- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-11
- Bylos Nr.
- 2A-740-464/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-09982-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrutė Kalinauskienė, Virginijus Kairevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- AB „If P&C Insurance AS“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisekimo ministerijos
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo AB „If P&C Insurance AS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „If P&C Insurance AS“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisekimo ministerijos dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas AB „If P&C Insurance AS“ 2009-12-17 su ieškiniu (b.l. 2-6) kreipėsi į Vilniaus m. 3-ajį apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 6194,76 Lt nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog UAB „If draudimas“ 2007-08-22 draudimo sutarties, sudarytos su UAB „Tadlika“, pagrindu apdraudė transporto priemonę Mercedes-Benz 2540, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių draudimu. 2007-12-08 apie 17.15 val. kelyje Vilnius – Panevėžys, ties 58,79 kilometru (kairioji pusė), įvyko eismo įvykis ir buvo sugadinta transporto priemonė. Eismo įvykis įvyko dėl to, kad transporto priemonės vairuotojas D. P. nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai staiga į kelia išbėgo šernas. Šio autoįvykio metu nuketėjo dar trys transporto priemonės, kurios užvažiavo ant numušto šerno, ir dėl to buvo apgadintos. 2007-12-12 Ukmergės r. PK priimtu nutarimu administracinės teisės pažeidimo teisena nepradėta, nustačius, jog įvykyje nėra administracinės teisės pažeidimo sudėties elementų. Draudikas pripažino įvykį draudiminiu ir draudėjui UAB „Tadlika“ išmokėjo 6194,76 Lt. draudimo išmoką. Laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama, remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Valstybė neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Iš policijos eismo priežiūros tarnybos pateiktos informacijos matyti, jog kelio Vilnius – Panevėžys, atkarpoje 10 km. spinduliu nuo eismo įvykio, laikotarpiu nuo 2004-14-30 iki 2007-12-08 įvyko 31 eismo įvykis, kurį sąlygojo susidūrimas su laukiniais gyvūnais, staiga išbėgusiais ant kelio. Eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu (galiojantis kelio ženklas yra tik dešinėje kelio pusėje, kurio kaire puse važiuojantys vairuotojai negali matyti). Eismo įvykio metu šiame kelio ruože nebuvo įrengta jokių techninių apsaugos priemonių, užkertančių kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Šioje vietoje tinklo tvora nuo gyvūnų įrengta nuo 2009 metų. Pagal įvykusių eismo įvykių skaičių ir kelio Vilnius – Panevėžys intensyvumą (magistralinis kelias), yra būtina statyti ženklus, informuojančius eismo dalyvius apie galimą laukinių gyvūnų migraciją per važiuojamąją dalį. Atsižvelgiant į tai ieškovas teigia, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010-01-15 atsiliepimu (b.l. 119-123) prašė ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublika yra laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų valdytoja. Valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkas, šių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatyme nenumatyta, kad valstybė privalo atlyginti žalą, jeigu ją patiria transporto priemonės savininkas dėl transporto priemonės susidūrimo su laukiniais gyvūnais. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybės ją kontroliuoti bei vadovaujantis CK 6.267 str. 2 d., nustatė konkrečius atvejus, kai laukinių gyvūnų padaryta žala yra atlyginama, numatydamas, kad kitais atvejais valstybė tokios žalos atlyginti neturėtų. Tai nėra įstatymo spraga. Kiti įstatymai nenumato, kad valstybė privalo atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą, patirtą transporto priemonės savininko autoįvykio metu. Todėl valstybė neprivalo atlyginti ieškovui patirtų nuostolių draudimo sutarties pagrindu atlyginus UAB „Tadlika“ žalą, atsiradusią dėl jai priklausančio automobilio susidūrimo su šernu. Reikalavimas visais atvejais atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą prieštarautų protingumo principams. Ieškovas šališkai preziumuoja, kad valstybės institucijos nevykdo teisės aktuose numatytų pareigų - paženklinti ir užtverti atitvarais autoįvykio vietą. Ieškovas neįrodė, kad kuri nors institucija būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus, todėl nenustačius, kad kuris nors viešasis juridinis asmuo netinkamai vykdė jam įstatymais numatytas pareigas, nėra aišku, kokiu pagrindu valstybei vis dėl to gali kilti atsakomybė. Nenustačius visų deliktinės atsakomybės sąlygų (pavyzdžiui, pareigos įtvirtintos teisės aktuose pažeidimo), t.y. nenustačius neteisėtų veiksmų ar kitų deliktinės atsakomybės sąlygų, atsakomybė kilti negali. 2009 metais jau po įvykio buvo pastatyta metalinė tvora įvykio vietoje. Jeigu tokios priemonės įrengtos net nesant teisės aktų reikalavimų, tai patvirtina, kad kompetentingos institucijos joms pavestas funkcijas vykdo ne formaliai, bet atsižvelgdamos į situacijos diktuojamus poreikius.
Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2010-04-21 atsiliepimu (b.l. 145-152) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pats savaime laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nėra nenugalimos jėgos aplinkybė, tačiau spręsti, ar yra nenugalima jėga, ar ne, reikia kiekvienu atveju, įvertinus gyvūno rūšį, populiacijos mąstą, populiacijos rūšies skaičiaus nusistovėjimą, gyvūnų įpročius keliauti, jų sėslumą, sezoninės migracijos laiką. Lietuvoje šernų populiacijos kitimą lemia atšiaurios žiemos, brakonieriavimas ir vilkai, nes po šaltų žiemų žmogaus neglobojama šernų populiacija sumažėja 25 proc. Šernų bandų, jeigu jų niekas netrikdo, individualios teritorijos plotas nėra didelis. Tai, kad kelyje Vilnius-Panevėžys Ukmergės r. laikotarpiu nuo 2004-04-30 iki 2007-12-08 pabaigos įvyko 31 eismo įvykis, kurių priežastis – susidūrimas su laukiniai gyvūnai, yra tik bendro pobūdžio duomenys. Skirtingi gyvūnai skirtingais metų laikais migruoja skirtingai. Nėra teisinio pagrindo viso kelio ar didelės jo dalies avaringumą vertinti pagal bendrus duomenis, kurie neatspindi konkretaus kelio ruožo avaringumo, taip pat avaringumo nustatymui negalima imti visus laukinius gyvūnus, nepriklausomai nuo jų rūšies ypatybių. Šernai yra pakankamai sėslūs, o pagal pateiktus duomenis toje vietoje nėra buvę tokių susidūrimų (pagal pateiktus duomenis susidūrimas su šernu įvyko arčiausiai už 3 kilometrų nuo šios eismo įvykio). Pavienio šerno iššokimas į kelią konkrečiame kelio ruože yra atsitiktinumas. Valstybė tinkamai ir pakankamai reguliuoja šernų populiaciją, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad buvo (ar yra) kokie nors neteisėti veiksmai ar nevykdymas pareigos elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai. Asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nes turėjo ir privalėjo numatyti bei išvengti susidūrimo su šernu. Be to, susidūrimas įvyko naktį, apsiniaukus, todėl eismo sąlygos taip pat turėjo įtakos susidūrimui. Nepakanka įrodyti tik draudimo išmokų faktą, bet būtina įrodinėti, ar draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Draudikas privalo įrodinėti, kad jis dėjo visas pastangas ir bendradarbiaudamas su savo draudėju, siekė ekonomiškai įvykdyti žalos atlyginimo prievolę.
