Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-420-483/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-12-21
Bylos Nr.: 1A-420-483/2017
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys, Valdimaras Bavėjanas, Elena Vainienė
Nukentėjusysis: M. C.
Nuteistasis: L. V.
Advokatai: Agnė Jacunskienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-420-483/2017Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00112-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1; 1.1.8.7.1;1.1.10.1; 1.2.6.2.1; 1.2.6.2.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Viktoro Kažio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Elenos Vainienės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,nukentėjusiajam M. C.,nukentėjusiojo atstovei advokatei Agnei Jacunskienei,nuteistajam L. V.,nuteistojo gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 147 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimo bausme 5 metams 6 mėnesiams.

Iš L. V. priteista 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo M. C.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. L. V. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu, verbavo, gabeno ir išnaudojo asmenis nusikalstamai veikai daryti ir iš to pelnėsi, o būtent: laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą gauti turtinės naudos, apgaule bei pasinaudodami M. C. ir D. U. pažeidžiamumu, verbavo, gabeno bei išnaudojo nusikalstamoms veikoms daryti D. U. ir M. C. Tuo tikslu iki 2014 m. kovo 19 d. iš Druskininkų geležinkelio stoties, esančios (duomenys neskelbtini), į kurią M. C. atvyko iš Klaipėdos, o M. U. atvyko iš savo namų, esančių Ignalinos rajone, Pošiūnų kaime, buvo nugabenti į Druskininkų rajone, Neravų kaime, esantį sodo namelį, tikslus adresas nenustatytas, ir ten laikomi iki 2014 m. kovo 19 d. L. V., pasinaudodamas M. C. pažeidžiamumu, dėl to, kad jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, apgaule, melagingai žadėdamas gerai apmokamą darbą, įkalbėjo jį, taip užverbuodamas, vykti į Prancūzijos Respubliką dirbti neva legalaus darbo statybose, o asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas (L. N.), pasinaudodamas D. U. pažeidžiamumu, dėl to, kad šis neturi darbo bei pragyvenimo šaltinio, bei apgaule, žadėdamas gerai apmokamą darbą, įkalbėjo jį, taip užverbuodamas, vykti į Prancūzijos Respubliką dirbti gerai apmokamo darbo. Jiems sutikus, jie automobiliais ,,Mercedes-Benz Vito 110D “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ,,Volkswagen Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos į užsienį, kur jiems paaiškino, kad legalaus darbo jie nedirbs, tačiau privalės daryti vagystes. Užsienyje siekiant priversti nukentėjusiuosius daryti vagystes, jie buvo mušami, taip pat prieš juos buvo vartojama psichinė prievarta, t. y. M. C. grasino subadyti akis, ausis, D. U. grasino, kad sulaužys kaulus, liepė nors venas pjautis, bet vogti, grasino, kad, jei nevogs, į Lietuvą turės grįžti pėsčiomis, kad eis šlubuodami, bus sumušti ir kad jie tai tikrai padarys, tokiu būdu kontroliuodami M. C. ir D. U., L. V., asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas (L. N.), ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys išnaudojo juos nusikalstamai veikai daryti – vagystes iš tų parduotuvių, kurias jie nurodydavo. Neturėdami kito priimtino pasirinkimo, būdami užsienio valstybėje, nemokėdami užsienio kalbos, neturėdami materialinių išteklių pragyvenimui, patyrę prieš juos vartojamą fizinę ir psichinę prievartą, D. U. ir M. C. darė vagystes iš parduotuvių, už tai buvo sulaikyti, M. C. 2014 m. kovo 27 d. Vokietijos Federacijos Respublikoje ir 2014 m. balandžio 3 d. Prancūzijos Respublikoje, o D. U. 2014 m. balandžio 1 d. ir 2014 m. balandžio 4 d. Prancūzijos Respublikoje.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis L. V. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti L. V. atžvilgiu naują - išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BPK) pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

2.2. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismo išvados, kad L. V., pasinaudojęs nukentėjusiojo pažeidžiamumu, verbavo, gabeno ir išnaudojo du asmenis nusikalstamai veikai daryti ir iš to pelnėsi, nepagrįstos išsamia bylos aplinkybių analize, visapusišku įrodymu ištyrimu ir jų teisingu įvertinimu. Apygardos teismas, priešingai negu nurodo nuosprendyje, neįvertino įrodymų visumos, nepašalino tarp įrodymų esančių prieštaravimų, tinkamai neišsprendė įrodymų liečiamumo, pakankamumo, patikimumo, jų vertinimo, atsižvelgiant į išsamaus ir nešališko bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimus, klausimų, vienus įrodymus vertino atskirai nuo kitų, nuosprendį grindė neleistinais įrodymais. Nuosprendis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 302 straipsnio nuostatą, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, teismui neapsvarsčius ir neišsprendus nuosprendžiui priimti reikalingų klausimų - duomenų rinkimo teisėtumo, liudytojų parodymų atitikties įrodymų liečiamumo bei leistinumo, įrodymų patikimumo principų reikalavimams. Nuosprendžio motyvuojamoji dalis pagrįsta išimtinai kaltinimą atitinkančių duomenų vertinimu, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, išvados grindžiamos selektyviai iš bylos konteksto paimtomis duomenų dalimis, kurių ne tik nepatvirtina, o priešingai, paneigia kiti byloje surinkti įrodymai.

2.3. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatomąją nuosprendžio dalį iš esmės perrašė iš kaltinamojo akto, netyrė ir nepalygino kaltinamojo akto nustatomosios dalies su teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Kaltinamajame akte L. V. padaryti veiksmai buvo visiškai neindividualizuoti, bendro pobūdžio, neatskleidžiantys kokiu konkrečiu nusikalstamu veikimu L. V. buvo kaltinamas, visas kaltinimo spragas užpildant įtraukus į jį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis, neįvardinant nei L. V., nei kitų asmenų konkrečių atliktų veiksmų, t. y. iš kaltinamojo akto visiškai neaišku, kas konkrečiai M. C. ir D. U. mušė bei jų atžvilgiu vartojo psichinę prievartą, kas jiems grasino, jog jeigu nevogs bus sumušti ir turės pėsčiomis eiti į Lietuvą. Apelianto manymu, toks jam pareikštas neaiškus, neišsamus ir nekonkretus kaltinimas akivaizdžiai prieštaravo Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimams ir suvaržė L. V. konstitucinę teisę žinoti, kuo konkrečiai jis yra kaltinamas bei teisę į gynybą.

2.4. Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, tačiau tokius nuteistojo parodymus pirmosios instancijos teismas be jokių argumentų įvertino kaip melagingus, taip akivaizdžiai pademonstruodamas šališkumą L. V. atžvilgiu. Anot nuteistojo, tokia teismo išvada neparemta jokiais objektyviais duomenimis, liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymais, tik teismo nuomone, kuri pateikiama kaip patikimi duomenys. Teismas nurodė, kad L. V. parodymus paneigė liudytojas A. N., nors tokio liudytojo byloje nėra. Apelianto manymu, L. V. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas ignoravo arba net nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių ištirti juos teisiamojo posėdžio metu. L. V. parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojas J. M., tačiau teismas nesiėmė pakankamų priemonių, kad šis asmuo būtų apklaustas teismo posėdyje, priešingai, nuteistajam susidarė įspūdis, kad teismas nėra suinteresuotas šio liudytojo apklausa, o tuo pačiu ir objektyvios tiesos nustatymu byloje.

2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. V. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo iš esmės buvo grindžiama nukentėjusiojo M. C. parodymais, kuriems teismas skyrė didesnę įrodomąją galią. Byloje nesant jokių kitų objektyvių duomenų, išskyrus nukentėjusiojo parodymus, surinktų duomenų patikimumas ir pakankamumas, kaltinančių ir teisinančių duomenų patvirtinimas ar paneigimas, prieštaravimų šalinimas įgauna ypatingą reikšmę įrodymų vertinimo procese, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo itin nuodugniai įvertinti šio asmens parodymus, atidžiai išnagrinėti šio asmens asmenybę, parodymų davimo aplinkybes, parodymuose esančius prieštaravimus ir nenuoseklumus, tačiau to nepadarė. Anot apelianto, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, neatitinkantys kaltinimo turinio, nuosprendyje visiškai neaptarti. Toks apkaltinamojo nuosprendžio surašymas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi tiek įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, tiek ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

2.6. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad M. C. buvo verbuojamas pasinaudojus jo pažeidžiamumu, dėl to, kad jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, ir apgaule, melagingai žadant gerai apmokamą darbą, o D. U. buvo verbuojamas taip pat pasinaudojant jo pažeidžiamumu, dėl to, kad jis neturi darbo bei pragyvenimo šaltinio, bei apgaule, žadant gerai apmokamą darbą, nes jos yra nepagrįstos ir prieštarauja bylos aplinkybėms. Anot apelianto, pažeidžiamumo egzistavimas nesuponuoja prekybos žmonėmis, todėl būtina nustatyti, kad kaltininkas sukuria arba tikslingai naudojasi šia aplinkybe nusikalstamiems kėslams realizuoti. Vertinant prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtį būtina nustatyti, kad ne tik nukentėjusysis yra pažeidžiamas, bet ir kad kaltininkas suvokia, jog nukentėjęs asmuo yra bejėgiškos ar kitokios pažeidžiamos būklės ir tuo piktnaudžiaudamas realizuoja savo nusikalstamus ketinimus. Anot teismo, M. C. buvo pažeidžiamas, kadangi jam nustatytas tik 45 procentų darbingumas, diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, jo motinai buvo neterminuotai apribota valdžia į M. C., jis gyveno vaikų namuose. Apeliantas ginčija turėjęs ar galėjęs žinoti šias teismo nustatytas aplinkybes, nes M. C. visiškai nepažinojo ir neturėjo tikslo šiomis aplinkybėmis pasinaudoti. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nuteistasis L. V. nuketėjusįjį M. C. susirado per laisvės atėmimo bausmę atliekantį M. V., pravarde „Ausis“, bei jo brolį, kuris pažinojo M. C., nes ji prieštarauja M. C. parodymams ir kitai bylos medžiagai. Apeliantas, pacitavęs M. C. parodymus, nurodė, kad M. C. su nuteistuoju L. V. pirmą kartą bendravo atvykęs į Druskininkų autobusų stotį. Liudytojas M. V. parodė, kad jo brolis A. V. jam pasakė, jog jo draugas labai nori išvykti dirbti į užsienį, A. V. jam padavė L. V. telefono numerį, kad paskambintų L. V. Iš byloje esančio Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos tyrėjos D. B. tarnybinio pranešimo matyti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d. M. C. naudodamasis SIM kortele, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), net 62 kartus buvo susisiekęs su nuteistuoju (T. 3, b. 1. 107). Anot apelianto, iš šių duomenų matyti, kad ne L. V. susirado M. C. ir, pasinaudodamas jo pažeidžiamumu, apie kurį nieko nežinojo, jį verbavo vykti į užsienį, tačiau M. C. aktyviais veiksmais siekė išvažiuoti į užsienį ir pats susirado L. V. Tai patvirtina ir nuteistojo L. V. duoti parodymai.

Žemesnės instancijos teismas

2.7. Apeliantas ginčija ir apgaulės panaudojimą kaip M. C. valios palenkimo būdą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, ir pats kaltinamasis to neneigia, kad važiuojantiems asmenims buvo pasakyta, jog važiuoja dirbti prie statybų, o „mergaitės dirbs prie ūkio“. Apeliantui neaišku, kokie konkrečiai bylos duomenys patvirtina tokią teismo išvadą. Apelianto nuomone, šioje vietoje teismo pozicija nenuosekli bei prieštaringa. Teismas L. V. parodymus įvertino kaip melagingus, tačiau spręsdamas dėl apgaulės panaudojimo remiasi būtent jais. Tuo tarpu apie nukentėjusiojo M. C. nenuoseklius parodymus šiuo klausimu nutyli. Apelianto nuomone, teismas rėmėsi tik ta M. C. parodymų dalimi, kuri naudinga kaltinimui pagrįsti, nuosprendyje nieko nepasisakydamas dėl tos šios asmens parodymų dalies, kuri yra nenuosekli, prieštaraujanti kitiems bylos duomenims ir tuo pačiu L. V. pareikštam kaltinimui. Apeliantas, pacitavęs M. C. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. balandžio 30 d. ir 2016 m. balandžio 22 d. bei 2016 m. gruodžio 9 d. teisiamajame posėdyje, nurodė, kad M. C. jau Druskininkuose žinojo, kad važiuos vogti iš parduotuvių. Todėl, anot apelianto, apgaulė M. C. atžvilgiu nebuvo panaudota.

Šalies argumentai

2.8. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistasis suvaržė nukentėjusiųjų M. C. ir D. U. veiksmų pasirinkimo laisvę. Nuteistasis L. V. nurodo, jog ši teismo išvada nepagrįsta, padaryta aklai perrašant kaltinamojo akto formuluotes bei remiantis nenuosekliais ir prieštaringais M. C. parodymais, taip pat ikiteisminio tyrimo metu duotais D. U. parodymais, kurių teisme jis nepatvirtino. Nukentėjusysis M. C., duodamas parodymus apie jo sumušimo aplinkybes ir jį neva mušusius asmenis, parodymus nuolat keitė, negalėjo konkrečiai nurodyti jo sumušimo aplinkybių, be to, šių jo parodymų nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga. Nukentėjusysis M. C. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad, jei jis išnešdavo per mažai prekių, tai L. V. jį apšaukdavo ar suduodavo nelabai stiprius smūgius į veidą ar į šoną, kad bijotų ir klausytų L. V., taip pat M. C. buvo L. V. sumuštas išgertuvių metu, kai pasakė, jog nenori būti toks kaip L. V., be to, tuomet L. V. jam neva grasino subadyti akis ir ausis (T. 1, b. 1. 40). Nukentėjusysis M. C. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad L. V. jį sumušė vieną kartą, kai jis išnešė per mažai kvepalų, antrą kartą jį sumušė L., kai pasakė blogą adresą, tačiau M. C. neužsiminė apie jokius grasinimus subadyti, nurodė, kad J. M. jam nei vieno smūgio nesudavė, prieš jį rankos niekada nekėlė (T. 1, b. l. 117-118). Nukentėjusysis M. C. teisiamajame posėdyje parodymus vėl pakeitė ir nurodė, kad L. V. jį sumušė, kai pasakė, jog nebenori vogti, jį buvo sumušęs ir Danielius (D. U.) bei Justinas. Nenuoseklių ir prieštaringų M. C. parodymų, kaip ir jo parodymų apie tai, kad L. V. sumušė ar subadė atsuktuvu namo, kuriame jie nakvojo Druskininkuose šeimininką, nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga, byloje apklaustų liudytojų parodymai. Apeliantas nurodo, kad teismas, akcentavęs, jog M. C. neva net nežinojo, kokioje šalyje buvo, manė, jog yra išvežtas į Ameriką, tačiau nekreipė dėmesio į tai, kad M. C. puikiai atsiminė viešbučių, kuriuose nakvodavo, ir parduotuvių, iš kurių vogdavo, pavadinimus. M. C. nurodė, kad galėjo vaikščioti kur nori, niekas jo nelaikė, jo laisvės neribojo, buvo net keletą kartų po vagysčių sulaikytas policijos pareigūnų, tačiau jų neinformavo, kad yra verčiamas vogti, motyvuodamas tuo, kad nebūdavo vertėjo, nors šie M. C. parodymai yra paneigti objektyvia bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad kuomet jis buvo sulaikytas Prancūzijoje, jam vertėjavo vertėja G. G. M. C. pirmame teismo posėdyje sąmoningai melavo, kad ankščiau užsienio šalyse (Anglijoje) nevogė, tik apklaustas pakartotinai ir verčiamas objektyvių bylos duomenų nurodė, kad 2013 m. buvo Anglijoje, kur vogė ir buvo sulaikytas už vagystes. Iš byloje esančių Lietuvos Kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos raštų matyti, kad Interpolo Jungtinės Karalystės nacionalinis biuras informavo, kad M. C. yra žinomas už vagystes iš parduotuvės, taip pat yra žinomas kaip keliaujantis kišenvagis, dažnai keičiantis savo gyvenamąsias vietas (T. 3, b. 1. 14, 19). 2014 m. rugpjūčio 5 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad M. C. yra linkęs meluoti, pasakodamas apie pagrindinius savo gyvenimo įvykius ir byloje nagrinėjamus įvykius linkęs kaltinti kitus, neneigia, kad į užsienį vykęs dirbti, neneigia, kad kartu su draugais vartodavo alkoholinius gėrimus, vogdavo iš parduotuvių. Jeigu pakliūdavo policijai, išleistas mobiliu telefonu susisiekdavo su draugais, kad jį paimtų. Buvo supykęs, kad po eilinio sulaikymo draugai jo nepaėmė, bet nemokėdamas užsienio kalbos sugebėjo susirasti pagalbos. Asmenybė primityvoka, nebrandi, egocentriška, linkusi primityviai manipuliuoti, meluoti, siekiant naudos, veikla daugiausia motyvuojama trumpalaikių tikslų, nukreiptų į dabartiniu momentu kylančių poreikių ir malonumo troškimo tenkinimą, neatsižvelgiant į jų pasekmes. Nestebima padidinto įtaigumo ir paklusimo tendencijų, atvirkščiai, būdingas opozityvumas ir negatyvizmas, yra motyvuojamas jo paties impulsų ir sunkiai pasiduoda korekcijai bei įkalbinėjimams, kai jam siūloma veikla yra jam neįdomi, nemaloni, reikalaujanti pastangų, yra linkęs teisėtvarkos pažeidimams, nusikalstamiems poelgiams. Teigia, kad norėjo bėgti nuo jį vogti vertusių asmenų, tačiau tas prieštarauja jo paties tolimesniam pasakojimui, kad pats rašydavo jiems, tai yra jį atvežusiems į Prancūziją ir vertusiems vogti asmenims, SMS žinutes su savo buvimo vietos adresu, stengėsi susisiekti skambindamas, kad jie jį paimtų, kai būdavo paleidžiamas policijos darbuotojų po suėmimų, kurių buvo keli. Ir tik nepavykus su jais susisiekti paskutinį kartą, kitų žmonių pagalba buvo susisiekta su Lietuvos ambasada ir buvo organizuotas jo grįžimas į Lietuvą. M. C. charakteristikos iš Klaipėdos vaikų globos namų „Smiltelė“, Klaipėdos „Medeinės“ mokyklos, Šilutės žemės ūkio mokyklos yra neigiamos, jose taip pat pabrėžiamas pastarojo polinkis iškraipyti faktus, sugalvoti neįtikėtinų, melagingų istorijų. Šio ekspertizės akto bei jame pateiktų išvadų, taip pat M. C. charakteristikų pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, dėl jų nuosprendyje nepasisakė, nors šio asmens asmenybės bruožai, nuolat paryškinamas polinkis meluoti, manytina, turi turėti itin svarbios reikmės vertinant pastarojo parodymų patikimumą.

