Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja: B. Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00830-2011-9

2013 m. sausio 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Čapui, išteisintajai R. K., jos gynėjai advokatei Kristinai Česnauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Arvydo Čapo apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d., išteisinta, nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. kaltinta tuo, kad 2011-12-04 apie 13.45 val., (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 49, atliekant valiutos keitimo operaciją, sukčiavimo būdu užvaldė banko pinigus – 16 645,70 Lt, t.y., kad šiais veiksmais apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą.

Teismas nuosprendyje pažymėjo, jog esminis sukčiavimo požymis yra svetimo turto užvaldymas ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo pasekmė yra tai, kad turtas įgyjamas neteisėtai (apgaule). Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą nusikalstamą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant jį užvaldyti, t.y. apgaulė naudojam kaip turto užvaldymo būdas. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nustatė, jog (duomenys neskelbtini) banko darbuotoja S. C., atlikdama finansinę operaciją, pati suklydo (šią aplinkybę minima liudytoja pripažino), o R. K. šios klaidos nepastebėjo. Teismas nusprendė, jog vaizdo įrašas ir kiti įrodymai nepagrindė S. C. nurodytos aplinkybės, jog jai paklausus ar buvo perduota iškeitimui 4 830 GBP (Didžiosios Britanijos svarų sterlingų), klientė tai balsu patvirtino. Teismo nuomone, apgaulės nebuvimo faktą taip pat patvirtino ir vaizdo įrašo turinys, t.y. faktas, kad R. K. neperskaičiavo visų jai perduotų iškeistų į litus piniginių lėšų sumos.

Skunde teigiama, jog neįvertinta yra tai , jog R. K. parodymus, kad ji nepamena ar banko darbuotoja jos ko nors klausė, yra paneigti liudytojos S. C. parodymais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiama teismo posėdyje, ši liudytoja (banko darbuotoja) paaiškino, kad išteisintoji pateikė iškeisti į litus 690 svarų(GBP). Vykdydama finansinę operaciją, ji suklydo apskaičiuodama konvertuojamą sumą, paspaudė ne tuos skaičius, kas lėmė žymiai didesnės iškeistos užsienio valiutos pinigų sumos litais išmokėjimo jos pardavėjai faktą. Prieš perduodama iškeistus pinigus, banko darbuotoja paklausė (pasitikslino) ar klientė pateikė iškeitimui 4 830 GBP. Išteisintoji tai patvirtino, nors pagal valiutos keitimo (pardavimo) sandorį jai turėjo būti išmokėti 2732 Lt, kadangi faktiškai ji iškeitimui pateikė 690 GPB (690 GBP x 3,96 Lt = 2 732,40 Lt). Perskaičiavusi maždaug trečdalį sumos ir linktelėjusi galvą, klientė pasakė, kad viskas gerai. Apelianto nuomone, R. K. nurodomas aplinkybes, kad ji neperskaičiavo visos jai perduotos pinigų sumos, kad ji pasimetė skaičiuje, kad vėliau išmetė valiutos pardavimo kvitą, t.y. nesuprato, kad jai buvo perduota žymiai daugiau pinigų litais, paneigia vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad gavusi 19 166,82 Lt sumą 200 Lt nominalo kupiūromis, ji pradėjo jas skaičiuoti, o suskaičiavusi 21 kupiūrą, kas sudaro 4200 Lt, ir įsitikinusi, kad yra gavusi ženkliai didesnę pinigų sumą, perduotus pinigus ji skaičiuoti baigė, įsidėjo į piniginę ir paliko banko patalpas. Apelianto nuomone, eidama į banką parduoti užsienio valiutos, R. K. žinojo arba tikėjosi, kad turi gauti apie 4000 Lt. Įsitikinusi, kad iškeistos užsienio valiutos pinigų sumą litais gavo, likusios sumos skaičiavimą nutraukė ir iš banko įstaigos skyriaus išėjo, taip sukčiavimo būdu užvaldydama svetimą turtą – (duomenys neskelbtini) bankas 16 645,70 Lt. Išteisintosios nurodoma aplinkybė, jog valiutos pardavimo kvitą paliko namuose ir nematė pastarajame dokumente įrašytų duomenų, paneigia vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad po pinigų įsidėjimo į piniginę, R. K. dešine ranka paėmė gautą pinigų keitimo čekį, laikydama dešine ranka skaitė, o tai leidžia manyti, kad ji susipažino ir su valiutos pardavimo (keitimo) sandorio neteisingais duomenimis.

