- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-08-18
- Bylos Nr.
- A-469-841-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- G.B.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G.B. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2004-12-17 pateikė skundą, kuriuo prašė priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - VSAT) Vilniaus rinktinės 30 000 litų neturtinės žalos, 400 litų turtinės žalos atlyginimo, o taip pat teismo ir atstovavimo išlaidas. G.B. paaiškino, kad 2004-08-13 su dviem savo nepilnamečiais vaikais - A.B., gimusiu 1992-11-30, ir I.B., gimusiu 2000-01-11 - važiavo iš Lietuvos Respublikos, kur buvo aplankyti savo tėvų. Ji ir abu jos vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys Rusijos Federacijoje. Visų jų gyvenamoji vieta nurodyta G.B. ir vaikų pasuose bei vaikų gimimo liudijimuose. Kenos pasienio kontrolės punkte sienos apsaugos tarnybos pareigūnai ją sulaikė, kaip vėliau paaiškėjo, dėl to, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nepilnamečiams išvykstant iš Lietuvos Respublikos kartu su vienu iš tėvų, būtina turėti kito sutuoktinio sutikimą. Pareiškėja teigė sutikimo neturėjusi, kadangi jo niekada nebuvo reikalaujama, be to, jos ir vaikų asmens dokumentuose, pateiktuose pasienio pareigūnams, nurodyta jų nuolatinė gyvenamoji vieta Rusijos Federacijoje (jie važiavo namo). Pareiškėja paaiškino, kad jos vaikų tėvai - L.B. ir M.B. - yra Rusijos Federacijos piliečiai, gyvenantys Rusijoje. G.B. pabrėžė, kad, nepaisant jos paaiškinimų ir ašarų, nepilnamečiai vaikai buvo išlaipinti iš traukinio ir uždaryti Kenos pasienio kontrolės punkte į patalpą su grotomis, ją išsiunčiant į Rusiją gauti buvusio ir dabartinio sutuoktinio sutikimus, kad jų vaikai galėtų grįžti į namus. Vaikus pasiėmė iš Kenos jos tėvai pensininkai, pas kuriuos vaikai buvo apie 10 dienų. Dėl priverstinio išvykimo iš Lietuvos ir sugrįžimo atgal bei sutuoktinių sutikimų tvarkymo G.B. nurodė turėjusi ženklių finansinių išlaidų : papildoma kelionė iš Vilniaus į Maskvą ir atgal (autobusu) kainavo 1900 rublių (176,70 Lt), kelionė Maskva - Želesnogorskas ir atgal - 524 rubliai (48,70 Lt), kelionė pas buvusį sutuoktinį L.B. į Oriolo sritį (apie 600 km) kainavo apie 800 rublių (74,40 Lt). Bilietų G.B. paaiškino neišsaugojusi, tikslios kelionės išlaidų sumos nurodyti negalinti, todėl pateikusi apytikslę sumą - 400 litų. Dėl neplanuoto pakartotinio išvykimo į Vilnių nurodė padariusi pravaikštą darbe, dėl to negavusi kasmėnesinės premijos - 1000 rublių (93 litai), be to, jos neišėjimas į darbą buvo neigiamai įvertintas tiesioginių vadovų. G.B. pažymėjo, kad didžiausius išgyvenimus patyrė jos nepilnamečiai vaikai, kurie ilgą laiką po kelionės buvo streso būsenoje, vyresnysis sūnus A.B., praėjus beveik dviems mėnesiams po kelionės, buvo paguldytas į ligoninę. G.B. paaiškino, kad dėl neteisėtų VSAT pareigūnų veiksmų kreipėsi į VSAT. Šios valstybės institucijos vadovų atsakymai patvirtina, kad buvo padaryti pažeidimai, tačiau konkretus pareigūnų veiksmų įvertinimas nepateiktas, apsiribojant tuo, kad „informacija padės ateityje išvengti panašių nesusipratimų ir tobulinti VSAT pareigūnų tarnybos vykdymą ir organizavimą". Pareiškėja pažymėjo, kad nesėkminga kelionė sukėlė jai ir jos vaikams didelių dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, iš dalies sutrikdė sveikatą (pasekmės jaučiamos iki šiol), todėl turėtų būti atlyginta jiems padaryta neturtinė žala, ne mažesnė kaip 30000 litų.
Atsakovė VSAT Vilniaus rinktinė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė paaiškino, kad 2004-08-13 Lietuvos Respublikos pilietei G.B. kartu su dviem nepilnamečiais vaikais, Lietuvos Respublikos piliečiais, A.B. bei I.B. vykstant iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, jų dokumentus tikrino VSAT Kenos užkardos pareigūnai V.Jakševičius ir V.Zilnys. G.B., A.B. ir I.B. tikrinimui pateikė Lietuvos Respublikos pasus, tačiau pagal 2002-02-28 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.302 patvirtintą „Vaiko išvykimo į užsienio valstybes tvarką" A.B. ir I.B. nepateikė papildomų dokumentų, privalomų pateikti vaikui, vykstant į užsienio valstybę (legalizuoti dokumentai, patvirtinantys, kad vaiko tėvai ar vienas iš jų gyvena užsienio valstybėje; abiejų tėvų ar vieno iš jų, su kuriuo teismas yra nustatęs vaiko gyvenamąją vietą ar su kuriuo vaikas gyvena daugiausia, arba globėjo sutikimas, kad vaikas laikinai išvyktų, šio sutikimo kopija; kartu su vieno iš tėvų sutikimu, kad vaikas laikinai išvyktų, pateikiama teismo sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kopija arba savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos raštas, kuriuo patvirtinama, kad vaikas gyvena daugiausia su tuo iš tėvų, ir šio rašto kopija). A.B. ir I.B. pateikė tik minėtos tvarkos 5.1 punkte nurodytus dokumentus. G.B., kap pažymėjo atsakovė, niekur nebuvo išsiųsta, nes Lietuvos Respublikos piliečiai iš Lietuvos Respublikos niekur negali būti išsiųsti, o jos vaikai į patalpas nebuvo uždaryti (įrašų, kad A.B. ir I.B. būtų pristatyti į užkardą, nėra). 400 litų turtinės žalos suma, kaip nurodė atsakovė, yra niekuo nepagrįsta, o dėl pravaikštos darbe kaltė tenka G.B., kadangi ji pati nesiteikė informuoti darbdavio apie neatvykimą į darbą ir gauti leidimo neatvykti. Atsakovės teigimu, tariamai atsiradusi neturtinė žala, dvasiniai išgyvenimai ir emocinės depresijos galėjo kilti tik dėl G.B. kaltės, kadangi ji iš anksto nepasirūpino dokumentais, suteikiančiais teisę A.B. ir I.B. išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę. VSAT Vilniaus rinktinė pabrėžė, kad sprendimas neleisti A.B. ir I.B. išvykti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo pagrįstas ir teisėtas, VSAT pareigūnų veiksmuose neteisėtų veiksmų nenustatyta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 20 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nustatė, jog 2004-08-13 Lietuvos Respublikos pilietė G.B. kartu su dviem nepilnamečiais vaikais, Lietuvos Respublikos piliečiais, A.B. bei I.B. vyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Jų dokumentus, kertant valstybės sieną, patikrino VSAT Kenos užkardos pareigūnai V.Jakševičius ir V.Zilnys. G.B., A.B. ir I.B. pareigūnams pateikė tik Lietuvos Respublikos piliečių pasus, nepateikdami visų dokumentų, privalomų pateikti vaikams (Lietuvos Respublikos piliečiams) vykstant į užsienio valstybę pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-28 nutarimu Nr.302 patvirtintą „Vaiko išvykimo į užsienio valstybes tvarką" (toliau - Tvarka), todėl G.B. su nepilnamečiais vaikais nebuvo leista išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas nurodė, kad pagal Tvarkos 15 punktą, jeigu vaiko tėvai ar vienas iš jų laikinai arba nuolat gyvena užsienio valstybėje, vaikas gali vykti vienas į užsienio valstybę pas tėvus ar vieną iš jų. Šiuo atveju be Tvarkos 5 punkte nurodytų dokumentų Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkto pareigūnams pateikiami dokumentai, patvirtinantys, kad vaiko tėvai ar vienas iš jų gyvena užsienio valstybėje, abiejų tėvų ar vieno iš jų, su kuriuo teismas yra nustatęs vaiko gyvenamąją vietą ar su kuriuo vaikas gyvena daugiausia, arba globėjo sutikimas, kad vaikas laikinai išvyktų, ir šio sutikimo kopija. Dokumentai, patvirtinantys, kad vaiko tėvai ar vienas iš jų gyvena užsienio valstybėje, turi būti legalizuoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos arba Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos, jeigu tarptautinėse sutartyse nenumatyta kitaip. Kartu su vieno iš tėvų sutikimu, kad vaikas laikinai išvyktų, pateikiama teismo sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kopija arba savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos raštas, kuriuo patvirtinama, kad vaikas gyvena daugiausia su tuo iš tėvų, ir šio rašto kopija. Kartu su globėjo (rūpintojo) sutikimu, kad vaikas laikinai išvyktų, pateikiama vaiko globą (rūpybą) patvirtinantis dokumentas ir jo kopija. Sutikime ir savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos rašte turi būti nurodytas jų galiojimo laikas. Parašo tikrumas sutikime turi būti paliudytas notaro arba Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos pareigūno. Nustatyta, kad G.B. pasienio pareigūnams pateikė tik Tvarkos 5.1 punkte nurodytus dokumentus, t.y. Lietuvos Respublikos piliečių pasus, nepateikdama jokių kitų Tvarkoje nustatytų dokumentų, privalomų pateikti vaikui vykstant į užsienio valstybę (tai patvirtina tiek liudytojų V.Z. bei V.J. parodymai, kuriais nėra jokio teisinio pagrindo netikėti, tiek VSAT atlikti tarnybiniai patikrinimai). G.B. skunde išdėstytus motyvus, kad jos vaikai buvo uždaryti Kenos pasienio kontrolės punkte į patalpą su grotomis, o ji buvo išsiųsta į Rusiją gauti buvusio ir dabartinio sutuoktinių sutikimus, teismas įvertino kritiškai kaip neatitinkančius tikrovės, pagrįstus prielaidomis. Kadangi įrašų apie tai, kad A.B. ir I.B. buvo pristatyti į užkardą, nėra, tai įvertinta kaip įrodymas, kad jie niekur uždaryti nebuvo. Teismas kritiškai įvertino ir liudytojos L.M. parodymus, kadangi ji betarpiškai nedalyvavo incidente, yra G.B. motina, įvykio aplinkybes sužinojo tik iš G.B., jos parodymus paneigia liudytojų V.Z. bei V.J. objektyvūs bei išsamūs parodymai. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalimi, ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad VSAT pareigūnų sprendimas neleisti nepilnamečiams A.B. ir I.B. išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo pagrįstas ir teisėtas, VSAT pareigūnų veikoje G.B. atžvilgiu nėra neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais :
Apeliantės ir jos vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra kartu su sutuoktiniu M.B. „(duomenys neskelbtini)“ Rusijoje, jai išduotas leidimas nuolat gyventi Rusijos Federacijoje, kuriame yra įrašyti abu vaikai. Šį leidimą, Lietuvos Respublikos piliečių pasus, vaikų gimimo liudijimus, ištuokos ir santuokos liudijimus ji eilę metų pateikdavusi pareigūnams, atvykdama į Lietuvą, pateikusi ir 2004 m. rugpjūčio 13 d. (tai paliudijo teisme jos motina L.M.). Jos nepilnamečiai vaikai nepagrįstai buvo patalpinti į patalpą su grotomis Kenos geležinkelio stotyje. VSAT pareigūnai klaidingai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 302 patvirtinta „Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes tvarka“, kurios 4 punktas nustato, kad ji netaikoma vaikui, kai be Tvarkos 5 punkte nurodytų dokumentų Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkto pareigūnams pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad jis yra užsienio valstybės gyventojas. VSAT Vilniaus rinktinės juridinė grupė savo išvadose konstatavo, kad "jei pilietė G.B. pasienio kontrolės punkte pareigūnui, šiuo atveju Sargybų būrio pasieniečiui V.Jakševičiui pateikė savo vaikų Lietuvos Respublikos pasus ir leidimą gyventi Rusijos Federacijoje, į kurį buvo įrašyti jos vaikai, ar vaikų leidimus gyventi Rusijos Federacijoje, tai V.Jakševičiaus veiksmai neišleidžiant nepilnamečių G.B. vaikų išvykti iš Lietuvos Respublikos, buvo neteisėti...". Valstybės sienos pareigūnų klaidingi veiksmai sukėlė jai didelių materialinių nuostolių bei padarė neigiamą poveikį jos ir jos nepilnamečių vaikų sveikatai, be to, iš VSAT Vilniaus rinktinės ji nesulaukė net atsiprašymo. Teismas paviršutiniškai, šališkai išnagrinėjo bylą, įvertino liudytojų parodymus. Tuo tarpu iš byloje esančių dokumentų akivaizdu, kad pradinėje tarnybinio patikrinimo stadijoje pareigūnai V.Zilnys ir V.Jakševičius labai nekonkrečiai aiškino incidento aplinkybes, jų veiksmai ir raportai patvirtina, kad jie neįsigilino į pateiktus dokumentus, klaidingai vadovavosi ne tuo teisės aktu. Apeliantė pažymi, jog liudytoja L.M. pati matė, kokius dokumentus ji buvo pateikusi pareigūnams, tačiau jos parodymais teismas nepagrįstai nesirėmė. Tai, kad ji sekančiu traukiniu tą pačią dieną išvyko į Rusijos Federaciją, kaip nurodo apeliantė, taip pat patvirtina, jog leidimą nuolat gyventi Rusijos Federacijoje ji turėjo, nes be jo nebūtų pravažiavusi valstybės sienos.
Atsiliepimas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su skundo reikalavimais nesutinkanti. Atsakovės manymu, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad G.B. pasienio pareigūnams pateikė tik Tvarkos 5.1 punkte nurodytus dokumentus, tai yra Lietuvos Respublikos piliečių pasus, nepateikdama jokių kitų Tvarkoje nustatytų dokumentų, privalomų pateikti vaikui vykstant į užsienio valstybę, pagrįstai konstatuodamas, kad VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnai priėmė teisėtą sprendimą neleisti A.B.ir I.B. išvykti iš Lietuvos Respublikos per Kenos pasienio kontrolės punktą.
IV.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu nepilnamečių asmenų išvykimą iš Lietuvos Respublikos reglamentavo ir šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 28 d. nutarimu patvirtinta ,,Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes tvarka“ (toliau-Tvarka). Pagal šios Tvarkos 5 punkto nuostatas vykstantis į užsienio valstybę vaikas visais atvejais turi turėti jo asmenį liudijantį dokumentą; tais atvejais kai vaikas (išskyrus vaikų globos (rūpybos) institucijoje globojamus vaikus) į užsienį vyksta be tėvų arba su vienu iš tėvų, pasienio kontrolės pareigūnams turi būti pateikti Tvarkos II skyriuje nurodyti papildomi dokumentai, patvirtinantys kartu su vaiku nevykstančių tėvų sutikimą vaiko išvykimui arba rodantys, kad toks sutikimas yra nereikalingas.
Tvarkos 4 punkte yra nustatyta, kad ,,ši tvarka netaikoma vaikui, kai, be šios tvarkos 5 punkte nurodytų dokumentų, Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkto pareigūnams pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad jis yra užsienio valstybės gyventojas.“. Tai reiškia, kad pateikus įrodymus, kad vaikas gyvena užsienio valstybėje ir jo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, pasienio kontrolės pareigūnai neturi teisės reikalauti jokių kitų Tvarkos II-III skyriuose nurodytų dokumentų; ir atvirkščiai- nepateikus tinkamo dokumento, patvirtinančio, kad vaikas yra užsienio valstybė gyventojas, jo išvykimui taikytini bendri Tarkoje nustatyti reikalavimai.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Skundą teismui pateikusio asmens reikalavimai gali būti patenkinti tik tuo atveju jeigu jie pagrįsti įstatymu, t.y. turi juridinį pagrindą, ir tik teismui konstatavus jų faktinį pagrindą, t.y. pripažinus tikromis aplinkybes, iš kurių pareiškėjas kildina reikalavimus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis nustato principines įrodinėjimo administracinių bylų procese nuostatas: bylą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, arba kad jų nėra, įstatymų nustatyta tvarka ir remdamasis įrodymais, kuriuos pateikia proceso šalys ir proceso dalyviai. Kiekviena proceso šalis turi pagrįsti savo reikalavimus ar atsikirtimus savarankiškai pateiktais ar su teismo pagalba gautais įrodymais.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėja neįrodė savo skundo pagrindu nurodytų aplinkybių. Viena iš esminių konstatuotinų faktinių bylos aplinkybių yra ta, ar pareiškėja vykdama per valstybės sieną pasienio posto pareigūnams pateikė dokumentus, įrodančius kad ji ir jos vaikai yra Rusijos Federacijos gyventojai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos pozicija šiuo klausimu yra nenuosekli: pareiškime Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadui pareiškėja iš viso nenurodė, kokius konkrečiai dokumentus pateikė pasieniečiams; skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja teigė, kad jos ir vaikų gyvenamąją vietą pasienio kontrolės pareigūnams įrodė įrašai jos ir vaikų pasuose bei gimimo liudijimuose, tačiau kaip matyti iš byloje esančių kopijų, šiuose dokumentuose nėra pareiškėjos nurodytų duomenų; tik apeliaciniame skunde pirmą kartą atsirado teiginys, kad pareiškėja pasienio kontrolės pareigūnams pateikė leidimą nuolat gyventi Rusijoje. Tuo tarpu pareiškėją tikrinę pareigūnai visoje tyrimo eigoje nuosekliai teigė, kad pareiškėja pateikė tik jos ir vaikų asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, dėl ko iš jos buvo pareikalauta vaikų tėvų sutikimų išvykimui. Toks pareiškėjos ir jos vaikų neišleidimo iš Lietuvos Respublikos pagrindas yra nurodytas ir oficialiuose dokumentuose: 2004 m. rugpjūčio 13 d. pranešime VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės budėtojui ir įraše Vilniaus rinktinės įvykių duomenų bazėje. Šioje situacijoje bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai pripažino, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėja tikrinimo metu pateikė tinkamus dokumentus, rodančius, kad ji ir jos vaikai gyvena užsienyje. L.M. parodymai teismo pagrįstai įvertinti kaip nepakankami priešingai išvadai padaryti- ji nebuvo tiesioginė ginčo įvykio liudytoja, be to yra pareiškėjos motina, t.y. suinteresuotas bylos baigtimi asmuo.
Nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais ir pareiškėjos skundo teiginiai, kad ji su vaikais buvo uždaryta pasienio kontrolės punkte grotuotoje patalpoje, bei kad jos vaikai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus dėl to, kad aštuonias dienas be jos gyveno pas senelius. Pati pareiškėja ir jos vaikai paaiškinimų dėl šių aplinkybių teismui nepateikė, atsakovo atstovo teigimu pareiškėja ir jos vaikai nebuvo sulaikyti, kol buvo tikrinami dokumentai jie laukė bendroje laukimo salėje.
Dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo
Nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikytinas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. įstatymas Nr.VIII-1864 ) 6.271 straipsnis. ,,Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų“, kuriame yra nustatyta:
1. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.
4. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.“.
Kaip nurodyta anksčiau, byloje surinktų įrodymų pagrindų konstatuotina, kad pareiškėja vykdama iš Lietuvos Respublikos su nepilnamečiais vaikais nepateikė ,,Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes tvarkos“ 4 punkte nurodytų dokumentų, kurie būtų suteikę jai teisę išsivežti vaikus nesilaikant kitų Tvarkoje nustatytų reikalavimų, pareiškėja taip pat nepateikė Tvarkoje nustatytų dokumentų, įrodančių tėvų sutikimą vaikų kelionei. Taigi pareiškėja vyko per Lietuvos Respublikos sieną neturėdama įstatymo reikalaujamų dokumentų, t.y. neteisėtai.
Atsakovo- valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1996 yra įgalioti kontroliuoti valstybės sienos kirtimo teisėtumą. Šio įstatymo 20 straipsnis ,,Bendrieji pareigūnų tarnybiniai įgaliojimai“ suteikia pareigūnams, pagal savo pareigas ir kompetenciją įgyvendinantiems Tarnybos funkcijas tikrinti reikalingus asmenų, transporto priemonių dokumentus, apžiūrėti transporto priemones; atlikti asmens apžiūrą bei daiktų patikrinimą, sulaikyti asmenis, įtariamus pažeidus valstybės sienos kirtimo taisykles, muitų, pasienio ruožo ar pasienio kontrolės punkto režimą, pristatyti pažeidėjus į Tarnybos, policijos tarnybines patalpas ar seniūnijas kaimo vietovėse asmenybei nustatyti ir administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti ir kt.
Nurodytų įstatymo nuostatų pagrindu darytina išvada, kad atsakovo pareigūnai neleisdami pareiškėjai išsivežti vaikų iš Lietuvos Respublikos veikė teisėtai. Tai reiškia, kad byloje nenustatyta pagrindų valstybės atsakomybei dėl žalos atlyginimo atsirasti.
Pažymėtina, kad pareiškėjos skundas pareikštas netinkamam atsakovui- kaip nurodyta anksčiau Civilinio kodekso 6,271 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovu šioje byloje turi būti valstybė. Be to pareiškėja skundu reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos, padarytos jos nepilnamečiams vaikams, atlyginimo; šioje bylos dalyje tinkama šalimi būtų pareiškėjos vaikai, o ji pati turėtų užimti jų atstovės pagal įstatymą procesinę padėtį (ABTĮ 49 straipsnio 4 dalis). Kadangi administracinė byla iš esmės išnagrinėta teisingai, formalus procesinės teisės normų pažeidimas- tai kad pirmosios instancijos teismas nesprendė netinkamų šalių pakeitimo klausimo- nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamam sprendimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Vilnius apygardos administracinio teismo 2005m. spalio 20d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.