2.9. Anot apelianto, nukentėjusiojo M. C. parodymai yra prieštaringi bei nenuoseklūs, daugumos jų ne tik nepatvirtina, tačiau, priešingai, paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Tokie nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, kaip padarė pirmosios instancijos teismas, juolab negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, yra nuolat kintantys ir prieštaringi patys sau. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nepakankamai įvertino nukentėjusiojo M. C. parodymų patikimumą, juos absoliutino, suteikdamas jiems didesnę teisinę galią nei kiti byloje esantys duomenys. Šis pažeidimas vertintinas kaip esminis, nes sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą sprendimą.

2.10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas L. V. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo grindė ir liudytojo D. U. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais, nors jis buvo tiesiogiai apklaustas teisiamajame posėdyje. Liudytojas D. U. teisiamojo posėdžio metu savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nepatvirtino. Nepaisant to, kad teisiamojo posėdžio metu D. U. kategoriškai parodė, kad visi jo ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai yra neteisingi, pirmosios instancijos teismas neaišku kokiu įstatyminiu pagrindu vadovaudamasis perskaitė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nuosprendyje nurodė, kad tiki D. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes, anot teismo, jie yra logiški, nuoseklūs, atitinka nukentėjusiojo M. C. parodymus ir kitus įrodymus, surinktus byloje, nors nuosprendyje nenurodė, kokius būtent kitus byloje surinktus įrodymus šie parodymai atitinka. Apeliantas nurodo, kad D. U. pirmą kartą buvo apklaustas 2014 m. spalio 21d. Kauno klinikose, kaip nurodė jis pats, jam neseniai buvo atlikta operacija, buvo leidžiami stiprūs nuskausminamieji vaistai, todėl dėl pastarojo sveikatos būklės jis negalėjo būti apklausinėjamas. Nors šią apklausą atlikusi ikiteisminio tyrimo tyrėja liudytoja J. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad prieš D. U. apklausą ji bendravo su medikais, kurie nurodė, kad jo būklė normali ir jį galima apklausti, byloje nėra jokių šiuos liudytojos teiginius patvirtinančių duomenų, nėra jokios gydytojų pažymos ar kito dokumento, patvirtinančio, kad su liudytoju buvo galima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Apeliantas abejoja, ar asmuo, prieš keletą dienų patyręs sunkią traumą, esantis po operacijos ir gydomas stipriais skausmą malšinančiais vaistais, galėjo adekvačiai suvokti apklausos esmę ir duoti teisingus parodymus. Apeliantui abejonių sukelia pats liudytojo apklausos protokolas, kuris, nors D. U. buvo apklausinėjamas gydymo įstaigoje, yra spausdintas kompiuteriu. Liudytoja J. A. parodė, kad ji apklausos metu turėjo tarnybinį kompiuterį ir apklausos protokolą atspausdino palatoje. Apelianto nuomone, tokie liudytojos parodymai nelogiški, kadangi, gal ji ir galėjo atsinešti tarnybinį kompiuterį, tačiau tikrai neatsinešė savo spausdintuvo ir vargu ar spausdintuvai yra Neurochirurginio skyriaus palatose. Anot apelianto, visos šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl šios D. U. apklausos teisėtumo ir suponuoja išvadą, jog apklausos protokolą tyrėja galėjo susirašyti iš anksto, D. U. pateikdami jį tik pasirašyti. D. U. teisiamojo posėdžio duotus parodymus, kad jis visiškai neprisimena, kokius parodymus davė apklausinėjamas pirmą kartą ligoninėje, patvirtino kitą D. U. apklausą jo namuose atlikusi ikiteisminio tyrimo tyrėja liudytoja Z. U., kuri parodė, jog D. U. nurodė, kad jis nepamena kokius parodymus davė tyrėjai, kuri jį apklausinėjo Kaune. Atsakydami į prokuroro klausimus liudytoja Z. U. prieštaravo pati sau, teigdama, kad jog jai pasiteiravus dėl parodymų Kaune, D. U. nurodė, kad parodymai yra teisingi. Be to, ši liudytoja parodė, jog D. U. buvo pasipiktinęs, kad ji atvyko atlikti procesinius veiksmus, sakė, jog prastai jaučiasi, nieko nepamena. Apelianto manymu, visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti D. U. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams, patikimumu, juolab, kad pats D. U. šių parodymų teisme nepatvirtino.

2.11. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais arba kai tokie parodymai daug lemia asmenį pripažįstant kaltu. Šis teismas yra išaiškinęs, jog vienas klausimų pateikimo liudytojui tikslų yra patikrinti jo parodymus, siekiant atskleisti bet kokį jų nenuoseklumą (pavyzdžiui, Rosin V. Estonia, no. 26540/08, judgment of 19 December 2013). Apeliantas nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu L. V. nebuvo reikalo liudytojui D. U. užduoti klausimų, nes jis paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais remiantis L. V. buvo kaltinamas. Tuo metu, kai D. U. davė parodymus, kad neva L. N. su apklausose neįvardintais bendrininkais vertė jį vogti iš parduotuvių, nei L. V., nei jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti D. U. klausimų ir taip dalyvauti sprendžiant apie duodamų parodymų patikimumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokiu atveju net ikiteisminio tyrimo teisėjui, jau nekalbant apie ikiteisminio tyrimo pareigūnui, duotais parodymais negalima grįsti kaltinamojo kaltės, jei šis asmuo teisme juos paneigia, nes taip pažeidžiama minėta teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2009). Taip pat Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, jog teismui pripažinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisingais ir juos vertinant, padaromas įrodymo vertinimo taisyklių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. U. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisingais ir juos vertindamas, padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą ir šis pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

2.12. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pripažino D. U. pažeidžiamu asmeniu. Anot teismo, D. U. pažeidžiamumą įrodo pažymos iš „Sodros“ ir „Lietuvos darbo biržos“ - nebuvo draustas, neturėjo darbo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. U. yra jauno darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kad jis turėtų fizinę ar psichinę negalią, t. y., kad dėl ligos ar kitokių objektyvių priežasčių negalėjo dirbti, iš „Sodros“ pažymos matyti, kad jis per visą savo gyvenimą yra dirbęs tik vieną dieną, iš „Darbo biržos“ duomenų matyti, kad „Darbo biržoje“ jis buvo užsiregistravęs tik 2012 m. gegužės 14 d., darbo paieška nutraukta be teisės registruotis šešis mėnesius, kas parodo, kad D. U. nevykdė savo, kaip bedarbio, pareigų. Šios aplinkybės rodo, kad būtent paties D. U. sąmoningi veiksmai, jo nenoras dirbti lėmė jo padėtį, todėl jis negali būti priskiriamas pažeidžiamų asmenų grupei, kadangi tariamą jo pažeidžiamumą lėmė ne objektyvūs veiksniai, tačiau sąmoningas D. U. pasirinkimas nedirbti ir neieškoti jokio legalaus pragyvenimo šaltinio.

Šalies argumentai

2.13. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai pripažino L. V. kaltu dėl prekybos žmonėmis, kadangi byloje nesurinkta pakankamai neginčijamų bei objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog L. V. padarė šią nusikalstamą veiką, be to, L. V. veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties.

2.14. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pripažinta L. V. atsakomybę kvalifikuojančia aplinkybe - veikos padarymą dviem nukentėjusiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nors byloje nukentėjusiuoju pripažintas tik vienas asmuo – M. U., o liudytojo D. U. atžvilgiu, atsižvelgiant į jo apsisprendimą ir pareikštą valią nebūti nukentėjusiuoju, nutarimas ar nutartis pripažinti jį nukentėjusiuoju nebuvo priimta, tačiau įvertinus bylos aplinkybes nepriklausomai nuo D. U. formalios procesinės padėties, daroma išvada, kad kaltinamasis veiką padarė dviem asmenims. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, padarydamas tokią išvadą, plečiamai aiškino Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamosios teisės doktrinoje išreiškiama vienareikšmiška nuomonė, kad plečiamuoju įstatymo aiškinimu jokiais atvejais negali būti pasunkinama kaltinamojo padėtis. Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalyje konkrečiai įvardinti visi šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai, vienas kurių - veika padaryta dviem ar daugiau nukentėjusių asmenų. Baudžiamajame kodekse nukentėjusio asmens sąvoka neišaiškinta, tačiau tai padaryta Lietuvos Respublikos BPK 28 straipsnio 1 dalyje, kurioje aiškiai nurodyta, kad nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, arba nuo nusikalstamos veikos mirusio fizinio asmens šeimos narys ar artimas giminaitis, kurie dėl to asmens mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Ši baudžiamojo proceso įstatymo nuostata atitinka 2012 m. spalio 25 d. priimtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai, 2 straipsnį, pagal kurį auka yra „1) fizinis asmuo, kuris tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patyrė žalą, įskaitant fizinę, psichinę ar emocinę žalą arba ekonominius nuostolius; 2) asmens, kurio mirtis tiesiogiai susijusi su nusikalstama veika, šeimos nariai, kurie patyrė žalą dėl to asmens mirties“. Taigi tam, kad asmuo galėtų būti laikomas nuo nusikalstamos veikos, tame tarpe ir numatytos Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnyje, nukentėjusiu asmeniu, nepriklausomai nuo procesinio sprendimo pripažinti jį nukentėjusiuoju, pirmiausia privalo būti faktinis pagrindas - nusikalstama veika padaryta žala: arba fizinė, arba turtinė, arba neturtinė. Ar asmeniui padaryta kokia nors žala ir ar jis nukentėjo nuo nusikalstamos veikos gali spręsti tik pats tokią žalą galimai patyręs asmuo, o ne teisėsaugos pareigūnai. D. U. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jokių pretenzijų jis niekam neturi, jokia žala jam nepadaryta, todėl pirmosios instancijos teismas, nesant faktinio pagrindo, prilygindamas D. U. nukentėjusiam asmeniui, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai L. V. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalį.

2.15. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrais L. V. ir asmens, dėl kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, veiksmais. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos - bendrininkavimo objektyviųjų (kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamuose Lietuvos Respublikos BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Lietuvos Respublikos BK specialiojoje dalyje, požymius. Pirmosios instancijos teismas visų šių aukščiau išvardintų bendrininkavimo požymių nenustatė. Tai, kad į užsienį buvo vykstama dviem automobiliais, susitinkama nakvynės vietose, negali nulemti išvados, kad L. V. su asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą tyrimą, konkrečiai L. N., susitarė ir veikdamas bendra tyčia vykdė kažkokią tai nusikalstamą veiką. Jokios bendros veikos su L. N. L. V. nevykdė, D. U. konkrečiai apie L. V. jokių parodymų nedavė, ikiteisminio tyrimo metu L. V. neatpažino. Apeliantas nurodo, kad L. V. negali būti kaltinamas ir pripažįstamas kaltu dėl L. N. atliktų veiksmų, nes L. V. su L. N. nesiejo nei susitarimas, nei tyčia atlikti bendrą nusikalstamą veiką, todėl, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo bendrininkavimo požymį ir šiuo aspektu taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo M. C. atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo L. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Nuteistojo L. V. apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, apeliantas pateikia savo įrodymų vertinimą, kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti nuteistąjį kaltinančių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, todėl nuteistasis L. V. turi būti išteisintas.

5.1. Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus.

5.2. Atsakomybę pagal šį straipsnį užtraukia bent vienas iš jame nurodytų alternatyvių veiksmų, atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas jame nurodytais arba kitais išnaudojimo tikslais. Savo esme prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra formali ir laikoma baigta nuo joje nurodytų veiksmų atlikimo. Nusikaltimas prekyba žmonėmis padaromas tiesiogine tyčia, pasireiškiančia pelnymosi tikslu, t. y. kaltininkas supranta, kad parduoda, perka, įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas fizinis smurtas, grasinimai, kitaip atimta galimybė priešintis, apgaulė, pasinaudota jo priklausomumu ar pažeidžiamumu, priimti ar sumokėti pinigai jį kontroliuojančiam asmeniui, gauta ar suteikta kitokia nauda asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais arba, nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti.

5.3. Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui, pvz., dėl sunkios socialinės ir materialinės padėties. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo.

5.4. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad ji vežama darbui viešbutyje, kavinėje, bare, fabrike, aukle, modeliu ir pan., o iš tikrųjų yra gabenama seksualiniam išnaudojimui), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., ji žino, kad gabenama prostitutės darbui, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąlygų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės bet kada „mesti“ prostitucijos amatą ir pan.). Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms.

5.5. Grasinimas yra pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Grasinimai gali būti pareikšti žodžiu, raštu ir kitais veiksmais (gestais, mimika, garsiu rėkimu, ginklo, peilio ar kito panašios paskirties daikto rodymu, turto naikinimu, baimę keliančios aplinkos sukūrimu ir kt.). Prekybos žmonėmis atveju nukentėjusysis gali būti bauginamas neigiamomis pasekmėmis tiek jam pačiam, tiek jo artimiesiems arba kitiems žmonėms.

5.6. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas prostitucijai dažnai pasireiškia kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą užsiimti prostitucija. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų: prostitucijai, priverstiniam darbui ar siekiant įgyti aukos organą, audinį ar ląstelių. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas.

5.7. Gabenimas suprantamas kaip išnaudojimo tikslais atliekamą asmens transportavimą iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimas automobiliu, lydėjimas traukiniu ar lėktuvu. Be to, gabenimu prekybos žmonėmis kontekste taip pat laikytinas asmens transportavimas ne tik į būsimo išnaudojimo vietą, bet ir į kitą vietą, pavyzdžiui, parodyti potencialiems pirkėjams, apgyvendinti prieš išgabenant į užsienį ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad prekyba žmonėmis – tai nusikaltimas, kuris gali vykti tiek vietos, tiek tarptautinėje nelegalioje rinkoje, iš to išplaukia išvada, jog prekybos žmonėmis auka gali būti gabenama tiek vienos valstybės ribose, tiek iš vienos valstybės į kitą.

6. Nuteistasis L. V. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą gauti turtinės naudos, apgaule bei pasinaudodamas dviejų asmenų – M. C. ir D. U. pažeidžiamumu, juos verbavo, gabeno ir išnaudojo nusikalstamoms veikoms daryti – vagystėms iš parduotuvių, iš ko pelnėsi, panaudodamas nukentėjusiųjų atžvilgiu fizinę ir psichinę prievartą.

6.1. Nuteistasis L. V. pirmosios instancijos teisme neprisipažino kaltu ir parodė, kad jo pažįstamas Algis pranešė, kad jam Prancūzijoje reikia žmonių, kurie dirbtų statybose, todėl L. V. pradėjo rinkti brigadą, surado J. M., taip pat sutiko važiuoti L. N. su savo žmonėmis, pažįstamas M. V. jam rekomendavo M. C., kurį pažinojo M. V. brolis. M. C. pats paskambino L. V., sakė, kad nori važiuoti į užsienį, klausė, ką su savimi pasiimti į kelionę, jam buvo pasakyta, kad dirbs statybose. Susitarė, kad M. C. iš Klaipėdos atvažiuos į Druskininkų stotį, kur jį L. V. ir pasitiko bei nuvežė pernakvoti į sodybą, esančią prie Druskininkų. Taip pat atvažiavo L. N. su draugu, D. U. ir merginos. Visiems būnant Druskininkuose L. V. pasakė, kad neprisiima atsakomybės už įdarbinimą ir, jei nepavyks rasti darbo, patys turės pasirūpinti savimi, kalbos apie vagystes nebuvo. Kitos dienos ryte visi susėdo į du automobilius ir išvažiavo į Prancūziją. L. V. važiavo automobiliu ,,Mercedes-Benz Vito“ kartu su M. C., J. M. ir mergina, o kitu automobiliu „Vokswagen Passat“ važiavo A. K., L. N. ir dar kažkas. Nuvykus į Prancūziją, L. V. negalėjo prisiskambinti Algiui, kuris žadėjo padėti įsidarbinti. Bandė ieškoti darbo, bet nepavyko, o kai pasibaigė pinigai, kiekvienas darė ką norėjo, visi ėjo vogti savo reikmėms rūbus, maisto produktus. L. V. neigė, kad buvo vagiama jo naudai. Tačiau tokius nuteistojo parodymus iš dalies paneigia nukentėjusiojo M. C. parodymai bei kita bylos medžiaga.

6.2. Nukentėjusysis M. C. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad su L. V., L. N. ir D. U. susipažino Druskininkuose. M. C. darbą statybose Prancūzijoje pasiūlė jo klasioko A. V. brolis pravarde „Ausis“. Nukentėjusiajam tai, kad reikės vogti, L. V. pasakė jau išvažiavus iš Lietuvos teritorijos ir esant pakeliui į Prancūziją. M. C. nurodė, kad L. V. jį vertė vogti, L. V. nukentėjusįjį mušė ir grasino išbadyti akis už tai, kad pavogė per mažai prekių. Kokias prekes vogti, pasakydavo J. M. ir L. V., tačiau iš pavogtų daiktų nukentėjusysis jokios naudos negavo. Iš esmės analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir pirmosios instancijos teisme, papildomai nurodydamas, kad vogti jis nenorėjo, tačiau negalėjo grįžti namo, nes neturėjo pinigų, o būdamas pirmą kartą sulaikytas policijos pareigūnų, pasakė L. V., kad daugiau nevogs, tačiau L. V. pradėjo grasinti, delnu ir kumščiu sudavė jam į ausį, veidą ir šoną, mušė kelis kartus, o išgėręs L. V. priekaištaudavo, kad nukentėjusysis išneša per mažai prekių, M. C. bijojo L. V., todėl ir nebėgo nuo jo, be to, neturėjo pinigų grįžti namo. M. C. vogdavo iš parduotuvių kartu su D. U. ir L. N., už tai pinigų negaudavo, o L. V. su vairuotoju jiems vadovavo, pastarieji miške slėpė pavogtas prekes. Iš esmės tokius pat parodymus nukentėjusysis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 1, b. l. 37-40, 115-119).

6.3. Nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad M. C. linkęs meluoti (T. 1, b. l. 147-149), tačiau net nepaisant nukentėjusiojo M. C. lengvo protinio atsilikimo, jo parodymai apie padarytas veikas viso proceso metu iš esmės nekito, buvo nuoseklūs, išsamūs. Nukentėjusysis tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui iš esmės vienodai ir detaliai paaiškino visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kokiu būdu nuteistasis jį vertė vogti, prieš jį naudodamas psichinį ir fizinį smurtą. Teismas nenustatė pagrindo, jokio pagrindo nenurodė ir pats nuteistasis, kodėl nukentėjusiajam M. C. būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistąjį, duoti prieš jį melagingus parodymus. Teismas iš esmės neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo M. C. parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

6.4. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad M. C. atpažino L. V. kaip asmenį, kuris užsienyje duodavo nurodymus dėl vagysčių iš parduotuvių darymo; taip pat atpažino D. U., J. M., L. N. kaip asmenis, apie kuriuos davė parodymus apklausos metu; taip pat atpažino A. K., kuris kartu su dar kitu asmeniu pirmi eidavo į parduotuves ir nuimdavo apsaugas nuo prekių, o po to eidavo M. C. su D. U. tas prekes išnešti iš parduotuvės. M. C. nurodė, kad A. K. jam vogti neliepė, nukentėjusysis vogdavo tik L. V. paliepimu (T. 1, b. l. 42-47, 49-60, 64-75). Iš apžiūros protokolo matyti, kad M. C. pateikė DNB banko kortelę, ant kurios buvo užrašytas mobiliojo ryšio telefono numeris +37060546856, kuriuo jis galėtų susisiekti su asmenimis, jei kartais būtų sulaikytas policijos, o vėliau paleistas (T. 1, b. l. 101-102). Iš apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta M. C. pateikta mobiliojo ryšio telefono SIM kortelė, kurią jam davė L. V., kad galėtų su juo susisiekti, SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 89-90; T. 3, b. l. 69-70). Atlikus M. C. naudojamos užsienyje mobiliojo ryšio telefono SIM kortelės, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), analizę, nustatyta, kad jis šia SIM kortele naudojosi Lietuvoje iki 2014-03-19 18.32 val. Taip pat nustatyta, kad M. C. iš šio numerio laikotarpiu nuo 2014-03-12 iki 2014-03-19 62 kartus buvo susisiekęs su L. V. (T. 3, b. l. 107). Atlikus M. C. naudojamos mobiliojo ryšio telefono SIM kortelės, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), analizę, nustatyta, kad jis šia SIM kortele naudojosi vieną dieną, t. y. 2014-04-02. Iš šio numerio jis 3 kartus 2014-04-02, 00.30 val., 01.47 val. ir 02.15 val. skambino į telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi L. N. (T. 3, b. l. 76).

6.5. Apeliantas ginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymį M. C. verbavimą, nes, anot nuteistojo, ne jis surado M. C. ir verbavo jį vykti į užsienį, o pats M. C. aktyviais veiksmais siekė išvažiuoti į užsienį ir pats susirado L. V.

6.6. Kaip jau minėta, verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn.

6.7. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis L. V. skambino savo pažįstamiems ir rinko žmones, norinčius važiuoti į užsienį, o M. V., pravarde „Ausis“, rekomendavo L. V. savo brolio A. V. draugą M. C., kaip žmogų, kuris norėjo vykti į užsienį dirbti. Iš nukentėjusiojo M. C. parodymų matyti, kad jis su L. V. susipažino per savo klasioką A. V., kuris nusiuntė M. C. telefono numerį savo broliui pravarde „Ausis“, pastarasis paskambino M. C. ir pasakė, kad yra darbas užsienyje ir pažadėjo jam padėti užsienyje įsidarbinti. M. C., palaikydamas ryšį su „Ausiu“, nuvažiavo iki Druskininkų autobusų stoties, kur atvažiavo jo paimti L. V. Nuteistasis L. V. teisiamajame posėdyje taip pat pripažino bendravęs telefonu su M. C., tai patvirtina ir M. C. skambučių išklotinė, iš kurios matyti, kad M. C. iki išvykimo į Prancūziją, laikotarpiu nuo 2014-03-12 iki 2014-03-19, 62 kartus buvo susisiekęs su L. V. (T. 3, b. l. 107). L. V. parodė, kad telefonu pranešė M. C., kad pastarasis dirbs statybose bei susitarė, kad M. C. iš Klaipėdos atvažiuos į Druskininkų stotį, kur jį ir pasitiko. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad M. C. sutiko vykti į užsienį (Prancūziją), t. y. buvo užverbuotas, pažadant jam darbą. Nors nagrinėjamu atveju L. V. ne pats tiesiogiai surado M. C., tačiau tai L. V. padarė per vieną iš savo bendrininkų, kaip ir nurodyta jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, L. V. su M. C. iki jam atvykstant į Druskininkus net 62 kartus bendravo telefonu ir žadėjo jam darbą užsienyje.

6.8. Nuteistasis L. V. tvirtina, kad įdarbinti Prancūzijoje pažadėjo jo pažįstamas Algis, tačiau negalėjo nurodyti šio asmens duomenų ir kontaktų, nes L. V. jo pavardės nežinojo, o turėtą telefono numerį pametė. Nuteistasis L. V. tvirtina, kad kartu su kitais asmenimis važiavo į Prancūziją įsidarbinti, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jau pakeliui, t. y. Vokietijoje, buvo daromos vagystės iš parduotuvių. Iš L. V. asmens duomenų matyti, kad iki šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo jis legaliai per visą savo gyvenimą buvo dirbęs apie tris mėnesius (T. 4, b. l. 195), užsienyje, tame tarpe ir Prancūzijoje, kelis kartus teistas už vagystes (T. 5, b. l. 30-38), iš Interpolo duomenų matyti, kad L. V. Vokietijoje nuo 2013-08-19 yra paieškomas už vagystę, 2012 metais L. V. Vokietijoje buvo žinomas kaip asmuo, vykdantis vagystes bei prekiaujantis kosmetika (T. 3, b. l. 19-20), kas neigiamai charakterizuoja L. V. asmenybę bei leidžia daryti išvadą, kad lėšos, gautos iš nusikalstamų veikų darymo, buvo vienas iš pagrindinių L. V. pragyvenimo šaltinių. Be to, iš L. V. parodymų ir kitų byloje esančių duomenų matyti, kad L. V. į Prancūziją vyko kartu su asmenimis (J. M. ir kt.), kurie anksčiau užsienyje taip pat buvo teisti už vagystes iš parduotuvių, tame tarpe ir Prancūzijoje (T. 3, b. l. 19; T. 4, b. l. 97-103). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šioje byloje L. V. inkriminuota nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė.

6.9. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis buvo užverbuotas ir išgabentas į užsienį – Prancūziją, turint tikslą jį išnaudoti nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių daryti, o nukentėjusiojo veiksmų laisvė buvo suvaržyta palenkiant nukentėjusiojo valią – pasinaudojant jo pažeidžiamumu, naudojant apgaulę bei fizinę ir psichinę prievartą. M. C. buvo pažeidžiamas dėl savo psichinio sutrikimo, socialinės ir sunkios materialinės padėties. Byloje nustatyta, kad M. C. užaugo globos namuose, yra neįgalus, jam nustatytas 45 proc. darbingumas dėl lengvo protinio atsilikimo su reikšmingu elgesio sutrikimu, mokėsi pagal specialiąją programą, baigė 10 klasių, du kartus gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, iš ekspertizės akto matyti, kad M. C. yra žemo intelekto, jo žinios skurdžios (T. 1, b. l. 123-125, 127, 130, 147-149, 155, 157, 162), tuo metu buvo jaunas, tik dvidešimties metų amžiaus, neturėjo darbo, gyveno iš pašalpos. Nukentėjusiojo atžvilgiu L. V. naudodavo psichinę prievartą – grasinimus sužaloti ir palikti nukentėjusįjį svetimoje šalyje – Prancūzijoje, bei fizinę prievartą – suduodavo nukentėjusiajam smūgius delnais ir kumščiais į įvairias kūno vietas. Taip pat M. C. į užsienį buvo išgabentas panaudojant apgaulę, kuri pasireiškė tuo, kad nukentėjusysis nuteistojo buvo suklaidintas, žadant jam darbą, o nuvykus į užsienį buvo išnaudojamas nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių daryti. Nors nukentėjusysis turėjo asmens dokumentus, galėjo laivai judėti, tačiau neturėjo kur svetimoje šalyje – Prancūzijoje eiti, todėl, neturėdamas kitos išeities, kiekvieną kartą būdamas paleistas iš policijos nuovados skambindavo L. V., kad atvažiuotų jo paimti, nukentėjusysis į Prancūziją atvyko nuteistojo transporto priemone ir jo lėšomis, todėl neturėjo galimybės ir pinigų pats grįžti namo, be to, nemokėdamas užsienio kalbos, negalėjo kreiptis pagalbos į aplinkinius. Nors nukentėjusysis turėjo telefoną, bet savo šeimos nariams paskambinti negalėjo, nes neturėjo jų telefono numerių. Patekęs į tokią situaciją nukentėjusysis, kurio valia buvo palaužta, buvo faktiškai kontroliuojamas, neturėjo kitos išeities, kaip tik paklusti ir vykdyti nuteistojo reikalavimus, t. y. iš parduotuvių vogti prekes, kurias nurodydavo L. V. Laisvė yra suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies. Nukentėjusysis M. C., būdamas apgautas dėl darbo pobūdžio ir tokiu būdu atvežtas į Prancūziją, tapo faktiškai kontroliuojamas, neteko dalies galimybių savo nuožiūra pasirinkti savo buvimo vietos ir elgesio varianto. Europos teisėje, taip ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, yra įtvirtinta labai svarbi taisyklė, jog nukentėjusiojo asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis tais atvejais, kai sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, toks sutikimas negali būti laikomas savanoriškas.

6.10. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis L. V., bendraudamas su M. C. per vienos savaitės laikotarpį net 62 kartus telefonu iki pastarojo atvykimo į Druskininkus, kur L. V. jį ir pasitiko, o paskui ir tiesiogiai, turėjo ir galėjo suvokti, kad M. C. yra pažeidžiamas dėl savo psichinės būklės ir tuo piktnaudžiavo, nes M. C. yra neįgalus dėl lengvo protinio atsilikimo (silpnaprotystės) su reikšmingu elgesio sutrikimu, M. C. yra žemo intelekto, jo žinios skurdžios, jis psichiškai neįgalus 55 proc., M. C. psichinė negalia akivaizdžiai matėsi.

6.11. Byloje nustatyta, kad nuteistasis L. V. kartu su kitais bendrininkais suprato, kad pelnymosi tikslu verbavo ir gabeno nukentėjusįjį M. C., pateikdamas M. C. melagingas žinias apie būsimą darbą, kad siekiant kontrolės prieš nukentėjusįjį buvo naudojama apgaulė, fizinė ir psichinė prievarta, piktnaudžiaujama nukentėjusiojo pažeidžiamumu, ir siekė, kad nukentėjusysis būtų išnaudojamas nusikaltimams daryti nuteistojo L. V. ir kitų jo bendrininkų naudai ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

6.12. Apeliantas nesutinka, kad jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė ir D. U. atžvilgiu.

6.13. Liudytojo D. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra vieninteliai tiesioginiai įrodymai byloje, nulėmę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nuteistojo L. V. atžvilgiu dėl prekybos žmonėmis D. U. atžvilgiu.

6.14. Teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojo D. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalimi) (T. 1, b. l. 172-173), nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų (nuteistųjų), nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius ir kt. įrodymus. Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas tokiais vieninteliais, lemiamais (galinčiais nulemti bylos baigtį), kitais byloje esančiais įrodymais nepatvirtintais liudytojo D. U. parodymais, juo labiau kai liudytojas D. U. juos pakeitė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose, o teisiamuosiuose posėdžiuose duotus liudytojo D. U. parodymus patvirtina L. N. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme.

6.15. Liudytojas D. U. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad nėra nukentėjusysis šioje byloje ir niekam jokių pretenzijų neturi. Prieš 3-4 metus, kai neturėjo pinigų ir jo materialinė padėtis buvo prasta, į mėnesį gaudavo apie 100 eurų, buvęs liudytojo klasiokas L. N. pasiūlė važiuoti į Prancūziją dirbti statybose, bet taip pat paaiškino, kad jei nesuras darbo, tai reikės vogti. D. U. pripažino, kad į Prancūziją važiavo vogti, niekas jo nevertė vogti. Be to, L. V. negalėjo liudytojo priversti vogti, nes D. U. yra aukštesnis ir fiziškai stipresnis už L. V., pastarasis niekada jo nemušė, D. U. buvo pajėgus apsiginti nuo fiziškai silpnesnio L. V. Liudytojas parodė, kad vogė savo noru, nes norėjo užsidirbti pinigų. Iš pradžių visi vogė kartu ir visas pavogtas prekes dėdavo į vieną vietą krūmuose, kurią parodė L. N., tačiau liudytojui pastebėjus, kad prekės dingsta ir iš to negauna jokios naudos, nutarė vogti vienas, savo pavogtas iš parduotuvių prekes parduodavo pats, gautais už prekes pinigais nesidalindavo nei su L. V., nei su L. N., pastarieji iš liudytojo pinigų neatimdavo. Atvažiavę į Prancūziją visi laikėsi kartu, nes buvo pažįstami, o Prancūzijoje nieko kito nepažinojo, viską geriausiai žinojo L. N., nei vienas nemokėjo prancūzų kalbos, tik L. V. mokėjo angų kalbą. Liudytojas nežino, koks buvo L. V. vaidmuo, nes nebuvo jokios hierarchijos, visi buvo maždaug vienodi. L. N. kelis kartus parodė, ką vogti, o paskui savarankiškai vogdavo. Apeliacinės instancijos teisme perskaičius liudytojo D. U. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 1, b. l. 172-173), liudytojas parodė, kad apklausos metu gulėjo ligoninėje po stiprios traumos, buvo ką tik po operacijos, jam buvo labai bloga, labai skaudėjo, buvo leidžiami labai stiprūs nuskausminamieji - morfinas, todėl neprisimena kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau tyrėja jo parodymus rašė ranka, o ne kompiuteriu. D. U. parodė, kad kelionės metu ir Prancūzijoje buvo pastoviai girtas, todėl nieko neprisimena. Liudytojas nurodė, kad L. V. jam jokios įtakos, kad duotų jo atžvilgiu palankius parodymus, nedarė. Iš esmės analogiškus parodymus liudytojas D. U. davė ir pirmosios instancijos teisme ir papildomai nurodė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, parodymų davimo metu blogai jautiesi dėl patirtos traumos, tuo metu gulėjo ligoninėje ir norėjo, kad greičiau pasibaigtų apklausa, todėl tyrėjai davė tokius parodymus, kokius tyrėja norėjo girdėti. Liudytojo apklausas vykdžiusios tyrėjos nedarė jam jokio poveikio, apklausos protokolą pasirašė jo neskaitęs.

