Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo žodinio proceso tvarka posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl 2018 m. vasario 27 d. Alytaus AVPK sprendimo Nr. 18-IL-52-00180-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo pareiškėjui nuspręsta panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 6, 7).

Ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, taip pat ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas, taigi ir ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – GŠKĮ) bei su jo įgyvendinimu susiję kiti poįstatyminiai teisės aktai.

Teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma yra skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenims, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos (pvz. 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas, 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Pagal GŠKĮ 17 straipsnį (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.) B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena minėtos įstatymo normos 1-11 punktuose nurodyta aplinkybė. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kuriuo vadovavosi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Pažymėtina, jog GŠKĮ nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais aiškindama Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, kuria atsakovas vadovavosi ginčo atveju, pažymėjo, kad joje yra kalbama apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. vasario 15 d. Alytaus AVPK veiklos skyriuje buvo gautas Alytaus AVPK Lazdijų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo tarnybinis pranešimas dėl A. J. ginklo paėmimo. Kartu su tarnybiniu pranešimu buvo pateiktas N. J. pareiškimas, jos apklausos protokolas, kuriame buvo nurodyta, kad A. J., turintis leidimą laikyti ir nešiotis ginklą, nuolat (ypatingai girtas) kalba apie savižudybę, taip pat sutuoktinės nužudymą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl, kaip jau minėta, valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, tiek norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, tiek ir juos laikantiems, nešiojantiems ir naudojantiems. Leidimo laikyti (nešiotis) ginklą panaikinimas ir ginklų paėmimas nėra laikytinas tokio asmens baudimu, kadangi leidimą laikyti (nešiotis) ginklą gali turėti tik tie subjektai, kuriems netaikomi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai.

Kolegijos vertinimu, atsakovui pateikti faktiniai duomenys buvo pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs, kad atsakovas turėtų pagrindą nuspręsti dėl pareiškėjo keliamos grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, kitaip tariant, dėl egzistuojančios didelės pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybės. Nagrinėjamu atveju N. J. reakcija į rizikingus jos vyro A. J. žodžius buvo adekvati, nulemta realios baimės ir grėsmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad, į policijos įstaigą dėl ginklų paėmimo ji kreipėsi savo iniciatyva, nesiekdama apkalbėti pareiškėją, bet nuoširdžiai prašydama pagalbos, kadangi jos vyras (pareiškėjas) kalbėjo apie savižudybę bei jos nužudymą. Akivaizdu, kad tai įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui, t. y. patenka į įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz. LVAT 2014 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1134/2014, 2018 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018).

Pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu nurodyti teiginiai, kad jis gyvena nuošalioje kaimo vietovėje, jam yra 70 metų ir ginklo turėjimas suteikia saugumo, negali būti iškelti aukščiau visuomenės saugumo tikslo, šiuo konkrečiu atveju ginčijamo sprendime padarytų išvadų nepaneigia bei nesudaro pagrindo atsakovo sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

Atsižvelgiant įstatymo leidėjo numatytus ginklų apyvartai keliamus reikalavimus, ginklų apyvartos ribojimų prevencinę reikšmę ir siekiamus tikslus, itin griežtų atsakomybės standartų taikymą ginklų savininkams ir naudotojams, į tai, kad ginklai priskiriami prie pavojingų įrenginių, pritaikytų gyviesiems ar kitiems objektams naikinti, žaloti ar kitaip juos paveikti, ir reikalauja ypatingos valstybės kontrolės, įvertinus byloje surinktus faktinius duomenis ir teisiškai reikšmingas aplinkybes „kokybiniu“ aspektu, pripažintina, kad atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, ginčo atveju panaikindamas leidimą ginklui ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, siekdamas ginti žmogaus teises ir laisves, t. y. apsaugoti tiek patį pareiškėją, tiek ir jo artimuosius nuo kėsinimosi į gyvybę bei sveikatą. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina tai, kad ir pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, privalo pagal kompetenciją imtis prevencijos priemonių. Vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu tokia priemonė yra neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikinti turimus leidimus.

Darytina išvada, kad atsakovui buvo teisėtas bei pakankamas pagrindas pagrįstai pripažinti, jog pareiškėjas savo elgesiu kelia (gali kelti ateityje) grėsmę (pavojų) tiek savo, tiek kitų asmenų (žmonos) ar gyvybei ar sveikatai, visuomenės saugumui, taigi atsakovas tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus.

Kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas panaikinti leidimą ginklui yra pagrįstas ir proporcingas, nepažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, sprendime nurodytas faktinis jo pagrindimas pareiškėją apibūdinančių kriterijų požiūriu yra pakankamas tam, kad A. J. būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Institucija taip pat išpildė minėtoje teisės normoje jai numatytą pareigą skundžiamą sprendimą dėl leidimo laikyti ginklą panaikinimo tinkamai motyvuoti. Skundžiamame sprendime yra nurodyta konkreti teisės norma bei išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis atsakovas grindžia leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimą, todėl pareiškėjo argumentai, kad spendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįsti. Sprendime vienoje iš pastraipų padaryta klaida, netiksliai nurodant leidimo panaikinimo teisinį pagrindą (vietoj Įstatymo 17 straipsnio nurodant 7 straipsnio), vertintina kaip aiškus rašymo apsirikimas ir sprendimo teisėtumo neįtakoja.

Atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, jokių objektyvių prielaidų teigti, jog skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, nagrinėjamu atveju taip pat nėra, kitų skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindų, t. y. to, kad jį būtų priėmęs nekompetentingas administravimo subjektas ar jo priėmimo metu būtų pažeistos pagrindinės procedūros, nenustatyta.

Pareiškėjas nurodo, jog skundžiamame sprendime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, Pažymėtina, kad pagal suformuotą LVAT praktiką, tik apskundimo tvarkos nenurodymas nepripažįstamas esminiu pažeidimu Viešo administravimo įstatymo prasme, tuo labiau, kad pareiškėjas realizavo savo teisę į teisminę gynybą, jo skundas buvo priimtas, todėl visiškai akivaizdu, kad apskundimo tvarkos nenurodymas sprendime nesutrukdė jam kreiptis į teismą ginant savo pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus ir nėra esminis pažeidimas. Šiuo aspektu, be kita ko, akcentuotina tai, kad 2018 m. kovo 1 d. atsakovo rašte „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo pareiškėjui buvo išsiųstas skundžiamas sprendimas, jam buvo išaiškinta tiek jo pareiga dėl ginklo realizavimo, tiek ir apskundimo tvarka, kuria jis ir pasinaudojo.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad Alytaus AVPK 2018 m. vasario 27 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimas Nr. 18-IL-52-00180-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.