Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovės atstovui G. K., atsakovui Ą. M., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-497-717/2012 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui Ą. M. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirma, ieškovė nesutinka su teismo sprendimo argumentu, kad ji nepateikė skolą įrodančių dokumentų.

Ieškovė teismui pateikė nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kurio pirmame punkte nurodytas adresas Kauno m. (duomenys neskelbtini). Antrame punkte nurodytas buto bendras plotas 67,14 kv. m. Ketvirtame punkte nurodytas buto savininkas Ą. M., a. k. (duomenys neskelbtini). Šis dokumentas patvirtina, kad atsakovas yra nurodyto buto savininkas. Byloje yra pateikta 1995-01-25 (t.l b.l. 10-11) Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis Nr. 5106337, sudaryta su atsakovu Ą. M., adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Pagal nurodytą sutartį atsakovui, kaip šilumos vartotojui, yra suteiktas kodas 25106337. Suteikiant šilumos vartotojui kodą, už pagrindą imamas gyventojui suteikiamas atsiskaitymui už elektrą išduotos atsiskaitymo knygelės kodas, kurią suteikia elektros tiekėjas. Kauno mieste dauguma komunalines paslaugas tiekiančių įmonių suteikiant vartotojui kodą už pagrindą priima elektros tiekėjo suteiktą kodą, papildant jį savo specifiniu kodavimu. Ieškovė AB „Kauno energija“ kaip šilumos tiekėjas tokį kodą papildo skaičiumi „2“. UAB „Kauno vandenys“ prieš suteiktą kodą naudoja raides BT (buitinis vartotojas, pvz. BT 51066337), IM (įmonės ĮM 51066337). Papildomas kodavimas suteikia galimybę pagal kodus atskirti kokios komunalinės paslaugos konkretus asmuo yra vartotojas. Dėl nurodytos priežasties AB „Kauno energija“ atsakovui suteikė kodą Nr. 251066337. Atsakovo butas nuo namo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos yra atjungtas. Kadangi (duomenys neskelbtini) name yra butas, kuris atjungtas nuo namo šilumos tiekimo sistemos, ieškovė savo vidinėje apskaitoje namui suteikė kodą kuris susideda iš namo numerio ir raidės „a“ (33a). Raidė „a“ ieškovės vidinėje apskaitoje reiškia, kad name yra butas, kuris atjungtas nuo namo šildymo tiekimo sistemos. Atsakovui siunčiamojoje apmokėjimo sąskaitoje nurodomas kodas 25106337 ir namo (duomenys neskelbtini) numeris be raidės „a“, namo numeris su raide „a“ naudojamas tik ieškovės vidinėje apskaitoje. Ieškovė teismui ir atsakovui pateikė (duomenys neskelbtini), Kaunas, buto apyvartos žiniaraštį „Šildymas“ (t.l b.l. 12-13). Šiame buto apyvartos žiniaraštyje yra nurodytas suteiktas aukščiau minėtas vartotojo kodas - 25106337 bei buto plotas 67,14 kv. m., sutampantis su nekilnojamojo turto registro duomenimis adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas teismui pateikė apmokėtų sąskaitų kopijas, iš kurių matyti, kad sąskaitoje nurodyto buto adresas, buto plotas ir priskaičiuotos sumos sutampa su buto apyvartos žiniaraštyje „Šildymas“ nurodytu adresu, buto plotu ir priskaičiuotomis sumomis. Atsakovas nei savo atsiliepime, nei 2012-05-12 raštiškame paaiškinime, nei 2012-04-06 raštiškuose atsikirtimuose parengiamajame posėdyje, nei teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės, nenurodė, kad ieškovės pateikti dokumentai yra klaidingi ar netikslūs. Jokių klausimų dėl pateikto buto apyvartos žiniaraščio atsakovui nekilo. Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke (duomenys neskelbtini) namo Nr. 33a nėra. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovės pateiktas buto apyvartos žiniaraštis nelaikytinas ieškovės ieškinio dalyką įrodančiu dokumentu, nes jis yra ne apie 2-jį butą (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui nuosavybės teise, o apie 2-jį butą name (duomenys neskelbtini). Ieškovė byloje pateikė Mokesčių skaičiavimo pažymą, kurioje yra nurodyta atsakovo pavardė, adresas (duomenys neskelbtini), kodas 25106337. Buto apyvartos žiniaraštyje „Šildymas“ ir nurodytoje mokesčių skaičiavimo pažymoje nurodytas kodas ir priskaitomos sumos sutampa.

