Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. S. ieškinį atsakovei N. L. dėl atlyginimo už atliktus rangos darbus.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-06-09 sprendimu (b.l. 74-75) ieškovo I. S. ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovas atliktų darbų pridavimo tinkamai neatliko ir neįformino, spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, rėmėsi byloje esamais faktiniais duomenimis – sąskaitų duomenimis, ieškovo I. S., atsakovės N. L., liudytojų T. I., V. B., V. S. parodymais. Įvertinęs minėtus įrodymus teismas konstatavo, kad įvairių santechnikos reikmenų buvo įsigyta už 1161,47 Lt (b.l.52-59), tačiau sąskaitose ranka įrašyti skaičiai didesni, nei buvo pirkta santechnikos reikmenų (1600 Lt), vienoje iš sąskaitų yra skaičiai „800“ bei ”1000“ (b.l.57), kurias atsakovė teigia mokėjusi ieškovo tėvui, ir tuo pagrindu padarė išvadą, kad skaičiavimai sąskaitose apima ir atlyginimą už darbą (b.l.52). Teismas nurodė, kad atsakovė pripažįsta, jog ieškovui nėra sumokėjusi 700 Lt, nes teko perdaryti dušo kabinos ir gyvatuko pajungimą, ką patvirtino liudytojas V. B. ir byloje esantis darbų priėmimo-perdavimo aktas (b.l.54), todėl sprendė, jog priteisti iš atsakovės šią sumą pakankamo pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį ir faktinį bei absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str.).

Apeliaciniame skunde keliami netinkamo faktinių aplinkybių konstatavimo, netinkamo teisės normų, reglamentuojančių sutarčių vykdymą, taikymo, netinkamo įrodymų vertinimo klausimai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės pareigos sumokėti ieškovui už atliktus pagal rangos sutartį darbus buvimą ar nebuvimą, šios pareigos apimtį, nevisiškai teisingai aiškino ir taikė teisės normas, netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus jų leistinumo, patikimumo, sąsajumo, tarpusavio atitikimo aspektais (CPK 185 str.), dėl ko padarė neteisingas išvadas nesant pagrindo ieškinio reikalavimų patenkinimui. Dėl to skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 str. 1 d.). Rangos sutarčių teisinio reglamentavimo bendrosios nuostatos taikomos ir atskiroms rangos rūšims, jeigu ko kita nenustato atskiras rangos rūšis reglamentuojančios teisės normos (CK 6.644 str. 2 d.). Ginčo šalys tokią rašytinę rangos sutartį dėl remonto (statybos) darbų atlikimo sudarė 2008-03-20 (c.b. Nr. L2-8930-727/2008, b.l. 4). Ši sutartis, atsižvelgiant į teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-458/2005; 2009-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-535/2009), taip pat kvalifikuotina ir kaip vartojimo rangos, kadangi pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu (nagrinėjamu atveju apeliantas I. S., c.b. Nr. L2-8930-727/2008, b.l. 5), įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo) (nagrinėjamu atveju – atsakovė N. L.) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą buitiniams ar asmeniniams užsakovo ar jo šeimos poreikiams tenkinti, o užsakovas – priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti.

Atliktų darbų priėmimas-perdavimas yra privaloma procedūra, įforminama aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas - perdavęs atliktus darbus. Užsakovo pareiga sumokėti sutartyje nustatytą kainą, jeigu pagal rangos sutartį nenumatyta atliekamų darbų ar atskirų jų etapų apmokėti iš anksto, atsiranda po to, kai yra priimtas darbų rezultatas (CK 6.676 str.). Vertinant aplinkybės, susijusias su darbų perdavimu, kolegija pažymi, kad byloje ginčo dėl paties fakto, jog atsakovė naudojasi apelianto (ieškovo) atliktų pagal minėtą sutartį santechninių darbų rezultatu, nekilo, nors darbų priėmimo-perdavimo aktas nebuvo surašytas, ir su kuo taip pat abi šalys sutinka. Savo nesutikimą apmokėti už darbus apeliantui atsakovė grindžia avanso – 1000 Lt sumokėjimu bei darbų kokybės netinkamumu, dėl ko ji esą turėjo kai kuriuos darbus taisyti, pasitelkdama kitus asmenis.