Skundo nagrinėjimo metu prokuroras prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o išteisintoji bei jos gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas - tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę.

Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia - kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę.

BK 182 straipsnyje nurodytos veikos - svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę - dažnai susijusios su civiliniais teisiniais santykiais. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinių teisinių santykių ir darantis turto užvaldymą nusikalstamą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant jį užvaldyti. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Iš revizuojamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog R. K. buvo kaltinta tuo, kad atliekant jai valiutos keitimo operaciją banko skyriuje, sukčiavimo būdu užvaldė banko pinigus – 16 645,70 Lt, t.y., kad savo veiksmais apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą.

Objektyvus BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – svetimo turto įgijimas apgaule – buvo grindžiamas vaizdo įrašu, kuriame, anot prokuroro, matyti, jog R. K. turėjo suprasti, kad atlikus užsienio valiutos keitimo operaciją, jai buvo perduota ženkliai didesnė piniginių lėšų litais suma; kad liudytojos – banko darbuotojos – parodymais apie tai, jog prieš perduodama iškeistus į litus pinigus ir liepdama juos perskaičiuoti, R. K. patvirtinusi, kad ji perdavė keisti 4 830 GBP (nors iš tikrųjų buvo perduota iškeisti 690 GBP).

Vertindamas kaltinime suformuluotos apgaulės pagrįstumą, apylinkės teismas sprendė, jog R. K. nepastebėjo banko darbuotojos klaidos (visų pinigų neperskaičiavo), su banko darbuotoja nebendravo (tik finansinės operacijos pabaigoje ieškojo smulkių pinigų grąžai). Teismas nenustatė, jog kaltinamoji naudojo apgaulę finansinės operacijos atlikimo metu, nes sąskaitybos klaidą padarė būtent klientų aptarnavimo vadybininkė. Šią klaidą ji padarė ne dėl kaltinamosios veiksmų ar jos apgaulės. Apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, jog subjektyvieji ir objektyvieji sukčiavimo sudėties požymiai atsirado nuo to momento, kai R. K. įgijo per daug pinigų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas R. K. veiksmuose pagrįstai nenustatė apgaulės įgyjant turtą. Neteisėtą turto (pinigų) įgijimą lėmė valiutos keitimo ūkinę operaciją atlikusios banko darbuotojos klaida, o ne išteisintosios apgaulė. Prieš pateikdama keitimui užsienio valiutą, išteisintoji tyčia neiškraipė objektyvios tiesos ar neturėjo tikslo suklaidinti finansinę operaciją atlikusios darbuotojos. Apeliantas visiškai teisingai argumentuoja tik tai, jog kaltinamosios veiksmai negalėjo būti laikomi civiliniu deliktu, nes nagrinėjamu atveju nepagrįstai inkriminuotas svetimas turtas R. K. buvo perduotas savanoriškai, išteisintajai neatliekant jokių veiksmų, kas reiškia, jog svetimas turtas buvo įgytas be pagrindo. Nekvalifikuotas nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo, neatitinka teismų praktikoje apibūdintų nusikalstamos apgaulės kriterijų, todėl negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 straipsnyje numatyta, jog prievolė yra teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius teisinius santykius (CK 6.2 str.). Taigi prievolės pagrindu laikytinas juridinis faktas (ar jų sudėtis), sukuriantis teisinį dviejų asmenų (kreditoriaus ir skolininko) santykį. Prievolė atsiranda iš sandorių (sutarčių), deliktų, kvazisutarčių arba įstatymų.

