Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokurorės R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje (BK 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 254 straipsnio 2 dalyje (BK 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), BK 206 straipsnyje (1961 m. BK 1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 redakcija), BK 278 straipsnio 1 dalyje (1961 m. BK 1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 redakcija) išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiojo R. T. civilinis ieškinys atmestas.

T. P. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. T. P. gražinti Lietuvos Respublikos piliečio asmens pasas (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelė (duomenys neskelbtini).

Daiktiniai įrodymai – gipsinė automobilio ratų pėdsako išlieja, laužtuvas ir įrankiai ratų montavimui, pluoštinio audinio maišas, elektros laido prailgintuvas palikti saugoti Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariate.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2001 m. birželio 8 d. laikotarpiu nuo 8 val. 20 min. iki 9 val. 30 min. išdaužė namo lango stiklą, tokiu būdu įsibrovė į V. ir I. T. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone ir pagrobė V. T. priklausantį turtą: seifą, kurio vertė 600 Lt, 1 000 JAV dolerių (kupiūromis po 100 JAV dolerių ir 2 kupiūras po 50 JAV dolerių), kas atitinka 4000 Lt, 500 Lt (viena kupiūra po 200 Lt, 3 kupiūros po 100 Lt), graižtvinio šautuvo plastikinį juodos spalvos dėklą, kurio vertė 360 Lt, orinį šautuvą, kurio vertė 330 Lt, 20 vnt. natūralių juodsidabrės lapės kailių, kurių bendra vertė 6 400 Lt, 6 vnt. natūralių baltų baltosios lapės kailių, kurių bendra vertė 1 680 Lt, 78 vnt. įvairių spalvų lapių dažytų kailių (žalių, pilkų, rudų, juodų), kurių bendra vertė 28 080 Lt, vestuvinį žiedą, kurio vertė 300 Lt, laikrodį „O“ su metaline apyranke, kurio vertė 250 Lt, šautuvo optiką „B“ su laikikliu, kurio vertė 900 Lt, viso pagrobė V. T. priklausančio turto už 43 400 Lt ir 1 000 JAV dolerių. Taip pat pagrobė I. T. priklausantį turtą: juodos-raudonos spalvos kosmetinę, kurios vertė 20 Lt, auksinę kaklo grandinėlę, kurios vertė 2 000 Lt, auksinę rankos grandinėlę, kurios vertė 800 Lt, auksinę kaklo grandinėlę, kurios vertė 1 200 Lt, auksinę rankos grandinėlę, kurios vertė 800 Lt, smulkaus pynimo auksinę grandinėlę, kurios vertė 500 Lt, tris poras auksinių auskarų, iš jų vieni su briliantais, kurio vertė 3 000 Lt, o kiti – rinkės su platinos apdaila, kurių vertė 2 000 Lt, kiti – su baltomis akutėmis, kurių vertė 1 000 Lt, auksinį žiedą su briliantais ir žalios spalvos akute, kurio vertė 5 000 Lt, auksinį žiedą su briliantais, kurio vertė 2 000 Lt, auksinį vestuvinį žiedą, kurio vertė 200 Lt, rankinį laikrodį su geltono metalo apyranke, kurio vertė 400 Lt, iš viso pagrobė I. T. priklausančio turto už 18 920 Lt. Taip pat pagrobė R. T. priklausantį odinį dėklą šoviniams, kurio vertė 150 Lt, t. y. iš viso pagrobė svetimo turto už 62 470 Lt, taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje (2003 m. gegužės 1 d. patvirtinto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Taip pat, jis buvo kaltinamas tuo, kad 2001 m. birželio mėn. 8 d. laikotarpiu nuo 8 val. 20 min. iki 9 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) rajone per langą įsibrovė į V. ir I. T. gyvenamąjį namą ir pagrobė V. T. priklausantį graižtvinį šautuvą „S“ Nr. XXX, kurio vertė 4 000 Lt, medžioklinį lygiavamzdį šautuvą „I“ Nr. XXXX, kurio vertė 1 000 Lt, 10 vnt. graižtvinio šautuvo „S“ XX mm kalibro šovinių bei apkabą su 5 vnt. šovinių, kurių bendra vertė 60 Lt, 10 vnt. šovinių medžiokliniam šautuvui, kurių bendra vertė 40 Lt bei R. T. priklausantį medžioklinį lygiavamzdį šautuvą „I“ Nr. XXX, kurio vertė 1 000 Lt, 10 vnt. šovinių medžiokliniam šautuvui, kurių bendra vertė 40 Lt, taip pagrobė daugiau nei du šaunamuosius ginklus ir padarė V. T. 5 100 Lt, R. T. – 1 040 Lt turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 254 straipsnio 2 dalyje (2003 m. gegužės 1 d. patvirtinto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2000 m. rugsėjo 26 d įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Taip pat, jis buvo kaltinamas tuo, kad 2001 m. birželio mėn. 8 d. laikotarpiu nuo 8 val. 20 min. iki 9 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) rajone tokiu pat būdu įsibrovė į V. ir I. T. gyvenamąjį namą ir pagrobė R. T. išduotus svarbius šiuos asmeninius dokumentus: leidimą Nr. XXX laikyti (nešiotis) ginklus, išduotą XXXX m. birželio XX d. Kauno m. VPK; medžiotojo bilietą Nr. XXX, išduotą XXXX m. gegužės XX d. Kauno apskrities Valdytojo administracijos, taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 206 straipsnyje (1961 m. BK 1994 m. liepos 19 d įstatymo Nr. 1-551 redakcija).

Taip pat, jis buvo kaltinamas tuo, kad tuo pačiu laiku ir vietoje, tyčia išdaužė namo lango stiklą, per langą įsibrovė į V. ir I. T. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, tokiu būdu taip sugadino svetimą V. T. priklausantį turtą ir padarė nukentėjusiam R. T. (turėtų būti V. ir I. T.) žalą už 500 Lt, taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 278 straipsnio 1 dalyje (1961 m. BK 1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 redakcija).

BK 178 straipsnio 3 dalį (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteisti jį laisvės atėmimu ketveriems metams;

pagal BK 254 straipsnio 2 dalį (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteisti jį laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

pagal BK 206 straipsnį (1961 m. BK įstatymo Nr. 1-551 redakcija) ir nuteisti jį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 278 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK įstatymo Nr. 1-551 redakcija) ir nuteisti jį laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis paskirtas bausmes subendrini dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu, ir T. P. paskirti galutinę subendrintą aštuonerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Iš T. P. nukentėjusiajam R. T. priteisti 65 110 Lt turtinei žalai atlyginti.

Apeliantė pažymi, kad T. P. skiriant bausmę būtina atsižvelgti į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, todėl bausmė skirtina artima įstatymų sankcijose numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui (BK 61 straipsnio 2, 3 dalys).

Skunde pažymima, kad T. P. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog T. name niekada nebuvo, negalėjo paaiškinti, kaip po vagystės jo piršto pėdsakas buvo rastas nukentėjusiųjų name ant sekcijos. Tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu T. P. prisiminė, kad minėtame name buvo ne kartą, jame kartu su liudytoju D. T. linksminosi („baliavojo“) bei parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu iš jam pateiktų fotonuotraukų T. namo neatpažino dėl blogos jų kokybės. Prokurorės nuomone, byloje esančios fotonuotraukos yra kokybiškos, o T. namo vaizdas yra labai aiškus. Skunde prašoma atkreipti dėmesį į specialiojoje ekspertinėje literatūroje („Ekspertizės ir tyrimai, atliekami VRM kriminalistinių ekspertizių valdyboje“ (Metodinės rekomendacijos), Lietuvos Respublikos VRM Kriminalistinių ekspertizių valdyba, Vilnius, 1994)) nurodytas aplinkybes, kad pirštų pėdsakai ant dažyto medinio paviršiaus, esant idealioms sąlygoms (vasarą, apsaugotoje nuo dulkių patalpoje) gali išsilaikyti daugiausia 37 dienas. Šios baudžiamosios bylos medžiagoje nustatyta, kad nukentėjusiųjų T. name sąlygos išlikti pirštų pėdsakams nebuvo idealios, nes gyvenamosios patalpos neapsaugotos nuo dulkių, tuo metu, kai buvo linksminamasi buvo žiemos ar ankstyvo pavasario laikotarpis, todėl palikti pirštų pėdsakai negalėjo išlikti iki 2001 m. birželio 8 d., kai jie buvo rasti įvykio vietos apžiūros metu. Pasak prokurorės, 2001 m. birželio 8 d. įvykio vietos apžiūros metu kambaryje ant sekcijos stalčiaus rastas ir nukopijuotas T. P. piršto pėdsakas yra paliktas tuo metu, kai buvo įsibrauta į T. namą ir pavogti nukentėjusiesiems priklausantys daiktai.

Prokurorė skunde atkreipia dėmesį į byloje esančius netiesioginius įrodymus: pirma, sutampa avalynės pėdsako, rasto minėto namo rūsyje ant laiptų ir T. P. nešiojamos avalynės dydžiai; antra, T. P. laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 7 d. iki 2001 m. birželio 9 d. iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvykęs; trečia, T. P. ir liudytojas D. T. parodė, kad jie susipažino 2000 metų žiemą ar ankstyvą pavasarį naktiniame klube „L“, tačiau tuo metu šis klubas dar neveikė.

Prokurorė prašo Kauno apygardos prokuratūros skundą tenkinti. Išteisintasis T. P. ir jo gynėjas prašo Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį T. P. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl T. P. nekaltumo ir teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad apygardos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas išteisintojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą ir daiktinius įrodymus, specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Pažymėtina, kad asmens kaltumas ar nekaltumas teismų praktikoje nustatomas pagal bylos aplinkybių visumą, nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos atsižvelgiant į teismų praktikos reikalavimus, taip pat pakankamai išsamiai patikrinus visus byloje esančius ir proceso metu gautus reikšmingus duomenis.

Kauno apygardos teismas priimdamas išteisinantį nuosprendį T. P. atžvilgiu motyvavo tuo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti išteisintojo parodymai, o kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad jis padarė inkriminuojamus nusikaltimus. Apygardos teismas patikėjo išteisintojo T. P. parodymais teisme apie T. namo gyvenamąsias patalpas viduje ir išorėje, pačių nukentėjusiųjų (kurie mirę) išvaizdą, kurie atitiko liudytojo D. T. parodymus. Apygardos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusysis R. T. išteisintojo T. P. galėjo nepažinoti, nes gyveno ne tėvų name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, o liudytojas D. T. nusikaltimo padarymo metu gyveno su tėvais, kurie vėliau mirė. Pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino įvykio metu rasto piršto atspaudo, priklausančio T. P. aplinkybes, nes išteisintasis pripažino, jog kartu su liudytoju D. T. buvo minėtame name, kuriame kartu su merginomis linksminosi pirtyje. Taip pat nurodo, kad įvykio vietoje rasti batų pėdsakai ir tai, kad nurodytu laiku T. P. nebuvo išvykęs iš Lietuvos, taip pat neįrodo išteisintojo kaltės dėl vagystės.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme numatytu būdu ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu, įrodymais nepripažįstami, todėl ir apkaltinamasis nuosprendis jais negali būti grindžiamas. Byloje vienodai svarbūs tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai ar jų visuma. Be to, nė vienam iš jų nesuteikiamas nepagrįstas prioritetas, jeigu to nepatvirtina kiti byloje esantys neginčijami įrodymai. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančius ir papildančius įrodymus, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Šioje byloje leistinas tiesioginis įrodymas, kuriuo gali būti grindžiamas T. P. pareikštas kaltinimas yra įvykio vietos apžiūros metu rastas kairės rankos piršto atspaudas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2001 m. birželio 8 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog ant sekcijos apatinio stalčiaus rasti du rankų pirštų pėdsakai, kurie buvo nukopijuoti ant daktiloskopinės plokštelės (1 t., 46-49 b. l.). 2011 m. vasario 18 d. specialisto išvada Nr. 20-4-ISI-308 nustatyta, kad piršto pėdsakas nukopijuotas ant 55x70 mm dydžio daktiloskopinės plokštelės yra paliktas T. P. kairės rankos nykščiu (l t., 147-152 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. sausio 18 d. T. P. apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad (duomenys neskelbtini) rajone gyvenančių T. name niekada nėra buvęs, todėl rastas piršto pėdsakas gali būti klaida arba kažkoks nesusipratimas (2 t., 24, 29-30 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teisme išteisintasis T. P. pakeitė parodymus ir parodė, kad 2001 m. kartu su D. T. ir merginomis tris-keturis kartus buvo minėtame name, kur maudėsi bei linksminosi ten įrengtoje pirtelėje, vaikščiojo po namą ir kiemą (3 t., 19-20 b. l.). Tokius T. P. parodymus patvirtino liudytojas D. T., iš kurio parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu matyti, kad su išteisintuoju susipažino 2000 m. pabaigoje arba 2001 m. pradžioje žiemos metu, klube „L“, išteisintasis du kartus buvo pas jį namuose ir kartu pirtelėje linksminosi su merginomis, paskutinį kartą tai vyko 2001 m. balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje (3 t., 21-22 b. l.). Iš Valstybinės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2012 m. gegužės 8 d. pažymos Nr. (3.9.3) S-350 matyti, kad duomenų apie kavinę-barą „L“ neturi, tačiau 2001 m. gegužės 28 d. buvo įregistruota UAB „M“, o išregistruota 2006 m. liepos 18 d. Byloje nėra jokių kitų įrodymų paneigiančių ar patvirtinančių T. P. buvimo T. name aplinkybes, todėl apygardos teismas pagrįstai patikėjo išteisintojo T. P. ir liudytojo D. T. parodymais, kurie iš esmės sutampa. Tai, kad tarp išteisintojo T. P. ir liudytojo D. T. parodymų yra nežymių nesutapimų apie jų susipažinimo aplinkybes klube „L“ (arba „S“), kada ir kiek kartų jie buvo minėtame name nėra esminės aplinkybės, kurioms esant išteisintojo ir liudytojo D. T. parodymais negalima tikėti. Bylos duomenys patvirtina, kad liudytojas D. T. įvykio metu gyveno kartu su tėvais, o nukentėjusysis R. T. (liudytojo brolis) gyveno atskirai, todėl logiškai ir objektyviai paaiškinama, kodėl nukentėjusysis nieko nežinojo apie išteisintojo ir liudytojo tarpusavio santykius bei bendravimo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad daiktų vagystė iš T. namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, buvo padaryta 2001 m. birželio 8 d., o pirmieji duomenys apie rankos piršto pėdsako galimą priklausomybę T. P. buvo nustatytas tik 2010 m. spalio 15 d. (1 t., 132 b. l.). T. P. pirmą kartą buvo apklaustas kaip įtariamasis tik 2011 m. sausio 18 d. (protokole klaidingai nurodyta 2010 m. sausio 18 d.), t. y. praėjus daugiau kaip devyniems metams (2 t., 24 b. l.). Todėl logiška ir žmogiškai objektyviai suprantama, kad praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui ikiteisminio tyrimo metu T. P. iš jam pateiktų nuotraukų neatpažino namo, kuriame buvo kartu su D. T. ir merginomis. Teismas negali spręsti apie byloje esančių fotonuotraukų su T. namo atvaizdu kokybę, nes tai yra subjektyvus vertinimas. Iš liudytojo D. T. parodymų matyti, kad tėvų namas, esantis (duomenys neskelbtini) rajone, niekuo neišsiskyrė iš kitų, jokių ypatingų ir tik jam būdingų požymių namo išorėje ar viduje nebuvo. Natūralu, kad ikiteisminio tyrimo metu T. P. parodžius T. namo nuotraukas, galėjo jo neatpažinti, o tikrąsias aplinkybes prisiminė tik tada, kai teisme sutiko pažįstamą D. T., su kuriuo kartu šiame name linksminosi. Todėl apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad šios aplinkybės nepatvirtina ir objektyviai neįrodo T. P. kaltę dėl nusikalstamų veiksmų arba kad išteisintasis ir liudytojas D. T. meluoja, nes praėjus tokiam ilgam laiko tarpui nuo nusikaltimo padarymo (vagystės iš T. namo) jie gali tiksliai neprisiminti visų tarpusavio bendravimo aplinkybių. Be to, teigti, kad įvykio vietoje ant laiptų rastas avalynės pėdsakas priklauso T. P. negalima, nes nenustatyti jokie rastos avalynės individualūs požymiai, o spręsti apie jos priklausomybę konkrečiam asmeniui vien tik pagal 43-45 dydį negalima, nes tai būtų tik subjektyvus vertinimas (1 t., 87 b. l.). Pažymėtina, kad išteisintajam T. P. priklausantis piršto pėdsakas rastas ant baldų, prie kurių jis galėjo liestis būdamas T. namuose, o ne ant vėliau surasto graižtvinio šautuvo „S“ Nr. XXX (1 t., 37-38 b. l.). Bylos medžiaga patvirtina, kad kiti daiktai, kurie buvo pavogti iš T. namo, iki šiol nerasti. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo taip pat matyti, kad buvo rasti ir paimti du piršto pėdsakai, tačiau vieno iš jų priklausomumas iki šiol nenustatytas (1 t., 46-49 b. l.). Todėl neatmetama galimybė, kad vagystę iš T. namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone padarė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys.