Tretysis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie susisiekimo ministerijos 2010-04-20 atsiliepimu (b.l. 156-158) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, tinkamai vykdė ir vykdo savo pareigą užtikrinant tiek laukinių gyvūnų apsaugą, tiek ir saugų eismą keliuose. Ieškovo pateiktas statistikos įvertinimas yra subjektyvus ir nelaikytinas tinkamu įrodymu kelio ruožo pavojingumui pagrįsti. Šio kelio ruožo nekerta laukinių gyvūnų migracijos takai ir nėra didelės tikimybės, kad per kelią gali eiti žvėrys, todėl nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo pastatyti jame įspėjamuosius kelio ženklus Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“. Valstybinės reikšmės magistralinio kelio Vilnius – Panevėžys vieta ties 58,79 km laikytina saugia, neavaringa ir eismo atžvilgiu nepavojinga. Atsižvelgiant į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybes ją kontroliuoti ir valdyti numatyta, jog nurodytais atvejais padaryta žala valstybės nėra atlyginama. Kitos teisinis reguliavimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2010-07-27 sprendimu (b.l. 203-214) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo 31,90 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pas ieškovą apdrausta transporto priemonė Mercedes-Benz 2540, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sugadinta 2007-12-08 eismo įvykio metu, automobiliui susidūrus su į kelią išbėgusiu šernu. Draudikas išmokėjo 6194,76 Lt draudimo išmoką. Teismas nustatė ir tokią aplinkybę, kad šio eismo įvykio metu įvykio vietoje jau buvo įrengtas kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ su papildoma lentele Nr. 805 (3 km). Taigi ieškovo argumentai, jog šiuo atveju valstybė turėjo imtis visų įmanomų priemonių ir užtikrinti, kad į magistralinį kelią neišbėgtų laukinis gyvūnas nėra teisingi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pats vairuotojas buvo neatidus ir nerūpestingas, nepasirinko neįvertino galimo laukinių gyvūnų pavojaus ir nepasirinko saugaus greičio. Valstybė, pastačiusi įspėjamąjį ženklą, įvykdė pareigą įspėti vairuotojus apie riziką susijusią su laukinių gyvūnų pasirodymu, todėl transporto priemonės valdytojas, kaip asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinio, privalėjo įvertinti šią riziką ir prisiimti papildomas rūpestingumo ir atidumo pareigas. Kadangi autoįvykis įvyko kelio ruože, kuriame galiojo įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“, vairuotojas buvo įspėtas apie tai, jog trijų kilometrų ruože kelyje gali pasirodyti laukiniai žvėrys, todėl jis privalėjo pasirinkti tokį greitį, kad iškilus pavojui, galėtų bet kada suvaldyti savo transporto priemonę, t. y. atsižvelgdamas į nurodytą aplinkybę, kad kelio ruože gali pasirodyti laukiniai žvėrys, į eismo sąlygas, oro ir matomumo sąlygas pasirinkti saugų greitį. Teismo nuomone, laukinių gyvūnų padarytos žalos atveju įstatymo analogija ir visiškai vienoda atsakomybė, kaip ir naminių gyvūnų ar asmens žinioje (ne laisvėje) gyvenančių laukinių gyvūnų padarytos žalos atveju negali būti taikoma. Todėl konstatavo, kad ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti ir negali būt tenkinami.
Ieškovas AB „If P&C Insurance AS“ apeliaciniu skundu (b.l. 219-223) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti dėl absoliučių negaliojimo pagrindu, numatytų CPK 329 str. 2 d. 2 p., ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujos, o nenustačius absoliučių negaliojimo pagrindų prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-07-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovo atsakomybės pagrindų egzistavimą, tačiau neteisingai taikė CK 6.207 str. normas bei nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad transporto priemonės vairuotojo D. P. kaltę dėl eismo įvykio, t.y. pripažino, jog žala atsirado dėl didelio transporto priemonės valdytojo neatsargumo. Kadangi nagrinėjamojo byloje transporto priemonės vairuotojas D. P. turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl turėjo būti įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje. Šis asmuo, dėl kurio kaltės yra pasisakoma teismo sprendime, net nebuvo apklaustas, apie nagrinėjamą bylą jam nebuvo žinoma, jis negalėjo išsakyti savo pozicijos. Teismo sprendimas, kuriame konstatuota šio asmens kaltė neišvengiamai turės įtakos jo teisėms ir pareigoms, taip pat įtakos viešąją nuomonę dėl šio asmens reputacijos. Dėl to ši aplinkybė yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.207 str. nuostatas ir laikė, kad egzistuoja nukentėjusiojo didelį neatsargumą liudijančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, jog eismo įvykio vietoje galiojo įspėjamasis ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, o dėl to vairuotojui taikytini didesni atsargumo ir rūpestingumo standartai, tačiau nei ieškovas, nei kiti byloja dalyvaujantys asmenys nekėlė klausimo dėl vairuotojo neatsargumo ir dėl šių aplinkybių neturėjo galimybės pasisakyti. Be to, vairuotojas net nebuvo apklaustas, aplinkybės dėl vairuotojo neatsargumo nebuvo analizuojamos bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamoje byloje negalima vairuotojo veiksmų vertinti, kaip neatsargių vien dėl to, kad važiuodamas ženklo „Laukiniai žvėrys“ galiojimo zonoje jis neįspėjo sustabdyti transporto priemonės į kelia išbėgus šernui. Teisės aktuose nėra numatyta, kokių būtent atsargumo priemonių vairuotojui reikia imtis įvažiavus į ženklo Nr. 131 galiojimo zoną. Kelių eismo taisyklių 134 p. numatytos saugumo priemonės atsiradus kliūčiai. Tačiau susiklosčius situacijai, kai į kelią iššoka laukinis žvėris vairuotojas, net ir laikydamasis kelių eismo taisyklėse numatytų reikalavimų, neturi galimybės laiku pastebėti žvėries ir sustabdyti transporto priemonės. Iš praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-02 nutartyje c.b. 3K-3-1125/2002, darytina išvada, kad vairuotojo elgesys negali būti laikomas kaip turintis didelio neatsargumo požymių. Nebuvo atsižvelgta į aplinkybė, kad eismo įvykyje nukentėjo net keturios transporto priemonės, kas iš esmės suponuotų išvadą, jog visi keturi transporto priemonių vairuotojai buvo neatsargūs. Pažymi, kad valstybės pareiga yra ne įspėti transporto priemonių vairuotojus dėl gresiančio pavojaus, bet užtikrinti saugų eismą kelyje. Kadangi įspėjamojo ženklo pastatymas neįtakojo avaringumo dėl laukinių žvėrių sukeltų eismo įvykių, darytina išvada, kad tokia priemonė yra nepakankama ir negali būti vertinama, kaip atsakovo atsakomybę šalinanti aplinkybė. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 nutartyje c.b. 3K-3-138/2009 konstatuota, kad laukinio žvėries ir transporto priemonės susidūrimo atveju taikytina įstatymo analogiją, nes tiek laisvėje, tiek nelaisvėje gyvenantys gyvūnai yra vienodai pavojingi visuomenei.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010-01-15 atsiliepimu (b.l. 229-231) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-07-27 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl absoliučių negaliojimų pagrindų, nes transporto vairuotojas D. P. nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant jam teisių ar pareigų. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisėms ar pareigoms. Faktinės bylos aplinkybės, susijusios su ženklo Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ įrengimu, konstatuotos ir įvertintos tinkamai. Automobilis buvo draustas nuo nelaimingų atsitikimų, todėl nepriklausomai nuo autoįvykio aplinkybių draudimo įmonė privalo išmokėti draudimo išmoką. Pažymi, kad tiek Draudimo įstatymo nuostatos, tiek CK normos leidžia draudėjui įvertinti ir prisiimti atitinkamą draudimo riziką už atitinkamą mokestį.
Tretysis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie susisiekimo ministerijos atsiliepimu (b.l. 234-236) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-07-27 sprendimą palikti nepakeistą. Nėra pagrindo daryti išvados, jog teismo sprendimu bus padaryta įtaka D. P. teisinei padėčiai. Automobilio vairuotojas teisinio suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje neturėjo. Transporto priemonės vairuotojas privalo įvertinti tiek automobilio technines galimybes, tiek esamas eismo sąlygas, matomumą. Akivaizdu, kad vairuotojas, važiuodamas kelio ženklo įspėjamojoje zonoje, numatė arba galėjo numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Akivaizdu, kad magistralėje numatyto maksimalaus greičio 110 km/h galima laikytis tik esant puikioms eismo sąlygoms. Nagrinėjamoje byloje eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, žiemos laikotarpiu, pavojingame kelio ruože. Pažymi, kad įspėjamojo kelio ženklo pastatymas yra visuotinai pripažįstama vairuotojų įspėjimo priemonė. Minėtas kelio ženklas buvo pastatytas 2007-12-01, todėl dar negalėjo būti įvertintas šio ženklo efektyvumas. Valstybė, pastačiusi kelio ženklą, įvykdė savo pareigą įspėti vairuotojus.
Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu (b.l. 238-240) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-07-27 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės faktinių įrodymų pagrindu nesuponuoja būtinybės bylos nagrinėjime dalyvauti apelianto įvardintiems asmenims. Transporto priemonės vairuotojui skundžiamu sprendimu nebuvo nustatyta jokių teisių ar pareigų. Nėra aišku, kurią atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygą ginčija apeliantas, vairuotojo didelį neatsargumą ar nenugalimą jėgą, kadangi nurodo, jog vairuotojas, net ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų neturi galimybės pastebėti iššokusio žvėries ir laiku sustabdyti transporto priemonės. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad nėra reglamentuota kaip tokioje situacijoje privalo elgtis vairuotojas. Tokiu atveju vairuotojas privalo laikytis bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Bylos nagrinėjimo metu buvo vertinamas įspėjamojo kelio ženklo buvimas ir vairuotojo galimybės numatyti susidūrimą su laukiniu žvėrimi, todėl ieškovas nepagrįstai tvirtina, jog nebuvo keliamas vairuotojo neatsargumo klausimas. Ieškovui neįrodžius valstybės neteisėtų veiksmų, valstybei civilinė atsakomybė nekyla, kadangi nėra visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliaciniame skunde įvardinti nesutikimo su teismo sprendimu teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Tokių šiuo atveju nenustatyta. Apelianto skunde įvardinta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl eismo įvykio metu automobilį vairavusio asmens teisių bei pareigų, o šis nebuvo įtrauktas dalyvauti byloje, absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto CPK 329 str. 2 d. 2 p., nesudaro. Kolegija, iš esmės sutildama su apelianto nuomone, kad įstatymų leidėjas tiesiogiai draudžia teismo sprendime spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 str.), kitaip būtų pažeidžiamas betarpiškumo principas (CPK 14 str. 3 d.), kartu pažymi, jog ne kiekvienas konkretaus asmens (jo veiksmų) įvardijimas teismo procesiniame dokumente jau gali būti vertinamas kaip atvejis, apsprendžiantis sprendimo negaliojimo absoliutumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje susiformavo pozicija, jog toks absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas konstatuojamas ne visais atvejais neįtraukus į procesą visų teisinį suinteresuotumą galinčių turėti asmenų, o tik tada, kai sprendime nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ar pareigų, t.y. kai teismo sprendimu asmeniui, nedalyvavusiam byloje, nustatomos, pripažįstamos, pakeičiamos, panaikinamos teisės ir pareigos ar kitaip nusprendžiama dėl tokio asmens teisinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-346/2009; 2009-10-06 nutartis c.b. Nr. 3K-3-391/2009 ).
Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 str. 2 d. 2 p. nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-02 nutartis c.b. Nr . 3K-3-79/2010; 2010-03-15 nutartis c.b. Nr. 3K-3-103/2010). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, aptardamas vairavusio automobilį asmens D. P. galimą elgseną šio eismo įvykio metu, vertindamas jo paties veiksmus rūpestingo ir atidaus vairavimo aspektais, sprendimu nenustatė, nepakeitė, nepanaikino jokių jo materialiųjų teisių ar pareigų, Kokias konkrečiai teises bei pareigas vairuotojui sukūrė šis teismo sprendimas, nenurodo ir pats apeliantas, o hipotetinėmis prielaidomis pagrįsti samprotavimai apie viešąją nuomonę dėl šio asmens reputacijos domėn nepriimtini.
Kita skundo argumentų grupė yra susijusi su netinkamu CK 6.207 str. nuostatų taikymu ir valstybės atsakomybės prielaidomis. Pirmiausiai būtina pastebėti, kad apelianto ne vieną kartą skundo tekste cituojamos teisės norma reglamentuoja ne deliktinius teisinius santykius, o sutartinius (prievolinius) dviejų sandorio šalių santykius ir savigyną (prievolės šalies teisę sustabdyti sutarties vykdymą iki kita sutarties šalis įvykdys savąją prievolės dalį). Kolegija vertina tokį teisės normos įvardijimą kaip techninę klaidą ir sprendžiant pagal jos cituojamą kontekstą mano, jog apeliantas remiasi CK 6.270 str., kurio 1 d. kartu su CK 6.267 str. 1 d. nuostatomis numato naminių ar asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko (valdytojo) atleidimo nuo atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą pagrindus. Šios teisės normos nustato savininkui ar valdytojui pareigą paneigti savo atsakomybę, kylančią be kaltės, nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybėmis. Viena vertus, remiantis naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tuomet, kai yra sprendžiamas ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo, o atsakovo atsakomybė yra grindžiama CK 6.267 str. 1 d. pažeidimu, šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės nėra taikoma. Todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti visas ir visas kitas CK 6.246 str. – 6.249 str. nustatytas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-338/2011; 2011-10-04 nutartis c.b. Nr. 3K-3-371/2011). Tai reiškia, jog valstybės atsakomybė galima tik nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), jos kaltę, nuostolių padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių. Nors apeliantas remiasi ankstesne kasacinio teismo praktika (2009-03-24 nutartimi) ir tvirtina priešingai, precedentų konkurencijos atveju (t.y. kai yra keli skirtingi analogiškose ar panašiose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis, į pokyčius, įvykusius po ankstesniojo precedento sukūrimo ir pan. Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi už šerno, kaip laukinio gyvūno (laukinio žvėries), eismo įvykio metu padarytą žalą valstybė, būdama šio laukinio gyvūno savininke, privalėtų atsakyti, tačiau tik nustačius visas būtinas jos civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad valstybei šiuo atveju taikytina griežtoji civilinė atsakomybė (be kaltės), o pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.267 str. 1 d, ir 6.270 str. 1 d. nuostatas.