Antra, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes šis teismas pažeidė CPK 3, 185 ir 263 straipsnių reikalavimus, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra prieštaraujančių tarpusavyje motyvų.

Trečia, teismas, ieškovės vertinimu, nepagrįstai nustatė, kad už 2004 m. vasarį pateiktą šilumą namas pilnai apmokėjo.

Sprendime teismas nurodo, kad atsakovas pateikė 2004-03-26 ieškovei pasiųstą raštą, kuriame pateikė paskaičiavimus, kad už 2004 metų vasario mėnesį pateiktą šilumos energiją (duomenys neskelbtini) namas su ieškovu pilnai atsiskaitė ir jokių neatlygintų nuostolių neliko. Atsakovas 2004-03-26 ieškovei pateiktame pareiškime nurodo, kad name per vasarį suvartota 11 674,4 kWh šilumos. Šį visą šilumos kiekį atsakovas pats paskirsto butams Nr. 1,1a, 2a, 3, 4, 4a ir 4b pagal butų plotus, tvirtina, kad šis energijos kiekis pilnai apmokėtas. Ieškovė 2004-04-23 raštu Nr. 1-D3-46-1023 informavo atsakovą, kad vasarį namas sunaudojo ne 11 674,40 kWh šilumos, o 12 120,00 kWh šilumos. Šis kiekis proporcingai vartotojų šildymo sistemų įrengtai galiai buvo paskirstytas tarp gyvenamosios dalies, 2-ro ir 5-to buto, kuriame įrengtos kūrybinės dirbtuvės. Šiame rašte ieškovė nepatvirtino, kad visas name suvartotos šilumos kiekis namo gyventojų buvo apmokėtas. Byloje pateiktame buto Nr. 2 (priklauso atsakovui) apyvartos žiniaraštyje „Šildymas“ ieškovo fiksuota, kad per 2004 m. vasarį neapmokėta 29,09 Lt. Taigi ieškovas nepatvirtino, kad 2004 m. per vasarį sunaudotas viso namo šilumos kiekis buvo pilnai apmokėtas.

Teismas sprendime nurodo, kad ieškovė „<...> nepateikė įrodymų, apie tai, kiek iš viso šilumos energijos (duomenys neskelbtini) namui buvo pateikta už laikotarpį nuo 2003-10-01 iki 2011-08-01, kiek už tai gauta mokesčių. Teismo vertinimu, iš to darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, jog už laikotarpį nuo 2003 metų spalio mėnesio iki 2011 m. rugsėjo imtinai jis už (duomenys neskelbtini) namui pateiktą šilumos energiją nuostolių nepatyrė, t. y. pateiktos šilumos energijos kiekis buvo išdalintas atskiriems butams, kaip tai įvardija atsakovas rašte (t.l, b.l. 47), o šie už pateiktą šilumos energiją atsiskaitė su šilumos tiekėju, nes atsakovui pretenzijų už bendro naudojimo patalpų šildymą nereiškia“.

Šis teismo sprendimo teiginys neatitinka tikrovės. Ieškovė teismui pateikė lentelę Gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) šilumos suvartojimas (t.2, b.l. 5-6). Šioje lentelėje ieškovė nurodė, koks konkretus šilumos kiekis namo buvo suvartotas nuo 2003-04-01 iki 2010-05-01. Nuo 2003-10-01 iki 2004-02-28 duomenų apie suvartotos energijos kiekį pas ieškovę neišliko. Tačiau ieškovė pateikė namo butų apyvartos žiniaraščius „Šildymas“ iš kurių matyti, kokios piniginės sumos buvo priskaičiuotos kiekvienam butui ir kiek kiekvienas butas apmokėjo. Be to, ieškovė teismui pateikė lentelę (duomenys neskelbtini) nepadengtas šilumos kiekis (t.2., b.l. 35-36). Šioje lentelėje nurodoma, kokį šilumos kiekį nuo 2004-03-01 iki 20011-05-31 suvartojo visas namas ir kokio energijos kiekio neapmokėjo atsakovo butas Nr. 2.