Kvazisutartimis laikomi teisėti, savanoriški valiniai asmens veiksmai, kuriems atlikti nereikia kito asmens sutikimo ir kurių pagrindu atsiranda šiuos veiksmus atlikusio ir kito asmens prievoliniai teisiniai santykiai, pvz., kito asmens reikalų tvarkymas be pavedimo (CK 6.229 – 6.236 str.), nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo (CK 6.237 – 6. 242 str.), lošimas ir lažybos (CK 6.243 – 6.244 str.). Kvazisutartis yra tik teisėtas veiksmas (neteisėtas veiksmas laikytinas deliktu), jai netaikomi sandorio formos reikalavimai, kvazisutartinės prievolės dažnai atsiranda kaip sutartinių ar deliktinių prievolių padarinys. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atėjusi į banko įstaigą sudaryti valiutos keitimo sandorio, kurį realizuojanti banko darbuotoja padarė sąskaitybos klaidą ir savanoriškai pateikė R. K. 16 645,70 Lt didesnę pinigų sumą nei priklausė pagal sandorio (sutarties) sąlygas, pastaruosius pinigus be pagrindo įgydama, banko klientė R. K. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, t.y. neužvaldė svetimo turto panaudojant apgaulę (baudžiamoji atsakomybė), nepažeidė įstatymuose ar sutartyje numatytų pareigų ar bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (civilinė atsakomybė). Byloje nebuvo nustatyta, jog sudarydama valiutos keitimo sandorį, R. K. norėjo ir siekė, kad jai būtų perduota kelis kartus didesnė nei priklauso iškeistų pinigų sumą, sandorio arba finansinės operacijos vykdymo (užsienio valiutos priėmimo, valiutų santykio apskaičiavimo, valiutos paėmimo iš banko kasos, valiutos perskaičiavimo, pinigų konvertavimo, jos apskaitymo ir iškeistų pinigų perdavimo) metu išteisintoji neatliko jokių neteisėtų veiksmų (ji stovėjo ir laukė, kol kita šalis (valiutos pirkėjas) pabaigs vykdyti sandorį. Aplinkybės, jog išteisintoji apgavo banko darbuotoją, nurodžiusi, jog buvo perdavusi keitimui ne 690 GBP, o 4 830 GBP, byloje surinktais įrodymais nebuvo patvirtinta. Akivaizdu, jog liudytojos S. C. parodymų apie tokį patvirtinimą nepakanka, nes ji yra tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi. Nuo aptariamų bylos aplinkybių nustatymo gali priklausyti jos karjera, nuostolių atlyginimas darbdaviui ir pan., o vaizdo įrašas aptartos aplinkybės - kad R. K. tvirtino perdavusi keitimui ne 690 GBP, o 4 830 GBP, jokiu būdu nepatvirtina. Tai, kad banko darbuotoja padarė sąskaitybos klaidą ir savanoriškai klientei pateikė didesnę nei priklauso iškeistos užsienio valiutos į litus pinigų sumą, kurią ši pasiėmė, negali būti laikoma apgaulės panaudojimu užvaldant svetimą turtą. Apgaulės panaudojimu prieš klientę nebūtų laikomi ir lygiai tokie patys arba panašūs banko darbuotojos veiksmai (suklydimas, klaida), atsiradus priešingiems užsienio valiutos keitimo sandorio padariniams, t.y., jeigu banko klientei per klaidą būtų perduota mažesnė nei priklausė pagal sandorį iškeistos valiutos suma. Tokiu atveju, klientų aptarnavimo vadybininkei (arba bankui) baudžiamoji atsakomybė irgi negalėtų būti pritaikyta. Nors iš byloje esančių duomenų iš tiesų matyti, jog R. K. (duomenys neskelbtini) bankui priklausantį turtą, kurį ji vėliau grąžino savininkui, be teisinio pagrindo įgijo nesąžiningai arba dėl neatsargumo (perskaičiuodama pinigus klientė turėjo suprasti, jog jai be teisinio pagrindo perduodama ženkliai didesnė pinigų suma), tačiau net ir pastarieji aptariamą kvazisutartinę prievolę apibūdinantys požymiai (nesąžiningumas ar neatsargumas) neatitinka teismų praktikoje suformuotų nusikalstamos apgaulės kriterijų ir neįrodo ne tik baudžiamosios (svetimo turto užvaldymo apgaule), bet ir civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (nepagrįstai praturtėjusio ar gavusio turto be pagrindo asmens pareiga jį grąžinti reikalavimo teisę turinčiam asmeniui atsiranda ne iš delikto arba sandorio (sutarties) pažeidimo, o iš pastarųjų padarinių (CK XX skyrius)). Asmens klaida, nulėmusi turto perdavimą kitam asmeniui, negali būti laikoma pastarojo nusikalstama apgaule, nes svetimas turtas, nors ir be pagrindo, tačiau jam perduodamas savanoriškai. Neįrodžius apgaulės, nepagrįstai praturėjęs ar gavęs turtą asmuo negali būti laikomas padariusiu BK 182 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl konstatuojama, jog revizuojamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Arvydo Čapo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo.