Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-09-16 · Administracinė byla Nr. AS-63-481-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-09-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-09-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-16
Bylos Nr.
AS-63-481-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00485-2011-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
Pareiškėjas
A. Č.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS63-481/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00485-2011-4Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 55.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Romos Sabinos Alimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Č. (toliau – pareiškėjas) 2011 m. vasario 22 d. skundu, kurį 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. balandžio 4 d. patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją (toliau – Kultūros ministerija) pašalinti padarytą jo nuosavybės teisių pažeidimą – panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro (toliau – Kultūros ministras) 2011 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. ĮV-49, kuriuo patvirtintas pridedamas Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didždvariu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 626, buvęs kodas G310K), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas, dalį, kuria šiame plane jam nuosavybės teisėmis priklausantis pastatas-skaitykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įvardytas kaip naikintinos ne dvaro laikotarpio pastatų ir statinių liekanos, bei paveldotvarkos projektas, dalį, kuria į šį projektą neįtrauktas žemės sklypas, esantis po pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, reikalingas naudotis šiuo pastatu, bei nenustatytos specialiosios naudojimo sąlygos, šio žemės sklypo tvarkymo reglamentas, leidžiantis pastato-skaityklos, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statybą ir rekonstrukciją, bei įpareigoti atsakovą Kultūros ministeriją įtraukti jam nuosavybės teisėmis priklausantį pastatą-skaityklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), į Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didždvariu (unikalus kodas kultūros vertybių registre 626), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, priskiriant jį prie kitų statinių bei nustatant šiam statiniui specialiąsias naudojimo sąlygas, patvirtinant žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), tvarkymo reglamentą, leidžiantį pastato-skaityklos, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statybą ir rekonstrukciją.

Pareiškėjas nurodė, kad Kultūros ministro įsakymo dalis, kuria patvirtintas specialusis planas, kuriuo jam nuosavybės teisėmis priklausantis pastatas priskirtas prie naikintinų ne dvaro laikotarpio pastatų ir statinių liekanų bei neįtraukiant statinio vertybės į teritorijos tvarkymo reglamentą, yra pažeistos jo subjektinės teisės, kurios turi būti ginamos įpareigojant atsakovą atlikti prašomus veiksmus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais ir 2009 m. spalio 5 d. sumokėtą 131 Lt žyminį mokestį grąžino pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nurodė, kad Kultūros ministro 2011 m. sausio 26 d. įsakymas Nr. ĮV-49, kuriuo patvirtintas Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didžiadvariu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 626, buvęs kodas G310K), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas yra norminis administracinis aktas, atitinkantis ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje nurodytus požymius: nustato elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl pareiškėjas kelia ginčą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo. Pažymėjo, jog pareiškėjas patikslintu skundu siekia, kad atsakovas būtų įpareigotas: 1) atitinkamose dalyse panaikinti įsakymu patvirtinto Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didžiadvariu, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano sprendinius; 2) įtraukti jam nuosavybės teisėmis priklausantį pastatą-skaityklą, esantį (duomenys neskelbtini), į Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didžiadvariu, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, priskiriant jį prie kitų statinių bei nustatant šiam statiniui specialiąsias naudojimo sąlygas, patvirtinant žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), tvarkymo reglamentą, leidžiantį pastato-skaityklos, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statybą ir rekonstrukciją. Skunde pareiškėjas nurodė, kad dėl paminėtų veiksmų atlikimo į atsakovą nesikreipė. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas kelia reikalavimą dėl įpareigojimo panaikinti specialųjį planą – norminį administracinį aktą, tačiau jis nepatenka į asmenų, nurodytų ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje, tiesiogiai galinčių kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto panaikinimo, sąrašą. Individualioje administracinėje byloje norminio administracinio teisės akto teisėtumas gali būti tiriamas pareiškėjo, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, prašymu arba teismo iniciatyva (ABTĮ 111 str. 1 d.). Reikalavimas įpareigoti pastatą-skaityklą įtraukti į Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didžiadvariu, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, priskiriant jį prie kitų statinių bei nustatant šiam statiniui specialiąsias naudojimo sąlygas, patvirtinant žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), tvarkymo reglamentą, leidžiantį pastato-skaityklos statybą ir rekonstrukciją, negali būti laikomas tinkamu individualiu reikalavimu dėl gali būti pažeistų pareiškėjo subjektinių teisių gynimo, nes šiuo klausimu pareiškėjas į atsakovą nesikreipė. Pagal ABTĮ 3 straipsnį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ir vidaus administravimo srityje. Nagrinėjamu atveju atsakovas savo pozicijos inicijuojamo ginčo klausimu neišreiškė, t. y. neatsisakė ir nevilkino atlikti prašomus veiksmus, kurie galėtų būti ginčijami teisės aktų nustatyta tvarka, todėl negalima laikyti, kad ginčas apskritai kilo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui nesuformulavus konkretaus savarankiško reikalavimo dėl gali būti pažeistų jo teisių gynimo, kurį galima būtų laikyti individualiu ginču, negali priimti nagrinėti skundo, todėl pareiškėjas šiuo atveju nevertintinas ir kaip tinkamas subjektas, galintis kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo ištyrimo. Pareiškėjo skundą atsisakytina priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kaip nenagrinėtiną teismų.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad nesikreipė į atsakovą Kultūros ministeriją, kadangi specialiojo planavimo procedūros buvo atliekamos jam nedalyvaujant ir jo nekviečiant. Jis kreipėsi į specialiojo planavimo organizatorių, t. y. kitą atsakovą šioje byloje – Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos. Teisines pasekmes jam sukūrė kito atsakovo – Kultūros ministerijos veiksmai. Pareiškėjo nuomone, norminiu aktu galima būtų laikyti tik tas Kultūros ministro įsakymu patvirtintas elgesio taisykles, kurios liečia neapibrėžtą asmenų ratą. Šiuo atveju, kaip ir specialiojo plano sąlygų, nustatytų konkretiems ūkio subjektams – nuosavybės teisių turėtojams, atveju, laikytina, kad Kultūros ministro įsakymo dalis yra individualaus pobūdžio. Teigia, kad, nustatydamas vis naujus skundo trūkumus, o galiausiai atsisakydamas priimti skundą, teismas pažeidė konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Taip pat pažeistos ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis bei 5 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 3 dalimi, skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, kur jis turėtų kreiptis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Kultūros ministro 2011 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. ĮV-49 patvirtinto Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didžiadvariu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 626, buvęs kodas G310K), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano – teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano bei paveldotvarkos projekto dalimi.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad ginčijamas specialusis planas yra norminis administracinis aktas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta esmine šiam ginčui išvada. Vien faktas, jog konkretus teritorijų planavimo dokumentas yra priskirtinas prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, neleidžia daryti išvados, jog jis yra norminio pobūdžio aktas. Tai, ar konkretus specialiojo teritorijų planavimo dokumentas yra norminio ar individualaus pobūdžio, gali būti sprendžiama tik kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šio dokumento reguliavimo apimtį ir jo pobūdį bei kitus kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-216/2008).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą aktą, konstatuoja, kad juo nustatyti (patikslinti) Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didžiadvariu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 626, buvęs kodas G310K), teritorijos bei apsaugos zonos ribos ir jų plotai, paveldosaugos reikalavimai ir konkrečių tvarkymo priemonių sistema, reglamentuoti žemės darbai, statinių ar įrenginių statyba, statinių aukštis, tūris, užstatymo tankis ir intensyvumas, išorės apdailos medžiagos, apželdinimas, želdinių aukštis, tankis, rūšys, transporto srautai, jų intensyvumas. Visa tai leidžia šį aktą vertinti kaip individualų administracinį aktą (ABTĮ 2 str. 14 d.), nes juo patvirtintas konkrečiai apibrėžtos teritorijos tvarkymo ir apsaugos režimas.

Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo pobūdį, todėl netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, o dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas skundo priėmimo klausimas.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusRoma Sabina Alimienė