Penkta, teismo išvada, kad atsakovas sumokėjo mokesčius nuo 2003-10-01 iki 2006-01-31, neatitinka tikrovės.

Teismas sprendime nurodo: „Atsakovas pripažino, kad jis privalo mokėti šilumos energijos nuostolius pagal koeficientą, kad jis nustatytus mokesčius ieškovui mokėjo įrodo jo pateikti kvitai už laikotarpį nuo 2003 metų spalio mėnesio iki 2006 m. vasario mėnesio imtinai (t. 1, b.l. 157-169) bei už laikotarpį nuo 2006 m. kovo mėnesio iki 2012 m. kovo mėnesį imtinai (t.2, b.l. 56-126)“. Tačiau atsakovas savo atsiliepime (t.l. , b. 1. 131-132, b.l. 138-142) į pateiktą ieškinį ir visuose teismo posėdžiuose nurodė, kad už minėtą laikotarpį mokesčių jis nemokėjo. Pateiktame buto apyvartos žiniaraštyje „Šildymas“ ir Mokesčių skaičiavimo pažymoje matyti, kad atsakovo mokėjimai prasidėjo tik 2006 m. kovo mėn. ir sumokėta 8,22 Lt. Byloje nėra nei vieno rašytinio dokumento, parvirtinančio, kad atsakovas už laikotarpį nuo 2003-10-01 ik 2005-03-01 mokesčius mokėjo.

Kauno miesto apylinkės teismas teisingai įvertino atsakovo pateiktus įrodymus ir atsakovo nuomone priėmė teisingą sprendimą ieškinį atmesti, nes nuo 2003 m. šildymo sezono pradžios iki 2006 m. vasario mėnesio bendrojo naudojimo patalpos (laiptinė), dėl pačios ieškovės neteisėtų veiksmų, nebuvo šildoma, todėl už tą laikotarpį negali būti skaičiuojamas mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Atsakovui nuosavybės teise priklauso gyvenamosios patalpos daugiabučiame name (duomenys neskelbtini). Atsakovas nuo 1998 m. yra teisėtai atsijungęs nuo centrinės šildymo sistemos ir gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) šildo savarankiškai, yra pateiktas šildymo sistemos demontavimo projektas (t. 1, b.l. 142-149). Ieškovė šias aplinkybes pripažino (CPK 187 straipsnis). Atsakovas su ieškove 1995-01-25 buvo sudaręs Atsiskaitymo už šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 5106337, kuri nustojo galioti atsakovui teisėtai atsijungus nuo centrinės šildymo sistemos, kai 1999-09-22 buvo surašytas aktas BŪT1-161. Ieškovei 2003-10-10 siūlant sudaryti naują sutartį, atsakovas atsisakė ją sudaryti, nes sutartis buvo vienašališka ir neatitiko Šilumos ūkio įstatymo, bei išreiškė tik ieškovės interesus. Pačios ieškovės, kitų institucijų, bei likusių (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų raštais patvirtinta, kad radiatoriai bendrojo naudojimo patalpoje yra išjungti nuo 1998 m. Tai pripažino ir pati ieškovė (CPK 187 straipsnis). Atsakovui atsisakius mokėti mokesčius už nešildomą bendrojo naudojimo patalpą (laiptinę) pagal projektinius šildomos bendrojo naudojimo patalpos dydžius, ieškovė nusprendė, jog skaičiuoja bendrus šilumos nuostolius, tačiau niekada nepateikė skaičiavimo metodikos, kuria remiantis tai apskaičiavo, nors atsakovas to keletą kartų raštiškai buvo prašęs. Visos ieškovės siųstos sąskaitos per laikotarpi nuo 2003-10 mėn. iki 2006-02 mėn. atitiko projektinius šildomos bendrojo naudojimo patalpos (laiptinės) dydžius.