Todėl šioje byloje sprendžiant klausimą, ar apeliantas (ieškovas) turi teisę reikalauti iš atsakovės atsiskaitymo už atliktus darbus, o vartojimo rangą reglamentuojančios teisės normos nenustato skirtumų nuo bendrųjų darbų priėmimo ir apmokėjimo už juos taisyklių, taip pat teisinių pasekmių ypatumų, nustačius darbų trūkumus, reikšminga yra tai ar, neįvykus darbų priėmimui-perdavimui pagal aktą, tačiau užsakovui pradėjus darbų rezultatu realiai naudotis pagal paskirtį, yra teisinis pagrindas rangovui reikalauti visiško atsiskaitymo už atliktus darbus.

Naujausioje savo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog faktai, kad darbų priėmimas-perdavimas pagal CK 6.644 str. 1 d. ir 6.662 str. nustatytus reikalavimus neįvyko, tačiau užsakovas rangovo darbų rezultatą pradėjo naudoti pagal paskirtį, tai darė ilgą laiką ar gera valia pradėjo vykdyti atsiskaitymus už atliktus darbus, rodo, kad šalys nors ir pažeidė sutartinius įsipareigojimus bei nesilaikė teisės normų reikalavimų, tačiau pažeidimų faktas neatleidžia šalių nuo prievolių, kylančių iš sutarčių vykdymo principų (CK 6.200 str.) bei rangos sutarties esmės, reikalaujančių, kad už tinkamą darbo rezultatą būtų sumokama sulygta kaina. Tai suponuoja išvadą, kad susiklosčiusioje situacijoje šalių teisių apsaugą turi lemti ne tai, įvyko ar ne darbų priėmimas-perdavimas įstatymų nustatyta tvarka, bet vertinimai, ar užsakovas tikrai nustatė darbų rezultato trūkumus, tai padarė per protingą terminą, ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato faktinio naudojimo pradžios (CK 6.666 str. 2 d.), ir ar mokėjimų už atliktus darbus sustabdymas pagal prigimtį bei apimtis atitinka kurį nors iš CK 6.665 str. nustatytų užsakovo teisių gynimo būdų. Kasacinis teismas konstatavo, kad darbų priėmimo-perdavimo reikšmės mokėjimo prievolei vykdyti suabsoliutinimas prieštarautų šių procedūrų, įgyvendinamų teisių bei pareigų paskirčiai, taip pat sudarytų prielaidas vienos iš sutarties šalių nepagrįstam praturtėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-535/2009). Taigi nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė, kad darbų priėmimo-perdavimo aktas nebuvo surašytas, pati savaime nepaneigia apelianto teisės į užmokesčio už atliktus darbus gavimą pagal sutartį.

Šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str.1 d.). Pagal sutartį prisiimtos prievolės pasibaigia, kai tinkamai įvykdomos (CK 6.123 str. 1 d.). Šalių rungimosi procese principas lemia, kad kiekviena jų turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.). Pareikšdamas reikalavimą priteisti pagal sutartį nesumokėtą kainą už darbus, apeliantas privalėjo įrodyti, kad jis sutartį įvykdė tinkamai - atliko visus sutartimi sulygtus darbus ir jų rezultatą perdavė užsakovui. Atsakovė, reikšdama nesutikimą su ieškovo reikalavimu, turėjo įrodyti darbų neatlikimo ir netinkamos jų kokybės, kliudančios naudotis darbų rezultatu pagal paskirtį, buvimą.

Įstatymas draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę (CK 6.59 str.). Atsisakymas mokėti, kaip spręstina iš atsakovės paaiškinimų, yra jos valios išraiška rangovui atitinkamai mažinti darbų kainą (CK 6.665 str. 1 d. 2 p., 6.363 str. 4 d. 2 p.). Todėl tam, kad įvertinti užsakovės (atsakovės N. L.) veiksmų teisėtumą, atsisakius mokėti, šiai buvo būtina įrodyti, kada bei kokie konkrečiai darbų trūkumai nustatyti ir kokia dalimi dėl to reikalinga sumažinti darbų kainą. Šiuo konkrečiu atveju sutartinė darbų kaina, atsižvelgiant į atsakovės atsikirtimų argumentus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose (b.l. 19), jog taisymai sutarties tekste nėra abiejų sutarties šalių aptarti, o tai reiškia, kad dėl didesnės darbų kainos nesulygta, yra lygi ne 1700 Lt, kaip tai traktuoja apeliantas, o 1500 Lt, neįskaitant medžiagų vertės. Pats apeliantas pripažįsta neatlikęs visų sutartyje numatytų darbų (nesumontavęs kriauklės virtuvėje, nes nebuvę baldų), dėl ko darbų kainą pats sumažina dar 100 Lt. Kolegija pažymi, kad avansinis mokėjimas sutartyje nebuvo numatytas ir apie jo sumokėjimą sutartyje nepažymėta. Atsakovė tvirtino mokėjusi 1000 Lt avansą, tačiau jokių rašytinių šį faktą patvirtinančių duomenų (pakvitavimo, raštelio, kvito) nėra į bylą pateikusi, nors ji privalėjo pasirūpinti atitinkančio jos sumokėtą sumą dokumento gavimu iš rangovo, esant judviejų oficialiems, sutartimi pagrįstiems teisiniams santykiams. Be to, būtent atsakovei tenka ir įrodinėjimo pareiga įrodyti avanso sumokėjimą bei neigiamos pasekmės, šios aplinkybės neįrodžius.

