasis į aukštesnį prokurorą, ypač jei jis nesiima jokių priemonių pašalinti prokuroro nurodytas kliūtis, nėra pakankama aplinkybė tam, kad šiuo atveju visiškai pašalintų pareiškėjo kaltę. Juolab, kad pagal pareiškėjo paaiškinimus jis tik keletą kartų žodžiu kreipėsi į aukštesniuosius prokurorus, nors jo neveikimas ikiteisminiame tyrime Nr. 20‑9‑009-00 truko net du metus. Prokuroras, matydamas, kad aukštesnieji prokurorai nesiima priemonių ir nepadeda jam pašalinti aplinkybes, kurios gali sukelti itin neigiamų padarinių, gali kreiptis į dar aukštesnius prokurorus. Be to, teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų ir įrodymų, kad jis visus tuos du metus, kuriuos truko jo neveikimas ikiteisminiame tyrime Nr. 20‑9‑009-00, atlikinėjo tik tokius svarbius darbus, kurie būtų svarbesni už pareigą neužtęsti paminėto tyrimo tiek, kad pasibaigtų baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Pareiškėjas, raštu prašydamas pratęsti parengtinio tardymo terminus per jo neveikimo laikotarpį, kaip priežastį, dėl kurios būtina pratęsti parengtinio tardymo terminą, taip pat nenurodydavo tos aplinkybės, kurią dabar įrodinėja, tai yra negalėjimo laiku atlikti parengtinio tardymo veiksmų šioje byloje dėl per didelio darbo krūvio kitose bylose.
Atsižvelgdama į paminėtas nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės, dėl kurių jis neva negalėjo laiku užbaigti ikiteisminio tyrimo Nr. 20‑9‑009-00, šiuo atveju negali visiškai pašalinti jo kaltės. Pareiškėjo kaltinimai aukštesniesiems prokurorams dėl jau aukščiau paminėtų argumentų nepašalina jo kaltės. Be to, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne kitų prokurorų, o pareiškėjo kaltės klausimas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios bylos aplinkybės skiriasi nuo pareiškėjo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A15-1480/2005, nes paminėtoje byloje pareigūno padaryti pažeidimai buvo labiau formalaus pobūdžio, nesukėlė itin sunkių pasekmių, pareiškėjas toje byloje buvo ne prokuroras. Taigi paminėtoje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių visa apimtimi šioje byloje taikyti negalima.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjo neveikimo kilo sunkios pasekmės už kurias galbūt galėjo būti skirta ir itin griežta nuobauda. Tačiau pareiškėjui buvo paskirta viena iš švelnesnių nuobaudų – papeikimas. Todėl byloje esant duomenų apie tai, kad išties pareiškėjo darbo krūvis reikšmingu laikotarpiu buvo gana didelis (žr. prokuroro V. K. paaiškinimą (II t., b. l. 108), aukštesnieji prokurorai K. B., V. K. neužtikrino pakankamos kontrolės, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per kuo trumpiausius terminus (žr. 2005 m. rugsėjo 21 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą (II t., b. l. 122-128), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui paskirta nuobauda yra proporcinga ir adekvati padarytam nusižengimui, jo pobūdžiui.
VII.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo šališkas.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų, neginčijamų, abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, kad jo atžvilgiu atliktas tyrimas buvo šališkas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įrodinėjimo procese reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra susiję su nagrinėjama byla, t. y. gali patvirtinti arba paneigti bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl proceso šalis, prašydama, kad teismas išreikalautų atitinkamus įrodymus, turi nurodyti kokias reikšmingas bylai aplinkybes atitinkamas įrodymas gali patvirtinti. Priešingu atveju beatodairiškas įrodymų rinkimas privestų prie absurdo, nes teismas turėtų surinkti, o po to ir įvertinti, tokius įrodymus, kurie neturi reikšmės konkrečiai bylai. Apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-009-00 medžiagos, pareiškėjas nepaaiškino, kokias konkrečias būtent šiai bylai reikšmingas aplinkybes pareiškėjas siekė patvirtinti arba paneigti šiuo įrodymu ir kokią reikšmę šio įrodymo neišreikalavimas turėjo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, neišreikalaudamas šios bylos, padarė proceso įstatymo pažeidimą, turėjusį įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat tvirtina, kad Kauno apygardos prokuratūros įtraukimas į šią bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarė palankesnes sąlygas atsakovui ir pažeidė jo teises į nešališką teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, manydamas, kad bylą nagrinėję teisėjai šališki, turėjo teisę jiems pareikšti nušalinimą. Be to, byla vyko ne pagal civilinio proceso taisykles, o pagal administracinio proceso taisykles, todėl pareiškėjo citatos dėl trečiojo asmens dalyvavimo byloje neturi jokio ryšio su šia administracine byla. Pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias pareiškėjo procesines teises pažeidė ar jų įgyvendinimą apsunkino Kauno apygardos prokuratūros dalyvavimas šioje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir kokią reikšmę priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui turėjo Kauno apygardos prokuratūros dalyvavimas šioje byloje. Todėl teisėjų kolegija ir šį pareiškėjo argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir nepatvirtinantį pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumo.
Byloje esančiame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodoma, kad sprendimas priimtas 2005 m. sausio 16 d., tačiau realiai teismo sprendimas buvo priimtas 2006 m sausio 16 d., tai yra pirmosios instancijos teismas padarė rašybos klaidą. Ši klaida taisoma patikslinant sprendimo datą.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ištaisyti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-477-17-2006 priėmimo datą ir sprendimo priėmimo data laikyti 2006 m. sausio 16 d.
Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.