Šilumos Ūkio įstatymo 21straipsnio 2 punktas atsakovą įpareigoja mokėti „už bendrojo naudojimo patalpų šildymą“, o laikotarpiu nuo 2003 m. 10 mėn., iki 2006 m. 02 mėn. bendrojo naudojimo patalpa (laiptinė) dėl ieškovės sąmoningo šildymo radiatorių išjungimo nebuvo šildoma. Ieškovė sąmoningai pažeidė Kauno miesto savivaldybės administracijos energetikos skyriaus 2001-09-27 d. potvarkį Nr.183, pagal kurį negalima atjungti gyvenamųjų namų laiptinės radiatorių, pagal gyventojų prašymą, o taip pat higienos normą (THN 42:1999) „Gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų mikroklimatas“ gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpų (laiptinių) temperatūrų vertė šildymo sezonui yra 16-18 laipsnių Celsijaus, nes tris metus iš eilės laikė laiptinės radiatorius išjungtus, kol įsiterpus Valstybinei Energetikos inspekcijai 2006 m. vasario mėn. atvykus inspektoriams ir išaiškinus jiems susidariusią situaciją dėl ieškovės nusižengimų, laiptinė buvo pradėta šildyti, o ieškovės savivaliavimas buvo užbaigtas.

Nuo 2006 m. vasario mėnesio, kai bendrojo naudojimo patalpa buvo pradėta šildyti, atsakovas visada laiku, pagal ieškovės pateiktas sąskaitas apmoka už bendrojo naudojimo patalpos (laiptinės) šildymą. Vadovaujantis LR CK 4.82, 4.76, 4.86 straipsnių nuostatomis, bei LAT suformuota praktika (2004-09-29 nutartis Nr. 3K-3-514/2004 ir 2012-05-04 nutartis Nr. 3K-3-229/2012) bendro naudojimo bendraturtis, kuris yra teisėtai atsijungęs nuo centrinės šildymo sistemos, turėtų mokėti dalį mokesčių už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, tačiau visų likusių (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų patvirtinimu 2003-10-01, nurodė, jog jie patvirtina, kad bendrojo naudojimo patalpose (duomenys neskelbtini) name radiatoriai yra išjungti nuo 1998 m., tai padaryta bendru gyventojų susitarimu taupant šilumos išlaidas, todėl pretenzijų atsakovui gyvenančiam (duomenys neskelbtini) namo 2 bute neturi. Šiuo patvirtinimu namo gyventojai atleido atsakovą nuo mokesčių už bendrojo naudojimo patalpos (laiptinės) šildymą. Kauno m. apylinkės teismui taip pat buvo pateikti raštiški (duomenys neskelbtini) butų savininkų patvirtinimai : 2004-10-13, 2005-05-12, apie tai, jog minėtu laikotarpiu bendrojo naudojimo patalpa nebuvo šildoma ir pretenzijų dėl to ieškovui neturi.

Atsakovo ir atsakovui išsakytos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuomone „Atsakovas neprivalo apmokėti už nešildomą laiptinę pagal projektinius šildomos laiptinės dydžius“. Atsakovui visu laikotarpiu buvo skaičiuojamos sumos už laiptinės šildymą pagal projektinius dydžius, kaip už šildomą. Atsakovo nuomone, ieškovė pati privalo atsakyti už padarytus pažeidimus, nes atsakovas neatsisakė mokėti už laiptinės šildymą, tik sugaišo daug laiko, rašydamas ieškovei ir kitoms institucijoms raštus su prašymais užtikrinti laiptinės šildymą, ką ieškovė įstatymų ir nutarimų numatyta tvarka privalėjo užtikrinti.

Motyvuodamas visa pateikta informacija ir įrodymais, bei ieškovės padarytais pažeidimais, atsakovas nepripažįsta nuo 2003 spalio mėnesio iki 2006 m. vasario mėnesio jam ieškovo skaičiuotų mokesčių, su visais paskaičiuotais delspinigiais. Nuo 2006 vasario mėnesio, kai laiptinė buvo pradėta šildyti, atsakovas kiekvieną mėnesį sąžiningai apmoka už tą suvartotos šilumos kiekį, kurį šildymo sezono metu savo mėnesinėse sąskaitose pateikia ieškovas. Kaip įrodymą atsakovas Kauno m. apylinkės teismui yra pateikęs visas nuo 2006 m. vasario mėn. iki 2012 m. kovo mėn. apmokėtas sąskaitas.

Panaikinus šį sprendimą ieškovė (AB „Kauno energija“) turėtų galimybę toliau neatlygintinai ir nebaustinai pažeidinėti higienos normą (THN 42:1999), o taip pat Kauno miesto savivaldybės administracijos energetikos skyriaus 2001-09-27 d. potvarkį Nr.183. Tai įgalintų ieškovę nesiskaityti su Kauno miesto gyventojais, nenešant atsakomybės atjunginėti bet kurio Kauno m. daugiabučio bendrojo naudojimo patalpų (kitų patalpų, ar netgi butų) šildymą ir pasinaudojant įstatymų vingrybėmis pateikinėti sąskaitas atsijungusiems nuo centrinio šildymo objektams (arba ieškovo atjungtiems nuo centrinio šildymo objektams), kaip už šildomas patalpas, pagal projektinius dydžius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas Ą. M. yra savininkas buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. Šilumos energiją į daugiabutį namą, kuriame yra atsakovui priklausantis butas, tiekia ieškovė UAB „Kauno energija“. Atsakovo butas nuo centralizuoto šildymo atjungtas 1999 metais. Šalys nėra sudariusios atsiskaitymo už šildymą bendrojo naudojimo patalpose sutarties. Nei ieškovė, nei atsakovė šių aplinkybių neneigia. Sprendžiamas byloje ginčas kilo dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui pateiktos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, laikotarpiu nuo 2003 m. spalio mėnesio iki 2006 m. vasario mėnesio, kada nebuvo šildoma namo bendro naudojimo patalpa – laiptinė.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais pripažįsta ieškovės argumentus, kad atsakovas nereguliariai apmokėdavo jam ieškovės pateiktas už šildymą sąskaitas, jo skola susidarė už laikotarpį nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. Iš byloje pateiktų duomenų akivaizdu, kad atsakovas iš viso neapmokėjo ieškovės nuo 2003 m spalio iki 2006 m. vasario mėnesio pateiktų sąskaitų, o nuo 2006 m. vasario mėnesio reguliariai apmoka ieškovės pateikiamas už šildymą sąskaitas. Taigi atsakovo skola susidarė tik už laikotarpį nuo 2003 m. spalio iki 2006 m. vasario, o ne iki 2011 08 01 ir tikrai ne už laikotarpį nuo 2010 02 01 iki 2011 08 01, kaip kad pradiniame ieškinyje akivaizdžiai klaidindama teismą nurodė ieškovė.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas dėl netinkamo CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo, todėl naikintinas, ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p., CPK 329 str. 1 d.). Tokią išvadą teismas daro dėl šių priežasčių.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai pripažino įrodytomis faktines aplinkybes, kurių nepagrindžia byloje pateikti įrodymai.

Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovės pateiktas (duomenys neskelbtini) buto šildymo apyvartos žiniaraštis (t. 1, b.l. 12-13) nelaikytinas ieškovo reikalavimus pagrindžiančiu įrodymu. Pačios ieškovės apskaitoje panaudotas namo žymėjimas Nr. 33a-2 nepaneigia to, kad šiame žiniaraštyje yra duomenys apie atsakovui už šildymą priskaičiuotus mokėjimus. Tie patys duomenys pateikti ir sąskaitose (t. 1, b.l. 150-169 ir t. 2, 56-126). Be to atsakovas net neteigė, kad šis įrodymas nesusijęs su jo butui paskaičiuotais mokėjimais už šilumą. Atsakovas įrodinėjo, kad už laikotarpį nuo 2003 10 01 iki 2006 02 01 ieškovė iš viso neturėjo pagrindo iš jo reikalauti mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą.

Nepagrįstos jokiais įrodymais ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas nustatytus mokesčius už šildymą nuo 2003 m. spalio mėnesio iki 2006 m. vasario mėnesio ieškovei mokėjo, ir kad tą patvirtina atsakovo pateikti kvitai – t. 1, b.l. 157-169. Pats atsakovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis šiuo laikotarpiu už šildymą ieškovei nemokėjo, nes, jo nuomone, neprivalėjo mokėti. Teismo sprendime nurodytuose kvituose nėra atžymų apie apmokėjimus, juos atsakovas pateikė į bylą su atsiliepimu ( t. 1, b.l. 138-141), kuriame nurodė, kodėl pateikiamų sąskaitų neapmokėjo.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, negalima sutikti ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad už 2004 m. vasario mėnesį patiektą šilumos energiją namo (duomenys neskelbtini) Nr. 33 savininkai pilnai atsiskaitė, todėl atsakovas neprivalo mokėti už tą mėnesį ieškovės patiektą šilumos energiją. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė atsakovo pateiktame ieškovei 2004 03 26 pareiškime (t. 1, b.l. 47-48) nurodytais duomenimis. Šiame pareiškime nurodyta, kaip paminėto namo savininkai apmokėjo už patiektą 11674 kWh šiluminės energijos, tačiau ieškovė nurodo, ką patvirtina ir ieškovės apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikti duomenys apie šilumos patiektus ir paskirstytus 2004 m. vasario mėnesį kiekius, kad tą mėnesį namui (duomenys neskelbtini) Nr. 33 patiektos šilumos kiekis – 12120 kWh (t. 1, b.l. 49; t. 2 b.l. 33).

Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir aptartais įrodymais nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas sumokėjo ieškovei jos paskaičiuotus mokesčius už namui (duomenys neskelbtini) nuo 2003 m. spalio mėnesio iki 2006 m. vasario mėnesio patiektą ir atsakovo butui priskirtą šilumos energiją. Dėl šios priežasties Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo negalima laikyti pagrįstu bei teisėtu.

Dėl atsakovo kaip bendraturčio pareigos išlaikyti bendrą daiktą (turtą)

Civilinio kodekso 4.72 straipsnis nustato, kad bendroji nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Daiktas, esantis visų bendraturčių nuosavybe, valdomas ir naudojamas jų sutarimu (CK 4.75 str. 1 d.). Civilinio kodekso 4.76 straipsnis nustato, kad bendraturčiai turi ne tik teises, bet ir pareigą apmokėti išlaidas bendram daiktui išlaikyti, prižiūrėti ir kt.

Daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise taip pat priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 str. 1 d.). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti (CK 4.83 str.). Sutinkamai su CK 4.76 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).

Atsakovas su šioje byloje ieškovės pareikštais reikalavimais sumokėti įsiskolinimą nesutiko dėl to, kad gyvenamojo namo Nr. 33, (duomenys neskelbtini), Kauno mieste bendro naudojimo patalpos (laiptinė) iki 2006 m. vasario mėnesio nebuvo šildomos, taigi jis už bendro naudojimo patalpų šildymą ir neprivalėjo mokėti. Tačiau iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų (t. 1, b.l. 43-63), t.y. atsakovo susirašinėjimo su ieškove 2003-2006 metais medžiagos, šio namo gyventojų raštiško patvirtinimo, darytina išvada, kad namo laiptinė buvo nešildoma bendru gyventojų susitarimu atjungus radiatorius, demontuota laiptinės šildymo sistema nebuvo, ieškovė apie laiptinės šildymo sistemos demontavimą duomenų neturėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovas, kaip namo Nr.33, (duomenys neskelbtini), Kauno mieste bendraturtis, ir 2003-2006 metais turėjo pareigą išlaikyti bendrą turtą, taigi ir mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą, bendruosius namo šilumos nuostolius, kaip kad paskaičiavo šiluma namui teikusi ieškovė. Visa energija, tiekiama į namą, buvo apskaitoma apskaitos prietaisais, teisės aktų nustatyta tvarka paskirstoma, nustačius, kokia dalis tenka butams šildyti ir kokia bendro naudojimo patalpoms. Už kokią dalį bendro naudojimo patalpoms šildyti tenkančios energijos privalo sumokėti atsakovas, ieškovė nustatė pagrįstai, tai darė remdamasi atsakovo buto šildymo sistemos demontavimo projekte nurodytais duomenimis. Kad tuo metu buvo demontuota šildymo sistema ir namo bendro naudojimo laiptinėje, ieškovei namo savininkai duomenų nepateikė.

Dėl atsakovo prievolės dydžio

Ieškovė patikslintame ieškinyje (b.l. 124-127, t. I) nurodė, kad atsakovo skola už pastato bendrosioms reikmėms šildyti patiektą šilumos energiją susidarė nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2011m. rugpjūčio 1 d., ši skola yra 834,98 Lt.

Akivaizdu, kad tokie ieškovės teiginiai nėra visiškai pagrįsti. Atsakovas ir ieškovė pateikė byloje įrodymus, kad nuo 2006 m. vasario mėnesio atsakovas pilnai apmokėjo visas ieškovės pateiktas apmokėjimui sąskaitas už šildymą, tokių sąskaitų jis nėra apmokėjęs tik už laikotarpį nuo 2003 m. spalio mėnesio iki 2006 m. vasario mėnesio, taip padarė todėl, kad nebuvo šildoma namo laiptinė, t.y. bendro naudojimo patalpos. Be to atsakovas dar 2007 02 27 yra raštu (b.l. 68, t. I) ieškovei pareiškęs, kad už šį laikotarpį, kaip jis supranta, ir neprivalo mokėti, pasiūlė ieškovei, jei ši mananti kitaip, kreiptis į teismą dėl skolos, susidariusios laikotarpiu nuo 2003 m. spalio mėnesio iki 2006 m. vasario mėnesio išieškojimo. Ieškovė ieškinyje yra nurodžiusi, kad atsakovo įmokas ji paskirstydavo vadovaudamasi CK 6.54 ir 6.55 straipsnių nuostatomis, nors duomenų, kaip tą konkrečiai darė nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas su ieškove, kaip patvirtina jų tarpusavio susirašinėjimo medžiaga, nesutarė dėl atsakovo pareigos mokėti už faktiškai nešildomą laiptinę, tarp jų jau nuo 2003 m. spalio mėnesio vyko ginčas, kurį atsakovas ieškovei galiausiai pasiūlė spręsti teisme, pats atsisakydamas mokėti pagal pateiktas 2003 m. spalio – 2006 m. sausio mėn. sąskaitas, bet ieškovė to nepadarė, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nuo 2006 m. vasario mėnesio ieškovo sumokėtų pagal konkrečias sąskaitas sumų ieškovė neturėjo teisės įskaityti kaip apmokėjimą už šildymą 2003 m. spalio – 2006 m. sausio mėnesiais.

Dėl nurodytų priežasčių pripažintina, kad ieškovės reikalavimas pagrįstas tik iš dalies, t.y. atsakovas privalo sumokėti ieškovei 388,73 Lt skolą už patiektą šilumos energiją nuo 2003 m. spalio mėnesio iki 2006 m. vasario mėnesio. Kad nurodytu laikotarpiu atsakovas nesumokėjo būtent 388,73 Lt, teismas sprendžia pagal Buto šildymo apskaitos žiniaraštį (t. 1, b.l. 12).

Panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą, apeliacinės instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkina iš dalies, priteisia ieškovei iš atsakovo 388,73 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo ieškinio pateikimo teismui iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas – 68 Lt minimalų mokėtiną žyminį mokestį, paduodant ieškinį, 71 Lt minimalų mokėtiną žyminį mokestį, paduodant apeliacinį skundą, ir 5,90 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų gaunant duomenis iš viešo registro. (CK 6.37 str., 6.38 str., 6.210 str., 6.388 str., CPK 93 str.)

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies antru punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Ą. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ (j.a.k. 235014830) 388,73 Lt (tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus ir 73 centus) skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 388,73 Lt skolos nuo ieškinio priėmimo 2011 m. spalio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 144, 90 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt keturis litus ir 90 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.