- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-05
- Bylos Nr.
- 1A-425/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Violeta Ražinskaitė, Regina Gaudutienė
- Nuteistasis
- A. K.
- Kategorijos
- 1.2.3.1.1.1.11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimo bausme penkeriems metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
Iš A. K. priteista 200 litų turtinės žalos atlyginimo R. G. , o nepilnamečiui neturint turto ar uždarbio, pakankamo šiai žalai atlyginti - po 100 litų iš G. K. ir L. K. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad 2005 m. spalio 23 d. apie 14 val. 30 min. Kėdainių miesto P.Lukšio gatvėje, prie Dotnuvėlės upelio, nužudė V. M. : tyčia mėtė akmenis į ant žemės gulėjusį nukentėjusįjį, pataikė jam į galvą, dėl ko lūžus kaktikaulio išorinei plokštelei, įvykus galvos smegenų kaktinės skilties sumušimui ir kraujui išsiliejus į smegenų skilvelius 2005 m. spalio 26 d. l val. 35 min. V. M. ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. K. , apeliaciniame skunde nurodė, jog gailisi padaręs nusikaltimą, be to, mano, kad teismas neteisingai jo veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, nes jis padarė nukentėjusiajam sunkų kūno sužalojimą, o ne nužudė jį, kadangi nukentėjusįjį paliko dar gyvą. Prašo jo veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nuteistasis mano, kad nukentėjusysis galėjo mirti ne nuo jo smūgių, o nuo kitų priežasčių, nes buvo gerintis ir ligotas. Nuteistasis prašo teismo sušvelninti jam paskirtą bausmę, jei jo veika nebus perkvalifikuota. Prašo atsižvelgti į jo amžių.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo A. K. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo iškeltą versiją, kad nukentėjusysis V. M. galėjo mirti ne nuo jo padarytų smūgių, paneigia teismo medicinos specialisto išvada, iš kurios matyti, kad V. M. mirė Kėdainių ligoninės reanimacijos skyriuje 2005 m. spalio 26 d. l val. 35 min. Mirtis įvyko dėl kaktikaulio išorinės plokštelės lūžimo, lydimo galvos smegenų kairės kaktinės skilties sumušimo bei kraujo išsiliejimo į smegenų skilvelius. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti mėtant akmenis į V. M. ir pataikant į kaktos kairiąją pusę. Objektyviai yra užsifiksavę vieno smūgio požymiai. Tarp V. M. padarytų sužalojimų ir jo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys (b.l. 17-20). Taigi, nukentėjusiojo ligos, turėtos iki sužalojimo, nebuvo jo mirties priežastimi. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad būtent jo mestas akmuo pataikė nukentėjusiajam į galvą. Nuteistasis teigė, kad į galvą nukentėjusiajam akmeniu metė ir pataikė taip pat ir R. A. . Tačiau iš ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų mažamečių liudytojų (gimusių 1995 m.) R. A. , K. K. ir D. U. parodymų matyti, kad nei vienas iš jų akmenų į nukentėjusįjį nemėtė. Šių liudytojų parodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka, jie vieni kitus atitinka, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausio Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkto 1 dalyje numatyta, kad „atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.“
Tai, kad, pasak nuteistojo, jis nukentėjusįjį paliko dar gyvą, neduoda pagrindo perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nes minėto Lietuvos Aukščiausio Teismo Senato nutarimo 4 punkto 2 dalyje nustatyta, kad „jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.“
Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad pirmos instancijos teismas teisingai A. K. padarytą veiką kvalifikavo kaip nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Asmuo, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, baudžiamas laisvės atėmimo bausme nuo penkerių iki penkiolikos metų. A. K. , nusikaltimo padarymo metu, buvo sukakę tik keturiolika metų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 90 straipsnio 5 dalimi, 91 straipsnio 3 dalimi nepilnamečiui, už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą, numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 metų ir 6 mėnesių iki 10 metų, bausmės vidurkis už šį nusikaltimą sudaro 6 metus ir 3 mėnesius. Pirmos instancijos teismas A. K. paskyrė laisvės atėmimo bausmę 5 metams, t.y. mažesnę nei už šį nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis, atsižvelgęs į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
A. K. padarė labai sunkų nusikaltimą - žmogui tyčia atėmė gyvybę, nusikaltimas baigtas, pasekmės ypač sunkios ir negrįžtamos. Nuteistasis charakterizuojamas neigiamai, turi socializuoto elgesio sutrikimų. Dėl netinkamo A. K. elgesio administracine tvarka bausta motina, jis pats vežtas į socialinės pagalbos ir prevencijos centrą, tačiau tai neturėjo įtakos tolimesniam A. K. neigiamam elgesiui.
Atsižvelgtina ir į tai, kad A. K. nusikaltimą padarė prieš asmenį, kuris buvo sunkios būklės. Visuma šių aplinkybių rodo, kad nors ir labai jauno amžiaus, A. K. yra gana pavojingas visuomenei ir nelinkęs taisytis asmuo.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat į tai, kad, A. K. turėjo įgimtų sveikatos problemų, augo nepalankiomis sąlygomis, atsižvelgė, todėl dar kartą į tai atsižvelgti ir švelninti bausmę, nėra pagrindo.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.