Kita vertus, pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinant atsakovo veiksmus teisėtumo aspektu, kolegija ir su šia apeliacinio skundo dalimi taip pat nesutinka. Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog valstybės veiksmai, 2007-12-01 kelio ruože įrengiant įspėjamąjį ženklą „Laukiniai žvėrys“ (b.l. 92; ištrauka iš kelių duomenų bazės patvirtina jų buvimą abejose kelio pusėse, b.l. 180) yra pakankami ir adekvatūs galimai rizikai, kurią turi prisiimti ir vairuotojas, įvertinęs kelių eismo ir oro sąlygas bei įspėjamojo ženklo buvimą bei pasirinkdamas atitinkamą greitį, ir tai eliminuoja valstybės, kaip laukinių gyvūnų valdytojo, atsakomybę. Nei automagistralėje leistino greičio iki 110 km/h nustatymas, nei dideli transporto priemonių srautai ir/ar siekis nekliudyti kitiems eismo dalyviams, mažinant greitį, nei vairuotojų pareigų nekonkretizavimas Kelių eismo taisyklėse, kaip šie turėtų elgtis įvažiavę į ženklo Nr. 131 galiojimo zoną, į ką apeliuojama skunde, nepanaikina visų eismo dalyvių bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, maksimaliai prisiderinant prie konkrečių vairavimo sąlygų ir pasirenkant kiek įmanoma saugesnį greitį. Vairuotojas privalo važiuoti ne tik neviršydamas maksimaliai leistino greičio, bet, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti ir į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko žiemą, prietemoje (2007-12-08 apie 17.15 val.). Ir nors apeliantas tvirtina, kad vairuotojas nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, nes laukinis žvėris staiga iššoko prieš judančią transporto priemonę, valstybės pareigos atlyginti žalą be kaltės neatsiranda. Kitoks aiškinimas neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų, nes valstybei negalima nustatyti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės).
Dėl gyvūnijos, kaip visumos, valdymo, kolegija atsižvelgia ir į trečiojo asmens Aplinkos apsaugos ministerijos argumentus, kad pagal pateiktus duomenis toje vietoje nėra buvę tokių susidūrimų (pagal pateiktus duomenis susidūrimas su šernu įvyko arčiausiai už 3 kilometrų nuo šios eismo įvykio). Todėl pavienio šerno iššokimas į kelią konkrečiame kelio ruože yra atsitiktinumas. Valstybė tinkamai ir pakankamai reguliuoja šernų populiaciją.
Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės neteisėtais veiksmais buvo apelianto pareiga (CPK 12 str., 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šios savo pareigos apeliantas neįgyvendino, todėl byloje duomenų teisiškai reikšmingam priežastiniam atsakovo veiksmų (neveikimo) ir ieškovo nuostolių ryšiui konstatuoti nepakanka (CK 6.247 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareikštą ieškinį, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu CK 6.270 str. 1 d. normos taikymu, aptariamame kontekste nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Iš apelianto valstybės naudai priteistina 12 Lt (b.l. 246) procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš AB „If P&C Insurance AS“ 12 (dvylika) litų procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai.