Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2021-02-22 · Civilinė byla Nr. e2YT-578-323/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-02-22
Bylos Nr.
e2YT-578-323/2021
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-07042-2020-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Genovaitė Vaizgėlienė
Pareiškėjas
A. R.
Suinteresuotas asmuo
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2YT-578-323/2021Proceso Nr. 2-06-3-07042-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1.; 3.2.6.5.; 3.4.5.2. (S)
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 22 d.Klaipėda
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Genovaitė Vaizgėlienė,sekretoriaujant Ingridai Jušenkienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai ir jos tėvams S. K. ir S. K. buvo suvaržyta galimybė grįžti į Lietuvą, kadangi nebuvo pranešta apie Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu Nr. 35 priimtą leidimą grįžti į Lietuvą, ko pasėkoje pareiškėja ir jos tėvai tremtyje gyveno iki 1960 m. spalio 21 d. Nurodo, kad pareiškėjos tėvas S. K., gim. (duomenys neskelbtini) pagal Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 17-58-1a straipsnį, kaip politinis kalinys, buvo neteisėtai represuotas ir nuo 1950 m. spalio 11 d. išvežtas į laisvės atėmimo vietą Vologdos srityje, Rusijos Federacijoje, bei Irkutsko srityje, Rusijos Federacijoje. Minėtose laisvės atėmimo vietose pareiškėjos tėvas buvo iki 1956 m. liepos 2 d., o nuo 1956 m. liepos 2 d. jis buvo ištremtas iš Lietuvos į Bratsko rajoną, Irkutsko sritį, Rusijos Federacijoje, pas tremtyje esančius šeimos narius. Pareiškėjos motina S. K., gim. (duomenys neskelbtini) kartu su kitais šeimos nariais nuo 1951 m. spalio 2 d. buvo ištremta iš Lietuvos (duomenys neskelbtini) į Bratsko rajoną, Irkutsko sritį, Rusijos Federacijoje. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu Nr. 35 buvo nuspręsta leisti pareiškėjos tėvams nuo 1957 m. lapkričio 4 d. grįžti į Lietuvą, tačiau jiems apie šį sprendimą nebuvo pranešta. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. rugsėjo 12 d. pažymėjime apie tremtį Nr. 1/30-AP346 nurodyta, kad byloje nėra duomenų, ar pareiškėjos tėvams buvo pranešta apie leidimą grįžti gyventi į Lietuvos SSR teritoriją. Pareiškėja nurodo, kad jos tėvai, nežinodami apie jų atžvilgiu priimtą sprendimą, tremtyje gyveno iki 1960 m. rugsėjo mėn. – spalio mėn. ir tik po to grįžo į Lietuvą. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini) Bratsko rajone, Irkutsko srityje, Rusijos Federacijoje, ir kartu su tėvais iš tremties į Lietuvą grįžo 1960 m. rugsėjo mėn. – spalio mėn. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotame 1990 m. lapkričio 29 d. pažymėjime dėl neteisėto kalinimo Nr. 13/2253-88 nurodyta, kad pareiškėjos tėvas nekaltas Lietuvos Respublikai ir jam atkuriamos visos pilietinės teisės. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, prašydama pripažinti nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio statusą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija (toliau – Komisija) 2020 m. rugpjūčio 26. d. posėdžio protokolo Nr. 2PD-5 (266) išvada nepripažino pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pagal Lietuvos asmenų, nukentėjusių nuo 1939 m. - 1990 m. okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį - nesant tam teisinio pagrindo. Komisija nurodė, jog pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini) t. y. pasibaigus abiejų tėvų (buvusių tremtinių) tremties laikui ir po to, kai jiems po tremties buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Komisija taip pat nurodė, jog manytina, kad šį greitesnį sugrįžimą į Lietuvą suvaržiusi aplinkybė gali būti nustatoma bendrosios kompetencijos teismo sprendimu. Taigi, Komisija iš esmės atsisakė pripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio statusą, kadangi jos tėvai nebebuvo tremtinio teisinėje padėtyje, jos gimimo ne Lietuvoje fakto nepakanka tremtinio teisiniam statusui įgyti, o kitų dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjos tėvams buvo pranešta apie leidimą grįžti į Lietuvą, nėra. Pareiškėja ir jos atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti pareiškėjai ir jos atstovui nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepimu į pareiškimą prašo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimti teismo nuožiūra. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę (įvaikinti) buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje ir dėl šių aplinkybių jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo sugrįžęs į Lietuvą, kai šias aplinkybes asmenys pagrindžia dokumentais (jei tokių dokumentų nėra, aplinkybės turi būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas). Pareiškėjos motina S. K. tremtyje buvo nuo 1951 m. spalio 2 d. iki 1957 m. lapkričio 30 d. Pareiškėjos tėvas (politinis kalinys) S. K. įkalinime (laisvės atėmimo vietose) buvo nuo 1950 m. spalio 11 d. iki 1956 m. liepos 2 d. ir po to tremtyje iki 1957 m. lapkričio 30 d. Šios aplinkybės nurodytos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005 m. rugpjūčio 23 d. pažymėjime dėl neteisėto kalinimo Nr. 12.12-67. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 35 pareiškėjos tėvai paleisti iš tremties ir jiems leista grįžti gyventi į Lietuvos SSR. Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. rugsėjo 12 d. pažymėjime apie tremtį Nr. 1/30-AP346 nurodyta, jog nėra duomenų apie tai, ar Katkų šeimai buvo pranešta apie leidimą grįžti gyventi Lietuvos SSR teritorijoje. Pareiškėjos sesuo B. Ž. 1989 m. kreipėsi į Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministeriją dėl reabilitavimo, nurodydama, kad šeima į Lietuvą sugrįžo 1960 m. spalio 21 d. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), t.y. jau pasibaigus abiejų tėvų (buvusių tremtinių) tremties laikui ir po to, kai jiems buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį būtina dokumentais pagrįsti (įrodyti) galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymą po to, kai tėvams po tremties buvo leista sugrįžti ir gyventi Lietuvoje. Jeigu tokių dokumentų nėra, galimybes sugrįžti į Lietuvą suvaržiusios aplinkybės gali būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas. Suinteresuotas asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti suinteresuotas asmens atstovui nedalyvaujant.

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu į pareiškimą prašo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimti teismo nuožiūra. Suinteresuotas asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti suinteresuotas asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Esminis reikalavimas, kad būtų galimas teisminis procesas dėl fakto nustatymo, jog šis faktas turėtų juridinę reikšmę. Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas asmens subjektinės teisės (paprastai civilinės, šeimos, darbo, socialinio aprūpinimo ir kt.) atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga. Taigi prašymas nustatyti faktą reiškia, kad pareiškėjas žino arba bent turi žinoti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios jo asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji yra gimusi tremtyje ir jai buvo suvaržyta galimybė grįžti į Lietuvą, siekdama, kad jai Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje nustatytu pagrindu būtų pripažintas tremtinio teisinis statusas. Bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, prašydama pripažinti jai tremtinio teisinį statusą pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Komisija 2020 m. rugpjūčio 26. d. posėdžio protokolo Nr. 2PD-5 (266) išvada pareiškėjos prašymo netenkino. Komisija nurodė, kad pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini) t. y. pasibaigus abiejų tėvų (buvusių tremtinių) tremties laikui ir po to, kai jiems po tremties buvo leista grįžti ir gyventi Lietuvoje. Galimybių sugrįžti į Lietuvą suvaržymo po paleidimo iš tremties (po to, kai leista grįžti ir gyventi Lietuvoje) įrodymas dokumentais yra būtinoji įstatymo sąlyga. Jei tokių dokumentų nėra, galimybės sugrįžti į Lietuvą suvaržiusios aplinkybės gali būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas. Pareiškėja pažymėjo, kad jos tėvams buvo leista grįžti į Lietuvą, tačiau apie tai jiems nebuvo pranešta iš karto. Manytina, kad šį greitesnį sugrįžimą į Lietuvą suvaržiusi aplinkybė gali būti nustatoma bendrosios kompetencijos teismo sprendimu. Pareiškėjos pareiškime nurodytas juridinis faktas gali būti nustatytas CPK XXVI skyriuje apibrėžta tvarka (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktis).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Civilinio proceso metu įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Pagrindinis akcentas įrodymų vertinimo procese yra teismo konstatavimas, kad pateiktų įrodymų visumos pakanka reikšmingos bylos aplinkybėms nustatyti (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog kiekviena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011).

Įstatymas apibrėžia Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nuo 2020 m. sausio 1 d. papildyta 5 punktu (2019 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 5 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2325). Nurodyto 5 punkto b papunktyje nustatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami asmenys, gimę (įvaikinti) buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje ir dėl šių aplinkybių jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo sugrįžęs į Lietuvą, kai šias aplinkybes asmenys pagrindžia dokumentais. Taigi, tremtinio statusas asmeniui pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktį gali būti pripažintas, jeigu yra tenkinamos šios būtinosios sąlygos: 1) asmuo gimė (buvo įvaikintas) buvusių politinių kalinių ar tremtinių šeimoje už Lietuvos ribų; 2) vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas; 3) nurodytos aplinkybės lėmė, kad jis per 6 metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo sugrįžęs į Lietuvą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja negali kitokia tvarka, nei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, gauti dokumentų, galinčių patvirtinti, kad jos tėvams buvo suvaržytos galimybės sugrįžti Lietuvą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos tėvai yra S. K., gim. (duomenys neskelbtini) ir S. K., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. rugsėjo 12 d. pažymėjimo apie tremtį Nr. 1/30-AP346 duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos motina S. K., gim. (duomenys neskelbtini) ištremta iš Lietuvos SSRS (duomenys neskelbtini) ir buvo specištrėmime Irkutsko srityje, Bratsko r., nuo 1951 m. spalio 2 d. iki 1957 m. lapkričio 30 d. Iš šio pažymėjimo taip pat nustatyta, kad Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 35 S. K. leista grįžti į Lietuvos SSR. Pažymėjime nurodyta pastaba, jog byloje duomenų apie tai, ar K. šeimai buvo pranešta apie leidimą grįžti gyventi Lietuvos SSR teritorijoje, nėra. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2005 m. rugpjūčio 23 d. pažymėjimo dėl neteisėto kalinimo Nr. 12.12-67 duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos tėvas S. K. buvo neteisėtai represuotas pagal RTFSR BK 1758-1a straipsnį ir nuo 1950 m. spalio 11 d. iki 1956 m. liepos 2 d. buvo laisvės atėmimo vietose Vologdos ir Irkutsko srityse, Rusijos Federacijoje, po to tremtyje iki (duomenys neskelbtini) Bratsko r., Irkutsko srityje, Rusijos Federacijoje. Pažymėjime taip pat nurodoma, kad pagal 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį S. K. yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir jam atkuriamos visos pilietinės teisės. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 35 nuspręsta leisti S. K., S. K. ir I. K., gim. 1936 m., grįžti iš specištrėmimo išimties tvarka ir gyventi LTSR teritorijoje. Pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini), Dolgij – Lug k., Bratsko r., Irkutsko srityje.

Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjos tėvams Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 35 buvo leista grįžti į Lietuvos SSR teritoriją. Vis dėlto, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvams buvo pranešta apie jiems suteiktą leidimą grįžti į Lietuvos SSR teritoriją. Pareiškėja nurodė, kad neatsimena tikslios datos, kada tėvai sugrįžo į Lietuvą, tačiau pamena, kad tai buvo 1960 m. rugsėjo mėn. arba spalio mėn. Pažymėtina, kad byloje pateiktas pareiškėjos sesers B. Ž. 1989 m. pareiškimas dėl reabilitavimo, kuriame nurodoma, kad šeima į Lietuvą sugrįžo 1960 m. spalio 21 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjos tėvai po tremties į Lietuvą sugrįžo 1960 m. spalio mėn.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjos tėvams į Lietuvos SSR teritoriją buvo leista grįžti 1957 m. lapkričio 4 d., į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvams buvo pranešta apie jiems suteiktą leidimą grįžti į Lietuvos SSR teritoriją, o į Lietuvos SSR teritoriją jie grįžo 1960 m. spalio mėn., t.y. praėjus beveik trejiems metams po suteikto leidimo grįžti, teismas vertina, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjos tėvai nebuvo tinkamai informuoti apie Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957 m. lapkričio 4 d. nutarimą. Akivaizdu, kad pareiškėjos tėvams esant tremtyje ir nesant informuotiems apie jų atžvilgiu priimtą sprendimą dėl leidimo grįžti į Lietuvos SSR teritoriją, pastarieji neturėjo pagrindo tikėtis, jog gali gyventi Lietuvos SSR teritorijoje, todėl buvo suvaržytos jų galimybės sugrįžti į Lietuvą, kaip tai numatyta Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto b papunktyje.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad pareiškėjos pareiškimas pagrįstas, todėl tenkintinas, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjai A. R. ir jos tėvams S. K., gim. (duomenys neskelbtini) ir S. K., gim. (duomenys neskelbtini) pasibaigus jų tremčiai, buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą. Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas teisei dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo realizuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai A. R., gim. (duomenys neskelbtini) ir jos tėvams S. K., gim. (duomenys neskelbtini) ir S. K., gim. (duomenys neskelbtini) pasibaigus jų tremčiai, buvo suvaržytos galimybės sugrįžti į Lietuvą.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas teisei dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo realizuoti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėja Genovaitė Vaizgėlienė