Atsakovės teiginius apie sumokėtą avansą paneigia apelianto pateikta apžiūrai kvitų knygelė (kvitai nuo Nr. 0631351 iki Nr. 0631400), joje yra aktualiu bylai laikotarpiu apelianto išduotų paslaugų gavėjams kvitų antrieji egzemplioriai, kuriuose pažymima apie sutarties sudarymo datą, nurodoma paslaugos kaina (gauta pinigų suma), tame tarpe ir avanso pagal sutartis gavimas, užsakovo pavardė. Kvito, susijusio su piniginių įmokų iš atsakovės gavimu, šioje knygelėje nesama. Kolegija negali remtis atsakovės iniciatyva pakviestų liudyti asmenų T. I. ir V. B. paaiškinimais (b.l.71-72), kurie nors ir patvirtino matę pinigų mokėjimą V. S. (apelianto tėvui), tačiau jų pačių parodymai tarpusavyje nesutampa. Antai V. B. tvirtino, kad 1000 Lt avanso perdavimo metu dalyvavę jis, atsakovė, apeliantas ir jo tėvas, gi liudytoja T. I. taip pat teigė pati mačiusi, kaip atsakovė mokėjo V. S. 1000 Lt. Apie šios liudytojos buvimą pinigų perdavimo metu liudytojas V. B. nenurodė. Be to, pati atsakovė aiškino kaip avansą apelianto tėvui sumokėjusi 800 Lt, nes 200 Lt buvo likę nuo medžiagų pirkimui skirtos 1000 Lt sumos, sumokėtos anksčiau (b.l.70-71) Tai liudija apie atsakovės pozicijos nenuoseklumą, jos pačios ir minėtų liudytojų paaiškinimų, kaip įrodymo, visišką nepatikimumą.

Vertinant įrodymus, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčų dalyku, egzistavo ar neegzistavo, būtina taikyti tikimybių pusiausvyros principą: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, ir priešingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įro­dymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Tai paaiškintina tuo, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą tik tada, kai dėl to nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą ar nebuvimą teis­mas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl šio fakto lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus arba, atitinkamai, jo nebuvus. Šiuo atveju aptartų įrodymų kontekste labiau tikėtina išvada, kad avansas už darbus nebuvo sumokėtas, o buvo atsiskaitoma tik už apelianto nupirktas medžiagas remontui pagal jo pateiktus apmokėjimui dokumentus (sąskaitas).

Kita vertus, atsakovė tvirtino sumokėjusi avansą apelianto tėvui, tačiau sutartiniai teisiniai santykiai ją siejo ne su V. S., o su pačiu apeliantu I. S., kuriam pagal CK 6.44 str. nurodymą ir buvo privalu įvykdyti piniginę prievolę pagal sutartį. Aplinkybės, kad V. S. buvo kreditoriaus I. S. paskirtas priimti prievolės įvykdymą asmeniu, atsakovė taip pat byloje neįrodinėjo, nors tokia įrodinėjimo pareiga ir šiuo atveju tenka jai.

Todėl sumažinti sutartimi sulygtą darbų kainą atsakovės nurodomo kaip esą sumokėto 1000 Lt avanso dydžiu nėra teisinio pagrindo. Kalbant apie darbų trūkumus, galinčius sąlygoti darbų kainos sumažinimą, kolegija pažymi, kad atsakovė taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, pavyzdžiui, atestuotų specialistų ar nesuinteresuotų jos naudai ginčo baigtimi asmenų - atitinkamų valstybės institucijų, ginančių vartotojų teises - patikrinimo rezultatų, jos pasamdytų kokybei įvertinti tuo užsiimančių įstaigų ar ekspertų išvadų, nepateikė adresuotų ieškovui pretenzijų dėl kokybės. Vien jos pačios teiginių bei liudytojo V. B. paaiškinimų šioje situacijoje akivaizdžiai nepakanka nei trūkumams, nei jų pobūdžiui, nei dydžiui ir vertei nustatyti, pagal šiuos paaiškinimus nėra galimybės apskaičiuoti galimą darbų kainos pagal CK 6. 665 str. 1 d. 2 p., 6.363 str. 4 d. 2 p. nuostatas sumažinimą, juo labiau, kad trūkumų pašalinimo išlaidų, kaip pati teigė, realiai nepatyrė, šie buvę ištaisyti neatlygintinai (b.l. 70-71). Dėl pasakyto atsakovės į bylą pateikti dokumentai – paraiška ir perdavimo-priėmimo aktas (b.l. 53-54), įrodomosios reikšmės neturi.

Kolegija sutinka su apelianto skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi sąskaitose, kuriose nurodomos įsigytos medžiagos, esančiais prierašais ranka (skaičiais) (b.l. 57-59). Šie aiškiai neįvardinti ir sutarties šalių parašais nepatvirtinti paskaičiavimai nepagrindžia nei paties atsiskaitymo būtent už rangos darbus fakto, nei, juo labiau, jo dydžio, todėl šioje situacijoje nepriskirtini prie leistinų įrodinėjimo priemonių (CPK 177 str.). Toks šių įrašų, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, traktavimas pažeidžia draudimą grįsti sprendimą prielaidomis (CPK 270 str.4 d. 2 p.).

Dėl kai kurių darbų neatlikimo kolegija jau pasisakė, pats apeliantas (ieškovas) pripažino kriauklės virtuvėje nesumontavęs ir sutiko 100 Lt suma sumažinti gautiną už rangos darbus sumą. Atsakovės atsiliepime įvardinti argumentai, esą šis nepajungęs ir skalbimo mašinos, kuri buvo pajungta dar šią įsigijus 2004 metais (b.l. 19-20), nepagrįsti ir atmestini. Akivaizdu, jog atliekant tokio pobūdžio, kaip šalys susitarė sutartimi, santechninius darbus – vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžių pakeitimą, skalbyklė privalo būti atjungiama ir pajungiama iš naujo.

Nurodytais motyvais ieškovo reikalavimas iš dalies tenkintinas: jo naudai iš atsakovės priteistina 1400 Lt suma (1500 Lt – 100 Lt), įstatyminės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki skola bus visiškai sumokėta (CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.) ir proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p.ir 6 p., 93 str. 2 d. ir 4 d., 98 str.). Iš viso patenkinama 87,5 proc. ieškovo reikalavimų ( 1400 Lt x 100 proc. : 1600 Lt ). Ieškovas sumokėjo už ieškinį 50 Lt (b.l. 2), o už apeliacinį skundą – 66 Lt (b.l. 78, 83) žyminio mokesčio. Kadangi tai yra privalomai pagal įstatymą reikalaujama minimali mokėtina suma (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), ji nemažintina. Taip pat ieškovas šioje civilinėje byloje sumokėjo 220 Lt už teisines paslaugas (b.l. 5, 51) ir 70 Lt už procesinių dokumentų įteikimą atsakovei per antstolį (b.l. 14). Šių išlaidų jam kompensuotina 253,75 Lt ( [220 Lt + 70 Lt] x 87,5 proc.). Iš viso ieškovui priteistina 303,75 Lt pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų (253,75 Lt + 50 Lt), ir 66 Lt apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų.

Ieškovo pateiktas į bylą prašymas priteisti jo kitoje byloje turėtas 300 Lt atstovavimo išlaidas (b.l. 21-22, kvito originalas c.b. Nr. L2-8930-727/2008, b.l.6) netenkintinas, tam nėra įstatyminio pagrindo. Konkrečioje byloje yra sprendžiamas tik toje pačioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas. Ieškinio reikalavimo kompensuoti šias patirtas išlaidas per nuostolių institutą ieškovas nepareiškė, todėl kolegija, atsižvelgdama į dispozityvumo ir draudimo peržengti ieškinio reikalavimo ribas principus, šio klausimo plačiau neaptarinėja (CPK 13 str., 265 str. 2 d.).

Esant tokiam apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatui bei vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. nuostatoms, procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) 5,60 Lt išlaidos (b.l. 87) valstybės naudai priteistinos iš atsakovės N. L..

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti iš N. L. 1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) litų už rangos darbus ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2008-08-18 iki sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo I. S. naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš N. L. 303 (tris šimtus tris) litus 75 centus bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų I. S. naudai.

Priteisti iš N. L. 66 (šešiasdešimt šešis) litus bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų I. S. naudai.

Priteisti iš N. L. 5 (penkis) litus 60 centų pašto išlaidų valstybės naudai.