6.16. Liudytojo D. U. nurodytas aplinkybes dėl parodymų davimo patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos J. A. ir Z. U., tyrėjos atlikusios liudytojo D. U. apklausas. Liudytoja J. A., tyrėja, apklaususi D. U. Kauno ligoninėje, teisiamajame posėdyje parodė, kad D. U. skundėsi dėl blogos savijautos, todėl jo apklausa buvo nutraukta. Tai nurodyta ir liudytojo D. U. apklausos protokole (T. 1, b. l. 173). Liudytoja Z. U., tyrėja, apklaususi D. U. jo namuose, teisiamajame posėdyje parodė, kad D. U. apklausos metu gulėjo lovoje, nes prastai jautiesi po eismo įvykio patirtos traumos, buvo pasipiktinęs, kad tyrėja atvyko į jo namus atlikti procesinius veiksmus; liudytojas D. U. neprisiminė kokius parodymus davė tyrėjai Kaune bei neatpažino asmenų iš jam pateiktų nuotraukų, tyrėja apklausos metu nepastebėjo, kad D. U. bijotų ką nors sakyti. Byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie paneigtų liudytojo D. U. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotus parodymus. Net nukentėjusysis M. C., kurio parodymais yra remiamasi, nieko nenurodė, kad D. U. buvo verčiamas daryti vagystes iš parduotuvių, priešingai, M. C. parodė, kad jį mušė ir D. U. Liudytojo D. U. teisiamuosiuose posėdžiuose duotus parodymus patvirtina L. N. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme.

6.17. L. N. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad D. U., buvusiam klasiokui, apie tai, kad, jeigu Prancūzijoje neįsidarbins, tai reikės vogti iš parduotuvių, pasakė dar Lietuvoje. L. N. žinojo, kad D. U. materialinė padėtis buvo sunki, tačiau D. U. pats norėjo važiuoti į užsienį vogti, jau seniai prašė L. N. jį kartu paimti į užsienį daryti vagystes, L. N. nereikėjo įkalbinėti D. U. D. U. žinojo, kad važiuoja vogti, dar iki pažinties su L. V. L. N. važiavo kartu su pažįstamu L. V., nes pastarasis jau anksčiau buvo Prancūzijoje, o L. N. ne. L. N. pripažino, kad pagrindinis vagysčių žinovas buvo L. N., pasakydavo kokias prekes reikia vogti, L. V. vagystėms nevadovavo, nenurodinėjo į kokias parduotuves eiti ir ką vogti. Visi buvo lygūs, vienodi, nebuvo hierarchijos. L. N. su D. U. į užsienį važiavo vogti, kartu tarėsi kokius daiktus vogs, L. N. tik su D. U. pavogtas prekes laikė kartu.

6.18. Pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi ir D. U. charakterizuojančia medžiaga. Nors iš bylos duomenų matyti, kad D. U. anksčiau augo šeimoje, įrašytoje į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą (T. 2, b. l. 20), tačiau iš liudytojo D. U. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jam šiuo metu yra 29 metai, yra baigęs 11 klasių, neturi jokio išsilavinimo, išėjęs iš mokyklos dirbo nelegaliai, t. y. būdamas jauno ir darbingo amžiaus, neturėdamas neįgalumo, per visą savo gyvenimą legaliai dirbo tik vieną dieną, tai patvirtina ir Sodros duomenys (T. 2, b. l. 12, 13). Lietuvos darbo biržos pažymoje nurodyta, kad D. U. neregistruotas kaip ieškantis darbo, buvo užsiregistravęs 2012-05-14, tačiau darbo paieška jam nutraukta be teisės registruotis šešis mėnesius (T. 2, b. l. 14), tai patvirtina, jog D. U. nevykdė savo kaip bedarbio pareigų. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad D. U. yra teistas Lietuvoje ir Prancūzijoje už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (T. 2, b. l. 15-18). Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad D. U., būdamas jauno amžiaus, sveikas ir darbingas, pats nenorėjo dirbti legalaus darbo, o pajamos, gautos iš nusikalstamų veikų darymo, galimai buvo vienas iš D. U. pragyvenimo šaltinių. Šios aplinkybės rodo, kad būtent paties D. U. sąmoningi veiksmai, jo nenoras dirbti lėmė jo materialinę padėtį, todėl jis negali būti priskiriamas pažeidžiamų asmenų grupei, kadangi tariamą jo pažeidžiamumą lėmė ne objektyvūs veiksniai (jo paties ar šeimos narių liga, sveikatos sutrikimai, neįgalumas, amžius, artimųjų šeimos narių nelaimės, nenugalima jėga ar kiti nelaimingi atsitikimai), tačiau sąmoningas D. U. pasirinkimas nedirbti ir neieškoti jokio legalaus pragyvenimo šaltinio, pragyventi iš neteisėtai gautų lėšų.

6.19. Byloje ištirti įrodymai tik patvirtina faktines aplinkybes, kad D. U. kartu su L. V. važiavo į Prancūziją ir ten buvo nuteisti už vagystes, tačiau visumoje nesudaro pagrindo daryti objektyvią, neginčytiną, patikimą ir kategorišką išvadą dėl nuteistojo L. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką D. U. atžvilgiu, t. y. nėra pakankamai įrodymų, jog L. V. vertė D. U. vogti prekes iš parduotuvių, naudodamas psichinę ir fizinę prievartą, išnaudojo jį ar atliko kitus veiksmus, nurodytus kaltinime. Liudytojas D. U. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose parodė, kad pats savo noru važiavo į užsienį vogti, t. y. jo niekas neverbavo, nenaudojo jo atžvilgiu apgaulės dėl busimo darbo užsienyje, o užsienyje niekas jo neišnaudojo nusikalstamoms veikoms daryti, t. y. nevertė vogti iš parduotuvių, panaudojant fizinį ir psichinį smurtą, liudytojas D. U. vogė savo noru. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys), nekaltumo prezumpcijos principą ir vieną esminių baudžiamojo proceso tikslų – kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalis); padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl L. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką D. U. atžvilgiu. Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta įrodymų, patikimai patvirtinančių L. V. kaltinime inkriminuotų veiksmų padarymą D. U. atžvilgiu, todėl nuteistasis L. V. šioje dalyje (dėl D. U.) išteisinamas.

6.20. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nusikalstamos veikos padarymo veikiant bendrininkų grupe.

6.21. Pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Asmenų, dalyvaujančių nusikalstamos veikos padaryme, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma); c) be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka veikų, aprašytų Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais (sudėtinga bendrininkavimo forma). Būtinas bendrininkavimo požymis – bendrininkų tarpusavio susitarimas (Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalis), kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.); įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Lietuvos Respublikos BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas.

6.22. Byloje nustatyta, kad nuteistasis L. V. veikė bendrininkų grupėje ne tik su asmeniu, kuriuo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (L. N.), bet ir su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis.

6.23. Darant nusikalstamą veiką aktyvesnis buvo L. V., jis buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius, organizavo kelionę į Prancūziją, surado keleivius - J. M., L. N. su jo rastais žmonėmis, padedant kitiems bendrininkams ir M. C., taip pat surado nakvynę Druskininkuose, organizavo transporto priemones – du automobilius, automobiliu ,,Mercedes-Benz Vito“ važiavo L. V. kartu su M. C., J. M. ir mergina, o kitu automobiliu „Vokswagen Passat“ važiavo A. K., L. N. ir D. U. Dauguma šių asmenų tarpusavyje buvo pažįstami jau daug metų, išskyrus M. C., kelionės metu pastoviai bendraudavo, kartu sustodavo ir nakvodavo, Prancūzijoje visi buvo kartu, o vagysčių darymo metu buvo pasiskirstę vaidmenimis, kiekvienas asmuo atliko tam tikras užduotis: L. V. su J. M. nurodydavo iš kokių parduotuvių ir kokias prekes reikia vogti, kiti asmenys nueidavo į parduotuvę ir iš anksto paruošdavo prekes (nunešdavo jas į matavimosi kabiną ir nuimdavo apsaugas), kurias M. C. su D. U. paimdavo ir išnešdavo iš parduotuvės. Kiekvieno asmens veiksmai yra susiję vienas su kitu ir kiekvieno iš jų veiksmas sudarė sąlygas kitų bendrininkų veiksmams. Iš M. C. vagysčių pelnėsi ne tik L. V., bet ir kiti jo bendrininkai, M. C. iš vagysčių neturėjo jokios naudos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad L. V. ir bendrininkai veikė suderintai, vieni kitų veiksmams pritarė, turėjo apgalvotą nusikalstamų veikų darymo mechanizmą ir planą, iš bendrininkų konkliudentinių veiksmų matyti, kad jie buvo pasiskirstę vaidmenimis ir kiekvienas iš jų atliko konkrečias užduotis, turėdami bendrą tikslą – gauti naudos iš daromų vagysčių. L. V. ir kiti bendrininkai suprato savo veiksmų neteisėtumą ir tai, kad dalyvauja kelių žmonių bendroje planingoje veikloje, atlikdami tam tikras užduotis ar vaidmenis kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, kad jų grupės narių veiksmai buvo suderinti, t. y. jie suvokė, jog veikia kaip bendrininkų grupės nariai ir vykdo bendrą susitarimą bei to siekė. Be visų šių grupės narių pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą, ši veika apskritai negalėjo būti įvykdyta, kiekvieno jų veiksmai buvo būtini. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, ir tai pagrįstai pripažino nuteistojo L. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6.24. Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad L. V., veikdamas bendrininkų grupe, pasinaudodamas nukentėjusiojo M. C. pažeidžiamumu, verbavo, gabeno ir išnaudojo jį nusikalstamai veikai daryti ir iš to pelnėsi, o būtent: laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą gauti turtinės naudos, apgaule bei pasinaudodami M. C. pažeidžiamumu, verbavo, gabeno bei išnaudojo M. C. nusikalstamoms veikoms daryti. Tuo tikslu iki 2014 m. kovo 19 d. iš Druskininkų geležinkelio stoties, esančios Gardino g. 1, Druskininkuose, į kurią M. C. atvyko iš Klaipėdos, buvo nugabentas į Druskininkų rajone, Neravų kaime, esantį sodo namelį, tikslus adresas nenustatytas, ir ten laikomas iki 2014 m. kovo 19 d. L. V., pasinaudodamas M. C. pažeidžiamumu, dėl to, kad jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, apgaule, melagingai žadėdamas gerai apmokamą darbą, įkalbėjo jį, taip užverbuodamas, vykti į Prancūzijos Respubliką dirbti neva legalaus darbo statybose. M. C. sutikus, jis automobiliu ,,Mercedes-Benz Vito 110D “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išgabentas iš Lietuvos Respublikos į užsienį, kur jam paaiškino, kad legalaus darbo jis nedirbs, tačiau privalės daryti vagystes. Užsienyje siekiant priversti nukentėjusįjį daryti vagystes, jis buvo mušamas, taip pat prieš jį buvo vartojama psichinė prievarta, t. y. M. C. grasino subadyti akis, ausis, grasino, kad, jei nevogs, į Lietuvą turės grįžti pėsčiomis, kad eis šlubuodamas, bus sumuštas ir kad jie tai tikrai padarys, tokiu būdu kontroliuodami M. C., L. V., asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys išnaudojo jį nusikalstamai veikai daryti – vagystes iš tų parduotuvių, kurias jie nurodydavo. M. C., neturėdamas kito priimtino pasirinkimo, būdamas užsienio valstybėje, nemokėdamas užsienio kalbos, neturėdamas materialinių išteklių pragyvenimui, patyręs prieš jį vartojamą fizinę ir psichinę prievartą, darė vagystes iš parduotuvių ir už tai buvo sulaikytas 2014 m. kovo 27 d. Vokietijos Federacijos Respublikoje bei 2014 m. balandžio 3 d. Prancūzijos Respublikoje.

6.25. Nuteistojo L. V. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl L. V. veika perkvalifikuojama iš Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalies į to paties straipsnio 1 dalį.

7. L. V. padarytą veiką perkvalifikavus pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį, spręstinas klausimas dėl bausmės paskyrimo.

7.1. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dešimties metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato.

7.2. Įvertinus nuteistojo asmenybę (L. V. anksčiau teistas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, tame tarpe už vagysčių darymą, jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, anksčiau baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, nusikalstamos veikos darymo metu nedirbo, šiuo metu dirba), padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvą ir tikslą (L. V., veikdamas bendrininkų grupe, tiesiogine tyčia padarė sunkų nusikaltimą iš savanaudiškų paskatų, siekdamas sau turtinės naudos, taip pat atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusysis M. C. iki nusikalstamos veikos jo atžvilgiu padarymo jau užsiminėjo analogiška veika, buvo teistas už vagystę užsienyje, jau turėjo patirties šioje srityje, todėl patyrė mažesnius neigiamus išgyvenimus ir moralinę žalą, L. V. padaryta nusikalstama veika nukentėjusiajam negalėjo sukelti netikėtumo, šoko, itin neigiamų emocijų, kas rodo, kad L. V. padarytas nusikaltimas nėra tiek pavojingas, kiek rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas), į dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir iš savanaudiškų paskatų (Lietuvos Respublikos BPK 60 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, L. V. skirtina laisvės atėmimo bausmė, mažesnė negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis.

7.3. Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad visais atvejais taikomas lengviausias asmens teisinei padėčiai įstatymas, taip pat taikytinos ir tarpinės redakcijos, galiojusios tarp nusikalstamos veikos ir bylos išnagrinėjimo bei galutinio procesinio sprendimo priėmimo galiojusių įstatymų.

7.4. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi bei dabartinė Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio redakcija nenumato bausmės vykdymo atidėjimo už sunkių nusikaltimų padarymą, tačiau 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalis, t. y. tarpinė šio straipsnio redakcija, numatė galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą ir už sunkius nusikaltimus nuteistam asmeniui. Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, todėl svarstytinas klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam L. V.

7.5. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo. Taigi priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

7.6. L. V. paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, t. y. formalios sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį nustatytos. Byloje nustatyta, kad nuteistasis L. V., veikdama bendrininku grupėje, padarė vieną sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis vieno nukentėjusiojo M. C. atžvilgiu, kuris anksčiau iki nusikalstamos veikos jo atžvilgiu padarymo jau užsienyje buvo teistas už vagystę, jau turėjo patirties šioje srityje, todėl patyrė mažesnius neigiamus išgyvenimus ir moralinę žalą, kas rodo, kad L. V. padarytas nusikaltimas nėra tiek pavojingas, kiek rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas, L. V. anksčiau teistas, šiuo metu dirba. Įvertinus šias aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę, taip pat tai, kad nėra duomenų, kad po nusikalstamos veikos, už kurios padarymą nuteistasis pripažintas kaltu, būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas, jog L. V. nėra tiek pavojingas, kad bausmės tikslai būtų pasiekti jam skiriant realią laisvės atėmimo bausmę, darytina išvada, kad bausmės tikslai L. V. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas maksimaliam terminui - trejiems metams, paskiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę bei įpareigojimą. L. V. padarius naujas nusikalstamas veikas, jam grėstų realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendį pakeisti:

L. V. veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį, ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 71 straipsniu, 75 straipsnio 1 dalimi, 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), L. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams. Paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus sumokėti 30 MGL (vieną MGL prilyginus 37,66 eurų), t. y. 1129,80 eurų, įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įpareigoti L. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Viktoras KažysValdimaras BavėjanasElena Vainienė