Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė pripažinti jo teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, įpareigojant atsakovą sudaryti su ieškovu buto pirkimo-pardavimo sutartį, parduodant butą lengvatinėmis sąlygomis. Nurodė, kad 1974 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto Spalio rajono darbininkų deputatų tarybos vykdomasis komitetas ieškovo tėvui ir jo keturių asmenų šeimai išdavė orderį dėl apgyvendinimo bute, kuris šiuo metu priklauso nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovo tėvui mirus, 1998 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto Karoliniškių seniūnijos potvarkiu buvo nuspręsta išnuomoti ieškovo dviejų asmenų šeimai (jam ir jo motinai) minėtą butą. Pagal šį potvarkį ieškovas ir UAB „Karoliniškių būstas“ 1998 m. lapkričio 26 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Be to, UAB „Karoliniškių būstas“ ir ieškovas 2001 m. gegužės 4 d. sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 34, kuri galioja iki šiol. Ieškovo šeimos nariai buvo sutarę, kad nuomojamas butas bus privatizuotas tėvo vardu. Ieškovo šeima surinkusi visus reikiamus dokumentus, o tėvas Inventorizacijos biurui pateikęs pareiškimą dėl buto privatizavimo. Ieškovo tėvui buvo paaiškinta, jog bus sudaryta buto inventorinė byla, atliktos su buto privatizavimu susijusius procedūros ir dokumentacija perduota į savivaldybę tolesnėms buto privatizavimo procedūroms vykdyti. Pablogėjus ieškovo tėvo sveikatai, jis nebegalėjo lankytis savivaldybėje. Ieškovas 2007 m. balandžio mėn. nuvykęs į savivaldybės Turto skyrių, sužinojo, jog dokumentai savivaldybėje prarasti ir net nebuvo įregistruoti. Ieškovas tinkamai ir laiku išreiškė valią privatizuoti nuomojamas patalpas, tačiau butas liko neprivatizuotas ne dėl ieškovo ar jo šeimos kaltės.

Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovo teisė privatizuoti nuomojamą butą galėtų būti pripažinta tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių įrodymų būtų nustatytas visų trijų sąlygų visetas, tai yra, jog iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos momento ieškovas buvo įgijęs teisę privatizuoti minėtas patalpas ir ši teisė buvo pažeista. Vilniaus miesto savivaldybė neturi jokių dokumentų, susijusių su nuomojamo buto privatizavimo procedūra. Iš ieškovo paaiškinimų nėra aišku, kada ir kokiu būdu galimai buvo pateiktas ieškovo tėvo pareiškimas dėl nuomojamo buto privatizavimo. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistavo šeimos narių susitarimas kieno vardu bus privatizuotas butas.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad nuomojamas butas yra gyvenamoji patalpa-butas, kurio kadastro duomenys nustatyti 1974 m. lapkričio 15 d., taigi, šis butas galėjo būti privatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Ieškovo tėvas teisę gyventi nuomojamame bute kaip pagrindinis nuomininkas įgijo 1974 m. spalio 18 d. Tai patvirtina 1974 m. spalio 18 d. orderis gyvenamajam plotui apgyvendinti vietinės Tarybos, valstybinės, kooperatinės, visuomeninės organizacijos name Nr. 049262. Tačiau Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta, jog gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai turėjo susitarti dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, t.y. kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Šeimos narių notariškai patvirtintas susitarimas buvo privaloma buto privatizavimo sąlyga, kurios nesilaikant butas negalėjo būti privatizuotas. Ieškovas teismo posėdyje patvirtino, jog nebuvo notariškai patvirtinto šeimos narių susitarimo. Todėl teismas pripažino, jog minimu atveju notariškai patvirtinto šeimos narių susitarimo nebuvo.

Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog pareiškimus gyvenamiesiems namams, butams įsigyti asmenys paduoda savivaldybei pagal gyvenamąją vietą. Minimu atveju, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo pateikti Vilniaus miesto savivaldybei dokumentai, susiję su nuomojamo buto privatizavimo procedūra. Pats ieškovas teismo posėdyje paaiškino, jog tėvas pareiškimą dėl buto privatizavimo pateikė Inventorizacijos biurui. Jis teigė, jog tėvui buvo paaiškinta, jog bus sudaryta buto inventorinė byla, atliktos su buto privatizavimu susijusius procedūros ir dokumentacija perduota į savivaldybę tolesnėms buto privatizavimo procedūroms vykdyti. Pablogėjus tėvo sveikatai, jis nebegalėjęs lankytis savivaldybėje. Ieškovas 2007 m. balandžio mėn. nuvykęs į savivaldybės Turto skyrių sužinojo, jog dokumentai savivaldybėje prarasti ir net nebuvo įregistruoti. Šių ieškinyje ir teismo posėdyje išdėstytų aplinkybių jokiais objektyviais įrodymais ieškovas nepatvirtino, todėl teismas šias aplinkybes pripažino neįrodytomis.

Nors pats ieškovas siekia privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis savo vardu, tačiau į bylą taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis atliko kokius nors veiksmus, sudarančius pagrindą konstatuoti, jos pasinaudojo savo teise sukurti teisinius santykius dėl buto privatizavimo, t.y., jog buvo inicijavęs buto privatizavimo procedūrą. Net ir mirus ieškovo tėvui, likusieji šeimos nariai nesudarė susitarimo, jog nuomojamas butas bus privatizuojamas ieškovo vardu. Todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovo teisė privatizuoti ginčo butą nebuvo įgyta ir pažeista, o pats ieškovas nėra tinkamas privatizavimo subjektas, kadangi niekada neatliko veiksmų, būtinų siekiant įgyti teisę į buto privatizavimą.

Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos. Teismas nustatė, jog ieškovui visą laiką buvo žinoma, kad minimas butas nėra privatizuotas. Tai patvirtina faktas, jog po ieškovo tėvo mirties, tai yra 1998 m. lapkričio 26 d. tarp ieškovo ir UAB „Karoliniškių būstas“ buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Pasirašydamas šią sutartį ieškovas, kaip rūpestingas ir atidus asmuo, turintis aukštąjį išsilavinimą, turėjo suvokti, kad butas jam yra suteikiamas nuomos teise, tai yra, jog jis nėra privatizuotas. Be to, su juo buvo pasirašytos ir vėlesnės buto nuomos sutartys. Todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl buto privatizavimo pareikšti skaičiuotinas vėliausiai nuo 1998 m. lapkričio 26 d. Tuo tarpu ieškovas į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 24 d., tai yra praėjus 16 metų. Ieškovas nepareiškė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas praleido bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti ir šiuo pagrindu ieškovo reikalavimas atsakovui pripažinti teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, įpareigojant atsakovą sudaryti su ieškovu buto pirkimo-pardavimo sutartį, parduodant butą lengvatinėmis sąlygomis, yra atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas D. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti ieškinio senaties terminą ir ieškinį tenkinti.

1) Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad pasibaigia galimybė įgyti jame nurodytas teises įstatyme nustatytomis sąlygomis, tačiau tos teisės ir pareigos, kurios įgytos pagal galiojusį įstatymą, neišnyksta. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu jo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui. Pagal teismų praktiką Butų privatizavimo įstatymui netekus galios, šio įstatymo pagrindu visas pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, tai yra subjektines teises ir pareigas, kurios buvo pažeistos, bet įgytos pagal anksčiau galiojusį Butų privatizavimo įstatymą ir įstatymo galiojimo metu, galima įgyvendinti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Ieškovui gyvenamasis butas buvo suteiktas 1998 m. lapkričio 23 d., o Butų privatizavimo įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. ir galiojo iki 2000 m. gruodžio 31 d.

2) Teismas pripažino, kad ieškovas paaiškino, jog jo tėvas pareiškimą dėl buto privatizavimo pateikė Inventorizacijos biurui, bei, kad tėvui buvo paaiškinta, kad bus sudaryta buto inventorinė byla, atliktos su buto privatizavimu susijusios procedūros ir dokumentacija perduota į savivaldybę tolesnėms buto privatizavimo procedūroms vykdyti. Tačiau teismas šių ieškovo parodymų nevertino ir juos nepagrįstai atmetė. Teismas neteisingai aiškino ir taikė nurodyto įstatymo normas, taip pat nukrypo nuo teismų praktikos. Teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Teismas nustatė, kad ieškovo tėvas pareiškė atsakovui apie norą privatizuoti butą tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas. Atsakovas 2015 m. sausio 6 d. raštu nurodė, jog neturi jokių dokumentų dėl ieškovo gyvenamųjų patalpų privatizavimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nurodytas atsakovo raštas negali būti laikomas prima facie įrodymu, nes atsakovas šioje byloje turi materialinį suinteresuotumą dėl bylos baigties. Todėl darytina išvada, kad ieškovo tėvas išreiškė atsakovui valią dėl ginčo buto privatizavimo tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas.

3) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, sprendžiant, kada asmuo, siekiantis privatizuoti butą, sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, jog gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą, daugelį šių veiksmų turėjo atlikti atsakovas, be to, tam tikra seka. Todėl ieškovui ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2007 m. balandžio mėnesio, kada ieškovas, nuvykęs pas atsakovą, sužinojo, kad dokumentai dėl privatizavimo savivaldybėje prarasti ir net nebuvo įregistruoti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo ieškovo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškimą dėl ginčo buto Inventorizacijos biurui pateikė jo tėvas. Ieškovas nesugebėjo patikslinti duomenų ir nurodyti, kada ir kokiam inventorizacijos biurui buvo pateiktas pareiškimas. Todėl teismas pagrįstai pripažino ieškovo nurodytas aplinkybes neįrodytomis. Be to, teismas konstatavo ir kitų, būtinų ginčo buto privatizavimo sąlygų – notariškai patvirtinto susitarimo tarp nuomininko ir šeimos narių – nebuvimą. Ieškovas ir UAB „Karoliniškių būstas“ 1998 m. lapkričio 26 d. pasirašė Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Ieškovas turėjo suvokti, jog ginčo butas nėra privatizuotas, o yra nuomojamas. Ieškovas taip pat nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad 2007 m. balandžio mėnesį jis kreipėsi į atsakovą ir sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Todėl ieškinio senaties terminas yra praleistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės privatizuoti nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis, sudarant su atsakovu buto pirkimo-pardavimo sutartį.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 1974 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto Spalio rajono darbininkų deputatų tarybos vykdomasis komitetas sprendimu Nr. 464 ieškovo tėvui, J. V., ir jo keturių asmenų šeimai išdavė orderį dėl apgyvendinimo bute, kuris šiuo metu priklauso nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei (b.l. 8-17). Ieškovo tėvas (duomenys neskelbtini) mirė (b.l. 19). Vilniaus miesto Karoliniškių seniūnijos 1998 m. lapkričio 23 d. potvarkiu Nr. 160 buvo nuspręsta išnuomoti dviejų asmenų ieškovo šeimai minėtą butą (b.l. 20). Remiantis šiuo potvarkiu 1998 m. lapkričio 26 d. UAB „Karoliniškių būstas“ ir ieškovas sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (b.l. 21). Taip pat UAB „Karoliniškių būstas“ ir ieškovas 2001 m. gegužės 4 d. sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 34 (b.l. 22-23). Nekilnojamojo turto registre nurodyta, jog ieškovo nuomojamas butas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise buvo perduotas pagal 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 870 ir 1999 m. rugsėjo 8 d. priėmimo-perdavimo aktą, šis faktas registruotas nuo 2008 m. liepos 16 d. (b.l. 16).

Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206 šio įstatymo galiojimo laikas buvo su išlygomis nustatytas iki 1998 m. liepos 1 d., o 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., pripažintas netekusiu galios. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, įtvirtinta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnyje. Pagal šiame įstatyme nustatytas sąlygas vienas iš atvejų, kai gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos – kai patalpas privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Šis aiškinimas grindžiamas tuo, kad civilinėje teisėje teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Tai reiškia, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, tai yra negalioja atgaline tvarka, bei kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus įstatymų galiojimui, tačiau įstatymų galiojimo metu įgytos teisės ir pareigos neišnyksta ir gali būti įgyvendinamos pagal šių teisių ir pareigų atsiradimo metu galiojančią teisę (LAT 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012; kt.).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, sprendžiant dėl to, turėjo ieškovas teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (LAT 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, kt.).

Byloje nėra ginčo, jog butas, kuriame ieškovas gyvena su šeima gali būti privatizavimo objektas, taip pat, kad ieškovas yra tinkamas subjektas, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu turėjęs teisę privatizuoti butą. Nagrinėjamu atveju esminis klausimas šioje byloje yra tai, ar ieškovas išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Ieškovo tėvas, o vėliau ir pats ieškovas, visą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laiką turėjo teisę įgyvendinti savo teisę į jiems nuomojamo buto privatizaciją, tai yra teisėtai galėjo atlikti minėtame įstatyme nustatytus veiksmus, kurie yra būtini, norinti įgyti gyvenamąjį būstą nuosavybės teise. Tačiau ši įstatymo numatyta galimybė įgyti nuosavybės teises į būstą negali būti tapatinama su aukščiau minėta kasacinio teismo praktikoje aptarta Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu jau įgyta teise. Tam, kad ieškovas ar jo tėvas būtų pripažįstami įgiję teisę privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis, jie iki įstatymo galiojimo pabaigos turėjo būti atlikę tam tikrus jame numatytus veiksmus, tai yra turėjo būti išreiškę savo valią įgyti nuomojamą butą nuosavybės teise.

Nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, jiems buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis nustato, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. Pareiškimus gyvenamiesiems namams, butams įsigyti asmenys paduoda savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse - atitinkamai jų administracijai. Ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog jo tėvas iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos būtų pateikęs savivaldybei ar kitai institucijai pareiškimą dėl buto privatizavimo bei būtų sudaręs notaro patvirtintą susitarimą su kitais šeimos nariais dėl buto pirkimo.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodomų Lietuvos Aukščiausiame Teisme nagrinėtų civilinių bylų aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo šios civilinės bylos, kadangi jose ieškovų valia dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo buvo išreikšta ne tik pareiškimų pateikimu, bet ir nuolatiniu domėjimusi šių pareiškimų svarstymo eiga (LAT 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000, 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008, 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008, 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas teismui nepateikė nei pareiškimo dėl privatizavimo, nei jokių dokumentų, susijusių su jo tėvo prašymo dėl buto privatizavimo pateikimu. Taip pat nenurodė jokių liudytojų, kurie galėtų patvirtinti, jog ieškovo tėvas tikrai rengė dokumentus dėl privatizavimo bei pateikė juos Karoliniškių seniūnijai ar kitai valstybinei institucijai. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pacitavo ieškovo paaiškinimus, jog jo tėvas pareiškimą dėl buto privatizavimo pateikė Inventorizacijos biurui. Tėvui buvo paaiškinta, jog bus sudaryta buto inventorinė byla, atliktos su buto privatizavimu susijusius procedūros ir dokumentacija perduota į savivaldybę tolesnėms buto privatizavimo procedūroms vykdyti, tačiau pablogėjus tėvo sveikatai, jis nebegalėjęs lankytis savivaldybėje. Ieškovas 2007 m. balandžio mėnesį nuvykęs į savivaldybės Turto skyrių sužinojo, jog dokumentai savivaldybėje prarasti ir net nebuvo įregistruoti. Pagal CPK 186 straipsnio 4 dalį šalių paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo. Taigi, tam, kad teismas galėtų šiuos paaiškinimus įvertinti, jis turi juos patikrinti, tai yra palyginti su kitais byloje esančiais duomenimis. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje jokių kitų duomenų nebuvo pateikta. Pažymėtina, kad ieškovo apeliaciniame skunde nurodytose kasacinio teismo bylose, kuriose buvo nagrinėjamos situacijos, kada ieškovai buvo pateikę pareiškimus dėl privatizavimo, tačiau jie savivaldos institucijose po to buvo prarasti, egzistavo tam tikri minimalūs duomenys apie šiuos pareiškimus: išlikę pareiškimų nuorašai, įrašai registracijos žurnaluose apie jų pateikimą ir kt. (LAT 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010, 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tėra tik ieškovo paaiškinimai, neparemti nei rašytiniais dokumentais, nei liudytojų parodymais. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl privatizavimo procedūros pradėjimo yra neįrodytos. Todėl negalima teigti, kad ieškovas būtų įgijęs teisę privatizuoti butą iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, jog jis apie savo pažeistą teisę sužinojo 2007 m. balandžio mėnesį, kada Vilniaus miesto savivaldybėje jam buvo paaiškinta, jog privatizavimo dokumentai yra prarasti ir net nebuvo įregistruoti. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, ieškovas nepateikė jokių duomenų, jog kokie nors pradinio privatizavimo etapo dokumentai ieškovo tėvo būtų parengti bei pateikti Vilniaus miesto savivaldybei. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog tikrai 2007 m. balandžio mėnesį ieškovas būtų gavęs iš atsakovo neigiamą atsakymą dėl buto privatizacijos galimybės. Ieškovas tik kartu su apeliaciniu skundu pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. sausio 6 d. atsakymą ieškovui, jog archyve nėra ieškovo nuomojamo buto privatizavimo sutarties (b.l. 73). Pažymėtina, kad dėl šios informacijos ieškovas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 16 d., tai yra jau po ieškinio pateikimo teismui. Visi kiti byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas vėliausiai nuo 1998 m. lapkričio 26 d. nuomos sutarties su UAB „Karoliniškių būstas“ sudarymo turėjo suprasti, kad norimame privatizuoti bute jis gyvena tik nuomininko teisėmis. Taigi, nuo šios datos ieškovas turėjo domėtis pradėta privatizavimo procedūra ar bent ją inicijuoti, nes pats Butų privatizavimo įstatymas dar nebuvo netekęs galios. Byloje nebuvo konstatuotas galimas atsakovo neveikimas ar kitokie neteisėti veiksmai, dėl kurių ieškovas neteko galimybės į išsinuomoto buto privatizavimą. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ieškovas neprašė šio termino atnaujinti. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, ieškovas nenurodė teismui jokių aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti pripažintas praleistu dėl svarbios priežasties. Todėl apeliacinės instancijos teismas netenkina ieškovo prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.