Prokurorė atkreipia dėmesį į specialiojoje ekspertinėje literatūroje („Ekspertizės ir tyrimai, atliekami VRM kriminalistinių ekspertizių valdyboje“ (Metodinės rekomendacijos), LR VRM Kriminalistinių ekspertizių valdyba, Vilnius, 1994) nurodytas aplinkybes dėl pirštų pėdsakų išlikimo aplinkybių, galimybių ir nurodo, kad jie gali išsilaikyti daugiausia 37 dienas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie prokurorės skundo argumentai yra tik teorinio pobūdžio. Iš daktiloskopijos specialisto Gintauto Vozniko parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad pirštų pėdsakai šildomoje patalpoje gali išlikti nuo dviejų iki trijų mėnesių. Tai atitinka išteisintojo ir liudytojo D. T. parodymus, kad name, iš kurio buvo pavogti asmeniniai T. daiktai, paskutinį kartą buvo susitikę 2001 m. balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje. Akivaizdu, kad T. P. priklausantis piršto pėdsakas ant sekcijos (baro) stalčiaus galėjo būti paliktas šio susitikimo metu, nes tai patvirtina specialisto Gintauto Vozniko parodymai apeliacinio proceso metu. Byloje nėra kitų objektyvių duomenų, kad T. P. minėtą piršto pėdsaką paliko vagystės iš namo metu, t. y. 2001 m. birželio 8 d. Apeliacinis teismas išnaudojo visas galimybes tiksliau nustatyti T. P. priklausančio piršto pėdsako atsiradimo laiką ir aplinkybes, o prokurorė skunde naujų įtikinamų įrodymų dėl to nenurodo.

Iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2012 m. gegužės 15 d. rašto Nr. 110-2187 matyti, kad 2001 m. birželio 8 d. iš T. namo pagrobto graižtvinio šautuvo „S“ Nr. XXX su optiniu taikikliu „B“ 2001 m. lapkričio 24 d. galimai buvo nušautas R. D. (2 t., 151 b. l.). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad T. P. kaip nors yra susijęs su R. D. nužudymo aplinkybėmis, nes įtarimai (kaltinimai) išteisintajam dėl to kitoje byloje nepareikšti net praėjus dideliam laiko tarpui nuo įvykio. Prokurorės skunde nurodytas motyvas, kad T. P. yra Kauno „A“ nusikalstamos grupuotės narys, todėl 2007 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatomis jam buvo paskirti teismo įpareigojimai šešių mėnesių laikotarpiu nepalaikyti ryšio su kitais šios grupuotės nariais, be priežiūrą vykdančio policijos pareigūno sutikimo nekeisti savo gyvenamosios vietos, nesilankyti eilėje Kauno pramogų centrų, picerijų ir restoranų, o 2009 m. rugpjūčio 18 d. jam buvo pareikštas oficialus perspėjimas nei patvirtina, nei paneigia padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl kurių jis yra išteisintas (2 t., 40-41 b. l.). Šie duomenys gali būti laikomi asmenį charakterizuojančiomis aplinkybėmis, o ne kaltės įrodymu dėl kurios nors nusikalstamos veikos padarymo. Prokurorės skundo argumentas, kad T. P. laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 7 d. iki 2001 m. birželio 9 d. (t. y. vagystės iš T. namo laikotarpiu) iš Lietuvos Respublikos nebuvo išvykęs yra deklaratyvaus pobūdžio, nes ši aplinkybė byloje nėra ginčijama, todėl taip pat negali būti laikoma išteisintojo kaltės įrodymu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėtina byloje aplinkybė pripažinta įrodyta gali būti tik tais atvejais, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną kurį nors, t. y. šiuo atveju rankos piršto pėdsaką. Teisėjų kolegijos nuomone, kiekvienoje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Esant aukščiau paminėtai situacijai, kai yra pagrindas tik manyti, kad T. P. galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, vien tik daktiloskopinio tyrimo rezultatai negali būti pripažinti neginčijamu įrodymu padarius aukščiau paminėtas nusikalstamas veikas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-252/2005, 2K-511/2005, 2K-183/2006, 2K-798/2006). Akivaizdu, kad aukščiau paminėti įrodymai, kuriais prokurorė grindžia T. P. kaltę, nesudaro vieningos, vieni kitus atitinkančius ir papildančius įrodymus (grandinės), o jų analizė logiškai ir įtikinamai neįrodo išteisintojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančias išvadas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. P. išteisintas pagrįstai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Esant šioms aplinkybėms, prokurorės skundo argumentai dėl bausmės dydžio ir civilinio ieškinio nevertinami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.